Nelegalių imigrantų klausimas Lietuvai nebėra naujiena, tačiau šioje situacijoje kraštiečiams susirūpinimą kelia institucijų tyla.
Biržų apylinkių panorama. Šaltinis: Wikipedia
Nelegalūs imigrantai Rokiškio krašte
Jau prieš gerą mėnesį keletas Juodupės seniūnijos gyventojų apylinkėse pastebėjo tamsaus gymio asmenų grupelę - suskaičiavo 5 nelegalius imigrantus, kuriuos tąkart išsivežė Valstybinės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Tačiau per praėjusį mėnesį Juodupės apylinkėse daugėjo ir nelegalių imigrantų, ir juos mačiusių juodupėnų. Vienas jų su Valstybinę Lietuvos-Latvijos sieną miškeliais kirtusiais mulatais net ir trumpai šnektelėjo...
Kodėl viešojoje erdvėje per visą mėnesį nepasirodė nei vienas pranešimas apie Rokiškio krašte sulaikytus asmenis, nelegaliai sieną kirtusius iš kaimyninės Latvijos teritorijos?
Juodupėnas pasakojo užvakar netoli savo namų Raupių kaime sutikęs tris nelegalius imigrantus. Vyro teigimu, tai - trečias atvejis per pastarąjį mėnesį, kai iš kaimyninės šalies į Lietuvą, per Juodupės apylinkes, „atklysta“ nelegalūs kitataučiai.
Tiesa, du kartus atvykėlius matęs ne jis pats, o pažįstami: „Pirmą kartą penkis tamsaus gymio asmenis pamatė mano pažįstama, netoli savo kaimo. Kitas draugas pasakojo matęs prieš keletą savaičių dar tris einančius mišku link Juodupės, o prieš porą dienų tris mulatus netoli namų sutikau aš pats. Jie - pabėgėliai iš Bangladešo.
Pašnekovas teigė pasmalsavęs, iš kur atvykėliai yra, tačiau į situaciją kur jie keliauja labai nesigilinęs, nes tik vienas imigrantas sunkiai kalbėjo angliškai.
Dalindamasis tokio netikėto susitikimo detalėmis vyras pasakojo, kad trys vaikinai buvo maždaug 17-18 metų amžiaus, vilkėjo rudenines striukes ir buvo labai sušalę - juk Lietuvoje pastarosiomis naktimis jau buvo šalnų - ant pečių nešėsi kuprines.
Juodupėnas neabejojo - atėjo ši trijulė iš Latvijos ir svarstė, kad greičiausia vykdomas tradicinis nelegalių imigrantų gabenimo scenarijus: Latvijoje kažkas juos atlydi iki Lietuvos sienos, parodo Lenkijos, Vokietijos kryptį ir paleidžia toliau keliauti vienus.
Pašnekovas patikslino, kad tie, kuriuos draugai matė anksčiau, buvo vyresni: apie 25-erių metų.
„Galvojau medžiotojai, tad sėdau į mašiną ir privažiavau arčiau. Baigiant privažiuoti vietą, atsistojo ir trečiasis vaikinukas. Sustoti prie pat jų neturėjau galimybės, tad pavažiavau keliu keletą metrų. Jie priėjo prie manęs kaip prie draugo, paprašė telefono įkroviklio. Tada jų ir paklausiau iš kur atvyko, ką čia daro. Bet atsakė tik tiek, kad yra iš Bangladešo, o toliau kažką murmėjo savo kalba. Į diskusijas nebesileidau, pasakiau, kad tuoj jiems padėsiu. Ir išvažiavau.
Toliau vyras sakė keliavęs į pagrindinį kelią Juodupė-Aleknos-Aknysta, kur pastebėjo pasieniečių automobilį ir du pareigūnus: „Paklausiau ir jų, ką čia veikia, o šie atsakė, kad dirba. Paprotinau, kad ne ten dirba, kad reikia važiuoti kitu keliu - ras pabėgėlių. Jie skubiai liepė rodyti kelią iki nelegalių imigrantų.
Vaikinukai vis dar buvo toje vietoje, kur palikau. Jie nesipriešino, nebėgo ir nesislėpė.
