Anykščių Rajono Partizanai: J. Sprindžio Sodybos Istorija

Šiaurės rytų Lietuvą rusų sovietinė armija okupavo pirmiausia ir čia pirmiausia kilo partizanų pasipriešinimas.

Ši knyga - tai pasakojimas apie žinomus 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės, ir ypač Vyties kuopos, partizanus bei jų kovas. Kadangi Vaičėnų kaimo jaunimas sudarė Vyties kuopos branduolį, knyga prasideda pasakojimu apie Vaičėnų kaimą; kaip ir kokiomis aplinkybėmis formavosi tų mažažemių ūkininkų vaikų patriotizmas, kaip jie apsisprendė stoti į kovą, kaip kovojo ir žuvo; pirmoji dalis baigiasi pasakojimu apie brolių Streikų bei V.Krasausko - paskutiniųjų žinomų Vyties kuopos partizanų "teismo" procesais.

Kitose knygos dalyse - vienaip ar kitaip susiję su 3-iosios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopa paties autoriaus fotografuotos ir surinktos nuotraukos, dokumentai, laiškai periodinė spauda, atsiminimai duomenys apie sovietinio teroro vykdytojus ir jų aukas, kautynes, vardus ir slapyvardžius. Daugelis dokumentų ir nuotraukų - tai Vyties kuopos vado Balio Vaičėno paliktos ir iki šiol išsaugotos relikvijos. Yra išlikę taip pat 1945-1949 m. rašyti dienoraščiai, kurių ištisai neskelbiame, apsiribodami tik ištraukomis.

Gražiame Aukštaitijos kampelyje, ties Rokiškio ir Zarasų apskričių riba, prie Rokiškio-Zarasų vieškelio (7 km į pietus nuo Obelių) nuo seno driekėsi nedidelis, keturių valakų Vaičėnų kaimelis. Jame tebuvo devynios sodybos, iš kurių dviejose gyveno po kelias šeimas. Vos keturios sodybos turėjo po pusę valako (apie 10 ha) žemės.

Įžengus į kaimą nuo Obelių pusės (iš šiaurės), pirmoji buvo Dručkaus Juzos, greta - jo brolio Dručkaus Vlado, o už jo - trečio brolio - Dručkaus Justino - sodyba. Visi jie turėjo po trečdalį valako - ne daugiau kaip po 6 ha žemės. Vėliau Dručkaus Juzos sodybą paveldėjo jo dukros Uršulės sūnus Povilas Žagunis. Vaičėnų kaime jis išgyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Dručkaus Vlado namus paveldėjo jo dukros sūnus Dručkus Ignas. Jam gimė sūnus Antanas. Seneliai - Vladas su žmona - mirė Antrojo pasaulinio karo metu, o Ignas - tuoj po karo. Dručkaus Justino dukra Marcelė Kligienė turėjo vieną sūnų Antaną Kligį. Jis dar prieš karą vedė gretimo Kalnočių (Kalnačių) kaimo merginą Marytę Kūlytę. Kadangi abu kaimus į vienkiemius skirstė tuo pačiu metu (1933 m.), tai sklypus gavo greta ir persikėlė abu su motina į Kalnočių kaimą. Susilaukė sūnaus Leono ir dukros Onutės, tačiau šeima buvo nelaiminga; pirma tėvelio mirė sūnus Leonas, anksti pasimirė ir pats Antanas. Liko viena dukra Onutė.

Kitos dvi sodybos - brolių Juozapo ir Kazimiero Dručkų. Jų tėvas, Mikalojus Dručkus, buvo miręs dar praėjusiame šimtmetyje. Kazimiero šeimoje užaugo trys dukros; Liucija, Adelė ir Veronika. Visos trys sukūrė šeimas ir paliko gimtinę. Tėvams mirus, sodybą pardavė svetimiems.

