Ar kada susimąstėte, kodėl vieni žmonės kasdienybėje mato tik nuobodulį, o kiti - neišsemiamą įkvėpimo šaltinį? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip literatūra ir menas gali padėti mums atrasti grožį ir prasmę kasdieniniame gyvenime. Pasitelksime rašytojo Alaino de Bottono knygą „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ ir kitus literatūrinius šaltinius, kad atskleistume, kaip didieji menininkai „priverčia mus atverti akis“ ir pamatyti pasaulį naujai.
Proustas ir Kasdienybės Magija
Rašytojas Marcelis Proustas yra parašęs esė, kurioje niūriam, pavydžiam ir nepatenkintam jaunuoliui mėgino sugrąžinti šypseną. Proustas įsivaizduoja jaunojo esteto bjaurėjimąsi šiuo buržuaziniu interjeru lyginant jį su muziejuose ir katedrose matytomis grožybėmis. Pakėlęs žvilgsnį, valgomojo gale išvystų mezgančią motiną, o ant bufeto, šalia ypatingomis progomis atidaromo brendžio butelio, susirangiusią katę. Vaikiną pavaizdavo po pietų tebesėdintį prie stalo tėvų bute, prislėgtu žvilgsniu žvelgiantį į kairėje ant staltiesės gulintį peilį, nebaigto maisto likučius, bespalvį mėsos pjausnį, suglamžytą staltiesę. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio gražiems prabangiems daiktams, kuriems įsigyti neturi pinigų.
Sugraudintas jaunuolį apėmusio liūdesio, nežymiai keisdamas muziejaus lankymo trajektoriją, Proustas pasiūlo radikaliai keisti gyvenimą. Bet Proustas, užuot skatinęs vienodai vertinti visus daiktus, kvietė daug įdomesniam žygiui - nustatyti tikrąją dalykų vertę pakoreguojant gero gyvenimo apibūdinimus, kuriais rizikuojama neteisingai nuvertinti vieną ir entuziastingai pervertinti kitą aplinką.
Chardinas: Kasdienybės Tapytojas
Pasirinkimas gali atrodyti keistas, mat Chardinas nevaizdavo nei uostų, nei princų, nei rūmų. Jis tapė dubenis su vaisiais, ąsočius, kavinukus, duonos kepalus, peilius, vyno taures ir mėsos gabalus. Mėgo vaizduoti virtuvės reikmenis - ne tik dailius šokolado indelius, bet ir druskines bei kiaurasamčius. Proustas laiške Mainguet ir užsimena. Sakydamas, jog būtent didieji tapytojai atvėrė mums akis, jis kartu teigia, kad grožio suvokimas nėra nepajudinamas ir kad jį išjudinti gali tapytojai, savo paveikslais išmokę gėrėtis tuo, ką anksčiau niekinome.
Nepaisant kasdieniško siužeto, Chardino paveikslai žavūs ir iškalbingi. Jo persikas toks pat rausvas ir putlus kaip cherubinas, o austrių lėkštė ar citrinos griežinėlis - tikrai gundantys apetito ir juslingumo simboliai. Išskrosta ant kablio pakabinta raja primena jūrą, kurios bauginanti palydovė gyva buvo. Giliu raudoniu nukraujavę viduriai, melsvos gyslos ir balkšvi raumenys panašūs į polichrominės katedros navas. Tokia pat harmonija sieja ir daiktus: vienoje iš drobių jaukiai tarpusavy dera rausvi kilimėlio prie židinio atspalviai, adatų dėžutė ir verpalų sruoga. Paveiksluose atsiveria pasaulis, kurį iškart atpažįsti kaip savą, neįtikėtinai ir stebuklingai žavų.
