Algimantas Bučys: Biografija, kūryba ir literatūros tyrinėjimai

Algimantas Bučys - literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas, palikęs ryškų pėdsaką lietuvių kultūroje. Su pertraukomis dirbo literatūrinėje spaudoje („Pergalė“, „Literatūra ir menas“). Išleido 4 eilėraščių rinkinius, 2 romanus, 5 literatūrologijos knygas.

Lietuva žemėlapyje

Kūrybos kelias ir atradimai

2010 m. Algimantas Bučys atrado tekstą apie Mindaugo sūnų Vaišvilką, ir tai nukelia lietuvių literatūros pradžią į XIII amžių. Lietuvių literatūros pradžia - ne Gedimino laiškai, o kur kas anksčiau parašyti tekstai.

Nauja A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai“ pradedama autoriaus atradimo - pirmo lietuvių literatūros kūrinio (XIII a.) - analize ir restauruoto kūrinio publikacija. Penkių su puse šimto puslapių veikalo, aprėpiančio visą Lietuvos ir jos literatūros istoriją, paantraštė - „Centras ir periferija rašytojo strategijose“.

Septyni knygos skyriai, siejami su lemtingomis Lietuvos valstybės istorijos datomis, skaitytojus nuves nuo istoriosofinių tautos likimo bendrybių (preambulės) iki konkrečių literatūros strategijų ir 33 lietuvių rašytojų kūrybos apmąstymų.

Pateikiate lietuvių literatūros istoriją - savą variantą. Ar taip? - Taip, čia tam tikras variantas. Literatūros istorijų gali būti įvairių.

Dabar, kai atradau tekstą apie Mindaugo sūnų Vaišvilką, mūsų literatūros pradžia nusikelia į XIII amžių. Nežinau, ką apie tai pasakys literatūrologai, kol kas tylu.

Viskas įvyko gana atsitiktinai, bet kai pradėjau gilintis į viduramžius, taip ir įklimpau ten. Istorikai irgi dirbo su ta medžiaga - senovės Rusios metraščiais, kuriuose glūdėjo Vaišvilko biografija, bet jie žvelgė istoriniu požiūriu, matė įvykius, žygius, vardus.

O aš pamačiau gryną literatūrinį tekstą, žinoma, sukapotą į gabalus vėlesnių perrašinėtojų. Mindaugo sūnaus Vaišvilko biografiją parašė jo įkurto vienuolyno vienuolis, mat įkūrus vienuolyną buvo privalu rašyti ktitoriaus, t.y. fundatoriaus biografiją.

Vienas pažįstamas, išgirdęs apie atradimą, nusistebėjo, net mano knygos neskaitęs: kaip gali būti, kad septynis šimtus metų niekas to teksto nepastebėjo, o tu dabar išknisai? Nejaugi visi buvo „dundukai“? Atsakiau: tu bent paskaityk mano argumentus.

Panašu į puodynės atkūrimą pagal surastas šukes. Pagrindiniai teksto apie Vaišvilką gabalėliai buvo ne Hipatijaus metraštyje, kuriame daugiausia bylojama apie Mindaugo laikus ir kuriuo Lietuvos istorikai daugiausia naudojasi, o Novgorodo ir Pskovo metraščiuose.

Vaišvilko vienuolyne dirbo iki dvidešimties vienuolių. Ten tikrai turėjo būti, kaip visuose panašiuose vienuolynuose, skriptoriumas - vieta, kur perrašinėti metraščiai, vyskupų laiškai, tapytos ikonos, skaitytos Biblijos ištraukos. Senąja slavų kalba, žinoma.

Kodėl slavų? Ogi kitokios, vakarietiškos, kultūros atėjimą į Lietuvą buvo užblokavę kryžiuočiai ir kalavijuočiai, pietvakariuose doroję prūsus ir jotvingius, o šiaurėje - latvių gentis. Mes buvome atsidūrę tarsi apsaugos žiede.

Koks buvo pradinis Vaišvilko biografijos (slaviškai - „žitije“, lotyniškai „vita“), kurios nuorašai pakliuvo į Novgorodą ir Pskovą, variantas, mes nežinome ir nebesužinosime. Metraščiai visą laiką buvo perrašinėjami, nėra jų „originalų“, tik įvairūs nuorašai.

Kaip galėjo metraštininkai, dirbę pagal Haličo kunigaikščių, kurie Vaišvilką ir nužudė, užsakymą, palikti jo biografiją, ir ne paprastą, o hagiografiją - „šventojo žmogaus“, kaip anuomet Rusioje vadindavo vienuolius, biografiją.