Kazimieras buvo labai įdomus žmogus, turėjo nuostabią atmintį. Caro laikais tarnavo taip vadinamame carienės pulke. Matyt, buvo apdovanotas grožiu, nes į tą pulką atrinkdavo tik gražios išvaizdos vyrus. Kilus 1917 m. revoliucijai, patyrė visokių vargų ir pavojų, tačiau Dievo Apvaizdai globojant liko gyvas ir sugrįžo į namus. Grįžęs mėgdavo pasakoti apie savo pergyvenimus ir nuotykius.

Kazimieras gi sakydavo; "jei pasakyčiau tiesą, tai uždarytų į kalėjimą, o meluoti negaliu.” Pasimirė Dručkus Kazimieras 1984 m. gegužės mėnesį eidamas 99-uosius metus, nusinešdamas į kapą daug įdomių ir vertingų žinių.

Kazimiero brolis Dručkus Juozapas gyveno greta, taip pat turėjo pusę valako žemės. Jaunas liko našliu, vedė antrą kartą. Per abi santuokas užaugino keturis vaikus, o dar du mirė neužaugę. Balys Vaičėnas. Gyvenant kaime turėjo po 9 ha. Skirstant kaimą į vienkiemius, žemės truputį prisidėjo (1 ha 15 arų), nes tarp Vaičėnų kaimo ir gretimais buvusio Apeikiškio dvaro buvo ginčytinas 18 ha krūmais apaugęs plotas. Šią žemę savinosi dvaras, tačiau 1931 ar 1932 m.

Kadangi Norbertas Vaičėnas buvo mūsų dienų supratimu kaimo šviesuolis, daug svieto matęs žmogus, tai vaičėniškiai teisme nė advokato nesamdė. Brolių Vaičėnų šeimos kaime gyveno gretimais. Išsikėlus į viensėdžius taip pat nenutolo. Jų tėveliai - Karolina ir Augustas Vaičėnai. Karolina mirė anksti dar net ne visi vaikai buvo suaugę. Augustas, kartu su kitu vaičėniškiu - Anupru Dručkumi (Jono ir Juzės Dručkų tėvu) dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo suimti, nuvežti į Antanašės dvarą, surakinti grandinėmis (pagal to meto įpratimą jų kojos buvo surakintos grandinėmis kaladėje), tačiau sugebėjo ištrūkti iš žandarų, surakinti perplaukti per Antanašės ežerą ir tokiu būdu išsigelbėti.

Senelio Augusto Vaičėno sūnus Norbertas, kaimynų vadinamas Nuorba, (g. 1870 m.) 1909 m. vedė Joaną Kišūnaitę (g. 1886 spalio 2 d) iš gretimo Mičiūnų kaimo. Joanos tėvai - Matas ir Anelė Kišūnai. Anelė mirė dar būdama visai jauna, o Matas - sulaukęs 82-jų. 1910 m. lapkričio mėn. Nuorba ir Joana susilaukė pirmojo vaikelio - Izidoriaus. Berniukas augo guvus, tačiau sulaukusį keturiolikos ištiko nelaimė: jojant mišku pasibaidė arklys ir krisdamas (tiesiai ant didelio kelmo) susižalojo stuburą. Tris metus prasirgęs, mirė 1927 m. gruodžio mėn. eidamas 18-tus metus. Mirė ir kiti du po Izidoriaus gimę vaikeliai Vincukas - sulaukęs pusantrų metukų, o Aneliukė - trejų. 1915 m. lapkričio 15 d pasaulį išvydo Boleslovas (Balys) - būsimasis partizanų vadas. 1918 m. gegužės 8 d. gimė Emilija, o 1920 m balandį -Bronius. 1924 m. balandį gimė Liucija, tačiau ir ją ištiko nelaimė: 1934 m. gruodžio mėnesį jai trūko apendicitas ir jos išgelbėti nepavyko. Taigi, iš septynių vaikų užaugo trys.

