Algirdo Jotauto Varžybų Statistika: Indėlis į Lietuvos Sportą

Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti Algirdo Jotauto varžybų statistiką ir jo reikšmę Lietuvos sportui. Aptarsime jo pasiekimus, indėlį į sporto istoriją ir įtaką ateities kartoms.

Laisvės Kovų Atspindžiai

Norint suprasti asmenybės raidą, svarbu pažvelgti į istorinį kontekstą. Simono Stanevičiaus bendrijos konferencija, įvykusi Viduklėje 1994 m. gegužės 2 d., atspindi laisvės kovų svarbą. Ją atidarė prof. Kentra, Juozas Mocius. Minėjime pagerbiame visus Tėvynės gynėjus. Todėl J. Žemaičio žūties metinių minėjimas skiriamas pirmoji šio metraščio dalis. Joje spausdinamas E. J. atsiminimas. Metraščio dalyje dedami bendresnio pobūdžio straipsniai (A. Pociaus, J. Parnarausko, A. Kelmės, Šiluvos krašte. A. Kentra pasidalijo atsiminimais apie Joną Žemaitį ir jo šeimą. Partizanų (S. Bubulo, J. atsiminimus parūpino A. Pocius.

Laisvės Samprata

„Tas laisvės nevertas, kas negina jos!“ - taip teigė poetas V. Mačernis. Nei žmogui, nei tautai - niekas laisvės veltui neduoda. Ir laisvės problema iškyla tik tada, kada sugebama laisvę branginti labiau už gyvybę. Už viso pasaulio auksą nebūtų pardavę. Tačiau S. Daukantas siekė tiktai demonstruoti savo galią ir įgyvendinti savo užkariavimų idėjas. Nutautėdavo, susiliedavo su kita tauta. Ir jis, be abejo, buvo teisus. S. Daukanto mintis įkvėpė lietuvius visose jų tolimesnėse kovose dėl laisvės. Žmogus galės būti laisvas ir atskleisti žmogiškąsias galimybes - galės būti 4 pilnaverčiai žmonės. Gali bręsti pilnavertis žmogus, kuris žiūri tiesai į akis.

Išdavystės Kaina

Kovose neišvengiamos išdavystės. Vieni išdavė dėl to, kad buvo papirkti. Kiti patikėję sovietų valdžios pažadais. Treti išdavė dėl keršto. Kartais todėl, kad neišlaikė kankinimų. Penkti išdavė, kad nebūtų kankinami. Vieni išdavė, kad nebūtų išvežti ir galėtų toliau gyventi savo tėvų žemėje. Kiti išdavė gelbėdami savo artimuosius. Ir t. t. Visuose variantuose slypėjo vienas pagrindas - baimė, "gyvybės gyvatė", kuriuos laisvę norėjo atimti. Viena deklaruoti, ir kitas dalykas - už ją kovoti. Bet ar būtume išėję visi į mišką? Būtų žuvusi visa tauta! Mes gelbėjome tautą. Ar Lietuva pirmautų broliškų respublikų šeimoje? Mes nebuvome išdavikai, bet mes nebuvome ir jokie laisvės gynėjai.

Istorijos Interpretacijos

Yra įvairių nuomonių ir požiūrių į partizanus. Būta visokių (visokio plauko žmonių). Vieni sako, kad partizanų kova buvo beprasmiška. Lietuvos istorija, kurioje bus pasakyta tiesa apie Lietuvos laisvės kovas, priklausys nuo to, kas ją rašys. Pati istorija nepasirašys. Istoriją rašo žmonės, turintys vienokius ar kitokius įsitikinimus. Kad istorijoje būtų pasakyta tiesa, turime aktyviai padėti ją rašyti. Neužgydykime žaizdų, nesidairykime į praeitį, o, susikibę rankomis, ženkime į ateitį. Blogiausia, kad tos praeities žaizdos tebėra neužgijusios. Jos tik užsitraukusios, o po šašais toliau tvinksta pūliniai. Todėl negalima pamiršti praeities, negalima nusigręžti nuo istorijos. Neįmanoma pasveikti vaikščiojant su senomis negydomomis žaizdomis. Ar šeimų trėmimas-ar tai genocidas, ar ne? Argi sveikas tas, kuriam nėra skirtumo tarp stribo ir partizano? Tarp budelio ir aukos? Tarp okupanto ir okupuotojo? Reikia nuplauti mūsų nuodėmes, kuris gali mus išgydyti. Jeigu tauta savo istorijos išsižadėtų - ji nebebūtų jau lietuvių tauta. Archyvus ir 2) pasipriešinimo dalyvių prisiminimus reikia išsaugoti ateities kartoms. Stanevičiaus bendrijos konferencija skirta Viduklės krašto laisvės kovoms.

