Kai kalbama apie vienatvę, dažnas žmogus teigia, jog vienatvė - tai pats nemaloniausias ir negatyviausias jausmas. Pirmiausia jis taip yra identifikuojamas tikriausiai todėl, kad būtent vienatvė žmogų palieka vieną tarp kitų. Būdamas vienišas žmogus dažnai nieko neturi, išskyrus save. Kitu atveju vienatvė yra gana negatyvus jausmas, nes žmogus dažnai būdamas vienas jaučiasi prislėgtas ir menkavertis.
Tačiau toks požiūris į vienatvę nors ir yra gana populiarus, vis tik, nėra pakankamai gilus. Kodėl? Būtent todėl, kad vienatvė iš žmogaus ne tik atima, tačiau žmogui ir duoda. Vienatvė atimdama iš žmogaus galimybę socializuotis su kitais bei save apsupti žmonėmis, vis tik suteikia svarbių dalykų žmogaus vidiniam pasauliui. Daugelis tokių vienatvės suteikiamų dalykų yra aprašomi įvairiuose literatūriniuose kūriniuose, per tų kūrinių herojų paveikslus bei gyvenimo peripetijas.
Religija išgyvena, nes atsako į tris klausimus, kuriuos privalo užduoti kiekvienas mąstantis žmogus: Kas aš esu? Kodėl esu čia? Kaip tuomet turėčiau gyventi? Mes visada kelsime šiuos tris klausimus, nes homo sapiens yra prasmės siekiantis gyvūnas, o religija visada buvo didžiausias mūsų prasmės paveldas. Galite paimti mokslą, technologijas, liberaliąją demokratiją ir rinkos ekonomiką - keturias institucijas, kurios simbolizuoja modernybę, - tačiau nė viena jų neatsakys į šiuos klausimus, kuriuos kelia žmogus. Mokslas paaiškins kaip, tačiau ne kodėl. Jis kalba apie tai, kaip yra, o ne tai, kaip turėtų būti. Mokslas yra deskriptyvus, tačiau ne preskriptyvus. Jis gali mums papasakoti apie priežastis, tačiau ne apie tikslus.
Technologija suteikia mums galią, tačiau nepasako ir negali to pasakyti, kaip gi tą galią panaudoti. Technologijos dėka mes galime bendrauti su visu pasauliu, tačiau ji vis tik nepasako, ką mes turime kalbėti. Kalbant apie liberalios demokratijos valstybę, tai ji suteikia maksimalią laisvę gyventi taip, kaip pasirenkame, tačiau minimalią kryptį, kaip gi mes turėtume rinktis. Religija nėra vienintelis atsakymų šaltinis. Juo pateikia ir kitos sferos, tokios kaip literatūra. Tačiau religija lieka pagrindiniu šaltiniu, kuriame ieškome atsakymų klausimams apie prasmę.
Pamatinis argumentas, kurį teigiu savo knygoje „Didžioji partnerystė“, kurios paantraštė skelbia „Dievas, mokslas ir prasmės paieškos“, yra toks, kad mokslas ir religija yra du kraštutiniai galvojimo apie pasaulį atvejai. Kad tai paaiškinčiau, pasitelkiu metaforą. Būtent metaforą ir ne daugiau, nes tai nėra tikras neuromokslas - smegenys yra labai kompleksiškos ir plastiškos. Taigi aš teigiu, kad mokslas atspindi kairįjį smegenų pusrutulį, nes yra atomistinis, analitinis, kai tuo tarpu religija yra sintetinė ir integruojanti, t. y. atspindi dešinįjį smegenų pusrutulį. Tai yra du visiškai skirtingi mąstymo būdai ir knygoje aš pateikiu daug pavyzdžių su situacijomis, kur mes pasitelkiame du visiškai skirtingus mąstymo būdus.
Visa tai mums teigia, kad subalansuota asmenybė turi turėti prasmės dimensiją, o taip pat ir analitinę-aiškinančiąją dimensiją, o jos yra skirtingos. To neigimas veda į du galimus paklydimus. Pirmasis yra įsitikinimas, kad religija yra vienintelis galutinės tiesos šaltinis, ir ji gali pasakyti mums, kad mokslas yra tiesiog klaidingas. Antrasis yra įsitikinimas, kad mokslas yra vienintelė galutinė tiesa, religija yra klaidinga. Religija nėra vienintelis, nors ir pagrindinis prasmės šaltinis. Rezultate daugelis mokslininkų daro klaidą argumentuodami, kad mokslas yra vienintelis kelias suprasti pasaulį, o kadangi mokslas neteikia prasmės, iš to tarsi mokslinis faktas seka, kad gyvenimas apskritai neturi prasmės.