Motina Joana Vaičėnienė buvo labai ramaus būdo, taktiška, stengėsi su visais būti geruoju. Tėvas buvo tiems laikams gana pasaulietiškas, emocingas, karštoko būdo. Mokslų nebuvo baigęs, tačiau dėka guvaus proto ir žingeidumo garsėjo kaip inteligentiškas, išsilavinęs žmogus. Pastoviai prenumeruodavo "Ūkininko patarėją" ir "Mūsų rytojų". Iš visos apylinkės eidavo pas jį žmonės patarimo, todėl buvo vadinamas advokatu. Jeigu ne jis, kažin ar vaičėniškiai būtų laimėję jau minėtą bylą dėl servitutų. Turėjo ir pedagoginių polinkių - kol vaikai mokėsi - visą tą laiką buvo Galažerių pradinės mokyklos tėvų komiteto nariu.

Vaikus mokė teisingumo, dorumo. "Mylėkite žmones, - kalbėdavo, - padėkite jiems nelaimėje; mylėkite Dievą ir Tėvynę, branginkite savo kraštą, gimtuosius gojus ir kalnelius. Balys ir Bronius iš motinos buvo paveldėję ramų būdą: su niekuo nesipykdavo, su visais stengėsi būti taikoje. Pradžios mokykloje iš kitų tarpo išsiskyrė gabumais, drausme ir draugiškumu. Baliukas pradžios mokyklą baigė 1930-taisiais, Emilija su Broniumi - keleriais metais vėliau. Dėl įvairių šeimą persekiojusių vargų ir nelaimių (vaikų gydymas ir netektys, naujų trobesių statyba persikėlus į vienkiemį) nebuvo galimybės vaikams tęsti mokslus. Prispaudus vargams, Baliukas net į Latviją (nuo Vaičėnų kaimo iki Lietuvos-Latvijos sienos - apie 10 km) vienerius metus buvo išėjęs uždarbiauti.

Ypač jis veržėsi į mokslus. Kuomet apylinkėje buvo įsteigta neakivaizdinė savišvietos mokykla, jos klausytoju tuoj pat įsirašė ir Baliukas. Mokėsi joje iki 1936 m. pavasario, kuomet buvo pašauktas į kariuomenę. Didelį įspūdį paliko jo kalba, pasakyta per šaulių-naujokų išleistuves (į Šaulių sąjungą B.Vaičėnas įstojo 1933 m.), surengtas Obelių šaulių namuose "Nors mes esame paprastų rudasermėgių tėvų sūnūs ir temokam valdyti arklą ir dalgį, bet reikalui esant mokėsime ir su ginklu ginti savo Tėvynę nuo priešų". Tarnavo pusantrų metų. Į kariškus mokslus buvo linkęs, todėl tarnyba sekėsi gerai Tiesa, jo vaikystės svajonė buvo aviacija, tačiau regėjimas pasirodė besąs nepakankamas, kad galėtų tapti lakūnu.

Iš kariuomenės puskarininkis Balys Vaičėnas grįžo 1937 m. prieš Kalėdas. Kadangi buvo aukštas, geros išvaizdos ir laikysenos, prasilavinęs, buvo priimtas į pasienio policiją. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. pavasario tarnavo Klaipėdos krašte Pagėgių-Šilutės ruože Vokiečiams užėmus Klaipėdą, perėjo dirbti prie Gargždų. 1940-taisiais, sovietinei armijai okupavus Lietuvą, pasitraukė iš tarnybos ir rudenį, spalio mėnesį, grįžo į tėviškę. Po kelių mėnesių, 1941 m. balandžio pabaigoje, laikinai įsidarbino Obelių socialinio draudimo punkte draudimo inspektoriumi. Birželio pradžioje, nujausdamas kažin ką negero, iš tarnybos pasitraukė ir ligi pat kovo viešai niekur nebesirodė. Karo metais tarnaudamas Obeliuose policijoje pagal išgales gelbėjo savo kraštiečius nuo įvairiausių nemalonumų.

