Asmeniui, besikreipiančiam į teismą tikintis apginti savo pažeistas teises, bene vienas svarbiausių teisminio proceso etapų yra vykdymo procesas. Galima teigti, jog vykdymo procesas teisingumą iš „popierinio“ paverčia realiu - jei nebūtų vykdymo proceso, nebūtų jokios naudos ir iš pačių teismų.
Taigi, fundamentalios socialinės transformacijos dažnu atveju suponuoja poreikį adaptuoti teisinę tikrovę, kad būtų pasiekiami tikslai, kurių yra siekiama nustatant tam tikrą teisinį reguliavimą. Vienas iš tokių aktualių ir fundamentalių, aibę sričių apimančių socialinės realybės pokyčių yra skaitmenizacija. Be abejo, skaitmenizacija daro milžinišką įtaką ir teisei.
Šiame straipsnyje koncentruojamasi į pirmojo tipo skaitmenizacijos poveikį teisei - dėl skaitmenizacijos pilnaverte civilinės apyvartos dalimi tapo skaitmeninis turtas, kurio išieškojimas neišvengiamai tampa vykdymo proceso normų reguliavimo dalyku, net jei pačios normos šios turto rūšies eksplicitiškai ir nereguliuoja. Tačiau, bet kuriuo atveju, niekur nedingsta efektyvumo siekis - šio instituto reguliavimas privalo būti adaptuotas prie minėtų santykinai naujų civilinės apyvartos pokyčių, susijusių skaitmeninio turto įsigalėjimu plačiu mastu.
Skaitmeninis turtas - kas tai?
Kaip jau ir minėta, skaitmeninio turto, kaip išieškojimo objekto, dėl tam tikrų jam būdingų specifinių savybių, ne itin galima lyginti su tradicinėmis turto rūšimis. Kadangi tos savybės yra neįprastos, šio tipo išieškojimo apibrėžimui būtina skirti nemažai dėmesio. Taip pat, kadangi skaitmeninis turtas yra tikrai plati sąvoka, būtina aiškiai apibrėžti ir atskiras skaitmeninio turto rūšis, įvardinti jų savybes, vertinti kiekvienos iš rūšių aktualumą teismo sprendimų vykdymo kontekste.
Lietuvos teisinė sistema šiuo aspektu nėra itin išskirtinė - šiuo metu, didžioji dalis pasaulio teisinių sistemų dar tik žengia pirmuosius žingsnius pradėdamos duomenis ir skaitmeninį turtą suvokti kaip galimus nuosavybės teisės objektus normatyviniame reguliavime ar teismų praktikoje. Savaime suprantama, jog kadangi būtent kriptovaliutų įsigalėjimas civilinėje apyvartoje daro teismo sprendimo vykdymo iš skaitmeninio turto problematiką aktualią, skaitmeninis turtas pirmiausiai su kriptovaliutomis ir yra asocijuojamas.
Plačiausiai skaitmeninis turtas yra apibrėžiamas kaip turtas, kuris yra skaitmeninės formos ir turi vertę. Būtent šios dvi skaitmeninio turto savybės - skaitmeninė, nemateriali forma ir vertė - ir yra aktualūs kriterijai keliant klausimą, ar tam tikras objektas gali būti laikomas išieškojimo objektu, bei taip pat, sukelia ir šiame straipsnyje nagrinėjamą problematiką: juk vykdymo procese realizuojant būtent vertės turinčius objektus kreditorius siekia atgauti skolą, įgyvendinti savo turtines teises, tačiau vien dėl šių vertę turinčių objektų nematerialumo kyla problemos bandant šį turtą išieškoti dabartinio vykdymo proceso reguliavimo kontekste - o skaitmeninis turtas be skaitmeninės formos pasižymi dar aibe specifinių savybių.
Straipsnio autorių nuomone, nors mokslinėje doktrinoje yra įvardinama, kad skaitmeninis turtas gali turėti ne tik piniginę, bet ir sentimentalią vertę[5], išieškojimo iš skaitmeninio turto kontekste aktualios yra aktualios išimtinai tik tos skaitmeninio turto rūšys, kurios turi piniginę vertę - apskirtai, tik ekonominę vertę turinčius objektus realizavus yra įmanomas teismo sprendimo dėl turtinių prievolių realus priverstinis įvykdymas.