Jie tiesiog suskaldė tekstą gabaliukais, ir Hipatijaus metraštyje beveik nieko neliko, o šiaurėje, Novgorode ir Pskove, liko. Tai ir buvo mano atrama. Sudūriau atitinkamus fragmentus.

Mokslininkai tokiais metodais atkuria didžiulius tekstus. Sudėtinga, bet įmanoma. Jau nuo XIX amžiaus žinomi bandymai atkurti visą metraštį. Ko trūksta viename nuoraše, gali būti išlikę kitame.

Suvirpėjo perskaičius sakinį vieno rusų Bažnyčios istoriko tekste apie tai, kad ktitoriams taip pat buvo rašomos hagiografijos. Tada viskas atsistojo į savo vietas. Vaišvilkas stato vienuolyną - jam rašoma hagiografija.

Nes istorikai negali logiškai paaiškinti, kodėl būtent Vaišvilkui parašyta hagiografija - šventųjų gyvenimo žanro kūrinys. Dabar gilinuosi toliau. Mano nuomone, būtent tame Vaišvilko įkurtame vienuolyne buvo rašomas pirmasis Lietuvos metraštis.

Veikalo įžangoje sakote: ačiū Dievui, nepadariau tarnybinės karjeros. Koks dar čia „ačiū Dievui“? - Tarnaujant kokiame nors mokslo institute vienintelė privilegija - pastovi alga. Bet aš negalėjau ten sėdėti nuo devynių ryto iki šešių vakaro!

O svarbiausias trūkumas: kiekvienas institutas vykdo tam tikrą programą ir visiems privalu jos paisyti. Tai darbas pagal užsakymą. Sovietmečiu visi buvo prievartaujami ir patys save prievartavo.

Sakau, būčiau nepajėgęs išsėdėti nustatytų valandų. Be to, buvau truputį „prie bohemos“, kaip ir kiti „mūsiškiai“: Leonidas Jacinevičius, Vladas Šimkus, Petras Dirgėla, Rimantas Šavelis. Gana linksmai gyvenome - sokratiškai.

„Neringos“ kavinėje vykdavo tikros sokratiškos puotos: ne šiaip alkoholis ir panelės, o nuolatinės intelektualinės diskusijos. Kas klausėsi iš šalies, sako, būdavo įdomu.

Leidėjai paprašė straipsnių rinkinio, o ne naujo romano ar poezijos? Jūs ne tik kritikas. - Tūno kompiuteryje naujo romano griaučiai. Kai pabėgsiu iš viduramžių, sutvarkysiu. Su eilėraščiais sunkiau.

Mano nuomone, juos reikia rašyti ankstyvoje jaunystėje, iki dvidešimt vienerių, o paskui gal nuo kokių septyniasdešimties, kai pasaulį matai „kiaurai“, kai vėl atitrūksti nuo racionalaus pasaulio, kur viskas apskaičiuojama ir tvarkinga.

Todėl ir mano knygos pavadinimas „Barbarai vice versa klasikai“, arba dar aiškiau - griaunant sena gimsta nauja.

Niekada nesigailėjote, kad dirbote ne akademinėse įstaigose, o kultūrinėje periodikoje? - Vis dėlto laisvė yra didelis dalykas. Laisvė rinktis apie ką rašai, o ne „vykdyti“ temas iš aukščiau.

Valstybine premija apdovanota jūsų studija „Romanas ir dabartis“ (1973, 1977) - irgi savo laiko produktas. - Esu ten prisimelavęs. Visos tos iliuzijos dėl žmonių lygybės, komunizmo, šviesios ateities... Šiandien niekas jų nenori prisiminti.

Žinios apie šventąją pateikiamos glaustai ir neretai įvairuoja, priklausomai nuo šalies ir kalbos. Antai Šiaurės Amerikos ortodoksiškose bažnyčiose, kur didžiuma parapijiečių jau primiršo savo gimtąsias kalbas ir mieliau vartoja anglų kalbą, krikščionių šventųjų kalendoriuje spalio 5 diena skiriama Charitinai Lietuvaitei paminėti ir primenama, jog „palaimintoji Charitina buvo kilusi iš lietuvių kunigaikščių šeimos“.

Neminėsiu visų ilgų mėginimų surasti ir sukaupti kuo daugiau žinių apie pirmąją mums žinomą lietuvę vienuolę ir pirmąją lietuvę šventąją, pateiksiu tik trumputę šv. Charitinos Lietuvaitės gyvenimo versiją, kiek man pavyko ją restauruoti iš įvairių senesnių bei vėlesnių šaltinių.