Nuorbos brolis Pranciškus (Pranas) Vaičėnas buvo gimęs 1886 m., tad ir jam teko pakelti sunkią carinės armijos rekrūto dalią. Matė ir Leniną, ir bolševikinę revoliuciją, ir jos žiaurumus. Išvaizda ir būdu buvo tikras aukštaitis: aukštas, stuomeningas, na ir, žinoma, išdidus. 1920-tais ar 1921-ais metais vedė Barborą Kelečiūtę iš Matiekų kaimo - stambaus ūkininko dukterį. Žmona turėjo susikrovusi gražų kraitį: įvairių rankdarbių, raštuotų rankšluosčių, lovatiesių ir kt.

Juozas (Juzė) Dručkus su anūku Petriuku Dručkumi. Vaičėnų kaimas: priversti atiduoti kolūkiui... gaitės eidavo pas ją mokytis dailiai siuvinėti ir austi. Keldamiesi į vienkiemį turėjo sunkumų: vaikai maži, o reikėjo statytis trobesius, trūko pinigų, tačiau darbštumo dėka didelio vargo nematė. Vienkiemis (11 ha) išpuolė labai gražioje vietoje, ant kalnelio, nuo kurio galėjo grožėtis nuostabiomis Aukštaitijos apylinkėmis. Giedrą dieną matydavosi Obelių bokštas (apie 7 km), kaip ant delno - Apeikiškio dvaras (apie 2 km), už jo - Aleksandravėlė (apie 7 km), Simaniškis, Simaniškio, Kūdrų, Ratuokliškio miškai.

Šeima nebuvo gausi - du sūnai: Edvardas (Edzka) ir Vincas. Jiems paaugus, ūkininkauti tapo lengviau. Apskritai nei viena, nei kita Vaičėnų šeimos nebuvo turtingos, tačiau ir vargo didelio nematė. Buvo doros, nesitaikstančios su neteisybe ir priespauda. Matyt, laisvės troškimą paveldėjo iš senelio Augusto. Po karo, užėjus antrąkart sovietams, abi Vaičėnų šeimos pakilo į kovą prieš pavergėjus ir žuvo. Liko tik Emilija ir per stebuklą - Edvardo sūnus Romas.

Brolių Juzės (Juozapo) ir Jono Dručkų šeimos gyveno kartu po vienu stogu. Juze Juozapas buvo vadinamas todėl, kad būtų lengviau atskirti, nes tuo pačiu vardu ir pavarde Vaičėnuose gyveno trys žmonės. Kad atskirti, dokumentuose rašydavo Dručkus Juozapas I-mas, Dručkus Juozapas II-ras ir Dručkus Juozapas III-čias, o kaime visi žinojo Dručkų Juzą, Juozapą ir Juzę.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, gimtojo Vaičėnų kaimo vyrai išėjo į miškus. (Vėliau jie sudarė 3-iosios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopos branduolį). Išeidami ginti tėviškę, žadėjo parnešti Laisvę. Tai man, paaugliui, paliko neišdildomą įspūdį. Deja, nei vienas iš jų negrįžo. 1951 metų pavasarį krito paskutinieji partizanai - vaičėniškiai, tačiau nė vienas savo tėviškės nesutepė išdaviko dėme. Garbė jiems! Deja, tik prie vieno kito jų kapo galime padėti gėlių ir nulenkti galvas. Žuvo vyrai, išsiblaškė artimieji. Neliko sodybų. Naujieji kaimo laukų šeimininkai iškirto svyruoklius beržus, audrų nepalaužtus ąžuolus. Dokumentuose, nuotraukose, atmintyje išliko veidai, likimai. Neturiu teisės leisti jiems nueiti užmarštin.

Tad ryžausi paskelbti žinomus ir surinktus faktus, juos surikiavęs į vientisą, chronologine tvarka išdėstytą pasakojimą. Dėl tam tikrų aplinkybių kai kuriuos dalykus teko nutylėti, kai kuriuos - tik glaustai aptarti, smulkmenas paliekant vėlesniam laikui Be to, dar daug kas lieka apgaubta nežinios.

