Ar Gali Būti Blogiau: Psichologinis Požiūris į Situacijas ir Savijautą

Daugelis iš mūsų turi natūralų polinkį lyginti save su kitais. Tai galima paaiškinti psichologo Leono Festingerio sukurta socialinio lyginimo teorija, kuri teigia, kad savo savivertę nustatome lygindami save su kitais. Kai kiti patiria nesėkmių, mes galime patirti įvairių emocijų, nuo empatijos iki gailesčio ar net džiaugsmo dėl jų nelaimės.

Nors džiaugtis kito skausmu gali atrodyti keista, tai nėra taip neįprasta, kaip galėtumėte pagalvoti. Tai kyla iš mūsų polinkio lyginti save su tais, kuriems sekasi prasčiau. Kai lyginame save su kuo nors, kam sekasi blogiau, dažnai jaučiamės geriau dėl savo gyvenimo. Schadenfreude dažnai pasitaiko konkurencingoje aplinkoje. Pavyzdžiui, galite jaustis laimingas, kai darbuotojas, kuris pataikauja jūsų vadovui, dirba prastai ir yra jo baramas.

Taip yra todėl, kad žmonės turi įgimtą poreikį jaustis geriau ir dažnai suformuoja geresnį savęs įvaizdį, lygindami save su kitais, kuriems sekasi prasčiau. Visi norime tikėti, kad gyvenime mums sekasi „neblogai“.

Socialinio lyginimo teorija

Emocinis Priklausomumas ir Jo Įtaka

Pirmiausia, žmogus - socialinė būtybė, todėl tarpusavio priklausomybė mums vertinga. Kuo artimesnis žmogus, tuo mums svarbiau, kaip jis jaučiasi, tuo lengviau suprasti jo situaciją. Taip iš dalies pildome savo natūralų poreikį susisieti su kitu, priklausyti, pasirūpinti. Kita vertus, jei savo emocijas, jausmus ir vidinį pasaulį sutapatinu su kito žmogaus, mano savijauta nebepriklauso nuo manęs, taigi, tampu emociškai nestabilus.

Kitas liūdi - ir man liūdna, kitas grimzta - ir aš su juo kartu. Bet juk gali būti ir kitaip: matau, kad artimasis susierzinęs, nelaimingas - pakalbinu, paklausau, pasiūlau savo pagalbą, tačiau pats netampu mažiau laimingas. Siekiamybė yra reaguoti empatiškai, bet nepersiimti kito žmogaus emocijomis. Empatija nėra emocijos atkartojimas, o veikiau supratimas, kaip kitas jaučiasi. Juk, pavyzdžiui, kai vaikas susapnuoja baisų košmarą - jį išklausome, paguodžiame, bet patys neišsigąstame ir savyje išliekame ramūs.

Psichologo praktikoje pastebiu, kad ant to paties grėblio lipa įvairių kartų žmonės, stokojantys to, ką galima būtų pavadinti kognityviniu filtru, tai yra, situacijos sąmoningu apmąstymu iš pažvelgimu į save ir kitus iš šono. Jie jaučiasi atsakingi už kito jausmus, emocijas, daro viską, kad tik kitas nesupyktų, neįsižeistų. Šaržuojant net galima pasakyti - kad tik ko nors nepajustų. Taip tarsi saugomas kitas, bet iš tikrųjų žmogus saugo pats save, nes jei kitas supyks, bus nemalonu, būsi pasimetęs, jausiesi kaltas.

Todėl imamasi kontroliuoti situaciją ir elgtis taip, kad visi šalia jaustųsi gerai. Tačiau svarbu pasakyti, kad tai yra sunkus darbas, ir jį dirbantis žmogus turi nuolat būti įsitempęs, negali atsipalaiduoti, negali sakyti, ką galvoja, kaip jaučiasi. Vadinasi, tampa emociškai priklausomas nuo kito. Dar sudėtingiau, kai žmogus apskritai neturi ryšio su savimi, nesugeba pabūti vienas su savo mintimis, todėl tvirtai laikosi įsikibęs kito žmogaus.

