Šiandieninėje literatūroje, deja, ne visada lengva rasti gelmę ir metafizinę aukštumą. Literatūra dažnai užsikasa buityje ir banaliuose autoriaus potyriuose. Atsižvelgiant į tai, verta atkreipti dėmesį į kūrėjus, kurie vis dar bando išlaikyti aukštą meninį lygį ir kalbėti apie esminius dalykus.
Kad ir kas nutiktų, Algimantas Mikuta visada išliks poetu, nors „Veranda“ yra turbūt silpnesnė už kitas jo knygas.
Būtų mano valia, uždrausčiau versti ir leisti bet kokią šiuolaikinę prozą, kol atskiras kūrinys nebus pripažintas klasika savojoje literatūroje (atrodo, kad klasikos fondai net labiausiai komercializuotose kultūrose kaupiasi dar gana nuosekliai ir objektyviai, visus postmodernizmus atidedant kultūros proceso aktyvams), nes būtent vidutinybės, grafomanijos vyravimas šiandieninėje Vakarų kultūroje labiausiai ir dezorientuoja mūsų kultūros vartotoją: jei prancūzas susilaukia sėkmės parašęs romaną apie prekybos centro šurmulį, kodėl aš negaliu sukalti apysakos apie poliklinikos laukiamąjį?
Niekas nesako, kad negalima sukurti geros literatūros ir prekybos centre, bet literatūra privalo esmingai kalbėti ką kita, prekybos centrui atliekant vien dekoratyvinę, veiksmo fono funkciją, o dabar atrodo, kad pati technologija, prekybos vidinė sąranga yra svarbiausias meno tyrinėjimo objektas (kiek toli šiuo keliu nuklydo dailė, jau nebekalbu).
Šiandieninės prozos (taip pat ir lietuvių) tiesiog nebeįmanoma skaityti, nes kaimynų gyvenimas ir įdomesnis, ir komplikuotesnis už dažną postmodernaus postmodernaus romano herojų; ir paprasta gyvenimiška biografija už literatūrą pranašesnė bent jau tuo, kad jos perskaitymas atveria daugiau atsakymų ir versijų galimybių, negu iš anksto autoriaus reglamentuotas tekstas.
Literatūra prarado gelmės vertikalę ir metafizinės aukštumos perspektyvą, ji užsikuitė buity ir pačiuose banaliausiuose banalaus autoriaus potyriuose, net sunku patikėti, kad šitam katastrofiškam nuopuoliui išsipildyti tereikėjo vos dvidešimties metų. Kokia trumpa gali būti ne tik žmogaus, bet ir pačios literatūros atmintis!
Visais laikais literatūra kalbėjo apie žmogaus vargą ir kančią, apie jo užprogramuotą nuopuolį ir amžiną kovą su savimi, apie nesibaigiančią autentiškos asmenybės ir ją reglamentuojančios visuomeninės sanklodos konfliktą ir kovą, ir tos literatūros kritika, sekdama literatūrą, taip pat svarstė universalius, globalius žmogaus būties klausimus, vadinasi, ji ir pati buvo literatūra.
Dabar net geriausių norų turėdama aukščiausios kvalifikacijos kritika priversta knaisiotis nagrinėjamos knygos pateiktose buitinėse smulkmenose ir egzistencinėse atliekose, ir taip ji pati tampa už-egzistencinių, už-būtinių temelių ir problemėlių sąvadu.
Sakytume, kritika gali gelbėtis kalbėdama apie meninę kalbą ir poetiką, bet nei meninės kalbos, nei poetikos šiandieninėje prozoje jau nebėra (gal išskyrus Grigorijų Kanovičių, Valdą Papievį, dar vieną kitą, kurie, deja, priklauso taip pat iš literatūros jau besitraukiančiųjų gretai).
Anksčiau mus stulbindavo Mykolo Sluckio metaforinės kalbos dirbtinumas, mechaniškas žodyninės žaliavos perkėlimas į savo kūrinio meninį audinį, bet M. Sluckio gimtoji kalba nebūtinai buvo lietuvių kalba.
Tiesa, susitarkime, kad visoje šioje pastraipoje buvo kalbama iš pačios literatūros, iš jos giliosios prigimties ir pašaukimo pozicijų, kurios šiandieninei visuomenei visai nerūpi. Jei kalbėtume apie visuomeninį šiandieninės prozos rezonansą, turėtume pripažinti, kad ji adekvačiai atspindi mūsų visų intelektualinį, moralinį nuosmukį ir totalų skurdą.