Štai čia Jacquesas Monod gali teigti, kad „žmogus privalo nubusti iš savo tūkstantmečio sapno ir suvokti savo vienatvę, savo fundamentalią izoliaciją. Jis tarsi čigonas privalo suvokti, kad gyvena ant svetimo pasaulio ribos, pasaulio, kuris yra kurčias jo muzikai ir yra abejingas tiek jo viltims, tiek kančiai ar nusikaltimams“. Šie pasakymai nėra moksliniai. Jie tik atspindi tai, kas nutinka tada, kai esate kurčias prasmei. Judaizme mes galime su tuo gyventi, tačiau judaizme tai yra nuotaika, o ne tiesa. Judaizme yra kažkas panašaus į tai, kaip skamba Weinbergo ar Monod žodžiai: „Beprasmiška, beprasmiška, teigia mokytojas, visiškai beprasmiška, viskas yra beprasmiška. Žmogaus likimas yra toks pat kaip ir gyvulio, tas pats likimas laukia jų abiejų: kaip vienas miršta, taip mirs ir kitas, abu taip pat kvėpuoja, o žmogus neturi jokio pranašumo prieš gyvulį. Tačiau judaizme mes turime pakankamai humoro, kad pasakytume: „Tu išsivaduosi nuo šios blogos nuotaikos“. Mes galime tai priimti kaip nuotaiką, tačiau ne tiesą.
Savaime suprantama, kad kartais ateistai, turiu mintyje didžius ateistus, gali skambėti labai iškalbingai. Iškalbingiausia, ką kada nors esu skaitęs iš visų ateistų, yra Bertrandas Russelas, kuris iš tikrų buvo stilių įvaldęs ateistas, rimtas ateistas ir mąstytojas, kurį labai mėgstu. Štai ką jis rašo apie blogą dieną: „Žmogus yra priežasčių, kurioms visiškai nerūpi galutinis tikslas, produktas. Tai reiškia, kad jo ištakos, jo augimas, viltys, baimės, meilės ir įsitikinimai yra tik atsitiktinės atomų samplaikos rezultatas. Jokio ugnis, joks heroizmas, joks minties ar jausmo intensyvumas negali išgelbėti žmogaus gyvybės anapus kapo. Todėl visi amžių darbai, visas pasišventimas, visas įkvėpimas, visas tas vidurdieniškas žmogaus genijaus ryškumas yra pasmerktas išnykimui milžiniškoje saulės sistemos mirtyje, o visa žmogaus pasiekimų šventovė bus neišvengiamai palaidota po visatos griuvėsiais. Visi šie dalykai, jei ir nėra nediskutuotini, vis dėlto yra beveik garantuoti, kad nė viena juos atmetanti filosofija neturi vilties išlikti. Ar tai nedidinga?
Tačiau yra įmanoma visą šią pastraipą perrašyti iš visiškai priešingo požiūrio taško, iš visiškai teistinės perspektyvos ir pasakyti praktiškai tą patį. Štai mano bandymas atsakyti Bertrand‘ui Russelui: „Žmogus, nors tariamai ir yra aklų priežasčių rezultatas, nėra aklas, nes buvimas Dievo atvaizdu yra daugiau nei tik atsitiktinė atomų sankaupa. Būdamas laisvas, jis gali pakilti virš savo baimių ir su Dievo pagalba sukurti teisingumo bei atjautos oazes erdvės bei laiko laukymėse. Nors gyvenimas ir yra trumpas, žmogus gali pasiekti nemirtingumą savo užsidegimu ir herojiškumu, savo minties bei jausmo intensyvumu. Žmonija taip pat, nors vieną dieną ir gali nustoti egzistuoti, prieš stojant šiai nakčiai gali pademonstruoti vidurdienišką žmogaus dvasios šviesą. Nors nebebus nė vieno mūsų, kuris galėtų tai atminti, tačiau Dievo akyse nė vienas mūsų pasiekimas nėra pamirštamas. Visi šie dalykai, nors ir nėra nediskutuotini, tačiau yra laiko bei istorijos patikrinti, nes mes tampame didingi dėl savo tikėjimo ir maži - dėl jo trūkumo. Niekada nesupratau, kodėl turėtų būti manoma, jog pasiduoti nevilčiai yra didesnė drąsa nei gyventi viltimi. Vilčiai reikia drąsos, nevilčiai jos nereikia.
