Ar įmonei atsiskaitomojoje sąskaitoje turi būti daug pinigų?

Kiekviena įmonė generuoja pinigų srautus ir neretai sukaupia lėšų, kurios tam tikru periodu yra nenaudojamos pagrindinei veiklai. Lietuvos banko duomenimis, šių metų birželį ne finansų bendrovių indėliai sudarė 10,4 mlrd. eurų. Viena iš turto rūšių - pinigai - ne visada sulaukia įmonės vadovo reikiamo dėmesio.

Straipsnyje aptarsime būdus, kaip sukurti patogią ir patikimą atsiskaitymų tvarką.

Infliacija Lietuvoje daro įtaką pinigų vertei.

Pinigų valdymas banko sąskaitose

Atsiskaitymo negrynaisiais pinigais operacijas įmonėse atlieka buhalterijos darbuotojai. Beveik visose įmonėse buhalteris yra vienintelis asmuo, kuris perveda pinigus iš įmonės sąskaitos, t. y. parengia bankui mokėjimo nurodymus, juos tvirtina (pasirašo) ir pateikia bankui vykdyti.

Išplitus elektroninei bankininkystei, realiu pinigų valdytojų tapo tas, kuris turi elektroninių kodų generatorių ar kitą analogišką prietaisą. Dažniausiai tai būna buhalteris. Buhalteriui vienam surašyti ir tvirtinti mokėjimo nurodymus yra paprasčiau: nereikia derinti galimų mokėjimų nurodymų sąrašo su įmonės vadovu, nereikia supažindinti vadovo su parengtais mokėjimo nurodymais ir laukti, kol juos patvirtins.

Taigi, dirbdamas „vienas“, buhalteris prisiima visą atsakomybę už įmonės pinigus ir mokėjimų teisėtumą. Tačiau tai neapsaugo nuo galimų konfliktų su įmonės vadovu ir savininkais. Įmonės vadovo ir buhalterio nuomonė dėl mokėjimų eiliškumo gali skirtis.

Vadovai ir toliau gali dalyvauti pinigų pervedimo procedūroje: peržiūrėti mokėjimo nurodymus, juos tvirtinti ar atšaukti. Norint operatyviai ir saugiai valdyti įmonės pinigus bankų sąskaitose, reikia:

• išsirinkti banką, kurio siūlomos paslaugos ir jų kokybė tenkina įmonės poreikius. Visi bankai iš esmės teikia analogiškas paslaugas, gali skirtis tik jų kokybė, bankų darbuotojų kompetencija ir geranoriškumas ar kt. Elektorinės bankininkystės sistemos leidžia sukurti neribotą skaičių vartotojų ir suteikti jiems labai skirtingas teises: leisti tik skaityti informaciją ir spausdinti dokumentus, daryti įmokas ribojant jų dydį arba beveik neribotai. Tokių teisių kombinacija priklauso tik nuo pačios įmonės pageidavimų.
• paskirstyti operacijų su negrynaisiais pinigais atlikimo funkcijas įmonės darbuotojams ir nustatyti jų kompetencijos ribas. Vieniems buhalterijos darbuotojams gali būti suteiktos teisės tik parengti mokėjimo nurodymus ir peržiūrėti bei spausdinti elektroninės bankininkystės sistemoje esančius duomenis (banko išrašus, darbo užmokesčio mokėjimo sąrašus ir kt.). Kiti buhalterijos darbuotojai gali turėti teisę pervesti pinigus iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos, bet jiems turėtų būti nustatoma vienos mokėjimo operacijos maksimali suma, vienos dienos ir mėnesio maksimali mokėjimo suma. Dar kitiems darbuotojams gali būti suteikiamos teisės naudoti paskolų sąskaitose esančius pinigus, sudarinėti darbo užmokesčio pervedimo sąrašus, pagal juos pervedinėti pinigus ir atlikti operacijas su didesnėmis pinigų sumomis. Tokiu būdu būtų ne tik paskirstyti darbai buhalterijos darbuotojams, bet ir atsakomybė.