„Kai imigrantai eina iš Baltarusijos, tuos skaičius eskaluoja kasdien, dabar imigruoja iš Latvijos - tylu. Neva, viskas gerai Europos Sąjungoje? Bet mes matom: vieną kartą pasieniečiai išsivežė grupelę, dabar ir vėl trys iškeliavo, o juk yra kurių ir nematom - apylinkėse miškeliai, kalnai, bet niekas, nieko, niekur apie tai neskelbia. Visuomenė nėra informuojama, kad jų pašonėje vyksta tokie dalykai... Juk žmonės žinotų, būtų budresni“, - kalbėjo nelegalius imigrantus sutikęs kraštietis.
Jo teigimu, po tokių „nuotykių“ nebe taip ramu būti kaime, nes žmonės diskutuoja, kad jei nelegalai eina šiuo keliu ir jų ims daugėti, kas žino, gali kada „užsukti“ ir valgyti prašyti: „Gal pasibels, paprašys, o gal mėgins pasiimti neprašę. Aš turiu apleistą, negyvenamą sodybą ir dabar jau pagalvoju, kad tie praeiviai ramiai gali nepastebėti ateiti ir savavališkai prisiglausti joje nakčiai. Kitas dalykas - neaišku, kiek tie vaikai pasiruošę: jie mums atrodo priešai, bet mus irgi laiko priešais.
Pastarasis patvirtino kraštiečių skambučio sulaukęs antradienio vakarą: „Tikrai šio klausimo nepamiršiu. Reikės pasidomėti ir Rokiškio policijos komisariate, kas jiems yra žinoma, ir čia Seime gal su Vidaus reikalų ministru pasikalbėti. Jei būčiau informaciją turėjęs diena anksčiau, jau galėčiau šiuo klausimu daugiau pasakyti, nes kaip tik vakar ryte su Ministru buvome susitikę diskusijai kitais klausimais.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Prevencijos skyriaus vadovas Giedrius Mišutis paaiškino, jog informacija apie nelegalius imigrantus Lietuvos viduje yra bendra ir rajonais neišskirstoma: „Sulaikymų yra, pavyzdžiui, Kėdainių, Jonavos rajonuose. Žiūrint nuo Latvijos sienos, per Lietuvą eina „juosta“ link Lenkijos.
G. Mišutis teigė: „Šiemet stebimas kone dvigubas imigrantų srauto išaugimas, lyginant su pernai. Visgi akcentuoju, kad kalbame apie visus imigrantus, sulaikytus Lietuvoje: ir prie Lenkijos, ir prie Latvijos sienų. Iš Latvijos atklydę ir Lietuvoje sulaikyti neteisėti migrantai yra gražinami į Latviją.
Alfonso Petrulio atminimas
Biržų kraštas švenčia ypatingą, 150 metų, signataro, publicisto, kunigo Alfonso Petrulio sukaktį. Prisimindami iškilų kraštietį, dalinamės jame skaitytu Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresn.
Aukštaitijos dalis tarp Biržų, Anykščių ir Panevėžio yra ypatinga vieta, XIX a. antrojoje pusėje padovanojusi Lietuvai daug išskirtinių asmenybių: politikų, menininkų, rašytojų, kunigų, inžinierių, finansininkų, kariškių, medikų.
Petrulių šeima. Šaltinis: Nacionalinis muziejus
Petrulių giminės istorija
Petrulių istoriją bene įdėmiausiai išnagrinėjo genealogas Vidimantas Kučas, išsamiai pagrindęs atradimą, jog neįmantri pavardė slepia seną bajorų giminės istoriją. Jos pradininku tapo Jonas Petrulevičius.
Jo anūkai Motiejus, Simonas ir Kazimieras iš Šiaulių pavieto Kuršėnų parapijos persikėlė į Ukmergės pavietą, kuriam priklausė ir Vabalninko miestelis. Motiejaus Petrulio ir jo žmonos Elžbietos Herodaitės sūnus Juozapas 1765 metais jau gimė Kateliškiuose.
Iš viso šeima susilaukė šešių vaikų. Juozapas Petrulis su žmona susilaukė net dešimties vaikų, tarp kurių buvo ir sūnus Gabrielius, perėmęs iš tėvų sodybą Kateliškiuose. Kateliškių Petruliai išsaugodavo didžiumą.
