Literatūra dažnai laužo nusistovėjusius standartus, ypač kai kalbama apie karą. Dokumentiniai faktai, istoriniai įvykiai ir asmenybės perkošiami per pagrindinio veikėjo sąmonę, sukeldami karštas diskusijas. Ar tai istorinė dokumentika, ar fikcija? Tiesa ar manipuliacija? Šie klausimai tampa ypač aktualūs, kai nagrinėjami politinio žiaurumo reiškiniai, tokie kaip nacizmas.
Rašytojas Jonathanas Littell, kurio romanas „Gero linkinčiosios“ tapo tikru bestseleriu ir sukėlė aistringas diskusijas, teigia, kad literatūra jam visada buvo būdas gilintis į tikrovę. Istorijos disciplina kuria naratyvus, paremtus tam tikrais kodais, plėtojamais šimtmečius, tačiau literatūra naudoja meninę kalbą, kad giliau pažvelgtų į žmogaus psichiką ir jo elgesio pagrindus.
Pagrindinė J. Littell knygos intencija buvo siekis patyrinėti politinį žiaurumą milžinišku mastu, remiantis nacizmo reiškiniu. Tačiau patį nacizmą rašytojas naudoja kaip priemonę tyrinėti gilesnius aspektus per pagrindinį veikėją ir naratorių Maksą Aue. Taip pat jį domino nacizmo biurokratijos mechanizmai, kaip jie, vykstant karui, radikalizavosi ir kaip tai paveikė žmonių psichiką.
Karo zonos: kelionė į nežinią
Knygos centre yra pagrindinio personažo ir naratoriaus Makso Aue kelionė per karo zonas. Tai kelionė į nežinią, remiasi Antrojo pasaulinio karo chronologija, tačiau yra nenuspėjama, kaip ir karščiuojanti paties Makso sąmonė. Pasakojimas panašus į rašymo procesą, kai gyveni istoriniuose įvykiuose, kurie dar neaprašyti, ir niekas nežino, kas bus toliau.
Maksas rašo esamajame laike, nors karo įvykiai jau yra pasibaigę, ir pasakoja apie karą taip, tarsi jis vyktų čia ir dabar. Knyga nemažai remiasi rašytojo paties patirtimi iš Bosnijos ir Čečėnijos karų, tačiau asmeniniai dalykai svarbūs tik pačiam autoriui, o ne skaitytojui.
„Šiandien kimba“. Gaudome karšius (2026-02-15)
"Tikras vaizdas" ir psichikos lūžiai
Literatūroje, kaip ir tapyboje, realizmas ar antirealizmas yra tik konvencijos. Vadinamoji realistinė žmogaus portreto fotografija yra konvencionali jau vien todėl, kad sustabdo laike tai, kas realybėje nuolat kinta. Todėl neegzistuoja tokio dalyko, kaip grynas realizmas, yra tik konvencijos, kurios veiksmingos arba neveiksmingos.
Karo "tikras vaizdas" knygoje siejasi su žmogaus psichikos lūžiais ekstremaliose situacijose. Vienas pavyzdžių - Makso pirmasis dalyvavimas masinėje žydų egzekucijoje Grosse Aktion. Jis pamato į jį žvelgiančią jauną žydę, vedamą sušaudyti, ir jos žvilgsnis išveda Maksą iš pusiausvyros.
Psichinė trauma yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos žmogus patiria kare. Tai būdinga tiek aukoms, tiek žudikams. Žmonės labiau yra traumuojami dėl to, ką jie daro, negu dėl ko kenčia. Kai patiri kančią, tai yra siaubinga, neteisinga ir skausminga, bet iš esmės nesugriauna savęs paties ir pasaulio vaizdo. O kai darai kažką siaubinga, tai sugriauna savęs paties įsivaizdavimą.
Giluminės kareivių ir karininkų kare patiriamos traumos yra susijusios su atotrūkiu tarp savęs - buvusio ir esamo. Nusikaltėliai užduoda klausimus - kaip buvo įmanoma, kad tai padariau? Iš aukų klausimų nieko negalime sužinoti, išskyrus tai, kaip jos išgyveno.
Nusikaltėlių psichologija ir atsakomybė
Tai, ką rusų kareiviai dabar daro Ukrainoje, iki galo nesuvokiama. Kartais pasireiškiančius ukrainiečių kareivių nelegalaus žiaurumo proveržius galima suprasti kaip stichinį kerštą, tačiau tai, ką sistemiškai daro rusų okupacinė armija, masiškai kankindama ir žudydama civilius dėl nieko, - tai ne atsitiktiniai veiksmai, o valstybinė politika. Labai sunku suvokti, kas vyksta sąmonėje žmonių, kurie ją vykdo.
Jeigu kalbame apie šiandieninį karą Ukrainoje, tai dabar ne laikas kažką suprasti apie nusikaltėlius, su jais reikia kovoti ir juos nugalėti. Jų veiksmų aiškinimasis turės vykti vėliau, norint tokių dalykų išvengti, kad jie nebesikartotų.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos tautos padarė milžinišką darbą civilizacijos labui, išmoko nežudyti vienos kitų, sukūrė politines struktūras, tarptautines taisykles ir normas, siekiant, kad tai nebevyktų. Tam reikėjo suvokti įvykdytus nusikaltimus ir padaryti išvadas. Rusija nebuvo pilnavertiškai integruota į šį procesą dėl daugelio istorinių priežasčių, ir dabar matome to pasekmes.
Žmogiškumas ir nežmoniškumas
Net pats žiauriausias nacių kareivis negalėjo nužudyti žydės moters arba vaiko, nepagalvojęs apie savo žmoną, seserį, motiną, vaiką. Depresija, alkoholizmas, savižudybės demonstravo, kad "kitas" egzistuoja ir tas "kitas" yra žmogus, ir jokia ideologija, pamišimas, išgerto alkoholio kiekis negalėjo to "kito" panaikinti.
Manoma, kad nacių nežmoniškumas buvo jų masinių nusikaltimų priežastis. Tačiau daugelis jiems tarnavusiųjų galvojo kitaip, todėl jų kaltė turėtų būti vertinama ne remiantis krikščioniška morale (atsižvelgiant į intencijas vykdant nusikaltimą), bet antikos graikų dievų principu - nusikaltimas užtraukia bausmę, nepaisant priežasčių ir intencijų.
Aš asmeniškai netikiu nežmoniškumo koncepcija. Manau, kad tai paprasčiausias atmetimas, nes kai pavadiname kažką nežmonišku, šitai automatiškai atskiriame nuo savęs. Tarsi tie anie yra ne žmonės, o mes žmonės, nes taip nesielgiame, tačiau tai netiesa. Nes tam tikromis aplinkybėmis žmogus gali pasielgti taip, kaip jis negalvojo kad kada nors pasielgs.
Mes turime aiškiai apibrėžtas karo nusikaltimų, genocido sąvokas, ir nieko neturi dominti priežastys, dėl kurių buvo įvykdyti šie nusikaltimai žmogiškumui. Vienintelis tinkamas klausimas - jis tai padarė ar ne. Jei įrodyta, kad padarė, tai yra kaltas, nesvarbu, ar kažkas jį privertė tai padaryti, ar galbūt egzistavo tokios aplinkybės, kai nusikaltimas buvo įvykdytas dėl iškilusios grėsmės paties nusikaltėlio gyvybei.
tags: #ar #karininkas #gali #but #neistikimas