Partizanų Vado Asmenybė

"Visada tikėjau partizanų vadais, kurie nešė šventas tautos idėjas ir nepalūžusiems pakeliui į mirti. Jie ilgiausiai nešė Lietuvos išsivadavimo ir jos ateities viltį. Šitaip galėjo įvykti, nes pagal 1949 m. vasario 1-22 d. nutarimą, kuriuo minėtame suvažiavime vien balsiai ir buvo išrinktas J. Žemaitis prezidentu. Deja, šitaip neįvyko dėl civilizuotų kraštų ciniško abejingumo, laisvės ir demokratijos idelų išdavystės. Ar vertėjo šitiek aukų - apie trisdešimt tūkstančių narsiausių vyrų, tikrų šalies patriotų? Jei didžiųjų to meto valstybių šulai V. D. Čerčilis ir D. Patvirtino savo parašais 1941 m. lapkričio 26 d. Atlanto Chartos garantuojamus principus suteikti tautoms apsisprendimo teisę! Pasirodo, gali - didžiosios valstybės! Kalbant apie jo asmenybę, iš karto reikėtų pasakyti: jeigu J. Žemaičio baudžiamosios bylos Nr. dokumentus (pradėtos 1953 m. gegužės 23 d. ir baigtos 1994 m.), tu išguldai tik kankiniui priklausančią tiesą.

Kalinimo Metai

Vilties, protesto ir sielvarto dėl artimųjų likimo susigėrė į šias mūro sienas! Pirmame lape, jau galima kurti išorinį J. Žemaičio portretą: per 180 cm. pusantro pločio vienutės celė. Šalčio ne galėjo užmigti. J. Žemaitis pateikia išsamių atsakymų į tardytojo klausimus. Žeminti jų orumo. Prancūzijos karo mokyklų auklėtinis. Ar galima suvokti situaciją ir žmogaus būseną joje? Vargu. Kokiomis mintimis ir jausmais J. Žemaitis gyveno kalinimo metų? KGB šefas be galo domėjosi J. Žemaičiu. Jau nuo pirmųjų partizanavimo dienų (1945 m.) J. Žemaičiui sekti užvedama byla "Peteris", o vėliau - "Sever". Žaltys, Dainius, Klebonas, pagaliau - Vytautas ir kiti slapyvardžiai lydėjo karjeros laiptais partizanų vadų hierarchijoj kopiantį J. Žemaitį. Prižiūrėtojai pranešimų tik apie 1951 m. slapstytis J. Žemaitis galėjo rajonų sandūros miškuose. Visokiais būdais stengiamasi užverbuoti ne vieną J. Žemaičio ryšininkę, mėginama jam pakišti gražių moterų, kad šios išviliotų iš miško.