Freudas sakė, kad religiniai įsitikinimai yra iliuzija - paguodžianti iliuzija, kad yra tėvo figūra. Tačiau tikintysis gali Freudui teigti, kad ateizmas yra paguodžianti iliuzija, kad jokio tėvo nėra ir dėl to pavyks išsisukti kad ir ką bedarytum. Tad nesuprantu, kodėl ateizmas kartais yra laikomas labiau herojišku nei teizmas. Be to, norėdamas apginti savo poziciją savo knygoje citavau tik ateistus ir agnostikus. Mano argumentai remiasi tokiais ateistais kaip Nietzsche ir agnostikais kaip Wittgensteinas ir t.t. Pradžioje aš cituoju tris mąstytojus, kurių mes tradiciškai nelaikome religingais žmonėmis - Einsteiną, Freudą ir Gabrielį Garsija Markesas.
Žmogus kaip evoliucijos viršūnė - tai tikinti (homo religiosus), kurianti pasakojimus (homo fabulator), svajojanti būtybė (homo demens) ir t.t., ir pan. Kalbėti apie žmogų kaip evoliucijos viršūnę yra jau gerokai pasenęs reikalas. Jau seniai pripažinta, kad toks žmogaus traktavimas priklauso nuo pasirinkto evoliucijos kaip pažangos scenarijaus. Tačiau vienaip ar kitaip kalbėdami apie žmogų, jį suprantame pagal jo galias. Ir iš tikro, kad ir kaip įtartinai žiūrėtume į žmogaus savęs išaukštinimą kitų gyvų būtybių atžvilgiu, jo galia pertvarkyti aplinką duoda pagrindo tikėti jo ypatingumu. Čia vertėtų skirti dvi svarstymų apie žmogų ašis. Viena, jau gana sena - gyvūnas-žmogus-Dievas, kaip tik ir sukuria sąlygas svarstyti apie žmogų kaip kažką aukščiau nei gyvūnas ir kažką žemiau nei Dievas. Ši pažanga tokioje ašyje yra akivaizdi. Matuojant matais, pagal tai, ką sukuria žmogus - technologijos, aplinkos pertvarkymas, gamtos užvaldymas - gali tikrai manyti, kad žmogus yra evoliucijos viršūnėje, o tokios „gyvūniškos“ bėdos, kaip alkis ir ligos jau nebėra kasdienio gyvenimo dalis.
Kiek kitaip yra, jei reflektuojame, kas yra žmogus ašyje gyvūnas-žmogus. Ši ašis ėmė dominuoti su sekuliariu ir gamtamoksliniu pasaulėvaizdžiu. Čia iškyla rimtos įtampos. Viena vertus, žiūrint biologiniu požiūriu, žmogus yra gyvūnas ir net dvasiniai dalykai gali būti paaiškinti fiziologiniais procesais. Kita vertus, atsisakius artimumo Dievui, lieka klausimas, kas yra tikrai žmogiška? Mano tyrinėjamos kontinentinės filosofijos tradicijoje, XX amžiaus pradžioje, pripažinus žmogaus gyvūniškumą pabandyta apibrėžti, kas yra žmogus tiek santykio, tiek esmės terminais. Kaip rodo Husserlio, Schelerio, Heideggerio, Finko, Merleau-Ponty ir kitų tyrinėjimai, žmogus yra labai artimas gyvūnams, tiesiog gyvūniškas ne tik biologiniu lygmeniu, bet ir tarpkūniškumo, empatijos, tarpgyvūniškumo lygmenimis. Kita vertus, kaip paaiškinti tokį dalyką kaip žmogiškas pasaulis, kuriamas prasmių ir reikšmių, kalbos ir logikos? Kai nėra Dievo garantijos, kad žmogus yra sukurtas kitos kokybės, į klausimą apie jo skirtumą nuo gyvūno nėra lengva atsakyti. Fenomenologinė filosofija visai neblogai atskleidžia šio skirtumo problemiškumą.
