Žmogaus gyvenimas yra išties sudėtingas, nes jame nuolat susiduriama su įvairiomis priešpriešomis. Viena tokių - pareigos ir asmeninė laimė. Šios temos dažnai nagrinėjamos literatūroje, filosofijoje ir psichologijoje, siekiant atskleisti žmogaus vidinius konfliktus ir moralinius pasirinkimus.
Pareigą dažniausiai suvokiame kaip individualų žmogaus įsipareigojimą, pasiryžimą ir kryptingą ėjimą tikslo link, suvokiant savo atsakomybę už tikslo pasiekimą. Asmeninė laimė šiuo atveju yra tiesiog žmogaus laimė, galimybė daryti tai, ką nori ir gyventi taip, kaip nori. Savaime suprantama, kad pareigą ir asmeninę laimę kaip tam tikrą priešpriešą galima laikyti dėl to, kad pareigos, atimdamos didžiąją laiko žmogaus dalį, sykiu atima ir asmeninę laimę. Todėl žmogus neretai yra priverstas rinktis tarp pareigų bei savo asmeninės laimės.
Vienas iš pagrindinių žmogaus dorovinių savikontrolės būdų yra pareiga. Pareiga - pageidaujamas ir laikomas doru bei teisingu individo santykis su visuomene (šeima, darbo kolektyvu, kitais žmonėmis, tėvyne ir kt.). Objektyvumo požiūriu, pareiga yra visuomenės reikalavimas individo elgesiui, reiškiamas dorovės, teisės normomis. Subjektyvumo požiūriu, pareiga yra individo vidinė paskata, pareigos jausmas. Pareiga pasireiškia kaip sąžinės paliepimas, kaip valia, kaip savęs palenkimas užsibrėžtiems tikslams realizuoti.
Nuo seniausių laikų malonumai ir laimė priešinami pareigai. Bene griežčiausiai šiuos požiūrius yra atskyręs vokiečių filosofas I. Kantas. Anot jo, siekdamas malonumų ir laimės, žmogus stengiasi įsitvirtinti tarp kitų gamtos būtybių, lygiai kaip ir kiekvienas gyvis. Žmogaus esmė yra laimė. Žmogus yra laisva būtybė savo dvasia. Besąlygiškai likdamas ištikimas savo pareigai, žmogus pakyla virš savo gamtiškų polinkių ir visokiausių sąlygotumų, atlieka savo pareigą, net jei ji būtų jam nemaloni ar dėl jos tektų paaukoti savo laimę.
Laimės paradoksas: ar privalome būti laimingi?
Profesorius Brinkmanas neturi nieko prieš tuos žmones, kurie žvelgia į gyvenimą optimistiškai, jis nesmerkia tų, kurie mėgsta knygas apie saviugdą. Problema, jo nuomone, iškyla tada, kai laimė pavirsta savotiška pareiga. Dauguma vadovų reikalauja, kad darbuotojai susikoncentruotų į pozityvią saviugdą, o ne į realias problemas. Tai pavirsta kažkokiu „pozityvo totalitarizmu“. Brinkmanas įsitikinęs, kad tokie reikalavimai susiję su pastangomis kontroliuoti žmonių mąstymą.
Kompanijai labai svarbu, kad jos darbuotojai būtų laimingi, tai didina produktyvumą, tokie žmonės efektyviau dirba komandoje. Būtent dėl to kompanijos ir išleidžia didžiulius pinigus įvairiausiems treningams. Jos nori išgręžti iš darbuotojų maksimumą jėgų ir emocijų. O mūsų tikrieji, nuoširdūs jausmai tampa savotiška prabanga, kurios negalime sau leisti. Tai veda į susvetimėjimą. Žmonės nebegali suprasti, kurie iš jų jausmų yra realūs.
Tačiau, anot Brinkmano, visą laiką apsimetinėdamas laimingu, žmogus praranda sugebėjimą reikšti tikras emocijas. „Manau, kad mūsų mintyse ir emocijose turi atsispindėti su mumis vykstantys įvykiai. Jei nutinka kažkas blogo, mes turime jausti atitinkamus jausmus. Tokiais momentais mes galime leisti sau negatyvias mintis. Tai absoliučiai normalu“, - pažymi profesorius.