Įmonės vadovas (ar jo įgaliotas asmuo) gali pats teikti bankui mokėjimo nurodymus, t. y. buhalterijos darbuotojų parengtus mokėjimo nurodymus patvirtinti elektroninės bankininkystės priemonėmis. Tai galima padaryti tik vieno mygtuko paspaudimu. Vadovai parengtiems mokėjimo nurodymams peržiūrėti ir jiems „pasirašyti“ per dieną sugaišta ne daugiau kaip kelias minutes ir tai gali atlikti bet kurioje vietoje, kur tik yra interneto ryšys.

Operacijos su grynaisiais pinigais

Pastaruoju metu, kai atsiskaitymų per banką sistemos tapo visiems prieinamos, įmonėse mažėja operacijų su grynaisiais pinigais. Mažėjant grynųjų pinigų vaidmeniui ūkio subjektų veikloje, sumažėjo ir dėmesys tokiam svarbiam įmonės turtui kaip grynieji pinigai.

Kiekvienos įmonės vadovo ir vyriausiojo buhalterio pareiga nustatyti tam tikras taisykles, kurios užtikrintų grynųjų pinigų naudojimo tvarką įmonėje, kontrolę ir apsaugą. Norint užtikrinti pinigų saugumą įmonėje, reikia:

• nustatyti pinigų naudojimo tvarką;
• paskirti atsakingus asmenis;
• vykdyti pinigų naudojimo kontrolę.

Tik nustačius aiškią ir konkrečią tvarką, kaip ir kada turi būti naudojami pinigai, galima reikalauti iš įmonės darbuotojų atsakomybės, o remiantis nustatyta tvarka ir darbuotojų pareigomis reikalauti, kad administracijos darbuotojai įgyvendintų pinigų naudojimo kontrolę.

Tokiose taisyklėse turėtų būti numatyta:

• pinigų priėmimo į kasą atvejai: pirkėjai atsiskaito už pirktas prekes ir paslaugas (kai neprivaloma naudoti kasos aparato), atskaitingi asmenys įmoka pinigus į kasą ir kt.
• pinigų išmokėjimo iš kasos atvejai: išmokamas darbo užmokestis (nustatomi mokėjimo terminai, laikotarpis, per kurį darbo užmokestis turi būti išmokėtas, tam tikrais atvejais - dydžiai ar eiliškumas), išmokama atskaitingiems asmenims, atsiskaitoma su tiekėjais už pirktas prekes ar paslaugas ir kt.
• nustatytas ir pinigų limitas kasoje, t. y. pinigų kiekis, kuris turi būti kasoje nuolat ar tam tikrais laikotarpiais, pavyzdžiui: tuo laikotarpiu, kai rengiamasi išmokėti darbo užmokestį, kasoje turi būti pakankama pinigų suma.
• pinigų išmokėjimo atskaitingiems asmenims ir pinigų priėmimo iš atskaitingų asmenų taisyklės.
• atsakingų asmenų atsiskaitymo tvarka.

Įmonės kasoje ar kasos operacijų atlikimo vietoje (kai atsiskaitant grynaisiais pinigais naudojami kasos aparatai) turi būti sudarytos reikiamos sąlygos gryniesiems pinigams saugoti. Įmonės vadovai turi žinoti, kad reikalauti darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės už jiems patikėtus įmonės pinigus galima tik tuomet, kai darbuotojai turi galimybę saugiai juos laikyti.

Be to, yra būtina pinigų, kaip ir kiekvieno turto, inventorizacija. Įmonėje gali būti atliekama ne tik metinė inventorizacija ir inventorizacija keičiantis materialiai atsakingam asmeniui, kurias privaloma atlikti vadovaujantis LR Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintomis Inventorizacijos taisyklėmis, bet ir periodinės inventorizacijos, atsižvelgiant į įmonės poreikius, ir net specialiosios („netikėtos“).

Sąskaitos faktūros

Sąskaita faktūra - tai oficialus finansinis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių ar paslaugų pardavimas tarp dviejų šalių - pardavėjo ir pirkėjo. Tai ne tik mokėjimo prašymas, bet ir teisinis įrodymas, kad įvyko ekonominė operacija. Pagal galiojančius įstatymus, sąskaita faktūra turi būti išrašoma vos tik įvykus prekių pardavimui ar paslaugų suteikimui, nebent šalių sutartys numato kitokias sąlygas.