Lietuvos partizanų organizacinė struktūra buvo tokia; 2-3 partizanai sudarė smulkiausią vienetą-skyrių; keli skyriai sudarė būrį; keli būriai - kuopą; kelios kuopos - rinktinę; kelios rinktinės - apygardą; kelios apygardos -sritį. Sritys buvo trys: Jūros (apėmė Žemaitiją), Pietų (apėmė vidurio Lietuvą) ir Kalnų (apėmė Šiaurės rytų Lietuvą). Jų vadai buvo tiesiogiai pavaldūs vyriausiajai visos Lietuvos partizanų vadovybei. Tokia struktūra galutinai susiformavo 1949 m. pradžioje.

Čia reikia ieškoti 3-sios Vytauto apygardos organizacijos pradmenų. Jos pagrindu tapo dviejų 3-sios Šiaurės LLA ir Vilniaus LLA - partizanų apygardų tolimesnė organizacinė raida. 3-ioji LLA Šiaurės apygarda buvo įsteigta 1945 m. vasario mėnesį. Pirmuoju jos vadu buvo ltn.Stepas Girdžiūnas, žuvęs 1945 m. rugsėjo mėnesį, o štabo viršininku - ltn.Vladas Jazokas. 1946 m. 1947 m. Šiaurės rytų Lietuvos srities vadas ltn. Jonas Kimštas-Žalgiris buvo sujungęs keturias Aukštaitijoje veikusias apygardas: Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio ir Vytauto. Kadangi apie pastarosios steigimą ir veiklą iki šiol literatūroje duomenų labai mažai, skelbdamas išsaugotos (surinktos) autentiškos archyvinės medžiagos pluoštą, tikiuosi, kad tai, palengvins Šiaurės rytų Lietuvos (Aukštaitijos) Pasipriešinimo istorijos tyrimą.

Mūsų turimomis žiniomis, iš pradžių, t.y. 1944-1948 m. 3-ioji Vytauto apygarda formavosi LLA struktūroje. 1946 m. organizuojant liūdnai pagarsėjusį Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą (VGPŠ) Vilniuje, apygardos vadovybė buvo užmezgusi su juo ryšius, tačiau jie greitai nutrūko.

1949 m. vasario 11 d. Prisikėlimo apygardos vadovybės bunkeryje (tarp Baisogalos ir Radviliškio) įvyko jungtinis BDPS Prezidiumo ir Karo Tarybos posėdis (suvažiavimas). Jame dalyvavo visos Lietuvos partizanų atstovai Pietų srities vadas J.Žemaitis-Vytautas, iš Rytų Lietuvos - J.Šibaila-Mierainis ir Laužikas-Briedis. Prisikėlimo apygardos vadas. Leonas Grigonis-Žvainys (iš mūsų krašto), Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Vytenis, Prisikėlimo apygardos politinio skyriaus viršininkas B. Liesys-Naktis, ir kt.

Suvažiavime buvo priimta nemažai svarbių nutarimų: ligtolinis pasipriešinimo sąjūdžio pavadinimas - BDPS - pakeistas į Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS), BDPS Prezidiumas nuo tol pradėtas vadinti LLKS Tarybos Prezidiumu, išrinkta vieninga visos Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžio vadovybė. J.Žemaičiui-Vytautui suteiktas generolo laipsnis, jis išrinktas Lietuvos prezidentu. Plk.Vanagas (A.Ramanauskas) paskirtas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. LLKS generalinio štabo viršininku buvo paskirtas Žygimantas-buvęs pirmasis Prisikėlimo apygardos vadas, vėliau vadovavęs Vakarų sričiai Štabo nariais išrinkti Žvainys, Žiedas, Šibaila-Mierainis. Pastarajam buvo suteiktas pulkininko laipsnis, jis tapo atsakingas už tautos švietimą ir propagandą. Jo žinioje buvo du skyriai Politinis (virš.Naktis) ir Visuomeninis (virš.Vytenis).

Štai lentelė, apibendrinanti Lietuvos partizanų organizacinę struktūrą:

tags: #anyksciu #rajonas #partizanai #j #sprindzio #sodyboje