Ar žmogus gali būti išsilavinęs nežinodamas Biblijos?

Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar žmogus gali būti laikomas išsilavinusiu, jei jis nežino Biblijos. Straipsnyje remiamasi įvairių autorių mintimis ir požiūriais, siekiant išnagrinėti šį klausimą iš įvairių perspektyvų.

Gyvenimo prasmės klausimai

Kada klausimas liečia mano buvimą ant Žemės, nejaugi aš nesusimąstysiu? Gyvenimo pilnumos troškimas yra žmogiškojo nerimo, mūsų gyvenimiškojo ilgesio pagrindas. Neramus, ieškantis jaunimas kreipia į mus savo žvilgsnius, stengdamasis rasti intelektualinę sintezę, galinčią įnešti į visą jų gyvenimą prasmę ir tvarką. Kol nebus duotas tinkamas galutinis atsakymas į gyvenimo prasmės, kančios ir mirties klausimus, tol liks įspūdis, jog pagrindas slysta iš po kojų.

Jeigu mano krūtinėje plaka tikrai žmogiška širdis ir jei mano protas greit atsiliepia į žmonių užduotus klausimus, aš negaliu užmiršti to, kad kaip tik tas problemas kelia gyvenime mane supantys žmonės ir aš negaliu likti abejingu jų kančioms ir ieškojimams. Žmogų nuo gyvulio skiria tik tai, kad jam gyvenimas - problema. Gali sakyti, kad jis iš tiesų tampa žmogumi tik tada, kai jis tą problemą pradeda suprasti.

Tikėjimo praradimas ir abejingumas

Jei protas atmeta Dievą, tai tas dažnai esti kaip dorovinio puolimo pasėka. Aistrų veikiamas žmogus nori, kad Dievas neegzistuotų, o tokio noro įtakoje jis galų gale įtikina save, kad Dievas neegzistuoja. Išankstinis abejingumas religijai savo pradinį tašką turi kūno silpnume ir dar pasišlykštėjime, kurį jie patiria jausdami būtinumą savo nuodėmes pasisakyti per išpažintį. Žmogus, prarasdamas tikėjimą, svarbiausia atsiplėšia nuo grandinės, kurios nepakelia pomėgių troškimas.

Paauglį atskiria nuo Dievo ne protas, o kūnas. netikėjimas teikia “pateisinimą” jo vedamam naujam gyvenimui. Tai, kas atsitiko su šv. Augustinu, beveik visuomet pasikartoja su kiekvienu iš mūsų: tikėjimo praradimas sutampa su jausmų praradimu. - bet kokios rūšies apmąstymas - ir renkami argumentai patvirtinti tai neigiamai tezei, kuri jau pačioje pradžioje buvo priimta iš praktiškų motyvų.

Religinis išsimokslinimas ir dorovė

Dabar susipažinsim su kategorija sąžiningų žmonių, negavusių pakankamo religinio išsimokslinimo ir praradusių tikėjimą dėl to, kad medžiaginiai reikalai užėmė jų visą laiką. Kiek daug darbininkų, pavyzdžiui, priklauso tai kategorijai. Pas daugelį protestantų dorovinis gyvenimo lygis viršija jų teorinių principų kokybę, gi pas daugelį katalikų gyvenimas yra žymiai žemiau jų mokslo lygio.

Yra galima, nepriklausant Bažnyčiai, priimti į save gerą įtaką, kuri spinduliuoja iš jos... yra sielų, priėmusių šilumą iš židinio, kurio egzistavimo jie atsisako. Visi, kurie save laiko gyvenimo centru, faktiškai - bedieviai, net jeigu jie ir eina į bažnyčią. Viešpats negali nedalyvauti nerime sielos, kuri ieško Jo ir kreipiasi į Jį. Jis pats širdies gilumoje tai vadovauja. O visi nusilenkiantieji idealui - kokiam tai absolutui, kuriam jie pripažįsta valdingą teisę viešpatauti jų veikloje ir vadovauti jų gyvenimui; visi tvirtinantieji, jog egzistuoja aukščiausias gėris, yra tikinčiųjų pusėje - netgi jei jie įtraukti į bedievių sąrašus.

