Kernavė - ypatinga vieta Lietuvoje, kur atsiskleidžia regiono archeologinė kultūra nuo paleolitinių laikų iki viduramžių. Ši vietovė yra senosios pagoniškosios kultūros liudininkė, demonstruojanti ir krikščionybės skverbimosi į šį kraštą požymius. Kernavė labiausiai žinoma kaip vienas iš svarbiausių viduramžių laikotarpio Lietuvos politinių centrų.
Įdomu tai, kad visame Baltijos jūros regione nėra kito tokio penkių piliakalnių komplekso, kaip Kernavėje. Tai - ir ledynmečio, ir žmogaus rankų darbo palikimas. Įspūdingą kraštovaizdį čia sudaro ne tik piliakalniai, bet ir kalvos, Pajautos slėnis, Kernavėlės upelio raguvos ir Neris su savo skardžiais.
Kernavės istorija ir reikšmė
Kernavė minima kaip LDK kunigaikščio Traidenio (1269-1282) valda. Nesyk siaubta priešų, ji vis pakildavo iš pelenų. Tačiau per 1390 metų kovas miestui sudegus, senojoje vietoje jis daugiau nebuvo atstatytas. Gyventojai iš Pajautos slėnio persikėlė į viršutinę terasą, kurioje yra dabartinė Kernavė. Vėliau, perkėlus sostinę į Trakus, Kernavė neteko išskirtinės politinės-karinės reikšmės.
Žmonių gyvenimo pėdsakus senojoje Kernavėje uždengė ir užkonservavo storas žemės sąnašų sluoksnis. Kernavė iš tikrųjų unikali vieta, todėl yra stengiamasi išsaugoti regiono paveldą, išlaikyti tradicijas.
Įvairūs radiniai byloja, kad čia gyventa turtingų amatininkų. XIII a. feodalinis Kernavės miestas buvo išsidėstęs Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių. Centrinis piliakalnis, dar kitaip vadinamas Aukuro kalnu, buvo kunigaikščio dvarvietės būstinė, o likusieji keturi tarnavo kaip priešpiliai, saugoję kunigaikščio pilį ir miestą.
Kernavės archeologinė vietovė - unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Jo plotas siekia 194 ha. Kernavė - vienas valstybingumo simbolių, pagoniškos Lietuvos sostinė. Istoriniuose šaltiniuose ji pirmą kartą paminėta 1279 m.
Šventės ir renginiai Kernavėje
Trumpiausią vasaros naktį Pajautos slėnyje žmonės renkasi jau nuo 1967 metų. Tradicija atvykti į Kernavę kiekvienų metų birželio 23-iąją gyva iki šiol. Įspūdingas renginys „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ organizuojamas per Mindaugo karūnavimo dieną. Per šią šventę senoji Kernavė virsta viduramžišku miestu. Kaip ir kažkada, jos gatvėse gali sutikti margiausių personažų: ir iš užjūrio atvykusių pirklių, ir elgetų, ir muzikantų.
Ilgapirščius, kitokio plauko nusižengėlius teisia miesto aikštėje rengiami viduramžių teismai, po kurių nuosprendžių pradeda darbuotis budeliai.
Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus
Lankytojų srautai
„Per šias šventes lankytojų srautai Kernavėje smarkiai išauga. Jeigu per Jonines čionai suplaukia 5-7 tūkstančiai žmonių, tai festivalio metu jų skaičius gali siekti iki 25 tūkstančių. Suprantama, tokį antplūdį nėra paprasta suvaldyti, taigi mūsų pečius užgula nelengvas rūpestis, - sako rezervato Ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas.
Pagrindinė problema - transporto grūstys, nes Kernavėje mašinų aikštelių nebepakanka. Ją spręsti padeda kelių policija, ir už tai esame jai dėkingi. Vidaus tvarka švenčių metu taip pat tenka rūpintis, nors nepasakyčiau, kad atsiranda daug mėgėjų laipioti piliakalnių šlaitais ar niokoti rūpestingai sutvarkytą aplinką. Ko gero, daugiau rūpesčių kelia kiekvieną rudenį ir pavasarį į ekskursijas po rezervatą išsirengę moksleiviai.
Kernavės muziejus
Būnant Kernavėje smagu ne tik kraštovaizdžiais pasigėrėti, bet ir apsilankyti čia esančiame Archeologijos ir istorijos muziejuje. Šiuo metu muziejaus eksponatų skaičius siekia per 20 tūkstančių ir atspindi visus Lietuvos archeologinius laikotarpius nuo vėlyvojo paleolito iki XVIII amžiaus. Jau naująjį vasaros turistinį sezoną muziejus pasitiks atrekonstruotas ir apsirūpinęs modernia technine įranga.