Viena vertus, Scheleris, Heideggeris, Finkas pabando esmės terminais apibūdinti, kas yra tikrai žmogiška. Kad ir kaip tai kritikuotina (prie to grįšiu vėliau), vis vien kai kurie argumentai nėra paneigti - žmogus kalba, žaidžia, dirba, miršta, myli, kovoja kiek kitaip. Vienintelis jo savitumas - jis šiai veiklai sukuria savitą horizontą, kuris nulemia patiriamų fenomenų prasmę. Mirtis gali būti prasminga, gyvenimas - beprasmis, meilė - tauri, kova - garbinga ir t.t. Negali lengvai pasakyti, kad gyvūnams tai nebūdinga, tačiau reikia pripažinti, kad žmogui prasminis horizontas yra jo veiklos sąlyga.
Iš Husserlio galima pasimokyti, kad kritikuojamas antropocentrizmas nėra toks dalykas, kurio galima visiškai atsisakyti. Galima atsisakyti antropocentrizmo kaip žmogaus išskirtinumo ideologijos, o būtent taip jį supranta posthumanizmas, tačiau neįmanoma atsisakyti antropocentrizmo kaip patyrimo sąlygos. Kaip bežiūrėsi, neįmanoma atsisakyti mąstyti sąvokomis ar spręsti apie gyvūnų panašumą, remiantis savo patirtimi. Husserlis, o ypač Waldenfelsas, parodo, kad žmogų reikėtų suprasti kaip savitą teritoriją, kurios centre yra ego, o jo aplinką sudaro artimas pasaulis. Aplinkos paribiuose yra ribiniai subjektai, kurie turi analogišką centravimą, t. y. jie kaip patiriantys subjektai yra savo erdvės centrai, turi savitą „orientuotą erdvę“. Žmogus gali tik numanyti, kas vyksta toje teritorijoje, bet niekad negali atsistoti į kito vietą, į jo centrą. Kitos gyvos būtybės yra prieinamos, pagal patirties panašumą, tarpkūniškumą; kažkiek galime rekonstruoti pasitelkę eksperimentus, tačiau niekad jos nebus prieinamos visiškai. Manau svarbiausia pamoka yra tai, kad mes negalime atsistoti į dangišką ar dievišką poziciją ir pamatyti viską iš viršaus. Kiek esame žmonės, tiek esame savo teritorijoje, o kitos teritorijos prieinamos tik iš dalies.
Deleuze‘as su Guattari kalba apie žmogaus virsmą gyvūnu. Toks tapsmas, anot jų, tai ne gyvūno imitacija, o virsmas dar kažkuo, kaip pratęsimas. Jiems gyvūno esmė - tai banda. „Negalime tapti gyvūnais, neužsikrėtę banda ir daugybiškumu,“ - sako jie. Įvairios institucijos, valstybės aparatas, karo, šeimos mašinos, medžiotojų, karinės, slaptosios, nusikalstamos grupuotės ir pan., jiems susisieja su tapimu gyvūnu.
Postmoderni filosofija kaip tik ir nusitaiko į tvirtą, savo esme disponuojantį Apšvietos žmogų, o kartu ir į visus diskursus, kurie bando apibrėžti, kas yra žmogaus esmė. Žmogaus išskirtinumas buvo nuvainikuotas, esmės diskredituotos ir po truputį imta mąstyti apie žmogų ne esmės, o laipsnio ar santykio terminais. Deleuze‘o pozicija yra viena radikaliausių. Jis tvirtą žmogišką subjektą išskaido į „lervinius subjektus“ ir būtent daugybiškumas atveria įvairias būties galimybes. Kita vertus, postmodernizmo patosui išsikvėpus, galima kiek blaiviau pasvarstyti, kiek postmodernizmo kritika yra teisi. Akivaizdu, kad negalime lyg niekur nieko kalbėti apie žmogų esmės terminais, tačiau ar galima tikėtis etikos, asmeninės atsakomybės, jei nelieka subjekto? Dabartiniame posthumanizmo ir biopolitikos lauke atsirado įvairių pozicijų.
