Ar būti europiečiu yra svajonė?

Europa - tai ne tik geografinė sąvoka, bet ir idėja, svajonė, nuolat kintanti ir transformuojanti save. Šiame straipsnyje nagrinėsime globalizacijos įtaką europietiškumui, iššūkius, su kuriais susiduria Europa XXI amžiuje, ir Lietuvos vaidmenį kuriant Europos ateitį.

Europa - „miglotasis žemynas“ nuolatinėje kaitoje ir krizėje

Britų sociologo Gerado Delanty knygoje „Europos išradimas“ Europa vadinama „miglotuoju žemynu“. Tai neturėtų stebinti. Europa yra nuolatinėje transformacijoje, todėl ir pats žodis „Europa“ skirtingais istoriniais laikais reiškė ne tuos pačius dalykus. Kitaip sakant - Europa yra sudėtinė ir sudėtinga, nuolat kintanti realybė.

Prancūzų istoriko ir filosofo Remi Brague nuomone, nuolatinis keitimasis leidžia teigti, jog Europa stengiasi integruoti geriausius įvairių kultūrų pasiekimus, nepriklausomai nuo to, iš kurios kultūros tai ateina. Taigi, anot minėto mokslininko, Europa yra atvira ir nuolat kurianti. O pastarąjį dalyką, anot R. Brague, galima vadinti esminiu Europos civilizaciniu savitumu.

Čia pat reikėtų pasakyti ir kai ką daugiau: Europa yra ne tik nuolatinės kaitos, bet ir permanentinės krizės būsenoje. Todėl visiškai nekeista, o jau greičiau simptomiška, kad šiandien garsiai kalbama bent apie kelias negandas, apnikusias XXI amžiaus Europą. Tai - politinė, ekonominė, saugumo ir pabėgėlių krizės. Pastarąsias galima sąlyginai įvardinti „kietosiomis". O šalia jų išsirikiuoja ir visas „minkštųjų" krizių paradas: kultūrinės vienovės nebuvimas; vieno - telkiančio ir suteikiančio prasmę europiečių egzistencijai - naratyvo stygius; bendros atminties fragmentiškumas ir netvarumas; konsensuso nebuvimas svarstant klausimą - kas yra europinės vertybės?

Nuolatinės transformacijos krizių akivaizdoje būsena tampa tikru galvos skausmu mėginantiems nusakyti, kas yra (ir kas nėra) Europa bei europinė tapatybė, tarkim, frankų karaliaus Karolio Didžiojo epochoje (VIII - IX a. sandūra) ar Donaldo Tusko prezidentavimo Europos Sąjungai laikotarpiu šiomis dienomis.

Esminės Europos savybės

Istorikai, politologai, civilizacijų raidos tyrinėtojai, kaip taisyklė, bandydami surasti europietiškumo formulę (bent akimirkai gebančią sulydyti į vieną apibrėžimą visą Europos įvairovę, atsiskleidžiančią daugybėje laiko ir erdvės konsteliacijų) pamini kelias „miglotosios Europos“ savybes:

• Antikos paveldas;
• katalikybė ir protestantizmas;
• kalbinė įvairovė;
• dvasinis ir pasaulietinis valdžios atskirumas;
• teisė;
• socialinis pliuralizmas;
• atstovavimo institucijos;
• individualizmas bei individualaus savinimo institutu paremtas socialinis - ekonominis modelis.

Prie aukščiau aptartų savybių norėtųsi paminėti ir dar vieną. Europa yra svajonė. Europiečiu netapsi pats to nenorėdamas, nes buvimas Europoje geografiškai anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme.

Vien būdamas Europoje, europiečiu netapsi: geografinė padėtis anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme.

Lietuvos vaidmuo kuriant Europos svajonę

XXI amžiuje Lietuvos valstybė ir visuomenė įgijo unikalią galimybę esmingai prisidėti prie Europos svajonės kūrimo. Tačiau pastarąja galimybe neskubama pasinaudoti. Suformulavus šią tezę, be jokios abejonės, reikia pateikti ir ją pagrindžiančius argumentus.