„Eksponatų rinkiniai išsidėstys trijose salėse, - pasakoja muziejaus vedėja Dalia Vaičiūnienė. - Pirmojoje bus pristatyta pati Kernavė - kaip UNESCO saugomas unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Antroji salė supažindins su šios išskirtinės vietovės gyvenimu nuo akmens amžiaus iki ankstyvųjų viduramžių, na, o trečioji pasakos apie Kernavės gyvenimą viduramžiais. Viena ekspozicijos dalis atskleis materialinį-buitinį paveldą, kita - dvasinį gyvenimą“.
Edukacinės programos
Rezervato darbuotojai organizuoja edukacinę programą „Gyvoji archeologija - kelionė į praeitį“, kuri skirta moksleiviams, pedagogams, šeimoms su vaikais. Tokie užsiėmimai vyksta naujai įrengtoje klasėje-dirbtuvėse. Lankytojai laiko ratu keliauja į įspūdingą Kernavės istorinę praeitį, susipažįsta su kupinu paslapčių archeologų darbu, bando „prakalbinti“ archeologinius radinius ir savo rankomis gali paliesti tai, ką mūsų protėviai paliko prieš šimtus ir tūkstančius metų.
- Pradinukams - „Viru viru košę arba vieno seno puodo istorija“ (mažieji susipažįsta su tais laikais, kai dar nebuvo puodų ir pamato kaip buvo nulipdytas pirmasis).
- Vyresniems siūloma programa „Archeologija - nuo tyrimo iki eksperimento bei rekonstrukcijos“.
Amatininkų sodybų atkūrimas
Prieš 700-800 metų Kernavėje plytėjo medinių namelių miestas, o ant piliakalnių stūksojo medinės pilys. Greitai Kernavę garsins ne vien įstabus piliakalnių peizažas, bet ir galimybė savo akimis pamatyti bei pačiupinėti, kokiuose pastatuose ir kaip XIII-XIV a. Pajautos slėnyje gyveno tuomečiai lietuviai.
Šiuo metu Piliakalnių pašonėje vyksta statybos darbai pagal projektą "Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas", kuris vykdomas pasitelkus ES fondų paramą. Viena šio projekto dalių - trijų sodybų atkūrimas, iš viso kyla 10 pastatų. Pernai prasidėję darbai baigsis 2015-aisiais. Naujus rąstinukus stengiamasi statyti taip, kaip tai darė ano meto dailidės. Šiandieniams statybininkams tai nemenkas iššūkis.
Kadangi archeologijos radiniai parodo tik fragmentus, teko pasitelkti ir kaimyninių šalių turimas žinias. Įdomu tai, kad viduramžiais Kernavės stogai daugiausia buvo dengiami lentomis, nors kai kur Lietuvoje tam buvo naudojamos nendrės, šiaudai. Anuomet metalinių vinių ar kitų detalių statybai nenaudojo, medis su medžiu buvo jungiamas medžiu - pleištais, kaiščiais. Pastatuose dominavo eglės rąstai, bet būdavo ir pušinių namų. Ar visuose namuose būdavo lubos - neaišku. Kai kur ant rąstinių sijų buvo dedamos lentos ir tarnavo tartum lentynos.
Direkcijos vadovo teigimu, daugelis statybos darbų viduramžiais buvo atliekami kirviais, kaltais ir kitais iki šių dienų neišlikusiais įrankiais, kuriais, pavyzdžiui, skaptuodavo. "Amatininkystės lygis buvo gana aukštas", - įvertino S.Vadišis. Klestinčio viduramžių miesto pastatai buvo mediniai, vieno aukšto, su šlaitiniais stogais. Kadangi pastatai stovėjo drėgnoje vietoje, jų grindys pakeltos. Medinukai neturėjo pamatų, kartais rąstai sunerti ant stambių akmenų. Kiekviena sodyba buvo atsitvėrusi tvora - tiek nuo gatvės, tiek nuo kaimyno.