Bet kodėl turėtų? Ogi todėl, kad Chardinas parodė, jog mus supančioje aplinkoje galima rasti - už visiškai menkutę kainą - be galo daug gražių dalykų, anksčiau sietų tik su rūmais ir princais. Čia nebesijauti išvarytas iš grožio karalystės ir nebepavydi gudriems bankininkams, besipuikuojantiems auksinėmis anglies žnyplėmis ir deimantais inkrustuotomis durų rankenomis. Nes galiausiai supranti, jog dailūs gali būti ir metaliniai, ir moliniai indai, kad paprastas molis yra toks pat gražus kaip brangieji akmenys.
Pamoka Iš Madlenos: Prisiminimai ir Jausmingumas
1895 metais parašytoje esė apie Chardiną pavaizduotas jaunuolis nėra vienintelis Prousto personažas, nelaimingas dėl to, kad nemoka matyti. Jis panašus į kitą nepatenkintą Prousto veikėją, pasirodysiantį romane po aštuoniolikos metų. Stengdamasis pastarąjį atvejį pateikti kuo įtaigiau, romano pasakotoją Proustas vaizduoja žiemos popietę vieną pasilikusį namie, jis kenčia nuo šalčio, nusiminęs dėl atšiauraus oro, o vienintelė jo paguoda - toks pat nelinksmas rytojus.
Ir štai į kambarį įeina mama, siūlydama arbatos. Pasakotojas atsisako arbatos, bet vėliau, be jokios priežasties, persigalvoja. Mama atneša ir madleną, nedidelį putlų pyragaitį, tarsi nulietą rantytoje šventojo Jokūbo moliusko geldelėje. Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau - manyje vyko kažkas nepaprasto. Užliejo neapsakomas malonumas, su niekuo nesusijęs, be aiškios priežasties. Nuo jo viso gyvenimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smūgiai - neskaudūs, jo trumpumas - nerealus; tas malonumas veikė mane taip, kaip veikia meilė, jis pripildė mane brangios substancijos: ar gal veikiau ta substancija buvo ne manyje, ji buvo manimi.
Koks tas madlenos pyragaitis? Be abejo, toks pat, kokiu teta Leonija, sumirkiusi arbatoje, vaikystėje vaišindavo pasakotoją, kai šis, kartu su tėvais atostogaudamas pas ją Kombrė miestelyje, rytais užsukdavo jos pasveikinti. Vaikystės prisiminimai menkai išlikę, o ir išlikusieji neatrodo nei labai mieli, nei įdomūs. Tai nereiškia, kad mielų dalykų išvis nebuvo, - jie paprasčiausiai pasimiršo, o dabar vėl prisimenami madlenos pyragaičio dėka. Per atsitiktinį juslinį aktą gabalėlis pyragaičio, nuo vaikystės neragauto ir dėl to nesiejamo jokių vėlesnių asociacijų, sugrąžina į vaikystės dienas Kombrė, atgaivindamas ryškius ir mielus prisiminimus. Vaikystė iš karto tampa gražesnė nei atsiminė iki šiol, su tikru atradėjo džiaugsmu jis prisimena seną pilką namą, kuriame gyveno teta Leonija, miestelį ir Kombrė apylinkes, gatves, kuriomis vaikščiojo, bažnyčią, kaimo kelius, tetos gėlyną, Vivonos vandens lelijas.
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Kasdienybės grožis | Menas ir literatūra padeda pastebėti grožį paprastuose dalykuose. |
| Prisiminimai | Jusliniai potyriai gali atgaivinti vertingus prisiminimus. |
| Vertės perkainojimas | Literatūra skatina peržiūrėti nusistovėjusius gero gyvenimo apibrėžimus. |
Tapatybės Formavimasis Virtualioje Erdvėje
Augustas Sireikis teigia, kad kalba ne tik atspindi, bet ir keičia tikrovę, formuoja žmogaus tapatybę. Beveik kiekviena tapatybė reikalauja ją patvirtinančio socialinio rato - mokiniui reikalinga mokykla ir mokytojai, mokytojui - mokiniai, darbininkui - darbo užsakovai, rašytojui - skaitytojai ir t. t. Tapatybės formavimasis yra derėjimasis, kai asmuo priima tam tikrus laisvės apribojimus ir už tai tam tikrame socialiniame rate įgauna trokštamą tapatybę. Taisyklių nesilaikantis asmuo išmetamas anapus socialinio rato, kuriame jo pasirinkta tapatybė galioja.
