Eseistika šiandien yra tapusi ne vien literatūros, bet ir filosofijos, publicistikos, interneto, televizijos objektu, apskritai - sociokultūriniu reiškiniu šiuolaikinėje visuomenėje.
Michel de Montaigne
Kas yra esė?
Jei žvelgtume istoriškai, tai esė - nedidelės apimties prozos kūrinys, pasižymintis laisva kompozicija asmenine tema, kuri traktuojama subjektyviai ir dažniausiai nešibaigtai.
Tačiau turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad ilgą laiką esė nebuvo vertinama kaip rimtas literatūrinis žanras. Tiesa, stipriausia jo raida pastebima buvo prancūzų, anglų, amerikiečių, vokiečių literatūroje - būtent šiuose kraštuose literatūros teoretikai ir kritikai kreipė į esė ypatingą dėmesį.
Tuo tarpu Sovietų Sąjungos kraštuose esė ilgą laiką nebuvo būdinga ir aktuali. Prisiminkime ne tokius senus tarybinius laikus, kada žymiai populiaresni publicistikoje ir literatūroje buvo tokie žanrai kaip feljetonas, pamfletas, straipsnis, apybraiža, kurių svarbiausia užduotis buvo įvertinti vienus ar kitus faktus, atsižvelgiant į marksistinę-lenininę ideologiją.
Palyginti su kitais žanrais, esė išsiveržia į priekį dėl savo atvirumo ir prieinamumo visiems, nepriklausomai nuo tavo veiklos, statuso ir pan. Be to, esė neapsiriboja vienu ar keliais siaurais, tam tikros srities klausimais - vienoje esė gali būti užgriebta itin daug ir plataus konteksto, aktualijų.
Šiuo atžvilgiu eseistikai sekasi dar ir dėl to, kad, istoriškai žvelgiant, ji visada ėjo koja kojon su laiku. XX-XI amžių sankirtoje, išsiplėtojus techninėms galimybėms, kurios tapo prieinamos kiekvienam eiliniam žmogui, atsirado žymiai daugiau galimybių paskelbti apie save, apie savo požiūrį į tam tikras problemas, aktualijas.
Eseistika tampa lyg ir nesudėtinga forma, padedančia reikšti savitą nuomonę apie daug ką. Be to, eseistika šiandien nebėra vien literatūros žanras. Dėl savo universalumo ir neapibrėžtumo eseistika įgauna galybę skirtingų raiškos galimybių (emocijų, nuotaikos, išgyvenimų perteikimas), neprieinamų kitiems literatūros žanrams, todėl peržengia įprastos literatūros formas - nedidelės apimties, nieko neįpareigojančio teksto, neturinčio gilaus turinio (būtent į pastarąjį bruožą kritikai ypač mėgsta atkreipti dėmesį).
Šiuolaikiniam žmogui esė tampa paprastu ir pasiekiamu būdu išreikšti savo mintis, vienu iš filosofavimo būdų. Esė šiandien tampa viena aktualiausių dialogo formų tarp žmonių. Esė įtraukia paprastą žmogų į kūrybinį procesą spontaniškai, neapkraudama nepakeliamomis užduotimis sukurti kažką literatūriškai sunkiasvorio.
Taigi, esė - savotiškas, ribinis, pasienio žanras. Visomis šių žodžių prasmėmis. Vienas šio žanro pradininkų, apibrėžėjų M. Montenis (1533-1592) (nors, tiesą sakant, yra teigiančių, kad esė, kaip mito kūrimo forma, egzistavo dar gerokai iki Montenio ir glūdėjo kitų literatūrinių formų viduje. Ji tiesiog buvo savitas filosofavimo tipas, reiškiamas nuo rašto atsiradimo pradžios) visiškai teisus: esė - ne kūrimo ar rašymo būdas, o gyvenimo stilius, santykis su gyvenimu, kada svarbiausia šiame santykyje yra tas nuostabus, pavojingas, beprotiškas ir neapgalvotas absoliučios laisvės pojūtis.