Gyvenimas viduramžių Kernavėje
Tiesa, moderniame Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir iki šiol buvo galima aplankyti ekspoziciją, kurioje parodomas tuomečio miestiečio gyvenamojo namo interjeras. Šiuolaikinis žmogus tokiame būste tikriausiai neužsibūtų, nes visų pirma pasigestų civilizacijos patogumų - elektros, vandens, kanalizacijos, didelių langų, erdvių patalpų ir, ko gero, gryno oro. Mat tuomet namai neturėjo kaminų. Nedidelę lango angą dengė išdžiovinta kiaulės pūslė, taigi, šiek tiek šviesos į patalpą patekdavo.
Pasak S.Vadišio, tuo metu stiklas jau atkeliaudavo į Kernavę, bet tai buvo prabangos dalykas, naudojamas tik papuošalų gamyboje. Toje pačioje namo patalpoje buvo daroma viskas: gaminamas maistas, valgoma, miegama. Pagal archeologinius radinius atkurti baldai - gana primityvūs, aptašyti tiesiog kirviu. Panašiais jungimo mazgais pagaminti baldai - stalai, suolai, Lietuvos kaimuose išliko kone iki pat XIX a. Medienos jungimo mazgai buvo gana primityvūs, be jokių vinių.
XIII-XIV a. LDK valstybės gimimas neįsivaizduojamas be politinių, administracinių centrų - Kernavės, Trakų, Vilniaus. Sostinių triados vaizdinys išlieka svarus tiek legendinėje, tiek istorinėje plotmėse. Jau bene porą šimtmečių tyrėjų vaizduotę audrina galimi pirmųjų Lietuvos miestų vaizdiniai.
Kaip atrodė medinė XIII-XIV a. Kernavė?
Archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad centriniame Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio rezidencija. Tai liudija aptikti tik kunigaikščio aplinkai būdingi prabangūs radiniai - stiklo taurės iš Artimųjų Rytų, prekių plombos iš Venecijos, kunigaikščio kanceliarijoje dirbusio raštininko pamestas stilius. Valdovo ramybę saugojo bent trys greta esantys piliakalniai. Mindaugo sosto bei Lizdeikos kalno piliakalniai tarnavo kaip gynybiniai priešpiliai. Matyt, juose būdavo apsistojusi pilies įgula. Mindaugo sosto piliakalnyje aptikta nemažai maisto atsargų - grūdų, ruoštasi ir ilgesnei priešų apgulčiai.
Galingo pylimo ir griovio apsaugotame Pilies kalno piliakalnyje gyveno pasiturinčios amatininkų šeimos. Tai iliustruoja su įvairiais amatais susiję radiniai. Čia rastas keturių sidabrinių piniginių lydinių - lietuviškų ilgųjų lobis, matyt, užkastas kryžiuočių puolimo metu.
Tarp piliakalnių ir Neries, Pajautos slėnyje, driekėsi amatininkų miestas. Atskirose lentinėmis tvoromis aptvertose sodybose gyveno ir dirbo amatininkai. Plačiau tyrinėtų juvelyro ir kauladirbio sodybų radiniai rodo, jog tam tikru amatu jose verstasi ilgą laiką, amatininkystės tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jose gaminti tipiški baltų kraštams būdingi papuošalai. Kauladirbis buvo įvaldęs unikalią, nei viename to meto slavų ar Vakarų Europos mieste nežinotą tošies ornamentavimo raginiais spaudais techniką.
Iki 10 arų dydžio sodybose stovėjo bent po kelis pastatus - gyvenamasis namas, viena ar kelios amatininkų dirbtuvės, kartais tvartelis, pirtis, aptikta ir šulinių. Padrikai išsidėstę pastatai buvo nedideli, ręsti iš rąstų, dengti lentiniais stogais. Sodybų kiemus dengė storas įvairių atliekų sluoksnis iš medžių žievių, skiedrų, visokių lentgalių ir kitų buitinių atliekų. Šis sluoksnis tuomet tarnavo kaip hidroizoliacinė apsauga nuo aukšto gruntinio vandens.
Kernaviškiai laidoti dviejuose kapinynuose, buvusiuose tolėliau į rytus nuo miesto. Viename mirusieji laidoti nedeginti, kitame sudeginti mirusiųjų kaulai buvo beriami į upelio vagą. Šalia griautinio kapinyno stūkso penktas Kernavės piliakalnis - Žvalgakalnis.
To meto Kernavės miestas Pajautos slėnyje ir į šiaurę nuo piliakalnių buvo mažiausiai 20 ha dydžio. Turint omenyje galimą sodybų skaičių, paskaičiuota, kad jame galėjo gyventi apie 1 000 miestiečių.