Būtent tada išlikęs gyvas vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas († 1268), pirmasis mums žinomas lietuvis vienuolis ir pirmojo senosios Lietuvos teritorijoje vienuolyno įkūrėjas, turėjo bėgti iš Lietuvos į Pietų Rusią.

Būtent tada buvę karaliaus Mindaugo šalininkai, tarp jų - taip pat netrukus nužudyto Polocką valdžiusio Tautvilo vaikai ir artimieji pabėgo į Šiaurės Rusią. Tai buvo pirmoji mums žinoma lietuvių emigracijos banga iš Tėvynės į svetimus kraštus.

Šitaip atsirado tolimame Naugarde paslaptingoji lietuvaitė, kilusi, kaip mini įvairūs tekstai, „ iš karališkos lietuvių šeimos“ arba „ iš lietuvių kunigaikščių šeimos“.

Galimas dalykas, kad tradicinė šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija ( šventojo kanono biografija) iš viso nebuvo sukurta nei po jos mirties XIII a. , nei vėliau - XIV ar XV a.

Pasak vienos legendinės versijos, 1265 metais daugelis kunigaikščių kilmės lietuvių skubiai bėgo iš Lietuvos į Rusiją: kunigaikštis Daumantas - į Pskovą, kur po daugelio žygių jis tapo pirmuoju lietuviu šventuoju Timotiejumi Daumantu († 1299), o kunigaikščio Tautvilo sūnus su savo dvariškiais pabėgo iš Polocko į Naugardą.

Pasak metraščio, naugardiečiai anuomet norėjo išžudyti atbėgusius pas juos lietuvius dėl anksčiau Lietuvos pridarytų skriaudų Naugardui, bet kunigaikštis Jaroslavas neleido to padaryti.

Legenda sieja kunigaikštytę Charitiną su Aleksandro Neviškio broliu, Naugardo kunigaikščiu Fiodoru. Jiedu buvę sužieduoti, bet staigi jaunikio mirtis išardžiusi vedybas.

Manyčiau, kad XIII a. pabaigoje, kai Naugarde gyveno ir mirė vienuolė Charitina Lietuvaitė, pasakojimai apie nelaimingas jaunųjų Rusios kunigaikščių Fiodoro ir Feodulijos sužieduotuves jau buvo praradę biografinį vardų ir datų konkretumą.

Kita vertus, visai galėjo būti, kad lietuvaitė, būsimoji šventoji Charitina Lietuvaitė, iš tikrųjų pasitraukė į Naugardą kartu su Tautvilo sūnaus palydovais, būdama kurio nors lietuvių kunigaikščio sužadėtinė.

Galbūt paslaptingosios lietuvaitės vienuolės sužadėtinis bus buvęs kuris nors kilmingas lietuvis iš Tautvilo sūnaus palydos, pasitraukusios į Naugardą?

Mums svarbu sužinoti, kodėl šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija, prieinama plačiausiam tikinčiųjų Rytų ortodoksų krikščionių ratui, ir čia pabrėžiama, kad šv. Charitina Lietuvaitė, priėmė vienuolės įžadus Naugarde šv. apaštalų Petro ir Povilo moterų vienuolyne ant Sinicos kalvos.

Jos vardas vienuolystėje (Charitina - Meilingoji, dalijanti mielaširdystę) atspindi dvasinį jos žygdarbį. Pamatinė jos savybė - atjauta, tokia būdinga rusų moterims visais laikais.

Krikščioniško evangelizmo dvasioje visiškai logiškai nuskamba ir paskutinis, daugumai lietuvių gal kiek netikėtas šv. Galima įvairiai (pavyzdžiui, politiškai, nacionalistiškai ar rusofobiškai etc.) interpretuoti galutinį aptariamos hagiografijos sakinį, tačiau trumparegiška būtų nepamatyti jame naujųjų laikų ekumeninės dvasios ženklo.

Kad ir kokia būtų ateityje išeitis iš viduramžiško Romos katalikų ir Rytų ortodoksų bažnytinio konflikto, reikia tikėtis tikrosios krikščioniškos dvasios pergalės.

Galbūt lietuviai krikščionys pavieniui ar keliese kada nors ims lankyti šv. Charitinos Lietuvaitės amžino poilsio vietą Naugarde, bet jau dabar skaudu konstatuoti, kad Lietuvoje šv. Charitinos vardas tebelieka užmirštas ar nenorimas prisiminti, o jos kapas apleistoje Naugardo šventovėje šaukte šaukiasi gyvųjų pagalbos.