Sąskaita faktūra parodo visas svarbiausias sandorio detales: kas ką pirko, kiek mokėjo, ar taikytas PVM, kada turi būti atliktas atsiskaitymas ir pan. Šis dokumentas yra vienas iš svarbiausių tiek buhalterinėje, tiek mokesčių apskaitoje - tiek fiziniams asmenims, vykdantiems individualią veiklą, tiek didelėms įmonėms.

Sąskaita faktūra - finansinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, 14 str. Kol nei suteikta paslauga, nei gautas mokėjimas, nėra teisinio pagrindo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą. Iki to momento gali būti išrašoma tik išankstinė sąskaita, kuri nesukuria reikalavimo teisės.

PVM sąskaita faktūra - buhalterinis dokumentas, kuris patvirtina įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą ir yra privalomas apskaitos bei PVM deklaravimo tikslams. Šį dokumentą išrašo PVM mokėtojai (įmonės ar fiziniai asmenys), kai jų teikiamos prekės ar paslaugos yra apmokestinamos PVM.

Sąskaitos faktūros tipai

• Paprasta sąskaita faktūra
• PVM sąskaita faktūra
• Išankstinė sąskaita faktūra
• Kreditinė sąskaita faktūra
• Debetinė sąskaita faktūra

PVM sąskaitos faktūros reikšmė ir paskirtis teismų praktikoje: PVM sąskaita faktūra patvirtina materialų santykį tarp prekių ar paslaugų teikėjo (Pardavėjo) ir gavėjo (Pirkėjo) bei atlieka savarankišką funkciją, leidžiančią apskaičiuoti PVM ir atlikti jo atskaitą.

PVM sąskaitas faktūras galima rašyti pardavimo metu ir tik konkrečiam pirkėjui. Kol prekės neparduotos ir paslaugos nesuteiktos ir kol nėra gautas avansas, PVM sąskaitų rašyti nereikėtų. Jeigu pirkėjas nėra žinomas, rašyti sąskaitos nurodant, kad tai yra Petras Petraitis, nereikėtų.

PVM sąskaitos faktūros turi būti išrašomos didėjančia eilės tvarka. PVM sąskaitos faktūros už paslaugas rašomos tada, kai paslaugos suteikiamos.

PVM sąskaita rašoma, kai prekės parduodamos. Kai jos dovanojamos, rašomas perdavimo aktas. Turto perdavimas akcininkui bus laikomas pardavimu.

Jeigu įmonė žino, kokio tiekėjo ir kokios sąskaitos trūksta, ji gali gauti sąskaitos kopiją. Už tiekėją PVM sąskaitas faktūras gali rašyti pirkėjai. Tereikia jiems susitarti.

Pirkėjas, kuris nepriima atvežtų prekių, neprivalo priimti ir sąskaitos. Pirkėjas su tiekėju turėtų išsiaiškinti, kas įvyko ir kaip šalys supranta situaciją.

Privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai

Pagal LR PVM įstatymo 80 straipsnį - PVM sąskaitoje faktūroje privalo būti pateikta ši informacija:

• Dokumento pavadinimas, serija ir numeris.
• Turi būti nurodyta tiksli dokumento išrašymo data.
• Įmonės pavadinimas, juridinio asmens kodas ir adresas, PVM mokėtojo kodas.
• Įmonės arba fizinio asmens pavadinimas, adresas ir pirkėjo pvm mokėtojo kodas (jei jis yra PVM mokėtojas), prekių arba paslaugų pirkėjo.
• Turi būti aiškiai nurodyta - kokios prekės ar paslaugos tiekiamos, prekių arba teikiamų paslaugų.
• Pateikiama kiekvienos prekės ar paslaugos kaina be PVM ir bendras kiekis, taip pat nuolaidos.
• Aiškiai nurodoma PVM tarifas (pvz., 21%, 9% ar 0%) ir apskaičiuota suma, pvm suma eurais.
• Bendras mokėtinas sumos dydis, nurodant ją tiek su PVM, tiek be jo.

PVM sąskaitos faktūros, kaip ir kiti apskaitos dokumentai, turėtų būti išrašomos lietuvių kalba. Išrašytą sąskaitą pirkėjui galima perduoti įvairiais būdais. Jeigu pirkėjas sutinka po metų priimti pataisytą sąskaitą, jam teks daryti taisymus.