Štai Skaitmeninio turto ir privatinės teisės principuose skaitmeninis turtas yra apibrėžiamas kaip elektroninis įrašas, kurį galima kontroliuoti (Principas 2(2))[7], o Pasauliniame skaitmeninio vykdymo kodekse pateikiama skaitmeninio turto sąvoka taip pat yra orientuota į vertę ir skaitmeninę formą: skaitmeninis turtas - tai ekonominę vertę turintis rezultatas ar paslauga, saugoma, rodoma ar administruojama elektroniniu būdu[8].
Iš šio pateikto apibrėžimo galima daryti išvadą, kad kriptoturtu galima laikyti blokų grandinės technologija (angl. Šioje vietoje skaitytojui, su skaitmeninio turto problematika susiduriančiam pirmąjį kartą, gali kilti klausimas: o kas gi ta blokų grandinės technologija, kuri yra laikoma kriptoturto veikimo pagrindu?.
Kriptovaliutos Kasimas Kripto Valiutų Kasimas 3 Strategijos Kaip Uždirbu iš Kriptovaliutų Kasimo
Ši technologija buvo sukurta 2008 m. kartu su „Bitcoin“ kriptovaliuta - šią technologiją galima vadinti tam tikra „apskaitos knyga“. Technologija leidžia saugiai ir skaidriai stebėti ir tikrinti jos pagrindu sukurta kriptovaliuta atliekamus sandorius, svarbu, kad tam nėra būtini jokios centrinės institucijos veiksmai, kaip antai, centrinio banko.
Pasitelkiant sudėtingus kriptografinius metodus užtikrinama, kad blokų grandinėje užfiksuoti duomenys negalėtų būti vėliau pakeičiami ar ištrinami - būtent dėl to blokų grandinėje saugomi duomenys laikytini patikimais ir sunkiai padirbamais[9].
Grandininėje nauji blokai atsiranda kaip kasimo (angl. mining) proceso rezultatas. Kasimo proceso metu kasėjas (angl. miner) pasitelkdamas savo kompiuterinius resursus sudėtingų matematinių lygčių sprendimui tikrina ir įtraukia naujus sandorius į blokų grandinę.
Taigi, turto priklausymas skolininkui nuosavybės teise yra būtina sąlyga, kad išieškojimas būtų įmanomas - pavyzdžiui, antstolis turi užtikrinti, kad priverstinio vykdymo procese, nukreipus išieškojimą į skolininko turtą, būtų realizuotas būtent skolininkui, o ne trečiajam asmeniui priklausantis turtas (CPK 690 str., 602 str. 1 d. 1 p.)[12].
Konceptualiu požiūriu, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisė yra taikoma erga omnes, tam, kad tam tikras dalykas galėtų būti nuosavybės teisės objektu, jis privalo būti aiškiai apibrėžtas, privalo būti aiškios ir viešai žinomos išorinės objekto ribos - taip trečiosios šalys, nuo kurių neteisėto poveikio nuosavybės teisės objektas yra saugomas, turi turėti praktinį būdą identifikuoti, kas nuosavybės teise kiekvienu atskiru atveju yra saugoma[13].
Norminiu lygmeniu klausimas, ar skaitmeninis turtas arba duomenys yra verti nuosavybės apsaugos ir kas turėtų turėti teisę naudotis nuosavybės teisėmis į šį turtą, dažnai turėtų būti suskirstytas į konkretesnius prieigos prie turto, naudojimo ir kontrolės atvejus.
Tokiomis sutartimis siekiama kontroliuoti tokius klausimus kaip galimi perpardavimo, perdavimo ar paveldėjimo apribojimai arba skaitmeninio turto ir (arba) duomenų teikėjo teisė komerciniais tikslais gauti ir naudoti asmeninę informaciją apie atitinkamos platformos naudotoją[14]. Be sutarčių teisės, su skaitmeniniu turtu ir duomenimis susijusios teisinės aplinkos kontekste yra aktualūs ir intelektinės nuosavybės klausimai.