Čekų rašytojo Milano Kunderos suformuluota Vidurio Europos kaip „atplėštų Vakarų“ metafora ganėtinai tiksliai atskleidžia po 1990-ųjų kovo 11 dienos prasidėjusio Lietuvos kaip vieno „mozaikos gabalėlio“ gravitacijos Vakarų Europos link proceso ypatumus: iš pradžių - atsargių svajonių puoselėjimas apie „grįžimą į Europą", nuo 1994 metų - „beldimas į Europos duris"; po 2000 metų - kruopštus namų darbų, susijusiu su pasirengimu narystei Europos Sąjungoje, ruošimas ir galų gale - 2004 metais įvykęs prisijungimas prie sėkmingiausio modernybės epochoje sukurto Europos integracijos projekto.

Tiesą sakant, 2004 metų gegužės 1-oji privertė Lietuvos visuomenę ir jos elitą krūptelėti bei užduoti sau fundamentalų klausimą: grįžome į Europą tapdami Europos Sąjungos nariais; o kas toliau? Atrodo, į šį klausimą neradome atsakymo iki šiol.

O konservatorius Andrius Kubilius, deja, buvo teisus 2003-ųjų rugpjūčio mėnesį suformuluodamas nieko gero nežadančias prognozes: „Dabar, kai žvelgiu į artimiausią politikos perspektyvą, atrodo, kad joje jokių didžiųjų kelio ženklų nebėra. Viskas atrodo daug smulkiau, kasdieniškiau, netgi savanaudiškiau.“

Neturėję aiškesnės idėjos ar vizijos, kokios kūrybos derėtų imtis prisijungus prie Europos Sąjungos, Lietuvos piliečiai iki šiol gyvena reaktyvios, smulkios ir kasdieniškos europinės politikos ritmu. XXI amžiaus Vilniaus, Pagėgių ar Nidos gyventojui buvimas europiečiu ir Europos Sąjungos piliečiu yra duotybė, nekelianti jokios intelektualinės įtampos. Tai - lyg kvėpavimas, vaikščiojimas ar miegas.

Bet šį sykį tarsi miegama atmerktomis akimis, tai yra, neatsakant į fundamentalius egzistencinius klausimus ir tikintis, kad tradicinės kultūrinės savivokos formos, palaikiusios Lietuvos visuomenės gyvybę visą XX amžių, padės išlikti ir globalizacijos ženklu pažymėtame XXI amžiuje.

Tautinės tapatybės sampratos

Galima išskirti tris ryškiausias jos sampratas: esencialistinė, modernistinė ir etnokultūrinė. Esencialistinė (ar primordialinė) tapatybė tautą mato kaip nuo seno kraujo ar kitais ryšiais susaistytą bend­ruomenę, turinčią tam tikrą nekintamą esmę (dvasią ar sielą).

Antra, tautą galima suprasti, kaip ją supranta vadinamieji „modernistai“ - kaip į moderniaisiais laikais ekonominių, švietimo ir kitų pokyčių aplinkoje intelektualų elito suformuotą bendriją. Trečia tautinės tapatybės atmaina siejama su etnokultūriškai suprantamu tautiškumu.

Visos tautinių tapatybių sampratos išsitenka skalėje tarp dviejų kraštutinumų. Viename jos gale yra įsivaizdavimas, kad tautinė tapatybė nekinta ir gali išlikti vien paisydama savo ištakų ar kalboje atpažįstamos esmės.

Tautinė tapatybė ir europietiškumas

Trys tautinės tapatybės sampratos nustato skirtingą santykį su kitomis tapatybėmis, nacionalinėmis ar bend­ranacionalinėmis. Esencialistinė samprata atmeta bet kurias kitas tapatybes kaip kenkiančias tautinės (lietuviškos) tapatybės grynumui. Ji atmeta europinę tapatybę kaip „kitokią“ prigimtinei lietuviškai.

Etnokultūriniu požiūriu, tautiškumo pavidalas istoriškai kinta, gali rastis naujų istorinių pasakojimų, net ir išplečiant tautiškumo supratimą. Šis požiūris į lietuviško tautiškumo supratimą leistų integruoti lenkiškumą ir europietiškumą, nes šie modusai yra Lietuvos istorinėje patirtyje.

Modernistinis tautiškumas nenustato istorinės patirties ribų tautiškumui. Vienokia ar kitokia tautos bendruomenės savivoka galėtų būti formuojama pragmatiškai, pagal politinį poreikį.

Bendra Europos tapatybė

Kalbant apie bendrą europinę tapatybę, ji dažnai suvokiama ir kritikuojama kaip nenacionalinė ar viršnacionalinė. Tačiau turint galvoje bendros europinės tapatybės silpnumą ir tautinių tapatybių stiprumą, ją šiandien tiksliau vadinti „euronacionalistine“ tapatybe.

