Aktorystė - tai menas, o aktoriai - tai menininkai, atliekantys vaidmenis teatre, kine, televizijoje ir kitose srityse.
Aktoriai scenoje
Tai atsakingi žmonės, kurių darbas reikalauja talento, atsidavimo ir nuolatinio tobulėjimo. Tačiau, ką iš tiesų reikia išlaikyti, norint būti aktoriumi Lietuvoje?
Reikalingi Įgūdžiai ir Savybės
Norint būti geru aktoriumi, neužtenka vien talento. Reikalingos ir tam tikros asmeninės savybės:
- Ryžtingumas
- Raiški kalba
- Užsispyrimas
- Pasitikėjimas savimi
- Kūrybiškumas
- Gebėjimas įtikinti
Skaistė teigia, kad aktorius turi būti beprotis, atsidavęs, tikintis ir galintis aukotis dėl to, ką daro. Šarūnas pabrėžia, kad aktorius turi turėti tai, kas būtų įdomu režisieriams ir žiūrovams, o tai vadinama charizma. Markas teigia, kad aktorius turi būti atviras sau ir kitiems, o tik vėliau prasideda atskirų savybių slopinimas arba iškėlimas.
Studijų Galimybės Lietuvoje
Aktorystės galima mokytis įvairiose aukštosiose mokyklose Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvoje aktorinį išsilavinimą galima įgyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) bei kitose aukštosiose mokyklose.
Norint įstoti į LMTA, reikia išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą bei užsienio kalbos metinį pažymį. Stojimai vyksta per 3 turus: 1) Šokis, 2) Pašnekesys pasirinktos studijų programos klausimais.
Kvalifikaciją suteikiančios programos ir institucijos: Teatro bakalauro, aktoriaus arba choreografo profesinę kvalifikaciją galima įgyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vykdančioje studijas pagal vaidybos studijų programą.
Asmuo, įgijęs teatro bakalauro, aktoriaus arba choreografo kvalifikaciją, turi gebėti:
- Taikyti įvairias kūno atsipalaidavimo technikas.
- Veikti bei persikūnyti įvairiose aplinkybėse, kuriant vaidmenis ištraukose bei įvairiuose dramaturgijos žanruose.
- Atlikti vaidmens veiksminę analizę.
- Suvokti vaidmens sceninę logiką.
- Motyvuoti personažo poelgius.
- Vaidyboje jungti kitų specialybės disciplinų elementus.
- Atlikti klasikinį, istorinį, duetinį, šiuolaikinį šokius bei perteikti juos kitiems, kurti judesio ir choreografines kompozicijas bei improvizacijas.
Taip pat, būtina žinoti įvairių epochų, stilių, dramos kūrinius ir jų analizavimo metodologiją, vaidybos psichotechnikos ypatumus, jos tobulinimą ir raišką. Svarbu mokėti atsakingai dirbti, efektyviai bendrauti su kolegomis, organizuoti savo darbą.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA)
Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto Teatras-Studija „Palėpė"
Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija „Palėpė", vadovaujama režisieriaus Olego Kesmino, jau keturiolikti metai suburia studentus ir žiūrovus.
Prieš kiekvieną spektaklį teatro svečius pasitinka šiltai besišypsanti aktorių trupė. Tik tuomet, anot režisieriaus, įvyks paslaptinga cheminė reakcija.
Režisūrą studijavote pas teatro patriarchą Joną Vaitkų. Tai buvo sudėtinga, sunki ir profesionali mokykla ir asmenybės ugdymo terpė. Jonas Vaitkus galėdavo pusę metų nieko nesakyti, bet vėliau suvokdavai, kaip ir ką daryti. J. Vaitkus - kaip okeanas, kuo daugiau klausdavome, tuo daugiau atsiverdavo. Bet nebuvo paprasta būti jo mokiniu - turėjome išmokti klausytis, stebėti, stengtis atrasti save ir savo vietą šalia jo. Šis režisierius laisvai valdo įvairius žanrus, daug eksperimentuoja. Aš taip pat, kaip ir jis, stengiuosi, kad aktorių individualybės, asmenybės atsivertų, kad jie patys ieškotų.