Aš noriu ypatinga meile mylėti tuos, kuriuos kilmė, tikėjimas ar įsitikinimai atitolina nuo manęs; svarbiausia, aš turiu juos suprasti. Sūnus gali atsisakyti motinos, bet ir tada biologinis ryšys tarp jų liks. Tokiu būdu, net būdami toli nuo tapusių jiems svetimais gimtų namų, tie netikintieji dar girdi, patys to nesuprasdami, krikščioniškojo gyvenimo atgarsius, kurie dažnai juos apsaugo jų sprendimuose ar veiksmuose nuo visiško pasidavimo jų priimtoms klaidingoms idėjoms.

Gyvenimo problemos sprendimas

Niekas negali išspręsti gyvenimo problemos, jei pirma neišsprendė kančios problemos. Tik krikščionis - ir tiktai jis - pajėgus išspręsti tą problemą. Tik jis gali suprasti gyvenimo prasmę. Aišku, mes nesame pajėgūs čia peržiūrėti visus pasiūlytus sprendimus ir išbandyti juos pagal pateiktus kriterijus. O kadangi yra tik vienas teisingas gyvenimo problemos sprendimas, ar nepadarys skaitytojas teisingos išvados, jog krikščioniškasis sprendimas ir yra ieškomasis atsakymas?

Jei aš nebūčiau kataliku iš įsitikinimo, tai aš norėčiau juo būti bent dėl to, kad turėčiau po kojomis platformą, nuo kurios aš galėčiau žiūrėti į nesveikas ir išsekusias šiandienines idėjas. Bet nesistebėsime, jei ieškomas sprendimas pasirodys esąs sudėtingas - pats gyvenimas savyje yra sudėtingas ir daugialypis. Pagaliau - jis turi galioti visose gyvenimo aplinkybėse. Dėl ko aš krikščionis?... Dėlto, kad aš jaučiu, jog žmogiškasis gyvenimas veda į kažką kitą, o ne į tuščią neviltį, tuščius klausimus, tuščią nerūpestingumą.

Energingo charakterio paslaptis - įsitikinimų jėgoje. Beprincipinių žmonių valia taikosi prie naudos. Tiesa mūsų laikais taip aptemdyta ir melas taip įsigalėjo, jog tik mylintis tiesą gali ją pažinti. (E. Mauro žodis prancūzų rašytojui A. Sent-Egziuperi: "Tavo žinioje lėktuvai, radijas, prancūzų kareivis, bet tu neturi tiesos. Galima kur nori nuskristi lėktuvu, ką nori perduoti per radiją, bet kokiu tikslu skristi ir ką perduoti.

Krikščioniškasis gyvenimas

Krikščioniškasis gyvenimas neužsibaigia principų pripažinimu; jis tikras gyvenimas, ir jo tiesų pripažinimas protu yra tik pirmas etapas. Mūsų siela, o ne kūnas turi vadovauti mūsų gyvenimui. Žmogus yra plėšomas tūkstančio įvairių rūšių polinkių ir siekių. Tuos visus troškimus reikia suvienyti, nustatyti jų sąlyginį svarbumą iš atžvilgio į vienybės principą ir palenkti juos vienybės įstatymui, kuris yra tvarkos pradžia... Tai dviguba problema, ideologinė ir praktiška: žinoti, kokia turi būti tvarka ir ją realizuoti.

Nors sykį per dieną padaryti nedidelę auką, atsisakyti pasitenkinimą teikiančių poreikių, ar tai būtų valgymas, ar rūkymas; atidėti malonų skaitymą, pratęsti keletu minučių darbą, kurį norėtųsi mesti, nesinaudoti kėde, atsikelti ketvirčiu valandos anksčiau, nepasidalinti naujiena, kuri atkreiptų į jus klausytojų dėmesį... Kas antrą dieną padarykite tai, ko nenorėtumėte daryti, o reikėtų; ir kada ateis baisi bandymo valanda, jus nebūsite beginkliai.