Lemtingos Valandos

1951 m. rudenį J. Žemaitis nusprendžia vadavietę perkelti į Pietų Lietuvos miškus, Tauro apygardon. Lapkričio 23 d. J. Žemaitis su savo adjutantu A. Gegužiu-Geniumi iškeliauja Žemaitijos kraštu. Tačiau vos prabėgus savaitei, J. Žemaitį bunkeryje ištinka mikro insultas! Paralyžiuojama kairioji pusė: ranka ir koja. Be rimtesnės medicinos pagalbos J. Žemaitis šiame bunkeryje išguli iki 1952 m. balandžio. A. Bakšys ir S. Staniškis rūpinasi J. Žemaičio tolesniu likimu. Pareigos laikinai pavedamos jo pavaduotojui A. Ramanauskui-Vanagui. Viename laiškutyje savo bičiuliui A. Žemaitis prašo surasti šešeri metai besislapstančią partizanę Marijoną Žiliūtę - Eglutę. Ji buvo jurbarkiete, knygnešio Juozapo Žiliaus dukra. Užėjus sovietams, mokytojo Paulaičio patariama, M. Žiliūtė įsitraukia į pogrindinę antinacinę veiklą. Nors jautė didelę simpatiją vokiečių kulturai, tautos likimas buvo svarbiau už asmenines simpatijas. Ji baigė Miunchene medicinos gailestingųjų seserų mokyklą. Marija slaugė net Lietuvos prezidentą K. Grinių po sudėtingos akių operacijos. O bunkeryje Marijona gydė ligonio paralyžiuotą koją ir ranką, leido vaistus. Marytė pasakojo prisiminimus gatvėje Vilniuje. 1994 m. gruodžio 27 d. mirė vien švelniu prisilietimu partizanų žaizdas gydžiusios rankos. Nuotaiką kartais praskaidrindavo ir mano ligonis J. Žemaitis. Nors insultas buvo ne itin gilus, bet gijo sunkiai. Jausdavosi geriau, imdavo šposinti, pasakoti apie kariuomenės laikus. Šiaip, J. Žemaitis buvo labai muzikali siela. Kalbėdavo: "Kiekvieną kartą pasimeldus prieš miegą, J. Žemaitis sėdėdavo ant savo gulto ir tylėdavo. Turbūt jis dabar mąsto. Juk gerokai vieni kitiems įkyrėjome. Surasdavom bendrą kalbą prisimindami laisvos Lietuvos laikus. Miuncheno teatruose, filharmonijose. Kaimiečiai nieko nesuprasdavo ir galvodavo, kad mes įsivaizduojame, kažką vaizduojame. Kam kalbame apie kažkokias operas ir teatrus.