Tokia dabartinė praktika, kai reguliuojant su skaitmeniniu turtu susijusius santykius yra šitaip plačiai taikomos ne tradicinės daiktinės teisės normos, o sutarčių tarp įvairiausių platformų naudotojų ir pačių platformų, suteikiančių platformoms itin plačias teises, mokslinėje doktrinoje yra vadinama „skaitmeniniu feodalizmu“[16] - šiuo atveju ne platformų naudotojai tampa su tam tikromis platformomis susijusios skaitmeninio turto savininkais, o veikiau jau patys platformų naudotojai perkeltine prasme tampa platformų „nuosavybe“[17].
Kai 2012 m. sausio pabaigoje Europos komisarė Viviane Reding paskelbė Europos Komisijos pasiūlymą įtvirtinti asmens teisę būti pamirštam (angl. - The right to be forgotten), dėl kurios Europoje buvo kilusios karštos diskusijos ir kuri pagaliau 2018 m. buvo įteisinta Bendrajame Duomenų Apsaugos Reglamente (BDAR)[1], daugelis manė, kad tai yra “didžiausia grėsmė žodžio laisvei internete per ateinantį dešimtmetį“.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) dar 2014 m. remdamasis teise būti pamirštam nusprendė, kad Google gavusi asmens prašymą turi redaguoti tam tikrus paieškos rezultatus ir kai kuriuos duomenis apie tą asmenį pašalinti.
ESTT Google byloje išaiškino, kad sprendžiant, ar būtina šalinti informaciją iš paieškos rezultatų erdvės, reikia įvertinti keturis kriterijus: 1) kokio pobūdžio duomenys skelbiami; 2) kokia jų svarba asmens privatumui; 3) ar visuomenė suinteresuota gauti tokią informaciją ir 4) ar duomenų subjektas dalyvauja viešajame gyvenime[3].
Šis ESTT sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodė labai naujoviškas ir atskleidžiantis naują asmens teisę - teisę būti pamirštam, bet toks įspūdis, matyt, klaidingas. Iš tikrųjų vadinamoji teisė būti pamirštamyra neatsiejama Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 8 straipsnio garantuojamos teisės į privataus gyvenimo gerbimą sampratos dalis ir buvo pripažįstama nors ir epizodiškai tiek ESTT, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijoje bei mokslinėje doktrinoje ir anksčiau[4].
Šioje byloje EŽTT išaiškino, kad su tolima praeitimi susijęs nuteisimas ar įspėjimas tampa asmens privačiu gyvenimu ir turi būti gerbiamas asmens noras tokios informacijos neskelbti įgyvendinant jo teisę būti pamirštam[5].
BDAR 17 straipsnyje apibrėžta teisė būti pamirštam, dar žinoma kaip „teisė į ištrynimą“ nėra absoliuti teisė ir šios teisės išimtys nustatytos 17 straipsnio 3 dalyje, įskaitant tuos atvejus, kai asmens duomenų tvarkymas susijęs su saviraiškos laisve. Kai kurie autoriai šią teisę supranta kaip asmens informacinio apsisprendimo elementą (ang. informational self-determination)[6].
Nors 2014 m. ESTT sprendimas buvo nemalonus ir netikėtas Google, tačiau ji iš karto ėmėsi veiksmų ir netrukussavo tinklalapyje paskelbė atitinkamą užklausą dėl informacijos pašalinimo iš paieškos rezultatų[7], o taip pat įkūrė Patariamąją tarybą, siekiančią padėti įgyvendinti ESTT sprendimą.
Google, gavusi tokią užklausą, įvertina asmens pateiktą informaciją ir nusprendžia, ar paieškos rezultatai turi būti šalinami. sprendimas ir Google veiksmai sulaukė internetinių portalų kritikos dėl nepagrįsto saviraiškos laisvės ribojimo ir grėsmės spaudos archyvų vientisumui, o BBC paskelbė, jog ketina viešai skelbti nuorodų, kurias iš paieškos rezultatų pašalino Google, adresus.