Žinoma, atitinkamame socialiniame rate įsigyvenęs asmuo savo tapatybę gali modifikuoti, suteikti jai naujų profilių ir pan., tačiau tai yra jau pasirinkto vaidmens perkūrimas. Tad koks vis dėlto tas ekranas? Iš pirmo žvilgsnio rodosi, jog gyvename laikais, kai kasdien didėjantis televizijos bei interneto turinys atveria naujų ir beveik beribių laisvo pasirinkimo plotmių. Tad aptariant subjekto tapatybės formavimąsi virtualios realybės klestėjimo laikais, norisi pakalbėti ne tik apie pasirinkimo laisvę, bet ir apie kitus šio proceso aspektus. Vienas jų - kasdienybės estetizacija.
Gražus yra ne tik meno kūrinys, tačiau ir plaukų lako įpakavimas, mobiliojo telefono dėkliukas, per pietus suvalgytas kepsnys, burbuliukas kavos puodelyje, galų gale, net per naktį iškilęs spuogas ar nauji batų raišteliai. Tam, kad pasidalintum tuo, ką matai, nereikia drobės, dažų ir mėnesio darbo, užtenka vos kelių mygtuko paspaudimų. Mokykis ką nori, būk kuo nori, viso pasaulio patirtys tau prieinamos, tik turėk kompiuterį ir internetą! Tad koks vis dėlto tas ekranas? Iš pirmo žvilgsnio rodosi, jog gyvename laikais, kai kasdien didėjantis televizijos bei interneto turinys atveria naujų ir beveik beribių laisvo pasirinkimo plotmių.
Jei asmuo formuoja savo tapatybę vardan lengvai gaunamo virtualaus dėmesio, tuomet kiekvienas tapatybės profilis praranda savo autonomišką prasmę. Žmonės nori būti herojais ir filmuojasi, kaip gaivina apalpusį praeivį, kaip perka maistą benamiui, kaip apgina užguitą bendraklasį ir t. t. Žmonės nori būti gurmanais ir fotografuoja savo pusryčius, pietus ir vakarienes, skuba pasauliui pranešti, kurioje kavinėje lankėsi, į kurią dar tik planuoja nuvykti. Žmonės nori būti keliautojai ir nė vienos dienos svetimame krašte nepraleis nepasidaliję, kur ir ką aplankė. Metaforiškai kalbant, pati formulė „būk kuo nori, bet būk ekrane“ yra dideliu ir gražiu kaspinu papuoštas narvas.
Jei tapatybė yra dialogas, tai tikroji subjekto laisvė gali būti pasiekta tik tada, kai žaliava bus sudaryta iš turinio, kuriame egzistuoja prasmės refleksija. Kitaip tariant, tik tas subjektas, kuris rūpinsis savo tapatybės autentiškumu, bet ne ją patvirtinančios auditorijos platumu, gali tapti žaliava, suteiksiančia galimybę ir kitam subjektui laisvai formuoti autentišką savo tapatybę.
LITERATŪRA - Marcelis Prustas
Stasys Eidrigevičius: Stebuklai Kasdienybėje
Gyvenimas, kaip ir knygos, pasakos, paveikslai yra pilni stebuklų. Aš tuo tikiu, tuo tiki, neabejoju ir Stasys Eidrigevičius, po meno pasaulį keliaujantis tik jam vienam žinomais, įprastais ir suprantamais keliais. Savo pasaulį jis mums atveria tapybos ir grafikos darbuose, plakatuose, knygų iliustracijose, kaukėse ir unikaliuose smūtkuose arba lietuviškuosiuose liūdesėliuose. Tik tas žiūrovas, kuris geba stebėti meno kūrinį per sąvokas, priartėja prie kūrinio esmės. Savo mintis, pastebėjimus dėlioju į knygas. Jos pasirodo ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. 1975-1980 m. Vilniaus universiteto teatro koridoriuje menininkas Rimtautas Gibavičius pakvietė mane nutapyti didelį paveikslą. Taip radosi mano tapytas „Žmogus su lagaminu“.