Esė ne tik peržengia įvairių žanrų ribas, ji tas ribas trina, naikina. Galima sakyti, kad žanrų susipynimas yra bene svarbiausias esė principas, kada apie filosofinius objektus galime mąstyti ne pagal akademinę filosofiją, apie istorinius - be nuorodų į autoritetus, apie literatūrą - be vienos ar kitos literatūrinės mokyklos taisyklių. Eseistas kalba pats, remdamasis vien savimi. Žinoma, kad tai pavojinga.
Atsiranda galimybių reikštis ir plėtotis įvairioms įtakoms, galiai, kurtis tam tikriems mąstymo šablonams. Kita vertus, kad ir kiek teigtume, jog laisvumas eseistikoje nepaprastai svarbus, vis dėlto kaip žanras esė turi tam tikrą stilistinį apibrėžtumą. Nes būtent dėl savo laisvumo esė patiria bene didžiausią iš visų stilių kopijavimo, banalumo, mimikrijos, dauginimosi pavojų.
Taigi, esė - populiaru. Esė - pavojinga. Tai riba, tai galimybė. XX a. žymaus austrų rašytojo Roberto Muzilio žodžiais tariant, esė - tai ta „lemiama mintis“, kuriai kiekvienas eseistas suras tinkamiausią išraiškos formą, suteiksiančią galimybę (tai - privalu!) rastis nenusakomoms, netikėtoms išvadoms. Esė - tai dialogas, polemika, ir visų pirma - su pačiu savimi.
Esė tipai
Esė gali būti kelių tipų: pasakojamojo, aprašomojo bei samprotaujamojo tipo. Pasakojamo tipo esė remiasi veiksmų seka. Įvykiai suvokiami kaip nuosekli visuma.
Svarbu išskirti pradžią, raidą bei pabaigą. Aprašomojo tipo esė yra svarbiausias tam tikras objektas - augalas, žmogus ar vietovė.
Dažniausiai rašoma samprotaujamo tipo esė, kurios pagrindą sudaro viena ar kelios rašančiam svarbios mintys. Ši esė reikalauja loginio nuoseklumo. Samprotaujamo tipo esė gali būti išskiriama kaip argumentavimo, aiškinimo, lyginimo ar svarstymo esė, tačiau neretai pasitaiko mišraus tipo esė, kurioje vienas tipas įsiterpia į kitą.
Esė rašymas
Nors esė laisvesnio stiliaus rašto darbas, tačiau tam tikrą jo struktūrą reiktų įsidėmėti. Pirmiausia rašoma įžanga, kurioje siekiama suintriguoti skaitytoją, keliama problema, samprotaujama, argumentai iliustruojami meniniais vaizdais ir/arba autoritetų citatomis. Plėtojama tema, kurioje vaizdžiai siekiama pagrįsti savo nuomonę. Rašomos apibendrinančios išvados.
Svarbiausia esė rašyme tinkamai išplėtoti temą. Tai nėra lengva. Ji dažniausiai plėtojama rašant kelias pastraipas. Svarbu, kad pastraipos būtų jungiamos teminiais sakiniais. Esė galima rašyti ir dėliojant argumentus „už“ ir „prieš“. Norint parašyti gerą ir įdomią esė svarbu pateikti nuomonių ir vertinimų įvairovę.
Ne ką mažiau svarbu tinkamai užbaigti esė. Darbo pabaigoje svarbu pabrėžti esmines tezes - esminę išvadą. Pabaigą galima užbaigti netikėta įžvalga, kuri dar labiau „pagyvins“ kūrinį, tačiau svarbu prisiminti, jog esė pabaigoje negalima nusakyti naujos minties, negalima jos pabaigti per greitai.
Rašant esė gali kilti klausimas, kiek laisvės „duoti“ savo mintims? Kokia turėtų būti apimtis? Šio rašto darbo apimtis gali svyruoti nuo visai trumpos iki 2000 žodžių ar dar ilgesnės.
Tačiau svarbu prisiminti, kad svarbus ne žodžių skaičius, o esė turinys ir minčių dėstymas, tad nereikalingų, „tuščių“ sakinių rekomenduojama atsisakyti.