Kadangi tik vienas sūnus likdavo gimtojoje sodyboje, likusieji pasklisdavo po aplinkinius kaimus. Šeimos moterys arba galėjo didžiuotis gera sveikata, arba galimybe ramiai atsigauti ir sustiprėti po gimdymų.
Prosenelei Kotrynai Petrulienei pavyko sulaukti net 87 m., o jos marčiai Marcijonai Petrulienei - irgi garbingo 79 m. Juozapas Ipolitas Petrulis, anksti mirus tėvui, perėmė tėvų ūkį, būdamas dvidešimties metų amžiaus.
Jis išmokėjo dalį vyresniam broliui Jurgiui Laurynui ir padėjo baigti medicinos mokslus gydytojo profesiją pasirinkusiam jaunesniam broliui Gabrieliui. Po maždaug penkiolikos metų, jau sulaukęs brandos, 1870 m., jis vedė dvigubai jaunesnę iš Talkonių kaimo kilusią Izabelę Jankevičiūtę.
Juos Pumpėnų Švenčiausios Marijos Škaplierinės bažnyčioje sutuokė Kupiškio ir Anykščių krašte dirbęs 1863-1864 m. sukilimo dalyvis kunigas Silvestras Kuprevičius. Petrulių kelios kartos jau tuokėsi su valstietėmis merginomis, bet nenešė sunkaus baudžiavos jungo ir saugojo istorinę bajoriškąją atmintį.
Bene XX a. pradžioje Petruliams teko išgyventi didelį gaisrą ir atstatyti sodybą iš naujo. Tiesa, 1910 m. Juozapas ir Izabelė Petruliai susilaukė net septynių vaikų ir užaugino penkis: dukteris Emiliją Juozapą bei Adelaidą Izabelę ir sūnus Alfonsą Konstantiną, Boleslovą Feliksą ir Vytautą.
Jau paskutinio vaiko vardas skatintų spėti, kad lietuviškoji tapatybė buvo svarbi valstybininkų tėvams. Sūnui Alfonsui rengiantis į Šiaulių gimnaziją, tėvai pasamdė daraktorių, mokiusį vyresniuosius vaikus rusų, lenkų ir lietuvių kalbos.
A. Petrulis, gimęs 1873 metų rugpjūčio 4 d. pagal Julijaus kalendorių, turėdamas vienuolika metų, įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją. Atrodytų, nepaprastai sėslius Kateliškių Petrulius 19 a. pabaigoje-20 a.
Pats būsimasis kunigas iš pradžių įstojo į Kauno kunigų seminariją, vėliau išvyko į tuometinę Austrijos-Vengrijos imperiją ir porą metų mokėsi Lvovo veterinarijos institute, vėliau baigė sielovados mokslus Vilniaus kunigų seminarijoje ir dar metus mokėsi Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje.
Vis dėlto į Rusijos sostinę baigti studijų jis negrįžo. Gali būti, kad šeimai pritrūko lėšų tolimesnėms sūnaus studijoms, bet greičiausiai lemtinga kliūtimi tapo drėgnas uostamiesčio klimatas.
Grįžęs į Vilnių 1899 m. balandį jaunuolis priėmė šventimus ir, trumpai pabuvęs Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, tų pačių metų gruodį pateko į atkampią Bagdonavos Šv. arkangelo Mykolo filiją dabartinėje Baltarusijoje.
Kunigo Alfonso Petrulio klajonių po parapijas kaleidoskopas tęsėsi net dvylika metų. 1901 m. jis buvo paskirtas Joniškio, 1903 m. - Maišiagalos, 1907 m. - Nalibokų parapijos klebonu. 1908 m. pradėjo vadovauti Marcinkonių, o 1911 m. - Pivašiūnų parapijos klebonu.
Apie ankstyvąjį jo sielovados darbo laikotarpį, ypač veiklą dabartinės Baltarusijos parapijose, kuriose tuo metu gyveno ir lenkiškai, ir lietuviškai kalbantys tikintieji, žinome nedaug.
Pagrindinis dalykas - Alfonsas Petrulis nuolat stengėsi, kad bent dalis sielovados, kultūrinės ir švietimo veiklos jose vyktų ir lietuviškai. Tokiam kunigo siekiui priešinosi vietos lenkakalbiai tikintieji, į kurių spaudimą reaguodavo ir nuolat laviruodavusi bažnytinė vadovybė.