„Palėpė" pretenduoja būti profesionaliu teatru, bet jos aktoriai - techniškojo universiteto studentai. Dirbu su studentais taip, kad jie suprastų, ką jie patys daro. Yra technologiniai dalykai, bet viskas daugiau remiasi laisva studentų valia, jų individualybe. Pavyzdžiui, keturi žmonės atlieka vieną vaidmenį. Mokau, kaip jie turi vienas kitą matyti, stebėti, lyginti, galvoti, kaip padaryti, kad būtų geriau.
Kas gali būti, o kas negali būti aktoriumi - sudėtingas ir dar neišspręstas klausimas. Kai žiūrovai žiūri spektaklį, visi žino, ar vaidinama gerai ar blogai. Vadinasi, mes visi turime teatro geną. Vėliau kyla klausimas, ar mes pasiduodame šio geno šauksmui. Iš to gimsta aktoriaus kelias, nebūtinai jis turi vadintis profesionaliu, nes neaišku, ką reiškia būti aktoriumi profesionalu. Gauti diplomą? Išsilaikyti finansiškai?
Kiekvieną rugsėjį į „Palėpę" ateina nauji VGTU studentai. Įdomu, bet studentai dažnai ateina tiksliai nežinodami, dėl ko jie ateina. Žinoma, aš paklausiu, jie man kažką atsako. Bet praėjus kuriam laikui, po penkerių metų skaitydami savo užpildytas anketas, jie griebiasi už galvos - kad jie visai ne to čia buvo atėję... Matyt, tai sunkiai apibūdinama. Ta teatrališkumo trauka padaro savo.
Apskritai mes savo natūroje turime kažką tokio mistiško. Pats mistiškiausias dalykas teatre - aktoriaus mechanizmas, kaip jis sugeba sintetinti tą sudėtingą biocheminę reakciją - būti ir savimi, ir ne savimi, padaryti taip, kad veiksmas scenoje taptų ir įtikinama realybė, ir kartu tik žaidimas, ir tas žaidimas nebūtų tuščias, nes tai paliečia ir žiūrovus.
Jūsų darbuose labai ryškus dramatiškumas. Taip, žinoma, pakliūnu. Kartais nuo jos pabėgu. Kuriant spektaklį visada vienaip ar kitaip susilieji su spektaklio problematika, aplinkybėmis, vaizduojama tikrove ir t. t.
Ne, tiesiog mes keičiamės. Mūsų santykiai nuolat keičiasi. Studentai bręsta, auga, vis kitaip susiklosto jų gyvenimai... Apskritai dramos, kurias mes vaizduojame scenoje, liečia ir mus. Gal tai vyksta mūsų mikropasaulyje, gal kažkur visai arti mūsų. Visa tai rezonuoja. Labai įdomu stebėti, kaip studentai keičiasi per laiką, per kiekvieną suvaidintą spektaklį. Galima padaryti mokslinį eksperimentą - fiksuoti, kaip per penkerius metus keičiasi tą pačią rolę vaidinantis aktorius, kaip kartu keičiasi ir jo vaidmuo.
Štai neseniai iš užmaršties ištraukėte „Perą Giuntą" - itin sudėtingą, dėl to nepopuliarų, bet daugiaprasmį ir šiandien aktualų kūrinį. Prašo. Bet ne dažnai. Tas lengvas žanras viso lietuviškojo teatro problema. Jei tai vien tik žiūrovų linksminimas, tai to labai daug mūsų televizijoje. Kas porą metų bandome ką nors pastatyti iš studentų kūrybos, kurioje gimsta įvairūs žanrai - tragikomedija, ironija, satyra, įvairios šių žanrų samplaikos.
Šiandienis teatras dažnai jau nebeatsiejamas nuo interaktyvumo, specialiųjų efektų. Man nereikia specialiųjų efektų. Visas efektas - aktoriaus ir režisieriaus darbas. Visa kita yra praeinantys dalykai. Man patinka klasika.