Demografiniai duomenys
Prof. Rimanto Jankausko skaičiavimai rodo, kad XIV a. Kernavėje vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė siekė 21 metus. Apie 30 proc. gimusiųjų mirdavo iki 5 metų. Vyras vidutiniškai gyveno 41 metus, moteris - 38. Palaidotųjų amžiaus grupėse dominuoja jaunuoliai ir suaugę 15-29 metų individai (31 proc.). 5-14 metų amžiaus vaikai ir paaugliai sudarė 26,2 proc. bendruomenės narių, subrendę trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai - 21,3 proc., o pagyvenusių ir senų bendruomenės narių, perkopusių 50 metų ribą, buvo tik 2 procentai.
Kernavės bendruomenės bendras mirusių vyrų ir moterų santykis rodo nedidelį moterų perteklių. 100 moterų per 20 metų tekdavo 89-95 vyrai. Santykį lėmė amžiaus grupė. Štai 20-29 metų 105 vyrams teko 95 moterys. Santykis keisdavosi moterų naudai po 40 metų, pasibaigus reprodukcijos laikotarpiui (daug jaunų moterų mirdavo dėl gimdymų komplikacijų). Per 50 metų vyrui tekdavo 2 bendraamžės moterys.
Archeologų tyrinėto XIII-XIV a. Kernavės kapinyno rezultatai rodo, kad XIV a. Kernavėje galėjo gyventi apie 1 500 žmonių.
Gyventojų skaičius ir tankumas
Kernavės miesto dydį XIII a. kontekste iliustruoja pavyzdžiai: Kijeve (∼ 300 ha) - 37-45 tūkstančiai (iki mongolų totorių antplūdžio), Novgorode - 30-35 tūkstančiai gyventojų. Sodybų plotas buvo apribotas ir siekdavo ∼ 400 m2. Tai lėmė didesnę gyventojų koncentraciją - 100-150 žmonių viename ha. Tai yra du ar tris kartus mažiau negu to meto Vakarų Europos miestuose. Kernavėje gyventojų tankis buvo apie 50 gyventojų viename ha. Tiesa, jis galėjo būti didesnis įtvirtintame Pilies kalno piliakalnyje.
XIV amžiaus per. Londono populiaciją sudarė apie 100 000 miestiečių, Kijeve iki didžiojo mongolų antplūdžio 1240 m. Šiuos miestus supo gynybinės sienos. Sodybų plotas buvo apribotas ir siekė 0,04 hektaro. Tai lėmė didesnę gyventojų koncentraciją - apie 100-150 žmonių viename hektare. Tai yra du ar tris kartus mažiau negu to meto Vakarų Europos miestuose. Kernavėje apie 60 žmonių gyveno viename hektare.
Šie skaičiai yra apytiksliai, tačiau jie leidžia matyti Kernavę kitų to meto Europos miestų kontekste.
Lankytinos vietos Kernavėje
- Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus
- Muziejinė ekspozicija po atviru dangumi (Skansenas)
- Kernavės piliakalniai
- Neries regioninis parkas
Šiandien kasmet tūkstančiai lankytojų, tikėdamiesi pažinti lietuvių tautos savasties klodus, aplanko Kernavę ir joje vykstančius renginius. Ypač jų gausu Gyvosios archeologijos dienose. Autentiško istorinio kraštovaizdžio fone, Pilies kalno piliakalnyje ir Pajautos slėnyje su rekonstruotais priešistoriniais ir ankstyvųjų viduramžių amatais, karyba, muzika supažindina Lietuvos ir kaimyninių Europos šalių eksperimentinės archeologijos meistrai, senųjų kovų klubai, senosios muzikos kolektyvai.
Visus metus į Kernavės kultūrinį rezervatą moksleivius kviečia edukacinės muziejinės programos „Gyvoji archeologija” kūrėjai. Jos dalyviams ne tik pristatomi istorijos pažinimo šaltiniai, atskleidžiamas archeologų darbo procesas, bet ir suteikiama galimybė peržengti laiko slenkstį ir patiems pamėginti atkurti archajiškus gamybos būdus bei senuosius amatus, taip atrandant gyvą ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities.
Naudingos nuorodos
- Kernavės Archeologijos ir istorijos muziejus: Kerniaus g. 4 A
- Kerniaus baras: Senovės g. 21, Širvintų raj., Kernavė
- Neries regioninio parko direkcija: Vilniaus g. 3, LT-14019 Dūkštos, Vilniaus r.
tags: #amatininku #sodybos #kernave