Lengva numanyti, kad tokie santykiai alina abi puses, o iš jų išeiti labai sunku, nes įsikibimas vis stiprėja. Be to, kai toks labai priklausomas žmogus atstumiamas, jis gali jausti didžiulį bejėgiškumą, nerimą, tarsi iš po kojų būtų išslydęs pagrindas. Natūralu, kad neturėdamas santykių, jis jausis blogas ir niekam nereikalingas, todėl skubės megzti naujus. Čia vertėtų prisiminti auksinį kelią - leisti sau prisirišti, bet tuo pačiu išlaikyti autonomiją, puoselėjant sąmoningumą, kad mano pasaulis ir jausmai nėra tapatūs kito žmogaus pasauliui ir jausmams.

Ir kad aš esu atsakingas už tai, ką sakau ir darau, o ne už tai, kaip jaučiasi kiti.

Kaip Tampama Emociškai Priklausomu

Neretai, vaikas auga prižiūrimas labai kontroliuojančių tėvų ir visai neturi privataus gyvenimo, neturi galimybės pažinti savęs kaip atskiro žmogaus - su savo norais, jausmais, sprendimais. Kadangi tėvai neatspindi vaiko vidinio pasaulio, jis tap ir nesusiformuoja „savojo aš“. Pavyzdžiui, kai vaikui liūdna - nesigilinama, kodėl, o tik reguliuojama: „padaryk tą, nuspręsk aną, jokių noriu nenoriu“. Geras vaikas lygu paklusnus vaikas. Kontrolė gali tęstis ir suaugus: „dabar namus pirk, o dabar augink vaikus“.

Skamba paradoksaliai, bet galima vienu metu ir labai kontroliuoti, ir visiškai emociškai apleisti. O kontroliuojantys tėvai neretai ir patys augo tokiame emociniame apleistume. Žmonės sunkiai vertėsi, kalbų apie meilę ir jausmus tiesiog nebūdavo. Negavę meilės patys, jos nemoka perduoti. Tikėkimės, kad ties mumis ši tradicija galutinai sustoja.

Emocinis priklausomumas

Kaip Atgauti „Savąjį Aš“

Pirmiausia - apsispręsti pažinti savo vidinį pasaulį, paklausti savęs - kokie yra mano poreikiai, interesai, lūkesčiai, mintys, norai - viskas, kas nematoma, tai, kas mane apibrėžia kaip jaučiantį, savo vidinį kompasą turintį žmogų. Jeigu pats neturiu įrankių ar jėgų save pažinti - padėti gali psichologas, psichoterapeutas. Ilgalaikės tokio savęs ugdymo pasekmės yra vidinė pusiausvyra, stabilumas, tvirtumas, ramybė, didesnis pasitikėjimas savimi, mokėjimas pasirūpinti savo poreikiais, taigi, ir geresnė psichinė sveikata, mažiau psichikos sveikatos sunkumų.

Tiesa, kad būtent šie asmenybės bruožai mūsų visuomenėje, ypač vyresnių kartų atstovų, gali būti palaikyti puikybės, „pasikėlimo“ ženklais, nes tikimasi nuolankumo, atsidavimo, aplinkinių poreikių patenkinimo savųjų sąskaita. Tuo tarpu laisvai kalbėti apie savo poreikius, žinoti, ko nori iš gyvenimo - tai jau „begėdystė“. Neatsitiktinai tuomet girdime „tas ir anas man kažko nedavė, kitas kaltas dėl mano nesėkmių, viską atidaviau, o jis ar ji neįvertino“.

Psichologams neretai tenka susidurti ir su tokiu požiūriu: „tai mano kančia, aš ją pažįstu, o jei kažko imsiuosi, gali būti dar blogiau. Nors dabar labai blogai, bet aš nieko nekeisiu, jūs man ką nors padarykite“. Jei žmogus taip nusiteikęs, padėti itin sunku. Pirmiausiai reikia pamatyti save iš šono. Visai kas kita, kai jau esi atgavęs emocinę nepriklausomybę ir moki būti su savimi - tai labai aktualu nuolatinio išorinio nestabilumo sąlygomis.

Jeigu esi emociškai nepriklausomas nuo kitų, stiprus pats savyje, bus lengviau nepakrikti užklupus nesėkmėms, nežiniai. Siekiamybė tokia: kad ir kas vyktų mano gyvenime, aš esu atsakingas už tai, kaip jaučiuosi, ir turiu pasirūpinti savimi - ar pamedituoti, ar pasportuoti, pasikalbėti su draugu, nueiti pas psichologą. Žmogui reikia nuolat ugdytis ir tobulėti, nes visuomet esame augimo kelyje.