Ieškant tiesos, baisu tai, kad mes ją kai kada randam. Dievas sutvėrė neišskiriamus seserį ir brolį: tiesą ir nepatogumą, ir aš nemanau, kad dėl sesers būtų gera pasmaugti brolį. Sunkumas glūdi ne pradėjime, o pradėto atnaujinime po puolimo; tik tie, kurie iš naujo pradeda, užbaigia. Nebijokime nepasisekimų, pirmasis nepasisekimas reikalingas valios užgrūdinimui; antrasis nepasisekimas gali būti naudingas. Jei jūs pakilsite po trečio nepasisekimo - tai jūs žmogus. Mūsų nuoširdumas turi būti pastoviame mūsų veržimesi į nuoširdumą.

Būtų lengabūdiška save laikyti imunizuotais vien dė to, kad mes savo sieloje jutome liepsnojančią meilę tiesai; žmogiškoji valia labai dažnai svyruoja. Reikia, šv. Pirm, negu išdėstysime krikščioniškąją pasaulėžiūrą, keletui akimirksnių sustosime įsižiūrėti į aplinką, kurioje vyksta mūsų egzistavimo scena. Virgilijus savo veikale “Georgikos” aprašo “Giado” žvaigždyną.

Gyvenimas ir grožis

Manau, kad vienintelis dalykas, kurio dėka mes galime žiūrėti į savo pasaulį be pasibjaurėjimo, yra grožis, kurį žmonės kartais sukuria iš chaoso. Jų tapyti paveikslai, jų sukomponuota muzika, jų parašytos knygos ir jų pačių gyvenimas. Iš viso to pats gražiausias dalykas yra gražus gyvenimas. Tai tobulas meno kūrinys. Ne tik meilė, bet ir draugystė gimsta iš vieno žvilgsnio. Kaip didžiulę knygą galima sutalpinti fotojuostoje, taip ir visą gyvenimą galima sutalpinti viename žvilgsnyje. Meilė - nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose.

Išsilavinimas ir pasaulio piliečio statusas

Laimei ar nelaimei, gyvename tokiu metu, kai paprastas žmogus žino daugiau nei žmogus gyvenęs prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Ir visa tai vien dėl to, kad orientuotųsi aplinkoje. "Būti išsilavinusiam" šiandien reiškia ne tik gerai išmanyti mokslą ir meną, tačiau ir suprasti jų sąsajas, kurių mažai kas moko. Kitaip sakant, privalai būti išsilavinęs, kad išgyventum. Galiausia "būti išsilavinusiam" šiandien reiškia būti pasirengusiam tapti pasaulio piliečiu.

Žmogaus pranašumas priklauso ne nuo smegenų […]. Jis priklauso nuo smegenų sugebėjimo pasinaudoti informacija, kurią jos gauna per siaurą matomų šviesos spindulių pluoštelį. Jo civilizacija, viskas, ko jis pasiekė ar galėjo pasiekti, priklauso nuo sugebėjimo pagauti tą virpesių skalę nuo raudonos iki violetinės.

Išmintingos mintys ir aforizmai

• Diena be mokslo - tuščiai praleista diena. Tiek daug yra ko mokytis ir tiek mažai turime tam laiko. - [A.Einšteinas]
• Knygos turi būti mokslų rezultatai, o ne mokslai - knygų rezultatai. - [F.Bekonas]
• Visų mokslų raktas yra klaustukas. - [H. de Balzakas]
• Žmogus atsakingas už savo poelgius: silpnavaliai kaltina kitus dėl nesėkmių, geležinės valios- save, o mąstantys apmąsto ir supranta ... (pagal Lilą)
• Įžvalgumas ir vedimas sveikos intuicijos apsaugo nuo bereikalingų savigraužų (pagal Lilą)
• Žmonių santykiai būtų daug geresni, jei žmonėms būtų taip pat lengva tylėti kaip ir kalbėti. B. Spinoza
• Žmogus, kuris galvoja tik apie save ir visur ieško naudos, negali būti laimingas. Nori gyventi sau, gyvenk kitiems.