Būtent biopolitika parodo kaip įvairios, atrodytų, tik ontologinės ir neutralios žmogaus apibrėžtys įteisina įvairias praktikas fermose, zoologijos soduose, eksperimentinėse laboratorijose. Tikrai yra pavojus: tarus, kad tik žmogus miršta, o gyvūnai tik baigiasi, visai nesunkiai atsiskiria Sein-zum-Tode ir Sein-zum-Fleisch. Aišku, nėra viskas taip paprasta, tačiau, kad ir kiek sudėtingi ir niuansuoti būtų XX a. vidurio diskursai, atskiriantys žmogų ir gyvūną esmės terminais, etinės ir politinės tokių diskursų pasekmės yra žymios.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad ne mažiau pavojinga (o gal tik prieštaringa) ir priešinga tendencija - gyvūnų sužmoginimas. Kai gyvūnams suteikiamos teisės, ar jie gali būti tokiais pat teisės subjektais kaip ir žmonės? Juk teisės implikuoja ir pareigas. Ar nėra taip, kad čia turime reikalą tik su apverstu antropocentrizmu? Anksčiau iš gyvūno buvo „atimtos“ žmogiškos savybės ir teisės, dabar viskas yra tiesiog perkeliama gyvūnams. Taigi kyla reikmė ne tik kritikuoti žmogiškąjį išskirtinumą (exceptionalism), bet atrasti naujas apibrėžtis, kurios vestų ir prie naujų sambūvio formų. Man reikšmingas yra Giorgio Agambeno pastebėjimas, - žmogus yra antropologinė mašina. Jis nuolat gamina antropologinį - žmogaus ir gyvūno - skirtumą. Pats žmogus yra tiek skirtumo brėžimo vieta, tiek jo brėžimo rezultatas. Taigi, vienaip ar kitaip skirtumas bus brėžiamas. Jis netgi turi būti nubrėžtas, kitaip žmogus negalės suvokti savęs.
Tai svarbu ne tiek klausimui, kuo galima pagrįsti žmogaus išskirtinumą (o ypač iš anksto priimtą prielaidą, kad žmogus yra aukštesnė būtybė), bet klausimui kaip įmanoma žmogiška atsakomybė šiandien. Tai ypač svarbu, kai keliame klausimus, kaip mes turime elgtis su gyvūnais laboratorijose, fermose, zoologijos soduose. Tai svarbu, jei norime atsakyti į klausimą, kaip turėtume elgtis, o ypač keisti savo kasdienius įpročius visuotinės taršos akivaizdoje. Nors būtent žmogus yra labiausiai kaltinamas dėl globalinio masto taršos, tačiau atsisakius žmogiškumo, kas dar galėtų imtis atsakomybės? Žinoma, čia reikėtų labiau kalbėti ne esmės, o santykio terminais. Kalbėti ne apie tai, kuo žmogus esmiškai skiriasi nuo kitų gyvų būtybių, bet kaip žmogus įgyja savastį per santykį su kitomis gyvybės formomis. Bet tai nereiškia, kad skirtumo atsisakoma.
Būti tokiu aporijų meistru kaip Derrida ar iš dalies Agambenas yra visai gera pradžia. Abu mąstytojai parodo kaip sąvokos ir, atrodytų, visai nekalti įvardijimai, ką gali žmogus, su savimi atsineša įvairias hierarchijas, kurios įteisina biopolitines praktikas. Pasakius, kad gyvūnai nesuvokia mirties ar kad mirtis nekuria jų gyvenimo prasmių horizonto, nėra prasmės rūpintis jų gyvenimo prasmingumu. Tada jų geras gyvenimas yra redukuojamas į gerą fiziologinę būklę ir tinkamą mėsos ir kitų vartojimo produktų augimą. Juk svarbu ne tik tai, kad gyvūnai yra žudomi, bet ir tai, kad jie yra priverčiami gyventi atitinkamą, biologinę masę auginantį gyvenimą. Kita vertus, Derrida parodo, kad faktiškai neįmanoma išsivaduoti iš logocentrizmo ir vis vien, vienaip ar kitaip reikia kalbėti apie gyvūnus savo kalba. Būti zoologu filosofui nereikėtų. Jis gali ją išmanyti, bet tai ne jo diskursas. Vienaip ar kitaip filosofija yra savirefleksija, todėl žvilgsnis turėtų būti nukreiptas į žmogų. Ne tiek dėl to, kad tik žmogus yra apmąstymo verta būtybė, bet dėl to, kad reflektuojama žmogiškai suvokiama tikrovė.