Kaip Elgtis Susidūrus su Piktnaudžiavimu Internete

Internetas ir socialinės medijos davė progą pasisakyti kiekvienam ir apie viską. Čia savo nuomonę galima reikšti anonimiškai, o sulaukus atsakomosios reakcijos pasprukti ir išvengti akistatos su kritikuojamu asmeniu. Patogesnės vietos išlieti susikaupusį pyktį ant niekuo dėto žmogaus nesurasite. Tuo netrunka pasinaudoti gyvenimu nusivylę, ant visko pykstantys, savęs ir kitų nemylintys žmonės. Jiems internetas - nuoskaudų liejimo vieta, kurioje visuomet gali surasti ką nors, kas kaltas dėl tavo paties bėdų, ir gerai išsiplūsti.

Dar aršiau siaučia vadinamieji interneto troliai - piktybiški asmenys, paverčiantys socialines medijas savo piktdžiugiško žaidimo aikštele. Skamba pavojingai? Psichologijos profesorius Artas Markmanas sako, kad „interneto komentarai šiais laikais tapo nepaprastai agresyvūs ir nieko nesprendžiantys“. Anot mokslininko, susidūrę su piktu komentatoriumi galite pasijusti iš tikrųjų nuskriaustas ir įskaudintas. Tyrimai rodo, kad įsitraukę į piktų komentarų skaitymą ir rašymą, netruksite pajusti pasekmes savo psichologinei savijautai ir gyvenimo kokybei.

Dalintis įspūdžiais ir idėjomis, plėsti bendraminčių būrį, turėti prieigą prie bet kokios informacijos bet kuriuo metu - šias galimybes mums suteikė internetas. Neaprėpiami klodai klaidingos informacijos ir netikrų naujienų, internetinės patyčios, smurtinė ir traumuojanti medžiaga - tai tamsioji interneto pusė. Internetas ir socialinės medijos formuoja mūsų realybės suvokimą. Susikūrę virtualų „socialinį burbulą“ apsupame save panašiai mąstančiais ir panašias vertybes palaikančiais žmonėmis.

Kasdien sulaukdami palaikymo iš bendraminčių, įtikime, kad mūsų būdas matyti tikrovę yra pats teisingiausias. O mąstantys kitaip? Iš tikrųjų tiesa slepiasi gerokai toliau už mūsų „socialinio burbulo“ ribų. Piktos diskusijos internete, užuot padėjusios rasti objektyvią tiesą, priverčia susidurti kraštutinėms nuomonėms ir įžiebia aršius, beprasmiškus ginčus. Svarbiausia tampa nebe susikalbėti, o įrodyti, kad esi teisus. Bet kokia kaina.

„Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas netiki tuo, kas yra tiesa“, - sako „Google“ atstovas Tristanas Harrisas filme „Socialinė dilema“ (angl. Social Dilemma).

Kaip Reaguoti į Piktus Komentarus

Kaip realybėje - taip internete. Taip - visai kaip „danguje, taip ant žemės“. Nepamirškite, kad virtuali realybė taip pat yra realybė. Bendraudami socialiniuose tinkluose ir rašydami komentarus, pasistenkite reikšti mintis taip, kaip darytumėte tai realiame gyvenime. Laikykitės vadinamojo netiketo - interneto etiketo. Prisiminkite, kad už ekrano - gyvas žmogus. Pabandykite piktą komentatorių įsivaizduoti stovintį prieš jus. Pasimetusį, nesugebantį sveikai reikšti emocijų, nelaimingą, įskaudintą. Ar vis dar norite su juo plūstis?

Aptarkite tai su savais. Kartais komentarai internete taip sukrečia ar užgauna, kad skubame išsilieti. Dažnai paprasčiausiai geriau apie tai pasikalbėti su artimais žmonėmis. Argumentuokite, o ne putokite. Emociniai argumentai įsiutina ir nesuteikia jokios naudingos informacijos. Neištvėrėte? Suraitėte aršų komentarą? Neskubėkite spausti „Enter“. Perskaitykite tai, ką parašėte, šiek tiek pagalvokite, nusiraminkite ir perskaitykite dar kartą.