Garsiausiai euronacionalistines nuostatas šiuo metu reiškia Vidurio Europos tautos, kaip antai Vengrija ar Lenkija. „Euronacionalizmas“ suprastinas daug plačiau - kaip savita ES tapatybė, kai ši formuojasi remdamasi skirtingų tautų politine ir kultūrine patirtimi.

Europos Sąjunga

Peržengusi vien ekonominės sąjungos ribas, ES žengė į politinę sąjungą, kurią steigė valstybės, turėjusios ilgą nacionalinio valstybingumo patirtį, šimtmečiais patikrintą valdymo aparatą, tačiau tai taip pat buvo ir buvusios imperinės valstybės.

Dabartinė ES politinio ir administracinio valdymo struktūra yra suformuota remiantis jų (pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos) nacionalinio valstybingumo patirtimi. Istoriškai tautos yra nemažai pasimokiusios iš klaidų, turėjusios savų imperinių patirčių ir susiformavusios supratimą, koks modelis būtų geriausias.

ES yra šių skirtingų tautų nacionalinių patirčių ir lūkesčių darinys, tam tikras politinių ir kultūrinių tradicijų kompromisas. Savu laiku jų sutarimo pagrindas buvo euronacionalistinis, net jei bendroji vizija būtų remta Immanuelio Kanto traktatu „Į amžinąją taiką“.

Vaizdžiai kalbant, senosios ES šalys yra kolonizavusios viena kitą. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio Europos šalys, įstojo į ES šiai jau susiformavus. Buvusios imperinės tautos padėjo pagrindą tam, kas dabar yra ES, ir joje esama nemažai imperijos požymių.

Vykstant plėtrai, sąjungos satelitinės valstybės turėjo perimti tam tikrą ES branduolio nustatytą normatyvumą, idant galėtų patekti į „klubą“.

Vidurio Europos šalių trumpos valstybingumo istorijos lėmė, kad buvo kuriamos politinės idėjos ir svajonės, politinės ambicijos, kurios viršijo sukauptą bendruomenių patirtį. Lietuvoje stojimas į ES buvo motyvuojamas gerovės ir saugumo siekiu, kas atrodė tiesiogiai susiję ir su tautinės bendruomenės išlikimu.

Šiandien imperinė ES struktūra ir sprendimai (kad ir dėl imigrantų) vėliausiai įstojusiose valstybėse ima atrodyti kaip neįtraukiantys jų tautinės patirties ar net prieštaraujantys lūkesčiams. Vidurio Europoje ima reikštis euronacionalizmas kaip siekis, kad ES kuo labiau atitiktų jų tautinę patirtį, formuotą gana agresyvaus ir emocionalaus tautiškumo, apie kurį kalbėjo ir Nyka-Niliūnas.

Europos Sąjungos kritika

Europos Sąjungos kritika dažnai nukreipta į administracinį jos veikimo pobūdį: demokratiškumo stoka, cent­ralizacija, biurokratizuoti sprendimai ir pan.1 Kalbant apie ES tapatybę, Lietuvoje neretai paminima, kad euro­pietiškumas silpnina nacionalumą.

Kita vertus, kalbama ir apie tai, kad niekada nepavyksią sukurti stip­rios ES, nes labai jau silpna esanti bendra Europos tapatybė. Todėl negalinti susiformuoti europinė „tauta“, kuri taptų Europos glaudesnio politinio darinio pagrindu. Šiuos ir panašius argumentus sudėjus į vieną vietą sakoma, kad ES mirtinai serganti ar jau žlugusi moraliai ir politiškai2.

Ar tikrai europėjimas reiškia tautinės tapatybės silp­nėjimą? Ar bendros europinės tapatybės silp­numas yra labiau ES yda nei privalumas? Toliau bus svarstomi tautinės ir europinės tapatybės klausimai, atsiribojant nuo politinio suverenumo klausimų.

Bus siekiama pagrįsti, kad, pirma, europietiškumą sudaro stiprios tautinės tapatybės.

Kas yra Europa ir europietiškumas?

Kokias europietiškas idėjas bei vertybes galėtume perimti? Kuo prisidėti kuriant Europos įvairovę? Kokia mūsų svajonė Europoje ir mūsų svajonių Europa? Tokie sprendimai - dalis svarbaus ir, deja, trūkstamo visuomenės savistabos proceso.

tags: #ar #buti #europieciu #yra #svajone