ES 29 straipsnio darbo grupė 2014 m. lapkričio 26 d. paskelbė gaires dėl ESTT sprendimo Google įgyvendinimo (gairės), kuriose pateikė 13 kriterijų, į kuriuos Europos duomenų apsaugos institucijos (DAI) turi atsižvelgti nagrinėdamos skundus dėl teisės būti pamirštam[10], tačiau gairėse palikta daug vietos interpretacijoms.
Taigi šiame istoriniame kontekste ypač svarbi naujausia EŽTT jurisprudencija - Didžiosios Kolegijos (DK) 2023 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Hurbain v. Belgium[11], kuriame sugriautas lūkestis stigmatizuoti spaudos archyvų vientisumo prioritetą prieš asmens privatumą bei įteisinti internetinį teistumą visiems laikams.
EŽTT 2023 m. liepos 4 d. sprendime byloje Hurbain v. Belgium (DK) dvylikos balsų prieš penkis persvara nusprendė, kad Belgija nepažeidė internetinio portalo ir laikraščio leidėjo pareiškėjo Hurbain saviraiškos laisvės, t. y. Konvencijos 10 straipsnio, kuomet Belgijos teismas nurodė internetiniam portalui nuasmeninti prieš daugelį metų teisėtai paskelbto straipsnio internetinę versiją, remiantis teise būti pamirštam.
Šioje byloje DK ne tik pagrindė teisės būti pamirštam bei spaudos archyvų vientisumo balanso poreikį, suformulavo pagrindines taisykles bei kriterijus, pagal kuriuos turėtų būti nagrinėjama konvencinių teisių (spaudos laisvės ir teisės į privataus gyvenimo gerbimą) kolizija internete, bei konstatavo, kad nuolatinis publikacijų apie seniai padarytus nusižengimus prieinamumas internete be apribojimų gali prilygti „virtualiam teistumo registrui“.
EŽTT šioje byloje pabrėžė, kad nacionalinių teismų užduotis buvo, viena vertus, subalansuoti pareiškėjo, kaip leidėjo, saviraiškos laisvę, ypač jo teisę skleisti informaciją visuomenei bei spaudos archyvų vientisumą, ir, kita vertus, G. teisę į privataus gyvenimo apsaugą, įskaitant šios teisės sudėtinę dalį - teisę būti pamirštam.
EŽTT pabrėžė specifinį skaitmeninių archyvų publikavimo internete pobūdį ir iš to padarė išvadą, kad nacionaliniai teismai turi būti ypač budrūs, kai tenkina prašymą pakeisti archyvinio straipsnio turinį. Šioje byloje EŽTT konstatavo, kad Belgijos teismo motyvai buvo svarbūs ir pakankami, todėl jis nematė priežasčių pakeisti nacionalinių teismų nuomonę.
EŽTT pažymėjo, kad tobulėjant technologijoms ir komunikacijos priemonėms, vis daugiau asmenų siekia apginti savo interesus pagal vadinamąją teisę būti pamirštam. Tai pagrįsta asmens interesu, kad būtų ištrinta, pakeista arba apribota prieiga prie praeities informacijos.
EŽTT pripažino, kad asmeninė informacija, kuri yra paskelbta ir prieinama internete, gali turėti didelės neigiamos įtakos tam, kaip asmuo yra visuomenės suvokiamas ir iš to kylan asmens baimė vėl netikėtai susidurti su savo praeitimi. bet kada. Atsižvelgiant į tai, EŽTT sprendė klausimą, ar Konvencijos 8 straipsnis suteikia apsaugą nuo šių neigiamų padarinių ir, jei taip, kokiu mastu.
EŽTT nuomone, reikalavimas dėl teisės būti pamirštam nėra savarankiška Konvencijos saugoma teisė ir tiek, kiek jai taikomas Konvencijos 8 straipsnis, gali būti susijęs tik su tam tikromis situacijomis ir informacija. DK pripažino, kad EŽTT iki šiol nepatvirtino jokios priemonės, kuria būtų pašalinta arba pakeičiama informacija, teisėtai paskelbta žurnalistiniais tikslais ir suarchyvuota naujienų kanalo svetainėje, todėl būtent Hurbain v. Belgium byloje EŽTT turi išspręsti klausimą, ar Belgijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas nuasmeninti ginčijamo straipsnio elektroninę versiją laikraščio internetinėje svetainėje, remiantis „teisė būti užmirštas“, prilygo žodžio laisvės pažeidimui pagal Konvencijos 10 straipsnį ir turės nustatyti, ar įsakymas dėl nuasmeninimo buvo pagrįstas svarbiomis ir pakankamomis priežastimis konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis ir, visų pirma, ar tokia priemonė buvo proporcinga siekiamam teisėtam tikslui.