Naudokite emocijų raiškos būdus. Norint išlieti sukilusias emocijas, nebūtina to daryti svaidantis įžeidimais. Galima savo nuomonę išryškinti piktogramomis (angl. emoji). Susidūrus su bet kokia nepriimtina informacija socialiniuose tinkluose (patyčiomis, įžeidinėjimais, grasinimais, klaidingomis naujienomis), reikėtų pranešti socialinio tinklo administratoriams. Jeigu galite nerašyti - nerašykite. Išskyrus retus atvejus, vėlimasis į ginčus internete dažniausiai yra bergždžias laiko švaistymas. Pagalvokite, gal šiuo metu turite įdomesnės veiklos?

Sidabrinė Psichologija: Kaip Gerai Jaustis Vyresniame Amžiuje

Faktas: Europa sensta, ir Lietuva nėra graži išimtis, tad turime stengtis, kad kiekvienas iš mūsų kuo ilgiau liktume aktyvūs visuomeniniame gyvenime ir darbo rinkoje nepriklausomai kiek mums metų.

Sidabrinė ekonomika - kuo įvairiausios paslaugos ir produktai, skirti vyresnio amžiaus žmonėms, o sidabrinę psichologiją apibūdinčiau kaip psichologinius tyrimus, kurie yra skirti suprasti vyresnio amžiaus žmonių gerovę ir kognityvinį funkcionavimą, daugybę kitų dalykų, plius psichologinės priemonės ir paslaugos, kurios galėtų pagerinti gyvenimą vyresnio amžiaus žmonėms.

Lietuvos visuomenė - toli gražu ne išimtis: ji yra viena sparčiausiai senstančiųjų Europos Sąjungoje ir, kaip rodo tyrimai bei psichologijos specialistų praktika, susiduria su daugybe problemų, kurias įveikti gali padėti būtent nuolat ir tikslingai plėtojama sidabrinė psichologija.

Sidabrinė psichologija

Vyresni Lietuvos Gyventojai Jaučia Mažą Pasitenkinimą Gyvenimu

Ne taip seniai Lietuva prisijungė prie SHARE tyrimo - vieno svarbiausių senėjimo tyrimų pasaulyje. Šiame tyrime, kuris atliekamas nuo 2004 m., dalyvauja 50-ies ir vyresni žmonės iš 27 Europos šalių ir Izraelio. Nuo tyrimo pradžios jau apklausta 140 tūkst. žmonių. Lietuva į tyrimą įsitraukė tik nuo 7-osios bangos, tad duomenų apie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo pokyčius sukaupta palyginti nedaug, bet ir šie jau verčia sunerimti: mūsų šalies penkiasdešimtmečiai ir vyresni yra vieni iš labiausiai gyvenimu nepatenkintųjų Europoje.

Lietuviai yra palyginti mažai įsitraukę į savanorišką veiklą, pas mus nėra tokių tradicijų. Lietuviai, palyginti su pačiomis laimingiausiomis šalimis, gauna ženkliai mažiau socialinių paslaugų, t. y. neišplėtota socialinių paslaugų sfera. Lietuviai nori labai greitai, kai tik galės, išeiti iš darbo, t. y. kuo greičiau į pensiją. Galime manyti, kad čia yra problemų dėl darbo pritaikymo vyresnio amžiaus žmonėms.

Psichologinis Spaudimas Vyresniems Žmonėms

Deja, vis dar palyginti dažnai net ir tik penktą dešimtį įpusėjusieji, juo labiau pensinio amžiaus žmonės mūsų šalyje jaučia psichologinį spaudimą, kad yra „per seni“ - prisitaikyti prie vis spartesnio darbo tempo, perprasti naujas technologijas, galop pritapti prie jauno kolektyvo. Kartais net jų sukaupta profesinė patirtis gali virsti kliūtimi susirasti darbą.

Pastaruoju metu mes labai daug kalbame apie įvairias diskriminacijos rūšis - dėl seksualinės orientacijos, dėl lyties, dėl tautybės, rasės ir t. t. Bet vis dar pamirštame diskriminaciją dėl amžiaus. Drąsiai galiu teigti, kad tai yra didžiulė problema mūsų visuomenėje. Ir su ja susiduria įvairaus amžiaus žmonės. Pavyzdžiui, penkiasdešimtmetis, ieškantis darbo. Apie pensinio amžiaus žmones aš jau išvis nekalbu - jie yra suvokiami kaip nieko negalintys, tik besiskundžiantys ir einantys pirkti vaistų.