„Gyvenime esama tiek laimingų, tiek tragiškų momentų. Mirtis atima iš mūsų labai mylėtus žmones. Ir tai labai skaudu. Jei žmogus įprato visą laiką mąstyti pozityviai, realybė smogs jam žymiai skaudžiau, kai tasai tragiškas įvykis pagaliau įvyks“, - priduria Brinkmanas. Negatyvūs jausmai vaidina labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Jie mums būtini. Gėdos ir kaltės jausmai susiję su doroviniais principais. Pyktis - absoliučiai adekvati reakcija, atsakas į žmogaus patirtą neteisybę. Liūdesys padeda mums išgyventi tragediją.
Gyvenime, žinoma, esama ir laimės. Laimė - nuostabus jausmas. Tik svarbu turėti galvoje, kad niekas negali būti laimingas pastoviai. „Pareiga“ būti laimingu - tai fenomenas, kurį pagimdė nesutramdomas noras tobulėti. Knygos, mokančios žmones įgyti begalinę laimę, gali turėti negatyvių pasekmių emocinėje perspektyvoje. Juk ten dažniausiai kalbama apie tai, kad žmogus visada gali padaryti save laimingu. Tokia mintis verčia galvoti, kad nelaimingi žmonės patys kalti dėl savo nelaimių.
3 taisyklės geresnei darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai | „Kaip mes dirbame“, TED serija
Pareiga šeimai: meilės ir atsakomybės derinys
Gyventi šeimoje - tai ne tik tenkinti draugystės ir meilės, bendros buities tvarkymo ir vienybės su artimaisiais poreikį, bet ir atlikti pareigą. Pareiga ir jos vykdymas yra vienas iš šeimos pastovumo, jos stiprinimo ramsčių. Padėti šeimai atlikti šias funkcijas - tai joje pačioje, kaip artimiausioje socialinėje aplinkoje, vykdyti priedermes. O šeimos priedermių diapazonas yra toks platus ir įvairus, kad jas vykdant visiškai įmanoma darniai įsilieti į visuomenę.
Patiems tėvams, atliekantiems pareigą, rūpinimasis savo vaikais anaiptol nėra prievarta. Net nėra prisivertimas atlikti visuomenės reikalavimus, o yra vienas iš svarbiausių ir labiausiai įsisąmonintų poreikių. Nors pareiga ir „sunki“, bet kaip tik tai, kas nelengvai įgyvendinama, ir telkia didžiausią dvasinį pasitenkinimą. Vadovautis pareiga šeimoje - išauginti savo vaikus dorais žmonėmis - tai paklusti sveikam protui, savo paties žmogiškojo orumo jausenai. jį duoti naudą visuomenei dirbant pagal savo polinkius ir sugebėjimus.
Pareigos vykdymas šeimoje yra ne tik savęs raginimas, įpareigojimas, apribojimas, bet ir išgyvenamas džiugesys dėl parodytos iniciatyvos, savarankiškumo, apsisprendimo. Nusiteikimas atlikti pareigą šeimai sulaiko kitas, netaurias ir pražūtingas paskatas, jų skverbimąsi į asmens sielą. Nuo tokio nusiteikimo priklauso dvasinis komfortas šeimoje - bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis atvirai, nieko nuo jų nenuslepiant, nuoširdžiai.
Esminiai šeimos pareigų aspektai:
| Pareigos aspektas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Sutuoktinių ištikimybė | Ne pasiduoti kilusiam susižavėjimui, erotiniam impulsui, ne pasikliauti ūmia aistra, o paklusti pastoviai ir tvirtai tvarkai, rimtumui. |
| Abipusė pagarba ir atsakomybė | Supratimas, jog vienas šeimos narys priklauso nuo kito. |
| Rūpinimasis vaikais | Protingas rūpinimasis, padedantis įtraukti juos pačius į šeimos gyvenimą. |
| Vaikų pareiga tėvams | Pagarba tėvams, dėkingumas už jų rūpestį ir pagalbą. |
Vaikų pareiga tėvams bunda lėtai. Ji yra tokia šeimos pareigos atmaina, kurią, matyt yra sunkiausia mikroaplinkoje išugdyti. Be sutuoktinių pareigos, tėvo ir motinos pareigos kaip įtaigaus pavyzdžio ji tiesiog vargiai įmanoma. Jei vaikai nebejaučia pareigos tėvams, tai visų pirma dėl to, kad šeimoje sunykusi tėvo ir motinos pareiga.