Elektronine PVM sąskaita faktūra laikoma PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodomi nustatyti PVM sąskaitos faktūros rekvizitai ir kuri yra išrašyta ir gauta elektroniniu formatu. Įstatymas numato, kad pardavėjas gali siųsti pirkėjui elektroninę PVM sąskaitą faktūrą tik prieš tai gavęs pirkėjo sutikimą.

Jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Kreditinė sąskaita faktūra yra išrašoma tokia pačia tvarka, kaip ir įprasta PVM sąskaita faktūra.

Dauguma sąskaitoms faktūroms keliamų reikalavimų yra nustatyti LR PVMĮ. Vadinasi, jei sąskaitą išrašo ne PVM mokėtojas, tie reikalavimai nėra taikomi. Paprastumo dėlei išrašant ir ne PVM sąskaitas faktūras patariame vadovautis ta pačia tvarka, kuri galioja PVM sąskaitoms faktūroms.

Yra situacijų, kai įmonė gauna pajamų ir neišrašiusi sąskaitos faktūros. Jei įmonei kažkas sumokėjo už paslaugas nesant jokio apskaitos dokumento, įmonė turi išrašyti sąskaitą faktūrą, nors jos niekam ir nesiunčia.

Investavimo galimybės

„Nejudinami pinigai sąskaitose pastebimai dyla. Jeigu metinė infliacija - 10 proc., nesunku suskaičiuoti, kad per metus turima suma nuvertės dešimtadaliu. Investuoti paprasta", - teigia A. Dūda. Paprasčiausias būdas įdarbinti pinigus - vadinamieji naktiniai depozitai arba indėliai. Tai - paprastesnės, pasyvaus investavimo formos, tačiau ir uždarbis ten neįspūdingas, nors palūkanų norma pastarąjį pusmetį ir pajudėjo iš sąstingio.

Sutelktinio investavimo platformos suteikia investuotojams galimybę investuoti į projektus, kuriuos tiesiogiai pasiekti kitu atveju būtų sudėtinga. Tai priartina investavimą prie smulkaus ir vidutinio verslo ir leidžia investuoti saugiai, paprastai ir suprantamai.

Nuolatinė investuotojo dilema - ryžtis didesnei rizikai su galimybe uždirbti daugiau, ar rizikuoti mažai, bet nesitikėti ir didelės grąžos. Apie tai, koks yra jai priimtinas „investavimo apetitas“, reiktų permąstyti ir kiekvienai laisvas lėšas įdarbinti nusprendusiai įmonei.

„Kuo trumpesnis periodas, tuo mažiau rizikinga investicija, nes planuoti veiklą ir prognozuoti reikiamus pinigų srautus, tarkime, ateinantiems metams, kur kas paprasčiau nei ilgesniam laikui. Todėl trumpalaikės investicijų galimybės įmonėms - didelis privalumas“, - pabrėžia A. Vidutinė investicinio projekto trukmė platformoje „Letsinvest“ yra vieneri metai. O vertinant grąžos ir rizikos santykį, saugesnio ir stabilesnio instrumento rinkoje reiktų gerai paieškoti.

Rizikos įvertinimo žingsniai prieš investuojant.

„Investavimas visada susijęs su didesne ar mažesne rizika, tačiau jei įmonės akcininkai su ja sutinka, tuomet tokia platforma yra labai patrauklus variantas trumpalaikei investicijai. Lyginant su banko depozitu, grąža čia - kone trigubai didesnė. Tai yra pakankamai solidi rizikos premija. O svarbiausia įmonėms, renkantis bet kurią investavimo formą - nepamiršti diversifikuoti rizikos“, - pabrėžia A.

Apibendrinant, kiekvienos įmonės vadovas turi nuspręsti, kiek pinigų laikyti atsiskaitomojoje sąskaitoje, atsižvelgdamas į įmonės poreikius, rizikos toleranciją ir investavimo galimybes. Svarbu užtikrinti efektyvų pinigų valdymą ir tinkamą apskaitą.

tags: #ar #imonei #atsiskaitomojoje #saskaitoje #turi #buti