Kadangi jaučiamas spaudimas ir iš vidaus - neretam senjorui sunku priimti pasikeitusią savo išvaizdą, susilpnėjusią sveikatą, sulėtėjusį gyvenimo tempą. Tada jis sau „iškelia kartelę“ neatsilikti nuo jaunesnių, siekia užsiimti jaunystėje mėgtomis veiklomis.

Darbo Reikšmė Savijautai ir Savivertei

Europoje išeiti iš darbo, kai tik turės tokią galimybę, nori vidutiniškai 46,6 proc. žmonių, bet yra ir tokių šalių kaip Šveicarija, kurioje tik apie ketvirtadalį gyventojų vilioja perspektyva pasitraukti iš darbo rinkos vos sulaukus pensinio amžiaus. Lietuvoje situacija priešinga: kuo greičiau iš darbo norėtų išeiti net 67,4 proc. penkiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių. Pagal šį rodiklį mus lenkia tik Vengrija - čia iš darbo kuo greičiau norėtų išeiti net trys ketvirtadaliai vyresnio amžiaus žmonių.

Pinigai padės įveikti vienišumo jausmą, atgauti pasitikėjimą savimi. Kad ir ką kalbėtume, žmogui svarbu jaustis reikalingam. Užuot stūmus dienas vienatvėje ir nuolat galvojus, kad „mano laikas jau praėjo“, dalyvauti visuomenės gyvenime.

Iš tikrųjų darbas yra ne tik pinigų šaltinis - darbas yra svarbi mūsų identiteto dalis. Mes save dažnai suvokiame kaip tam tikros profesijos atstovus, darbas yra mūsų savirealizacijos vieta. Jei darbo vieta yra tokia, kuri man leidžia pilnavertiškai funkcionuoti, kuri yra pritaikyta atsižvelgiant į mano amžių (gal darbo grafikas lankstesnis, gal ergonomiška darbo aplinka ir kt.), jei aš nesusiduriu su labai neigiamais dalykais, kaip diskriminacija dėl amžiaus, tada iš tikrųjų darbas ir vyresniame amžiuje gali būti puikus mano karjeros tęsinys.

Kaip Padėti Vyresniems Žmonėms Geriau Jaustis

Vyresniam žmogui atgauti pasitikėjimą savimi labiausiai gali pagelbėti artimieji ir aplinkiniai. Geriausia, ką galime padaryti, - nuoširdžiai būti šalia, kai to reikia. Net ne tiek svarbu būti šalia fiziškai - svarbiausia, kad būtume psichologiškai. Išklausytume, leistume pasidalinti prisiminimais, džiaugsmais, vargais, baimėmis. Pasiūlytume patarimą, nebandydami žmogaus įkalbinėti, nespausdami jo. Švelniai palaikydami pastūmėtume išbandyti naują veiklą, pasinaudoti suteikiamomis užimtumo galimybėmis.

Visada norėtųsi, kad dėmesio vyresnių žmonių problemoms būtų daugiau. Nes kai kalbame apie senstančią visuomenę, yra labai daug įvairių kampų, labai daug įvairių procesų, kurių mes pirmiausia dar iki galo nesuprantame. Kitas dalykas - mes jiems neskiriame pakankamai dėmesio, nebandome jų spręsti ar kokiu nors būdu valdyti. Turėtume daug aktyviau kovoti ir su stereotipizacija bei diskriminacija dėl amžiaus.

Mano manymu, pirmas žingsnis - plėtoti ir tęsti įvairaus pobūdžio mokslinius tyrimus. Ypač tuos, kurie mums leidžia palyginti situaciją ir suvokti, kaip atrodo Lietuvos gyventojai, lyginant su kitomis Europos šalimis, arba kaip keičiasi vyresnio amžiaus žmonių gyvenimas bėgant laikui, t. y. jiems senstant. Būtent moksliniai duomenys mums leidžia geriausiai suprasti, kokių paslaugų labiausiai reikia, kur yra galimi stipriausi poveikio taškai.

tags: #ar #gali #buti #blogiau