Jeigu džiaugtumėmės dėl emigracinės problematikos mūsų prozoje suvešėjimo, turėtume džiaugtis ir tuo, kad atsirado politinis, prekybinis, reklaminis, dabar jau - ir verslo romanas. Kai kuriuos kritikus tai džiugina ir jie tai įvardija kaip iki šiol lietuvių literatūros nepatirtą stilių ir žanrų įvairovę. Manęs tai absoliučiai nedžiugina, nes ta įvairovė skleidžiasi labai susmulkėjusioje ir banalioje problematikos erdvėje (paprasčiausiai nematau žmogaus koncepcijų gausos ir įvairovės), nes visose šiose įvairialypių romanų variacijose kalbama vien apie išorinę, turistinę, parodomąją žmogaus patirtį, net neužsimenant apie gilumines žmogaus atvertis ir esmines žmogiškumo įžvalgas.
Kiek teko vartyti tokių romanų (apie perskaitymą negali būti nė kalbos), tai būna dažniausiai sentimentalūs, moralizuojantys socialiniai traktatai su vienokia ar kitokia tendencinga pabaiga, pagrindinė ir vienintelė pasakotojo būsena ir pasakojimo išeities taškas - savęs gailėjimasis ir apgailėjimas svetimoje, priešiškoje aplinkoje.
Arba - priešingai - visiškas sutapimas su lengvabūdiška, banalia ir neįpareigojančia Vakarų didmiesčio kasdienybe, tuo labiau apgailėtina, kad vietinėje aplinkoje toks banalus pasakotojas jaustų psichologinį diskomfortą ir iš to knygoje išsiskeltų bent šioks toks konfliktas. Daugiausia, ką tokia „turistinė“ literatura galėtų duoti, tai atnaujinti mūsų prozos pasakojimo būdus (tokia pastanga matyti debiutinėje Sandros Bernotaitės knygoje), bet, viena, tos literatūros autoriai per mažai literatūriškai išprusę, kad žinotų, ko ieškoti ir iš ko mokytis naujai „apgyventose“ literatūrose, antra, ir be jų formos požiūriu mūsų literatūra dar sovietmečiu tapo tokia lanksti ir marga, kad šiandien erdvės pakanka bet kokių skonių, bet kokių polinkių debiutantui. Taigi ir šitas galimas emigracijos privalumas atkrinta.
Nesuprantu kito dalyko: po kojomis voliojasi didžiulė egzistencinė - vidinės emigracijos - problema, kuri galėtų išmaitinti didelę, gilią ir gausią literatūrą, bet niekos jos nepastebi ir apie ją nekalba.
Juk neįsivaizduojama situacija, kad absoliučiai visi piliečiai savo valstybėje būtų paversti benamiais, žmonėmis be tėvynės, kitaip tariant, okupuoti ir išnaudojami savos valstybės tarsi nuožmiausio priešo, kurio tikslas - sunaikinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus pavergtą tautą.
Kaip tik šitaip šiandieninėje Lietuvoje jaučiasi statistinis lietuvis ir egzistencinės gelmės bei gilmės šioje žmogaus situacijoje gal net daugiau, negu pokario miško kovos, ilgai maitinusios geriausią sovietmečio lietuvių literatūrą. Tokių egzistencinių gelmenų ir gilmenų surasčiau ir daugiau, o kad jos netampa literatūros varomąja jėga, liudija, kad šiandien į literatūrą ateina labai paviršutiniško mąstymo ir paviršutiniškos jausenos žmonės.
Talentus pakeitė amatininkai, ir tai suprantama, nes talentas genetiškai neatsiejamas nuo kančios ir savigraužos, o kančios problematika sėkmės visuomenėje yra paprasčiausiai uždrausta. Net į fizinę emigraciją būtų galima pažiūrėti ne buitiniu, turistiniu, o tautos egzistencijos požiūriu, bet tautos problematika globalioje visuomenėje taip pat uždrausta. Lieka emigraciją suvokti vien kaip socialinę dabarties aktualiją.
Ir blogiausia, kai raytojai ne emigrantai, raytojai profesionalai pajunta tos aktualijos trauką ir puola vykdyti pilietinę misiją - rašyti apie sunkią emigrantų dalią. Geriausias pavyzdys čia būtų Birutės Jonuškaitės romanas „Baltų užtrauktukų tango“: prikišama ir net nedangstoma temos konjunktūra šiaip jau talentingą rašytoją įsuka į tokią paviršutiniškumo, buitiškumo, banalumo patyrimų karuselę, kad detaliai išrašytus puslapius apie pagrindinės veikėjos medicinos disertaciją imi suvokti kaip negailestingą savo romano autorecenziją: jei čia buvo galima laikytis dalykinės ir meninės precizijos, tai kodėl niekur kitur jos nepaisoma?
Kalbant apie konkrečias knygas, svarbu atsižvelgti į tai, kad jų pasirodymą ar nepasirodymą lėmė ne tik objektyvios priežastys, bet ir ekonominė situacija. 2010 m. leidyklos beveik negavo valstybinio finansavimo, tad leido tai, ką galėjo paremti patys autoriai. Menininkų stipendijos buvo sumažintos, tad rašytojams teko redaktoriauti, žurnalistauti ir kitaip verstis.