Parašius esė svarbu ją perskaityti kelis kartus ir pasitikrinti ar pavyko pasiekti tikslą, ar tinkamai pavyko išdėstyti argumentus. Kritiškai vertinkite turinį - ar pakanka medžiagos, ar tinkamai nurodytos citatos. Patikrinkite ar darbo struktūra atitinka esė tipą, ar kalbos stilius yra tinkamas.
Atsakykite sau į klausimus: ar pavyko pasakyti tai, ką planavote, ką, galbūt, darytumėte kitaip, jei rašytumėte dar kartą?
Bendri patarimai rašant esė
- Darbas turi būti nuoseklus bei sistemingas, todėl prieš rašymą rekomenduojama pasirašyti darbo planą.
- Ieškokite Jums įdomios temos.
- Pasirinkus temą ieškokite temą atitinkančios literatūros ir ją analizuokite.
- Gera esė pradžia bus tokia, kuri skaitytoją iškart suintriguos, kuri skatins toliau skaityti, o pabaiga - kurią perskaičius, tarsi nebebus ką daugiau ir pridurti.
- Temos plėtojimo dalyje svarbiausia pateikti kuo daugiau savų argumentų, pakomentuoti kitų rašytojų mintis.
Rašinio ir esė skirtumai
Norint gerai parašyti esė, reikia žinoti jo struktūrą bei mokėti atskirti nuo kitų rašomų darbų. Kaip ir minėta anksčiau, esė dažnai klaidingai rašoma pagal rašinio struktūrą - tema, įžanga, dėstymo pastraipos (paremtos argumentais), išvados. Rašymas siejamas su literatūros pavyzdžiais, rašinyje renkatės tikslią mintį ir argumentuotai ją bandote pagrįsti.
Esė - suteikia daugiau laisvės rašančiam. Tai laisvos formos bei stiliaus mokslinio stiliaus tekstas, kurio pavadinimo reikšmė siejama su žodžiu „bandyti“.
Šis kūrinys skatina rašytoją savaip, kiek neįpareigojančiai dėlioti mintis įvairiomis temomis. Esė žanro kūrinyje nereikalaujama pateikti konkretaus atsakymo, sprendimų, tad esė rašomas ne tik literatūros temomis, tokiomis kaip gamta Donelaičio „Metuose“ ar meilės tema Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“, bet taip pat ir sveikatos, lyderystės, filosofijos ir kitomis temomis.
Ar gali būti viena tiesa?
Pirma, Rene Dekartas suprato, jog visa, ką jis iki šiol manėsi žinąs, yra tik kitų žmonių nuomonės ir dažnai neturi jokio tvirto pagrindimo. Todėl pažinti tikrovę jis pasirinko radikalaus abejojimo metodą. Dekartas priėjo prie išvados, kad vienintelis dalykas, kuriuo negalima abejoti, yra jis pats - mąstantysis.
Visa kita gali būti sapnas, sąmonės konstruktas ar tiesiog iliuzija. Taigi, jis teigė, jog objektyvi tiesa yra nepasiekiama, arba net neegzistuoja - tiesų yra tiek, kiek mąstančių individų. Vadinasi, tikėti, kad yra viena objektyvi, visiems prieinama tiesa, nėra pagrindo.
Antra, Skirtingos civilizacijos, epochos ir religijos turi radikaliai skirtingus įsitikinimus apie gėrį, dievybes, tikrovę ir žmogaus prigimtį. Tie dalykai, kurie vienoje kultūroje yra laikomi gėriu, kitoje yra nepriimtini. Objektyvi tiesa turėtų būti akivaizdi ir visuotinai pripažįstama.
Kaip bebūtų, mes matome nuolatinį neišsprendžiamą konfliktą tarp skirtingų vertybių ir pažiūrų. Vadinasi, tai ką laikome tiesa, yra sąlygota religijos, auklėjimo ir kitokio konteksto, kuriame gimsta tiesa, kuria žmogus tiki. Tokia tiesa yra subjektyvi ir negali būti patikrinta.