EŽTT ankstesnėje savo jurisprudencijoje yra apibendrinęs bendruosius principus šiuo klausimu ir įtvirtinęs principinę nuostatą, kad priemonių, skirtų užtikrinti, kad būtų laikomasi Konvencijos 8 straipsnio asmenų tarpusavio santykių srityje, pasirinkimas iš esmės priklauso valstybių vertinimo laisvei. EŽTT pabrėžė, kad abi teisės - tiek saviraiškos laisvė, tiek ir asmens teisė į privataus gyvenimo gerbimą - nusipelno vienodos pagarbos[13].
Pagal nusistovėjusią EŽTT praktiką, „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ testas reikalauja, kad EŽTT nustatytų, ar kišimasis, dėl kurio skundžiamasi, atitiko „neatidėliotinį socialinį poreikį“, ar jis buvo proporcingas siekiamam teisėtam tikslui ir ar nacionalinių valdžios institucijų pateiktos priežastys tai pagrįsti yra svarbios ir pakankamos.
EŽTT DK išreiškė nuomonę, kad nustatant balansą tarp šių vienodai svarbių teisių (teisės į saviraiškos laisvę ir asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą), turėtų būti atsižvelgta į šiuos septynis kriterijus: 1) archyvuojamos informacijos pobūdį; 2) laiką, praėjusį nuo įvykių ir nuo pirminio internetinio paskelbimo; 3) visuomenės interesą tokią informaciją žinoti; 4) ar asmuo, pretenduojantis į teisę būti pamirštas, yra gerai žinomas ir į jo elgesį po įvykių; 5) neigiamus tokios informacijos prieinamumo internete padarinius; 6) skaitmeniniuose archyvuose esančios informacijos prieinamumo laipsnį; ir 7) priemonės poveikį saviraiškos laisvei ir spaudos laisvei.
Taigi, nors pusiausvyros tarp teisės į saviraiškos laisvę ir teisės į privataus gyvenimo gerbimą kontekste šios dvi teisės turi būti laikomos vienodos vertės, tai nereiškia, kad visi nurodyti septyni kriterijai turi tą patį svorį. Šiame kontekste iš tikrųjų turi būti laikomasi spaudos archyvų vientisumo išsaugojimo principo, kuris reiškia, kad archyvuoto turinio pakeitimas ar pašalinimas būtų apribotas tik tiek, kiek būtina, kad būtų išvengta tokios priemonės neigiamo poveikio spaudos laisvei bei archyvų vientisumui.
EŽTT pažymėjo, kad Belgijos teismas savo sprendimą grindė šiais kriterijais, nurodydamas nuasmeninti straipsnį internetiniame archyve, t. y.: 1) faktai nurodyti straipsnyje buvo paviešinti teisėtai ir straipsnis buvo teisminio pobūdžio; 2) nebuvo šiuolaikinio susidomėjimo G. asmenybės atskleidimu; 3) faktai neturėjo istorinės reikšmės; 4) tarp pirminio informacijos paskelbimo ir prašymo taikyti teisę būti paimirštam buvo praėjęs pakankamai ilgas laikas; 5) suinteresuotas asmuo nebuvo viešas asmuo ir 6) šis asmuo buvo suinteresuotas reintegruotis į visuomenę, todėl turėjo pagrįstą lūkestį būti pamirštas.
EŽTT DK nusprendė, kad duomenys, susiję su baudžiamosiomis bylomis bei teisminiais tyrimais, klasifikuojami kaip „specialūs“, t. y. tie, kurie reiškia didesnį kišimąsi į privatų gyvenimą, todėl...