Meilė ir santykiai

• Geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti. Augustinas
• Už tai, kad žonės myli, gravitacija nėra kalta. Albertas Einšteinas
• Viskas, ką žinau apie meilę yra tai, kad ji yra. Emily Dikenson.
• Meilė regi širdimi ir todėl sparnuoti meilės angliukai užsimerkę. Šekspyras.
• Meilė parodo, kiek daug didžių dalykų prarandama. Bet jei nemylite, tai visai nesvarbu, kas dar yra - visa to vis tiek nebus pakankama. Ann Landers
• Meilė yra nenumaldomas troškimas būti nenumaldomai trokštamu. Roberas Frostas.
• Siekti meilės yra puiku, tačiau pavergti nepasiekiamą dar puikiau. Šekspyras.
• Meilės tėkmė niekada nebūna rami. Šekspyras.
• Meilė mus moko ne žavėtis vienas kitu, o abiem žiūrėti ta pačia kryptimi. Antuanas Saint-Exupery

Žmogaus siela ir gyvūnai

Ar turi žmogus sielą[1]? Iš fiziško žmogaus organizmo to esencialinio skirtumo nematyti. Tai, rodos, pripažįsta visi mokslo vyrai nežiūrint į jų tikybinius įsitikinimus. Žmogaus organizmas taip skiriasi nuo gyvulio, kaip vienos rūšies gyvulys skiriasi nuo kitos. Lieka tik klausimas sulig esencialinio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio psichikos, Čia jau vieni vienaip tvirtina, kiti - kitaip.

Senovės mokslas visus kūninius daiktus dalindavo dvejaip: į gyvus ir negyvus; gyvuosius vėl skirstydamas į tris dalis: augalus, gyvulius ir žmones. Žemiausi gyvybės apsireiškimai matomi augaluose: maitinimasis, augimas ir gimdymas sau panašių. Aukštesnis gyvybės apsireiškimas yra jautimas, arba galėjimas reaguoti ir nereaguoti kai kuriose aplinkybėse, kaip tat matoma gyvuliuose. Senieji mokslininkai sakydavo, kad trys augalų gyvybės apsireiškimai kyla iš tam tikros nemedžiaginės jėgos, kurią jie vadindavo augalų siela (anima vegetativa).

Žmogaus ir gyvulio kūnas. Lygiai žmogaus, kaip ir gyvulio kūne yra medžiaga ir yra gyvybė. Tais daiktais juodu nesiskiria. Pačioje pradžioje XIX šimtmečio prancūzas Lamarck[13] išreiškė nuomonę, kad senovėje ant žemės buvo mažiau gyvulių veislių negu dabar ir kad ilgainiui jų skaitlius padidėjo ir prigimtis išsitobulino.

Jei žodį siela imtume prasmėje gyvosios jėgos, esančios augaluose arba jaučiančios gyvuliuose, tai būtų aišku, kad žmonės turi sielą. Augaluose gyvybė nesijaučia savęs. Gyvulių siela aukštesnė už jų ne tik apsireiškimų įvairumu, bet labiausiai sąmone.

Kunigų poezija

Kunigas poetas nėra didelė retenybė lenkų kultūroje. Šiuolaikinis iškiliausias kunigo pašaukimą turintis lenkų poetas (ir vienas geriausių poetų apskritai) yra Wacławas Oszajca. Jo kūryba versta į vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Jis plačiai žinomas kaip televizijos ir radijo bendradarbis, puoselėjantis su atvirumu ir tolerancija susijusias krikščioniškąsias vertybes.

Oszajcos poezijoje žmogus negyvena Dievo šešėlyje - priešingai: visa, kas kyla iš Dievo, leidžia žmogui būti šviesos sraute ir šitaip apšviestas šis tampa pagrindiniu poeto susidomėjimo objektu. Daugelyje Oszajcos eilėraščių į žmogaus silpnybes, nuodėmes ir klaidas žiūrima kaip į natūralias žmogiškumo dalis, be kurių žmogus, kaip graži, meilės verta visuma, negali egzistuoti.

Taigi, ar žmogus gali būti išsilavinęs nežinodamas Biblijos? Atsakymas nėra vienareikšmis. Išsilavinimas apima ne tik žinias, bet ir gebėjimą mąstyti, analizuoti ir suprasti pasaulį. Biblija yra svarbus kultūros ir istorijos šaltinis, tačiau jos nežinojimas nebūtinai reiškia, kad žmogus nėra išsilavinęs. Svarbiausia, kad žmogus būtų atviras naujoms žinioms, gebėtų kritiškai mąstyti ir turėtų platų akiratį.

tags: #ar #gali #zmogus #neismanant #biblijos #buti