Paskutinieji Metai

"Nelengva buvo paskutiniais metais gauti ir maisto. Žmonės nelabai norėdavo duoti. Eini eini prašydama. Gavę melagingą žinią, kad Sakalas (K. Širvys) bus išskraidintas gydymui J. Žemaitis, įsilipęs į medžio viršūnę, laukdamas, ar neišgirs lėktuvo ūžesio. "Gegužės mėnesį J. Žemaitis jau neblogai vaikščioti, - prisimena Marytė. Žiūrėk, kaip aš vaikštau! Jau tuoj galėsiu eiti nepalikdamas pėdsakų. O šakalai nesnaudė. Jie žinojo anksčiau, negu J. Žemaitis, kad (saugumo duotas slapyvardis) yra ne kur kitur, o Šimkaičių miško 46 kvartale. Tačiau grįžkime į J. Žemaičio dienas, kurios skyrėsi nuo Šimkaičių bunkerio tamsos, kaip ugnis nuo vandens. Kartą pasinaudosiu genocido centro archyvų tyrinėtojos N. Gaškaitės faktais, byla ir rausvų viršelių, labai raudono turinio knyga, išleista 1968 m. J. Žemaičio ataskaitose rašydavo čekistai. Ir jų akimis tapo "dvarininku". Vieną laiką gyveno su tėvais, o kitas Jonas, J. Žemaičio senelis, prižiūrėjo Tiškevičiaus dvaro pieninę. Šeimoje, ir gimė jaunėlis Jonukas 1909 m. kovo 15 d. J. Žemaičio tėvas buvo laisvamanis, draugavo su J. Adomaičiu ir platinti laisvamanių leidžiamas brošiūras. Pienininkystę prižiūrėjo J. Žemaičio motina Petronėlė, kilusi nuo Skaudvilės (g. 1885 m.), buvo tyli, rami, atsidavusi šeimai moteris. Galbūt iš jos J. Žemaitis paveldėjo stiprybę. 1910 m. šeima nusidangina net į Lomžą, ir tėvas prižiūri motinos brolio pieninę. Lietuvą grįžta 1917 m. Turėjo vos 2 ha žemės. Gimnazijoje laikų, yra kelios nuotraukos. Mokytojas P. Mikšas 1921 m. 1926 m., baigęs 6 gimnazijos klases, J. Žemaitis įstoja į Karo mokyklą Aukštojoje Panemunėje. Ją sėkmingai baigia ir 1929 m. paskiriamas į antrąjį artilerijos pulką kuopos vadu. J. Žemaitis nepamiršta sesers Kotrynos vaikams lauktuvių. Kaip kartą, pamiršęs lauktuves, nepriėjęs namų, pasuka atgal į stotį. Norėdamas tobulintis į Prancūzijos Karo akademiją, J. Žemaitis išvyksta į Animper. Bretanę. Man patogiausia ir lengviausia... - darau 12 dienų kelionę po Italiją. Rašau iš Genujos. 1939 m. J. Žemaitis veda Valionytę Eleną, gimusią 1916 m. Maskvoje. Apsigyvena Lentvaryje. Tačiau išaušta 1940 metų vasara. Užplūsta Raudonosios armijos ordos. J. Žemaitis atleidžiamas į laisvamanių kapines. Artilerijos pulko mokyklos viršininku. Tačiau 1941 m. birželio 14 d. ištremiama į Komijos ATSR. Antrasis pasaulinis karas J. Žemaitį užklumpa tarnaujantį armijoje Varėnos poligone. Vokiečiai 1941 m. birželio 29 d. maršu nuvarė į Vilnių (...) iš kur visus paleido. Ir buvo įsakyta pasilikti iki atskiro nurodymo (...). 1941 m. gruodžio mėnesį gimsta sūnus Laimutis. Iki tol buvo gimusi ir dukrelė, kuri tuojau pat mirė. 1942 m. birželio mėn. J. Žemaitis paskiriamas Kiaulininkų kaimą ir iki 1944 m. kovo mėn. vedėju. Tie metai yra vienintelis trumpas atokvėpis J. Žemaičio šeimos gyvenime. 1944 m. jis organizuoja Šiluvos vyrus į vietinę rinktinę. 1944 m. kovo 15 d. J. Žemaitis tampa Vietinės rinktinės 310 bataliono (apie 500 vyrų) vadu. Seredžiuje. Gegužės 1 d. dalis buvo nuginkluota ir su sargyba išgabenta į Vokietiją. Kaip pasakojo J. Žemaitis Kiaulininkų kaime, jis įsirengia slėptuvę. J. Žemaitis slapstosi Dotnuvos rajone pas pusseserę M. Blužienę, o 1944 m. birželio 2 d. tampa viršininku. Jau 1946 m. J. Žemaitis paskiriamas Vyriausiuoju Ginkluotų Partizanų Štabu (VGPS). 1947 m. sausio 12 d. dalyvauja visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. 1947 m. gegužės 20-25 d.d. atkurti štabą. 1947 m. birželio mėn. J. Žemaitis apylinkėse įrengia apygardos štabo vadavietę. Nuo 1946 m. vykdo ginkluotųjų partizanų jungimą. 1948 m. liepos pradžioje J. Žemaitis išrenkamas apygarda, kuriai vadovavimą po J. Žemaičio perima J. Tuo metu J. Žemaitis vadovauja ir Rimanto žuvimo susilpnėjusi. Todėl 1949 m. vasario 1-22 d. J. Žemaitis sušaukia vadų susirinkimą, kuriame pasiūlo vietoj MGB demaskuoto (iš dalies su J. Markulio pagalba) LDFS įkurti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Minėta anksčiau J. Žemaitis tampa LLKS Pirmininku ir Vyriausiuoju Ginkluotųjų Pajėgų vadu. Kadangi J. Žemaitis turi rūpintis Lietuvos partizanams, jo viešnagė užsienyje užtrunka. 1949 m. K. Pyplys-Audronis atveža Vytautui - J. Žemaičiui rezistencijos užsienio atstovo (J. Deksnio) laišką, kuriame teiraujamasi, ar yra vieninga rezistencijos vadovybė, ar J. Žemaitis yra tik vienos dalies atstovas. Todėl 1949 m. J. Deksnys paskiria LLKS atstovą - Jurgis Rimvydas, kuris ir perduoda informaciją apie LLKS įsikūri mą. Ryšiai su užsieniu palaikomi per Tauro apygardos vadą A. Bakšį- Germanto, kuris yra J. Žemaičio įgaliotinis. 1950 m. spalio 3 d. grįžus į Lietuvą J. Lukšai (slap. Daumantas, Skirmantas, Skrajūnas) kartu su K. Širviu (slap. Sakalas) ir B. Trumpiu (slap. Buda) pakliūna į MGB rankas, radijo siųstuvas peršaunamas. Pagal M. Girkanto šaltiniu "Kruvinos žudikų pėdos" ir J. Markulio protokoluose, tai per J. Lukšą gauta 100 šveicariškų laikrodėlių. Po J. Lukšos sugrįžimo netrukus (1951 m. mėn.) nuleidžiamas naujas desantas - J. Būtėnas (slap. Stevė) ir J. Kukauskas.

Ši informacija suteikia kontekstą, kuris padeda suprasti aplinkybes, formavusias Algirdo Jotauto asmenybę ir jo pasiekimus sporte.

tags: #algirdas #jotautas #varzytines