Paveiksle nuo žmogaus su lagaminu tiesiasi keturi keliai į keturias pasaulio puses. Labai prasmingas tas paveikslas, nes ir dabar jaučiuosi esantis žmogus be adreso. Kažkur - laikinai, dirbtuvė - mano-ne mano, nuolat besikeičianti, viskas, ką turiu - lagaminas. Jis - lyg dėžė. Bet kartu ji - be galo, be krašto - neaprėpiama.
Laisvė. Šis žodis yra be galo svarbus. Kūryboje -taip pat. Būti nesuvaržytam. Jei sovietų laikais nebuvo nei žodžio, nei kelionių laisvės, tai bent jau buvo galima piešti, ką nori. Tik parodyti, ką nupiešei, negalėjai. Aš mėgstu piešti visur ir visada. Piešiniuose visada matyti mano reakcija į tai, kas vyksta aplinkui. Sapnai savo keliu, kasdienybė yra kaip sapnas, kai bent trumpam žengi į savo kūrybos erdvinį mąstymą. Mano vaizduotė kuria savus reginius, juos lieka tik įamžinti - popieriuje, drobėje, fotografijoje, performanse, kartais - tekste.
Esė ir Kasdienybės Vertybė
Literatūros teoretikai tvirtina, kad esė žanro esmė yra ne vieno kurio nors tekstą organizuojančio principo - vaizdinio ar sąvokinio, siužetinio ar analitinio, išpažintinio, imperatyvaus ar pasakojamojo - ryškus dominavimas (jei taip būtų, esė, kaip žanras, sugriūtų), o jų dinamiškas kaitaliojimasis ir paradoksalus gretumas. Šių metų knygose "dabartis" neretai yra įgavusi kasdienybės pavidalą: tiesiog individuali kasdienė žmogaus egzistencija pradėjo būti įdomi, svarbi ir tapo suprantama kaip vertybė.
Įdomią kasdienybės eseistiką rašo(ė) ne vienas autorius (G.Adomaitytė, S.Daugirdaitė,V.Juknaitė, J.Kunčinas), o S.Parulskio, G.Radvilavičiūtės darbai įrodo, kad per esė žanrą vykstanti "tikrovės" ekspansija literatūron gali būti sėkmingai estetiškai įforminta ir egzistenciškai įprasminta. Grožinę literatūrą, suprastą kaip "fikcijos" literatūrą, ima akivaizdžiai stelbti "fakto" žanrai: atsiminimai, dienoraščiai, autobiografiniai pasakojimai, nekalbant jau apie pačią esė, kurios žanrinį turinį labiausiai ir atitiktų išvardytos formos. "Buvimas yra pats didžiausias ir svarbiausias įvykis, nenykstantis - būnantis", - apibūdina savo poziciją autorius.
Dėmesys moters pasauliui, kuris rašytojos kūryboje masino individualybės paslaptimi, nors dažniausiai sutapo su šeimos (vyro, vaikų) santykiais ir problemomis, tuomet kirtosi su oficialia visuomeniškai aktyvaus herojaus - vyro - ideologija. Dėl to Vilimaitės kūryba literatūriniame gyvenime laikėsi vien estetiniais ištekliais. Simptomiška, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvykusiame 2001-2002 m. išleistų knygų aptarime kaip vienos įdomiausių - šalia "grožinės literatūros" - buvo minėtos ir "ne rašytojų" knygos: G.Beresnevičiaus "Ant laiko ašmenų", U.Babickaitės-Graičiūnienės "Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai", A.Savicko "Žalia tyla", B.Speičytės ir M.Kvietkausko parengti Šatrijos Raganos šeimos atvirlaiškiai "Tokią gražią kartą man atsiuntei…".