Todėl nestebina, kad iš dviejų puslapių poezijos knygų sąrašo galima išskirti vos kelias pavardes. Be išlygų išskirčiau tik vieną knygą - Jono Kalinausko eilėraščių rinkinį „Plunksnų plėšytojos“, ir išskirčiau tik todėl, kad ji - J. Kalinausko: kiek niekam nereikalingų knygų šis žmogus turėjo parašyti, kad dabar su paskutiniais dviem rinkiniais atsistotų tarp svarbiausiųjų autentiškų poetų! Ir ką jam dabar daryti? Algimanto Bučio pavyzdžiu išsižadėti ankstesnės savo kūrybos? Pasiūlyti ją suvokti kaip be galo klampią, suveltą poetinę žaliavą dabartiniam nuskaidrėjimui, pabrėžiant, kad antai kiek daug žodžių buvo ankstesniuose eilėraščiuose, o dabar vietoj jų - dažniausiai daugtaškiai, brūkšniai, šiaip pauzės, ir tai yra autentiškiausias poetinio mąstymo ženklas? O gal kliautis vien tais, kurie J. Kalinauską pradėjo skaityti kaip tik nuo „Miego meistro“ ir apie ankstesnes knygas nieko nenutuokia? Aišku tik viena: talentas yra tokia nenuspėjama ir mįslinga materija, kad niekada nežinai (perfrazuojant poeto sesers knygos pavadinimą), kada jis pabuss ir apstulbins, ir kada, tiek metų stulbinęs, išduos.
Visa kita - normalu: Rimvydas Stankevičius išlieka poetas, nors jo „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ yra gerokai silpnesni už „Laužiu antspaudą“: matyt, nederėjo įsiklausyti į skaitytojų priekaištus dėl per didelio liūdesio, nes per didelis valiūkiškumas vis dėlto pastarojo neatsveria ir nepavaduoja.
Leonardas Gutauskas („Urbo kalnas“) ir Robertas Keturakis („Nuprausti mėnesienos“) nužudo patys save nevaldoma teksto kiekybe. Kartais sunku patikėti, kad štai šito puikaus eilėraščio autorius galėjo parašyti štai šitą grafomanijos šedevrą, o kalbos muzikalumo virtuozas staiga ima nebeiššvebeldžiuoja elementaraus sakinio.
Neką daugiau paminėtina surasčiau ir iš prozos knygų sąrašo. Kuo toliau, tuo labiau geriausias, intelektualiausias ir novatoriškiausias iš šiandien rašančių prozininkų man atrodo Vytautas Martinkus, nors niekas apie jį pernelyg daug nei rašo, nei Nacionalinių premijų komitetas jam dėmesingas (tiesa, viename pokalbyje visai neseniai jį vienintelį prozininką ir eseistę Giedrą Radvilavičiūtę paminėjo Violeta Kelertienė). Tai sakydamas turiu galvoje pirmiausia ne pernai pasirodžiusį jo „Žemaičių garlėkį“ (nors ir jį taip pat), bet ankstesnes apysakas apie autoriaus metafizines keliones su savo šunimi po šio pasaulio slėpinius, kurie, paradoksalu, V. Martinkaus kūryboje yra susiję į tokį vientisą, nedalomą probleminį mazgą, kad darosi keista, kaip kitiems rašytojams pavyksta jį taip neatsakingai išdraskyti ir išbarstyti. Bet V. Martinkui, kaip ir J. Kalinauskui, taip pat tenka spręsti klausimą, ką daryti su ankstesniąja savo kūryba, ypač „Medžiokle draustinyje“, apdovanota anuomete Respublikine premija.
Lietuvių literatūra
Jokių problemų nebeturi spręsti Jonas Mikelinskas („Dinozauro ausyje“): tokios patirties rašytojui, atrodo, net individualus stilius nebūtinas, ...
Apibendrinant, galima teigti, kad šiuolaikinė lietuvių literatūra išgyvena sudėtingą laikotarpį. Tačiau net ir šiame kontekste yra kūrėjų, kurie stengiasi išlaikyti aukštą meninį lygį ir kalbėti apie esminius žmogaus būties klausimus. Tokie autoriai kaip Antanas Mikuta, Jonas Kalinauskas ir Vytautas Martinkus, nepaisant visų iššūkių, toliau kuria ir praturtina lietuvių literatūrą.
Statistika apie knygų rašymą ir skaitymą
Ši statistika atspindi paradoksalią situaciją, kurioje daugelis žmonių nori rašyti, bet mažai kas skaito. Tai rodo, kad literatūros suvokimas visuomenėje yra subanalintas, o kūryba tampa prieinama kiekvienam.
| Rodiklis | Procentas |
|---|---|
| Norėtų parašyti knygą | 85% |
| Perskaito bent vieną knygą per metus | 40% |