Suomių literatūros klasikas Timo Mukka yra pasakęs, kad visoje literatūroje yra tik dvi temos - meilė ir mirtis. Teatras apima plačiau. Meilė ir mirtis - svarbios ašys, bet tai dar nėra viskas, yra ir kitų svarbių temų. O tėvynės tema? Pavyzdžiui, aš dirbu su studentais, stebiu, kaip jie išeina į gyvenimą, kas jiems yra peržengtas slenkstis, kada jie pasako „aš jau nesimokau, o gyvenu„, „aš pradedu gyventi“, ar jie tai išvis ištaria, kokie jie įžengia į gyvenimą...
Pirmiausia nereikia daryti specialių barjerų ir sakyti ne. Atsisakyti įrėminimo. Kiek įmanoma leisti daryti tai, ką studentai gali ir nori. Studentai, mano aktoriai, turi pajusti, kad jie turi kažką padaryti, kažką įveikti savyje, kad būtų bendrame spektaklio kontekste, kad įtikintų žiūrovą, kad įvyktų ta cheminė reakcija. Bet nė vienas aktorius savaime nėra centras. Aktoriui duodama viskas, tik ne centras. Centras yra tik pats spektaklis.
Būnu kartais per griežtas, per kategoriškas, per karštakošis. O paskui pasirodo, kad to nereikėjo, reikėjo susivaldyti. Teatre turime vieną taisyklę - negalime sakyti žodžių, kurie prasideda priešdėliu ne. Siūlau aktoriams daryti tiek, kiek jie moka ir supranta. Jei kas nors nepavyks, aš būsiu pirmas, kuris padėsiu. Nereikia pradėti nuo žodžio ne. Apskritai mes esame neigimo ir draudimų visuomenė, todėl teatre sąmoningai stengiamės šito žodžio išvengti. Mokau studentus neįsileisti į vidų neiginio. Mes taip dažnai save užsineniname...
To neneigiu, bet nesu metodiškas. Daugelis sprendimų ateina automatiškai. Žmonės tokie skirtingi, situacijos tokios skirtingos... Nors, pavyzdžiui, kai ką savo aktoriams noriu užprogramuoti. Aktoriai turi žinoti savo buvimo čia pradžią ir pabaigą. Aktorius buvo, praturtino teatrą, išėjo - tokia mūsų, universitetinio teatro, realybė. Bus juntama netektis, bet svarbiausia, kad neliktų smegduobės, nuoskaudos, todėl aktoriai turi žinoti, kada atsakingai padėti tašką, žinoti, kada jie išeis iš teatro. Taško padėjimas apskritai yra labai svarbus gyvenime. Mes gyvename dažnai jų nepadėdami. Neaišku, kur mūsų santykiai prasideda, o kur baigiasi.
Mokau. Turime gerbti teatrą. Negalima gerbti savęs ir negerbti šalia esančių dvidešimties žmonių, nes tu tuo momentu kažko nenori, tau kažkas nepatogu... Stengiuosi vengti primityvios pedagogikos, studentai pernelyg daug to turėję, tiesiog jos nepriima, negirdi.
Sunku pasakyti. Vaidinau prieš dvidešimt metų. Scenoje pasirodęs dabar turbūt būčiau labai kompleksuotas.
Žiūrovai sako, kad apsilankymas kamerinėje „Palėpės" aplinkoje primena pabuvimą mišiose...
Jauni žmonės, mūsų aktoriai, išties apsišvarina savo sielą. Jauni žmonės - gražūs, sąžiningi, nuoširdūs, todėl suveikia tas magijos mechanizmas.
Taip, tai realybė, tai materialus dalykas, tik nežinau, kaip jį išmatuoti. Bet tai juntama. Spektaklis, atrodo, susideda iš elementarių buitinių scenų, veikėjas dedasi cukrų, kažką nufotografuoja, ir per tai aktorius turi išvaidinti žmogaus likimą, jo praradimus, netektis. Kartais ta sinergija nesuveikia arba suveikia tik kelias minutes. Sudėtinga mistika. Bandai po to analizuoti, kodėl įvyko vienaip ar kitaip. Čia svarbus įtikinimas. Jei man neįdomu, veiksmas užsitęsė, tai taip pat pajus ir žiūrovas.