Velnias Lietuviškame Kaime: Kosto Strielkūno Įžvalgos
Šios knygos autorius, produkto vadovas ir futbolo komentatorius Kostas Strielkūnas tiki, kad literatūros paskirtis - provokuoti. Todėl savo debiutiniame romane „Mieste nebetiki velniais“ jis kalba apie tai, apie ką dažnai mąstome tyliai: vidinius demonus, paveldėtą atmintį, kaltę, juoką ir bandymus susitarti su savimi. Kiek žmonių - tiek ir velnių. Kiekvienas nešiojamės savo mintis, patirtis, įsitikinimus, kurie veikia kasdienybę ir toli gražu ne visi daro teigiamą įtaką. Tai tokie modernūs, buitiški velniai - be mistikos ir paslapčių. O kaime laukia jau visai kitas: senovinis, lietuviškas, baltiškas, apgaubtas mįslių ir burtų.
Su velnio figūra žaidžiau nuo pat pradžios - dar neturėdamas nei visos istorijos, nei nusikaltimų, nei kai kurių pagrindinių veikėjų. Jau tada buvo aišku, kad senovės lietuvių velnias vienaip ar kitaip pagyvins pasakojimą. Lietuvoje detektyvas neturi labai griežto kanono ar gilių žanro tradicijų, todėl rašydamas apie „teisę būti“ per daug negalvojau. O jei jau kalbame apie kanonus, „Baltaragio malūnas“ yra vienas ryškiausių pavyzdžių - ten velnio buvimas kaime atrodo visiškai natūralus, savaime suprantamas.
Pastaraisiais metais didelė dalis šios įtampos ateina iš politikos - ginčai tarp politinių jėgų persikelia į jų rinkėjų grupes, kurios neretai simboliškai atstovauja miestui ir provincijai. Tokiomis aplinkybėmis svarbu nepamiršti, jog būtent provincijoje buvo išsaugota lietuvių kalba, o didžioji dalis išėjusių į partizanus buvo kaimo žmonės.Visaip būna - viskas priklauso nuo situacijos. Kartais jų komentarai trukdo Rokui susikoncentruoti, o kartais kaip tik nuramina ir padeda rasti atsakymus. Žmogus juk dvilypis, o Antis ir Vilkas tą dvilypumą paverčia kone apčiuopiamu. Man atrodo, kad didžiausi mūsų gyvenimo konfliktai vyksta ne išorėje, o viduje - su kitais žmonėmis neretai susitarti lengviau nei su pačiu savimi.
Man cosy crime yra detektyvinė istorija, lydima šilto humoro, kuri teoriškai gali nutikti bet kam ir bet kada. Kalbant apie partizaninį karą, šis laikotarpis man kelia didžiausią pagarbą ir pasididžiavimą, kad esu lietuvis. Ilgametė partizanų kova už valstybę ir laisvę, nepaisant milžiniško pajėgumų skirtumo, parodo, kiek daug dvasinės stiprybės mūsų istorijoje. Skamba paradoksaliai kalbant apie cosy crime, bet taip veikia ir literatūra, ir pats pasaulis - įdomūs dalykai reikalauja tamsos. Jei rašymas nėra verslas, tai man svarbu, kad knygą skaitytų mano pasaulio žmonės. Jų yra keliolika „artimajame užsienyje“, t.y. už mano buto sienų.
