Planuojate remontą naujai įsigytame bute daugiabutyje ir svarstote galimybę įsirengti individualią šildymo sistemą? Šiame straipsnyje aptarsime, ar tai įmanoma, kokie yra reikalavimai ir ar reikalingas kitų gyventojų sutikimas.
Artėjant šildymo sezonui, daugiabučių gyventojai susimąsto, kaip sumažinti sąskaitas už šilumą ir kartu išlaikyti komfortišką aplinką namuose. Individuali šildymo apskaita leidžia gyventojams mokėti už realiai suvartotą šilumos kiekį, o ne pagal bendrą pastato suvartojimą. Ši sistema skatina atsakingiau elgtis su šiluma, nes nuo individualaus vartojimo tiesiogiai priklauso mokama suma.
Individuali apskaita paprastai taikoma kolektorinei sistemai, tačiau ją galima vykdyti ir esant senajai vienvamzdei sistemai. Tam prireiks papildomos įrangos: ant kiekvieno radiatoriaus turi būti sumontuoti šilumos dalikliai, tačiau jie nėra tokie tikslūs kaip kolektorinėje sistemoje.
AB „Panevėžio energija“ skaičiuoja, jog šiuo metu Panevėžyje dar yra 140 daugiabučių namų su technologiškai pasenusiais elevatoriniais šilumos punktais, kuriuose nėra arba neveikia karšto vandens temperatūros reguliatoriai, nėra automatizuoto šildymo reguliavimo. Tokiuose namuose sunku užtikrinti tolygų pastato šildymą, efektyviai naudoti šilumą.
Šildymo sistemos atnaujinimas
Kompleksiškai modernizuojant daugiabutį namą būtina sutvarkyti ir inžinerines sistemas. Renovuojant senos statybos namus, vienvamzdes sistemas rekomenduojama perdaryti į dvivamzdes. Bet ar tikrai to reikia? Gal užtektų modernizuoti esamą sistemą? Kokie kiekvieno šildymo sistemos tipo privalumai ir trūkumai? Kaip šios sistemos veikia ir ką reikėtų žinoti apie jų atnaujinimą arba pertvarkymus?
Vienas efektyviausių būdų padidinti pastato energinį naudingumą - investuoti į jo apšiltinimą. Šių problemų išvengti padės renovacija, kurios metu apšiltinamos sienos, pašalinami jų konstrukcijos defektai, sutvarkoma nuogrinda. Šių darbų pasirinkimas gali padidinti lauko sienų šiluminę varžą apie 3 kartus. Be to, modernizuojant namą, apšiltinamas ir stogas, ir rūsio perdanga.
Pagal tą pačią programą valstybė remia senų, elevatorinių šilumos punktų pakeitimą į naujus, automatizuotus šilumos punktus arba senų susidėvėjusių automatinių punktų atnaujinimą. Senuose daugiabučiuose esančius elevatorinius šilumos punktus reguliuoti yra sudėtinga, nes šis procesas atliekamas rankiniu būdu. Atnaujinus šilumos punktą, jis automatiškai reguliuoja į butus perduodamą šilumos kiekį pagal lauko oro temperatūros pokyčius. Pakilus temperatūrai, šildymas išjungiamas, o jai nukritus - įjungiamas.
Butų savininkai turi galimybę įsirengti ir individualius šilumos punktus. Tai reiškia, kad gyventojai užsitikrina didžiausią įmanomą nepriklausomybę būsto šildymo atžvilgiu.
Radikaliai pakeitus pasenusią daugiabučio šildymo sistemą, ant radiatorių gali būti įrengiami termoreguliatoriai.
Priklausomai nuo investicijų į namo modernizavimą, būsto atnaujinimas gali padėti sutaupyti vidutiniškai 50 proc. pastato šildymui naudojamos energijos. Pastatai po modernizavimo tampa sandaresni, šiltesni, žmonės patys gali reguliuoti kambarių temperatūrą pagal savo norus ir taip sau suteikti maksimalų komfortą.