Šventovės likimas mūsų dienomis didžiai liūdnas. Unikalus XII a. Restauruokime bent savo pačių ir tautos atmintyje pirmosios lietuvės krikščionės šv.

Savo 70-metį Algimantas Bučys pasitiko įspūdingai: po 20 metų tylos - du svarūs (960 psl.!) istorijos ir literatūros tyrinėjimų tomai. Pernai - “Barbarai vice versa klasikai” (Barbarai, arba kitaip - klasikai)”, o šiemet, baigiantis metams, - “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha”.

Į XIII šimtmečio lietuvių kultūros terra incognita jis leidžiasi su tyrinėtojo detektyvo azartu ir šimteriopai atlyginamas: randa Mindaugo sūnaus Vaišvilko biografiją, pirmąjį literatūrinį tekstą, nukeliantį lietuvių literatūros pradžią visu šimtmečiu atgal - nuo XIV a. rašytų Gedimino laiškų į XIII a.

Antrojoje knygoje - ne mažiau sensacingas atradimas: autorius į mūsų šventųjų katalogą įrašo pirmąjį moterišką vardą - Charitinos Lietuvaitės.

Lietuvos aristokratija, bijodama vyriausiojo Mindaugo sūnaus, pirmojo lietuvių vienuolio Vaišvilko, pakilusio į kovą prieš sąmokslo dalyvius, ėmė bėgti iš Lietuvos.

Faktas žinomas, bet pasekmės mūsų kultūrai netikėtos.- Kaip pavyko rasti žinių apie pirmosios šventosios lietuvaitės likimą?- Į Naugardą bėgo jau kita emigrantų grupė iš lietuvių valdomo Polocko.

Senoviniai įrašai liudija, kad viena pabėgėlė prieglobstį rado Naugardo moterų vienuolyne. Po kelerių metų, kaip teigia liturginės knygos, “dėl dorybingo ir skaistaus gyvenimo, pelniusio jai visų seserų, lietuvių ir rusių, meilę bei pagarbą”, paslaptingoji lietuvaitė išrenkama vienuolyno viršininke, o po mirties (1281 m.) paskelbiama šventąja Charitina Lietuvaite.

Vienuoliškasis vardas Charitina graikiškai reiškia Meilingoji, dalijanti malonę. Tikrasis nežinomas. Legenda skelbia, kad ji buvusi sužadėta su jaunesniuoju Aleksandro Neviškio broliu, tačiau tas anksti miręs.

Ženkim ir mes pirmą žingsnį ilgai nelaukdami, kol susikalbės nesusikalbantieji ir krikščionija vėl susivienys. Priimkim atvira širdimi, be etninių ir religinių fobijų, savo seniausią rašytinę kultūrą, pažinkim ir išmokim gerbti viduramžių lietuvių dievoieškos kelius ir šviesuolius.

Noriu parašyti populiarią, lengvai skaitomą seniausios lietuvių literatūros istoriją mokykloms. Tiesiog noriu pateikti lengvai skaitomą seniausios lietuvių literatūros istoriją, o prie jos pridėti toje pačioje knygoje visus minėtus viduramžių tekstus, kurie iki šiolei buvo nežinomi arba neįtraukti į mūsų literatūros istoriją.

Noriu, kad lietuviai, pirmiausia - jaunimas, savo akimis pamatytų atrastus tekstus ir žinotų, kad lietuviai jau XIII šimtmetyje statė krikščionių vienuolynus, rašė vienuolių šventas biografijas, turėjo lietuvių kilmės šventuosius krikščionis ir kūrė jiems maldas ir giesmes.

Nematau priežasčių, kodėl Lietuva turėtų atsisakyti savo seniausios rašytinės kultūros paveldo.

Knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ pristatymas

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sausio 7 d. pristatyta Algimanto Bučio knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“.

Knygoje, kurios pirmoji laida jau išpirkta, A. Bučys pateikia daugybę dokumentų lotynų kalba, išmargintų karališku Lietuvos valdovų titulu. Karaliais juos vadino ir popiežiai, ir Rygos auksakaliai.

Kodėl net ir lietuviškoje istoriografijoje valdovai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, nors daugybėje lotyniškų šaltinių Lietuvos valdovai tituluojami karaliais (lot. rex)? Kas lietuviškai ir nelietuviškai rašiusius istorikus privertė pasiklysti vertime?

Knygos

tags: #algimantas #bucys #pipedija