Trečia, nors mokslas yra laikomas patikimu metodu pažinti tiesą, gamtamokslio srityje vyksta nuolatinis procesas, kurio metu nuolat patvirtinamos ir paneigiamos teorijos. Net gamtos mokslai negali pasiūlyti nekintančių ir vienareikšmiškų tiesų.
Bet yra priešingai: objektyvi tiesa egzistuoja ir yra pažini žmogui. O tai reiškia, jog tiesą pažinęs žmogus tampa moraliai įsipareigojusiu ją ginti. Šv. Tomas Akvinietis, perimdamas mintį iš Aristotelio, teigia, kad tiesa yra atitikimas tarp daikto ir proto („veritas est adaequatio rei et intellectus“(lot.)). Jeigu protas gali pažinti daiktus, tai reiškia, kad turi būti tiesa, kuri egzistuoja anapus žmogaus.
Be to, objektyvios tiesos egzistavimą, kalbant apie moralinius klausimus, įrodo sąžinė. Žmogus gali atskirti gėrį nuo blogio. Jei žmogus yra jautrus savo sąžinei (t.y. jos neignoruoja), sulaužant moralinius principus, žmogaus protas sugeba atpažinti įvykusią neteisybę. Sąžinė yra vidinis liudytojas, kuris parodo, jog egzistuoja ne nuo žmogaus valios priklausantys moraliniai principai, o pats žmogus yra pavaldus ne savo geismams, bet pirmiausia tiesai.
Atitinkamai, pripažinus, kad Krikščionybė ir jos skelbiamos tiesos yra tiesa, kartu kyla ir moralinis įsipareigojimas ne tik jų laikytis, bet ir už jas kovoti.
Dėl pirmojo, Dekarto pasirinktas abejonės metodas ir jo prieita išvada ,,mąstau, vadinasi esu“ iš tikrųjų nėra bandymas apsiriboti subjektyviu žinojimu. Tai kaip tik buvo siekis ieškoti to, kas yra tikra. Dekartas atrado, jog žmogaus egzistavimas yra tikra ir nenuginčijama realybė. Objektyvi tiesa. Nors žmogaus gyvenime egzistuoja riboto teisumo dalykų, kaip kad minėtosios iliuzijos, sąmonės konstruktai ir t.t., tai nepaneigia egzistencijos objektyvumo.
Dėl antrojo, tai, kad žmonės nesutaria dėl to, kad tiesa egzistuoja ir kokia ji yra, dar nereiškia, kad jos nėra ar kad ji nėra pažini. Pasak C. S. Lewis‘o, net skirtingose kultūrose egzistuoja bendražmogiški moraliniai principai, net jei jų taikymas ar formulavimas skiriasi.
Dėl trečiojo, tai, kad žmogus yra įgalus išrasti naujas technologijas, tyrinėti ir vienas teorijas keisti kitomis, kaip tik rodo, kad objektyvi tiesa egzistuoja. Nors mokslas yra nuolatiniame progrese, šis progresas juda link vis tikslesnio pasaulio dėsnių suvokimo.
Dažniausiai nėra taip, kad vieni moksliniai atradimai paneigtų kitus. Greičiau vyksta atradimų papildomumas. Pavyzdžiui, dalis graikų filosofų pasaulį suprato kaip sudarytą iš 4 elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Nors dabar žinome, jog taip nėra, atomo modelis ne paneigė šią teoriją, bet papildė. Taip, pasaulį sudaro ne tik 4 elementai, tačiau atskirų elementų, sudarančių visą materialų pasaulį, idėja vis dar išliko. Taigi, tai tik įrodo, jog egzistuoja tam tikri universalūs ir objektyviai tikri gamtos dėsniai, kuriuos galima apibrėžti tiksliau arba mažiau tiksliai.
Šiame kontekste verta prisiminti, kad esė - tai dialogas, polemika, ir visų pirma - su pačiu savimi. Esė tekstuose netampa menine literatūra, o kaip intelektualinis reiškinys kartais išnyksta kartu su laiko problemomis. Ar esė gyvena ilgiau už laikraščius, kur jos publikuojamos?