Šildymo sistemų tipai
Yra keletas šildymo sistemų tipų, kurie gali būti naudojami daugiabučiuose namuose:
- Vienvamzdė sistema
- Dvivamzdė sistema
- Kolektorinė sistema
Dvivamzdės šildymo sistemos modernizavimas
Vienvamzdė šildymo sistema
Tai - dažniausiai eksploatuojama šildymo sistema, ypač senos statybos namuose. „Kadangi vamzdyno tokiai sistemai reikia 10 proc. mažiau, tai žinant, kiek tais laikais buvo statoma daugiabučių namų, galima įsivaizduoti ir kiek tų vamzdžių buvo sutaupyta. Tuo metu tai galėjo būti reikšminga“, - mano dr. A. Jurelionis.
Vis dėlto vienvamzdė sistema, palyginti su kitomis, turi ir nemažai trūkumų. Esminis jų tas, kad šilumnešis teka nuosekliai per šildymo prietaisus, todėl vėsta. Pavyzdžiui, jeigu penkiaaukščiame name yra viršutinio paskirstymo sistema, tai penkto aukšto gyventojams tenka daugiausia šilumos, o kiekvienas žemiau esantis butas jos gauna vis mažiau. Blogai yra ir tai, kad tokios sistemos sunkiau balansuojamos, vieni butai šyla daugiau, kiti - mažiau. Vienvamzdę sistemą gana reikšmingai gali išbalansuoti ir tai, kad gyventojai savavališkai susimontuoja papildomų radiatorių sekcijų.
Kad šildymo sistema būtų gerai subalansuota, būtina ant stovų sumontuoti balansinius vožtuvus, geriausia - automatinius. Balansinis vožtuvas „rūpinasi“ nustatytu slėgio skirtumu stove ir užtikrina tolygų (reikiamą projektinį) šilumnešio paskirstymą tarp stovų.
Gerai subalansuota vienvamzdė sistema, pasak A. Jurelionio, gali būti ne blogesnė už dvivamzdę.
Siekiant subalansuoti stovus, ant kiekvieno jų sumontuojami rankiniai arba automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Pasak pašnekovo, automatiniais šildymo sistemos subalansavimas atliekamas greičiau ir tiksliau, tačiau jie sistemoje sudaro didesnį pasipriešinimą. Todėl siurblys turi dirbti didesniu galingumu nei sistemoje su rankiniais balansiniais vožtuvais.
Dvivamzdė šildymo sistema
Dvivamzdė šildymo sistema laikoma racionalesne - kiekvienas jos prietaisas, skirtingai nuo vienvamzdės, lygiagrečiai jungiamas prie dviejų vamzdynų: prie tiekiamojo ir prie grįžtamojo srauto vamzdžio. Anot A. Jurelionio, esamas vienvamzdes daugiabučių sistemas pertvarkyti į dvivamzdes nėra labai sudėtinga - reikėtų tik papildomo stovo.
„Aš labiau pasisakau už dvivamzdę sistemą, nes ji lengviau reguliuojama. Jeigu vienas žmogus kažką savo bute pakeistų, tai nepakeistų vandens temperatūros kitiems vartotojams. Keisti vienvamzdę sistemą dvivamzde gal šiek tiek brangiau, bet jeigu pertvarkomas visas vamzdynas, tai turbūt nėra esminio skirtumo, ar pertvarkyta vienvamzdė sistema, ar ji perdaryta į dvivamzdę“, - komentavo A. G. Šiupšinskas.
Svarbu prisiminti ir tai, kad net ir pertvarkius vienvamzdę sistemą į dvivamzdę išliktų būtinybė ją balansuoti - sumontuoti balansinius ventilius, siekiant užtikrinti, kad į kiekvieną stovą būtų užtikrintas projektinis šilumnešio srautas ir temperatūra.
Jeigu modernizacijos metu vienvamzdės šildymo sistemos perdaromos į dvivamzdes, prie radiatorių montuojami termostatiniai su išankstiniu srauto nustatymu ventiliai su termostatinėmis galvomis. Jais kiekvienam radiatoriui nustatomas reikiamas srautas.