Negali spektaklio padaryti specialiai ilgo ar specialiai trumpo. Spektaklio trukmė priklauso nuo to, kiek turiu pasakyti, kiek yra būtina išsakyti.
Emigracija. Emigracija įvairia prasme. Mūsų provincialus susimažinimas prieš pasaulį. Mes dažnai kompleksuoti, ir patys nežinome ko. Nevertiname to, ką turime.
Sunku pasakyti, bet mes turime kuo pasididžiuoti ir pasidalyti. Vertinu savo šalį.
Atrandu labai gerų jaunų žmonių. Gal man sekasi juos atrasti, nes į teatrą ateina ne bet kas. Kartais, aišku, apibaru.
Tai Lietuvoje šiuo metu auga nauja inteligentų karta? Į teatrą studentai ateina labai gražūs. Teatre reikia daug darbo, daug pakantumo vienas kitam. Po priėmimo į teatrą maždaug po dviejų savaičių dalis studentų nubyra. Išeina egoistiškesni, aikštingesni, kurie ateina parodyti savęs.
To pas mus nėra, nes nėra komercijos. Niekas studentų primygtinai čia nelaiko. Nesudarome net žodinės sutarties. Idealus dalykas, kai aktorius išeina tada, kai baigiasi spektaklis, kad išėjimas nepakenktų visam teatro procesui. Tokia mūsų etika. Ne visi tos etikos laikosi.
Studentams sakau, kad teatre labai svarbu nueiti iki galo, padėti tašką. Daug žmonių gyvena daugtaškiais.
Taip. Teatras - labai disciplinuota, gerai sutepta mašina. Visi turi žinoti, ką kada ir kaip daryti. Pavyzdžiui, mes, kartais trisdešimt žmonių, vaidiname mažose patalpose. Kiekvienas turi žinoti, ką kiekvieną spektaklio minutę ir kur darys. Kai repetuojame, porą savaičių iki premjeros mes nieko nespėjame, lamdomės, gludinamės, kol pasidarome vieningas, gerai veikiantis mechanizmas.
Egzistuoja žmogaus sielos gydymas gera klasikine grožine literatura. Jūsų režisuojami spektakliai taip pat galėtų būti šiek tiek medicininiai...
A. Fugardo „Čia gyvena žmonės„. Pietų Afrikos rašytojas. Labai keista problematika. Žmonės neatitinka savo biologinio amžiaus, iš to gimsta įvairūs paradoksai. Koks moralas? Laikytis vienas kito, sugebėti atrasti komiškų dalykų.
Niekada. Kartais būna toks chaosas, kai keturiasdešimt jaunų žmonių nenustygsta vietoje... Bandau jį nors kiek suvaldyti.
Karjeros Galimybės
Baigus aktoriaus studijas, atsiveria įvairios profesinės galimybės: darbas teatruose, kine, televizijoje, reklamos studijose ir agentūrose, su laisvalaikiu verslu susijusiose įmonėse.
Atsakingi žmonės kino ir teatro pasaulyje:
- Prodiuseris - asmuo, koordinuojantis organizacinius pasirodymų klausimus.
- Režisierius - žmogus, tiesiogiai atsakantis už kino filmų, televizijos ar radijo laidų ir teatro kurimą bei pastatymą.
- Scenaristas - asmuo, atsakingas už scenarijų.
- Operatorius - žmogus, atsakingas už vaizdinės raiškos priemones.
- Garsistas - asmuo atsakingas už filmavimo metu esantį garsą.
- Apšvietėjai - atsakingi už apšvietimą filmavimo ar pasirodymo metu.
- Grimeris - asmuo, atsakingas už aktorių įvaizdį.
Aktoriaus profesija - daugialypė, daugiaplanė. Aktorius gali veikti labai daug ką. Ši specialybė gali išsidalinti į šimtą, į tūkstantį profesijų, paskęsti kitose.
Taigi tiems, kurie dar galvoja, pasakyčiau - ir dar pagalvok.