Danutė Staponkutė: Emigracija ir Tapatybė
Šiuo metu Niujorke leidžia monografiją apie iškilų JAV lietuvių kilmės filosofą Alphonso Lingį. - Mes buvome „Gorbačiovo laikų“ emigrantai-šanso, pirmos pasitaikiusios galimybės emigrantai. Šiandien nebemėgstame žodžio emigrantas, nes kelionė tapo kasdienybe. Šiandien mūsų tarpe vis daugiau tokių, kuriuos galima pavadinti keliaujančiais po įvairias šalis nomadais. Nebeužsukame į Lietuvą net „paso reikalų“ tvarkyti... Tai - įvairių profesijų žmonės, kuriems nebeužtenka vienos šalies, ir net dviejų, reikia platesnio pasirinkimo. Posakis esu ne savo vietoje išliks aktualus, nes buvimą ne savo vietoje išduoda kūno kalba ir dvasinė savijauta. Jei jaučiamės aplinkai svetimi, dėl šito galime rimtai susirgti. Dvasiškai ir kūniškai.
Lietuviškai rašau tik tiek, kiek matyti Lietuvoje. Tai nei daug, nei mažai, tačiau pastebiu, kaip mano kalba ilgainiui keičiasi. Kaip sakė Nikas Kazantzakis, esu tik maža kalbos valtelė didžiuliame vandenyne. Sykiu toji aplinka man visados bus antroji, ne pirmoji tėvynė. Kyla klausimas: kur pirmoji tėvynė? Lietuva? Per du dešimtmečius ji taip nutolo, kad nebedrįstu jos vadinti tėvyne, nes ši samprata nėra tuščias žodis. Kita pareiga-tai pareiga prieš naują tėvynę. Kipras - nepaprastai įdomi sala. Nėra nykių vietų. Tačiau pakankamai daug nykių turistų. Verčiant visados galvoji, ar tave supras. Juk iš esmės mano rašymas - tai vienos kultūros vertimas į kitą, kuriame yra kur kas daugiau nei vertime iš vienos kalbos į kitą.
Kūrybinis rašymas prigijo kitose šalyse, tad kodėl gi neturėtų prigyti ir Lietuvoje. Kūrybinis rašymas yra neatsiejamas nuo įdėmaus literatūros skaitymo. Jei atvirai, tegu tik prigyja, nes rašydami daugiau skaitome, o skaitydami turime kritiškesnį požiūrį, laisvesnę mintį ir turtingesnę vaizduotę. Gerai rašyti tikrai galima išmokti, bet... gera kalba be kūrėjo nuojautos yra tik pusė kelio. Kaip sakė Paul Bowles: svarbiausia literatūroje ne gramatika, siužetas arba herojai, o kalbos menas... Kai kurie rašytojai turi viską ir savo nelaimei tampa grafomanais. Tai - irgi yda. Visados sakau, geriau - mažiau.
Man atrodo, atimti jis tikrai nieko negali. Negi muzika nukentės, jei daugiau žmonių pradės groti įvairiais instrumentais? Kūrybinis rašymas turi parodyti pradedančiajam arba jau rašančiajam kryptį, padėti išgryninti žanrų linijas, gal kiek „filtruoti“ šalies literatūrą ir koreguoti jos lygmenų kriterijus. Svarbu, kad jie neužgrotų vienu metu ir be jokios harmonijos. Štai tam ir yra kūrybinis rašymas-kad sumažintų kakofoniją ir disharmoniją literatūroje. Kūrybinis rašymas - viena iš priemonių sugrąžinti žmones prie kokybiško rašymo, nes skendime blogo rašymo vandenyse. Jau vien anoniminiai komentarai internete ką reiškia... Ar juos aplamai rašo žmonės? Grįžtu kasmet ir vis dažniau pagalvoju, kad idealu būtų gyventi paukščio gyvenimą; žiemą - pietuose, vasarą - Lietuvoje, jei leistų resursai. Be abejo, per dvidešimt metų viskas pasikeitė. Lietuva - įdomių festivalių ir teatro šalis, tai tarsi Lietuvos know how, ypač alternatyvių menų srityje.