Kolektorinė šildymo sistema
Formaliai vertinant, kolektorinė sistema - taip pat dvivamzdė, nes nuo kiekvieno šildymo prietaiso (radiatoriaus) iki kolektoriaus eina du stovai. Ši sistema dažniausia namuose, statytuose po 1995 metų. Tai - pažangiausias sprendimas, sudarantis sąlygas individualiai ir aiškiai apskaičiuoti kiekvieno buto šilumos sąnaudas, suteikiantis galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ar kambaryje.
Pasak dr. A. Jurelionio, kolektorinė sistema labai tinka naujos statybos namuose, tačiau senesniuose ją įrengti gali būti sudėtingiau ir brangiau nei vienvamzdę rekonstruoti į dvivamzdę. Ši sistema turi daug vamzdynų, kurie nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų gali būti išvedžioti palei grindjuostes arba po grindimis.
L. Rimkūnas pasakojo, kad kolektorinės sistemos balansavimas iš esmės labai panašus į dvivamzdės radiatorinės šildymo sistemos balansavimą. „Renkantis kolektorinę šildymo sistemą, prie kiekvieno buto kolektoriaus reikėtų numatyti po balansinį vožtuvą. Tai padėtų užtikrinti reikiamą šilumnešio srautą kiekvienam butui. Šilumnešio srautas į kiekvieną radiatorių turi būti reguliuojamas termostatiniu ventiliu, kuris turi būti nustatytas pagal radiatoriaus galingumą. Ant kiekvieno stovo, kaip ir dvivamzdėje sistemoje, sumontuojami rankiniai balansiniai vožtuvai arba slėgio skirtumo reguliatoriai. Kuris balansavimo tipas optimalus, galima pasakyti tik atlikus pastato šildymos sistemos hidraulinius skaičiavimus“, - komentavo L. Rimkūnas.
Pagal Konstituciją ir Šilumos ūkio įstatymą, atsijungti nuo bendros šildymo sistemos ir įsirengti individualią šildymo sistemą galima. Tačiau svarbu atsižvelgti į vieną "bet": šiuo veiksmu negalima kokiu nors būdu pakenkti kaimynams, t. y. pabloginti jų padėtį.
Vadinasi, atsijungimą reikia atlikti taip, kad po atsijungimo gali tekti perbalansuoti visą namo šildymo sistemą ir izoliuoti buto ribose praeinančius vamzdynus. Jeigu atjungiamas butas yra viršutiniame aukšte, o namo šildymo sistema yra apatinio paskirstymo, tai oro išleidimą reikės organizuoti žemiau esančiame bute. Tam reikės gauti atskirą apatinio buto savininkų sutikimą.
Norint pasijungti atskirą šildymo sistemą bute, reikalingas kaimyninių namų sutikimas ir kitų namo gyventojų sutikimas, bei suderinti lauko blokų pastatymo vietas.
Nuo jūsų esamos šildymo sistemos turėtų būti galimybė atsijungti ir prisijungti šilumos siurblį. Šį klausimą jums reikėtų aptarti ir suderinti tiek su kaimynais, tiek su pastatą administruojančiu asmeniu, kuris iki šiol prižiūri esamą šildymo sistemą.
Priklausomai nuo jūsų pastato situacijos, reikėtų pasitarti su aplinkinių butų savininkais, kur planuojate montuoti išorinį šilumos siurblio bloką, kad vėliau nekiltų nesutarimų dėl atsiradusio pašalinio triukšmo. Taip pat renkantis patį šilumos siurblį reikėtų pasidomėti jo montavimo reikalavimais, tokiais kaip minimalus ir maksimalus atstumas tarp vidinio ir išorinio bloko, montavimo vietai keliami reikalavimai ir pan.