Manyčiau, kad vienas svarbiausių iššūkių dabartinei filosofijai yra antropocenas. Žmonija technologijų dėka pasidarė tiek galinga, kad gali labai stipriai pertvarkyti aplinką pagal savo poreikius. Dirbtinės salos, pakeistos upių vagos ir kt. rodo žmogaus galią. Kita vertus, ši galia veikti lokaliai, dar nereiškia galios veikti globaliai. Žmonija nesusitvarko su savo veiklos padariniais, o kartu dar parodo, kad nepajėgi ir savęs pakankamai kontroliuoti. Tarša, gamtinių teritorijų pavertimas agrarinėmis, rūšių nykimas reikalauja persvarstyti mūsų santykius su gamta ir įvairiomis gyvybės formomis, o taip pat reikalauja ir naujos savivokos.
Būtent antropoceno tyrinėtojai fiksuoja, kad atsiranda savivoka, kurią paskatina neigiamos antropogeninės įtakos planetai suvokimas. Labai apibendrintai žiūrint, Apšvietoje atsiradusi žmonijos sąvoka buvo grindžiama žmogaus proto išskirtinumu ir tuo, kad ji turi tam tikrus vienijančius tikslus ar net misiją. Antropoceno epochoje atsiranda kita - žmonijos kaip rūšies savivoka. Lyg ir nieko nauja, jei neatkreipi dėmesio į priešybes. Apšvietos žmonija yra veikiau idėja, kuria turėtų sekti racionalūs subjektai, norėdami įgyvendinti tobulos visuomenės vizijas. Antropoceno žmonija pasirodo kitu pavidalu - tai fiziškai plintanti rūšis, užimanti vis naujas teritorijas, paveikianti pagrindinius ekologinius procesus, o jos veikla ne asmeninė, o geologinė.
Žmonija kaip geologinė jėga gimsta ne kaip kryptinga veikla, sekanti tobulo žmogaus ar visuomenės idėja, bet kaip pasekmė, kuomet daug nereikšmingų veiksmų (pvz. namų šildymas, važinėjimas automobiliu, plastikinio maišelio nusipirkimas parduotuvėje) suėjo į viena ir pakeitė pagrindinius biologinius procesus planetoje. Žinoma, tai nėra visiškas proto, racionalumo, intencionalumo, kryptingumo dingimas iš individualių ar institucijų veiksmų. Tačiau antropocene ypač svarbiu žmonių rūšį konstituojančiu bruožu tapo tai, kas anksčiau buvo tik fone ir neatrodė reikšminga. Žmoniją ima konstituoti ne tiek idėja, kiek jos fizinis plitimas, vartojimas, o ypač jos veiklos atliekos. Šiukšlės nėra tai, kas numatyta ar kryptingai padaryta. Kaip tik jos yra tai, kas atlieka. Jos neintencionaliai kaupiasi, o jų perteklius nėra tai, kas numatyta ir suplanuota žmonijos pažangos istorijoje. Dar daugiau, žmonių veiklos atliekos ima gyventi savarankišką, nuo žmogaus nepriklausomą gyvenimą. Jos tampa „naujosios gamtos“ dalimi - pvz. plastikas ima gyventi savo nepriklausomą gyvenimą plastiglomeratuose, vandens gyvūnų kūnuose ir t.t.
Visa tai tampa žmonijos pėdsaku, o šis tampa „aktyvus“, jis ima atlikti konstituojantį vaidmenį. Negalime sakyti, kad praėjusį ir pėdsaką palikusį elnią konstituoja jo pėdsakas. Tačiau žmonijos atžvilgiu yra kitaip. Plastiko dalys žuvų kūnuose reiškia milžiniško planetos masto žmogaus veiklos pėdsakus, kurie konstituoja žmogų kaip didžiausią teršėją. Tarša ir šiukšlės tampa bene svarbiausiu žmonijos kaip rūšies bruožu. Be abejo, taip yra todėl, kad šiukšlės įgyja etinį matmenį. Anot Hanso Jono, tradicinė etika skaitydavosi tik su neakumuliatyviniais veiksmais. Galima diskutuoti ar tikrai taip yra, bet antropoceno požiūriu tai yra svarbi nuoroda. Būtent tokie veiksmai kaip indų ploviklio naudojimas, vienkartinio pirkinių krepšelio nusipirkimas, butų šildymas, važinėjimas automobiliu, jautienos valgymas nebėra etiškai neutralūs. Visi jie savo akumuliatyviniu pobūdžiu globaliu mastu pasidaro žalingais. Toks teigiamai vertintinas kasdienis veiksmas kaip šiukšlių išnešimas į konteinerį, pl...