Kiekvienoje savivaldybėje gali būti patvirtinta sava atsijungimo tvarka su atskirais reikalavimais. Tačiau bendruoju atveju reikės:
- Gauti 50 proc. +1 viso namo savininkų sutikimą Jūsų atsijungimui.
- Paruošti atsijungimo darbų paprastąjį aprašą arba kitaip tariant, atsijungimo projektą, kuriame turėtų būti suskaičiuota namo šildymo sistemos hidraulika ir kaip ji pasikeis po atsijungimo. Tai reiškia, kaip ir kuo sistema turės būti subalansuota. Jeigu namas yra senas ir nėra išlikę šildymo sistemos projektų bei nėra jokios balansavimo armatūros, tai, savaime suprantama, atsijungiantysis tai turės padaryti už savo lėšas.
- Atsijungimo aprašas arba projektas turi apimti atsijungusiojo savininko naujos šildymo sistemos projektą, nes mūsų kraštuose/platumose gyvenamosios patalpos turi būti šildomos.
- Toliau atsijungimo aprašas arba projektas turi būti suderintas savivaldybėje (ir su šilumos gamintoju/tiekėju).
- Po to likę namo gyventojai turi būti supažindinti su projekto sprendiniais. Tam paprastai reikėdavo 100 procentų gyventojų pritarimo. Atskirose savivaldybėse gali būti kitaip.
- Ir tik tada galima vykdyti atsijungimo darbus (ne šildymo sezono metu).
Reikia pažymėti, kad vis tiek ir atsijungęs savininkas privalės mokėti tam tikrą dalį namo bendrųjų šilumos nuostolių kainos dalį (laiptinių, koridorių ir kt. šildymas, šilumos nuostoliais nuo bendrųjų namo vamzdynų ir pan.).
Taigi, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti/pasiklausti savo savivaldybėje apie atsijungimo galimybes, ir tik po to rūpintis projektavimo, organizaciniais ir atsijungimo darbais.
Labai svarbu santykiai su kaimynais, nes nuo to priklauso jų sutikimų gavimas. Daugeliu atveju surinkti 100 proc. pritarimą būdavo sudėtinga arba neįmanoma.
Atsijungus nelegaliai/savavališkai, vis tiek teks mokėti už centralizuotai tiekiamą šildymą. ir bet koks teismas tai pripažins. Taigi, atsijungimas nuo bendros pastato šildymo sistemos turi būti atliktas teisėtai.
Šildymo sistemos schema
Šildymo sistemos schema
Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindinius žingsnius ir reikalavimus, norint atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemos ir įsirengti individualią šildymo sistemą daugiabutyje:
| Žingsnis | Aprašymas |
|---|---|
| Konsultacija su savivaldybe | Išsiaiškinti atsijungimo galimybes ir reikalavimus konkrečioje savivaldybėje. |
| Kaimynų sutikimas | Gauti 50% + 1 viso namo savininkų sutikimą. |
| Atsijungimo projekto paruošimas | Paruošti atsijungimo darbų aprašą, įvertinantį poveikį namo šildymo sistemai. |
| Projekto derinimas | Suderinti projektą su savivaldybe ir šilumos tiekėju. |
| Gyventojų informavimas | Supažindinti namo gyventojus su projekto sprendiniais. |
| Atsijungimo darbų vykdymas | Vykdyti darbus ne šildymo sezono metu. |
| Mokėjimai už bendras šilumos nuostolius | Atsijungus, vis tiek mokėti dalį už bendras šilumos nuostolius (laiptinės, vamzdynai ir pan.). |
Šilumos taupymo patarimai
Artėjant ar prasidėjus šildymo sezonui, vis dažniau susimąstome, kaip sumažinti sąskaitas už šilumą, bet kartu išlaikyti jaukią ir komfortišką aplinką namuose. Nors dažnai manoma, kad vienintelis būdas sutaupyti - tai brangi pastato renovacija, iš tiesų daugybė veiksmingų sprendimų yra paprasti, prieinami ir nereikalaujantys didelių investicijų.
Didžioji dalis šilumos nuostolių įvyksta dėl prasto pastato sandarumo - per langų rėmus, durų tarpus ar net smulkius plyšelius sienose. Netinkamai užsandarinti langai leidžia šaltam orui skverbtis į patalpą, o šiltam - išeiti į lauką. Todėl būtina skirti dėmesio langų priežiūrai: tikrinti tarpinių būklę, atnaujinti sandarinimo juostas, o esant reikalui - keisti senus stiklo paketus naujais. Jei langų keisti nėra galimybės, šaltuoju laikotarpiu galima naudoti specialią plėvelę iš vidaus, kuri sumažina šilumos pralaidumą. Ne ką mažiau svarbios ir durys - senos, nesandarios, be tarpinių, jos tampa tiesioginiu keliu šilumai išeiti. Priklijuotos gumos ar silikoninės tarpinės leidžia durims sandariai prisitraukti, o įrengus dvigubas duris, tarp jų susidaro oro barjeras, kuris sulaiko šilumą.
Net jei radiatorius veikia sklandžiai, netinkamas jų išdėstymas ar eksploatavimas gali stipriai sumažinti šilumos pasklidimą. Pavyzdžiui, jei radiatorius uždengtas ilgomis užuolaidomis, apkrautas baldais ar naudojamas kaip skalbinių džiovykla, šiluma negali laisvai cirkuliuoti kambaryje. Tinkama praktika - palikti laisvą erdvę aplink šildymo prietaisus, reguliariai valyti jų paviršių nuo dulkių, o norint dar efektyviau naudoti šilumą - įrengti šilumą atspindinčius ekranus už radiatorių.
Neretais pamirštamas, bet labai svarbus šilumos taupymo aspektas yra grindų izoliacija. Ypač pirmuose aukštuose, kur po butais yra nešildomos patalpos ar rūsiai, pro grindis gali būti prarandama nemaža dalis šilumos. Sprendimas paprastas - storas kilimas ant grindų ne tik suteikia jaukumo, bet ir veikia kaip papildomas šilumos izoliacijos sluoksnis.
Nors grynas oras namuose būtinas, ypač žiemą, vėdinti reikia protingai. Ilgai praverti langai leidžia ne tik išeiti šilumai, bet ir atšaldo sienas bei baldus, kuriems po to reikia daugiau laiko ir energijos vėl įšilti. Todėl vėdinimas turėtų būti trumpas, bet intensyvus - geriausia kelioms minutėms visiškai atverti langą, sukuriant trumpalaikę oro trauką. Taip kambaryje atsinaujina oras, bet nespėja išsivėdinti šiluma.
Kai kuriais atvejais gyventojai turi galimybę patys reguliuoti šilumos vartojimą - termoreguliatoriai prie radiatorių leidžia nustatyti skirtingą temperatūrą skirtingose patalpose. Pavyzdžiui, virtuvėje, kur dažnai šilumos pakanka nuo veikiančios buitinės technikos, galima nustatyti žemesnį režimą, tuo tarpu svetainėje ar vaikų kambaryje palaikyti aukštesnę temperatūrą. Jeigu išvykstama ilgesniam laikui - temperatūrą galima sumažinti iki minimalaus lygio.
Dar vienas svarbus aspektas - tai šilumos apskaita. Pastatuose, kur įrengti šilumos paskirstymo dalikliai, gyventojai moka už realų sunaudotą kiekį. Tokia sistema skatina atsakingiau elgtis su šiluma, nes nuo individualaus vartojimo tiesiogiai priklauso mokama suma. Dalikliai, pritvirtinti prie radiatorių, fiksuoja šilumos atidavimą pagal jų paviršiaus temperatūrą, o duomenys perduodami į centrinę sistemą.
Visa tai rodo, kad šilumos taupymas nėra tik techninis klausimas - tai gyvenimo būdas, paremtas atsakomybe, dėmesingumu ir nuoseklumu. Kiekvienas iš mūsų, net ir be didelių investicijų, gali prisidėti prie mažesnių sąskaitų ir jaukesnės kasdienybės.