Netgi pirmąja kunigo spaudos publikacija 1905 m. vasarą dienraštyje „Vilniaus žinios“ tapo jo pasakojimas iš Maišiagalos. Lietuvių kalbos ir kultūros sklaida buvo vienas iš pagrindinių Alfonso Petrulio gyvenimo uždavinių.
Geras jo lietuvių kalbos žinias liudija dalyvavimas redakcinėse komisijose ir atnaujinant lietuvišką poterių variantą, ir vėliau - rengiant pirmąją Lietuvos Konstituciją. Kita vertus, jo publicistikoje nerasime šovinizmo, pastangų sumenkinti lenkų kalbą ir kultūrą - tik ryžtą, kad lietuviškai kalbantiems tikintiesiems taip pat reikia savosios kultūrinės erdvės.
Dar 1906 m. Maišiagaloje kunigas įkūrė lietuvišką pradžios mokyklą. Jis mokėjo suburti savo vadovaujamų parapijų jaunimą. Marcinkonyse, o nuo 1912 m. kovo mėn. Pivašiūnai tapo svarbiausia Alfonso Petrulio parapija.
Jam atvykus, ten jau veikė kelių populiarių draugijų skyriai. Klebonas perėmė vadovavimą Ūkio ir Vartotojų draugijų skyriams šiame miestelyje, 1913 m. įsteigė „Ryto“ švietimo draugijos skyrių. Parapijos žmonių atsaką į jo pastangas liudytų faktas, kad 1914 m. Blaivybės draugijos Pivašiūnų skyriui priklausė 110 parapijiečių.
Alfonsas Petrulis 1905 m. gruodį dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Į politiką grįžo 1917 m. liepą, kartu su kitais inteligentais pasirašydamas memorandumą Vokietijos kancleriui Georgui Michaeliui. Jo rengėjai pabrėžė, kad svarbiausias lietuvių politinis lūkestis - Lietuvos nepriklausomybė.
Tų pačių metų rugsėjo 18-22 dienomis Pivašiūnų klebonas dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Alfonsas Petrulis dirbo Skundų, Archyvų, Kunigų seminarijų, Bendrųjų įstatymų komisijose. Jis rinko informaciją apie vokiečių okupacinės valdžios savivalę, rūpinosi su katalikų sielovada ir paveldo apsauga susijusiais klausimais, palaikė ryšius su Širvintų ir Kaišiadorių apskričių gyventojais.
Kunigas 1917 m. lapkritį kartu su Lietuvos Tarybos pirmininku Antanu Smetona, Steponu Kairiu, Jurgiu Šauliu ir Justinu Staugaičiu dalyvavo Berno lietuvių konferencijoje. 1918 m. rugsėjį su Antanu Smetona ir Martynu Yču aplankė popiežiaus nuncijų Monake ir Vokietijoje Eugenijų Pacelį, būsimąjį popiežių Pijų XII.
Broliai Petruliai. Šaltinis: Nacionalinis muziejus
Vytautas Petrulis
Antrojoje Lietuvos valstybės konferencijoje papildyta Lietuvos Valstybės Taryba. 1919 m. pradžioje Kaune papildytos Lietuvos Tarybos nuotraukoje matome du brolius Petrulius: ne tik Alfonsą, bet ir Vytautą. Petrulių pagrandukas gimė 1890 metų vasario 6 d. ir buvo aštuoniolika su puse metų jaunesnis už vyriausiąją seserį Emiliją ir šešiolika su puse - už vyresnįjį brolį, nuo jo tik keletu metų atsiliko vyriausia dukterėčia Adelė Peseckaitė.
Vytautas Petrulis lankė Kupiškio pradžios mokyklą ir tęsė mokslus Mintaujos berniukų gimnazijoje. Iš paskutinės gimnazijos klasės buvo pašalintas už anticarinę veiklą, bet mokytojaudamas sugebėjo savarankiškai pasiruošti baigiamiesiems egzaminams. Juos išlaikęs, 1911 m. įstojo į Maskvos prekybos institutą.
Kaip ir tėvų kartoje, brolis Alfonsas daug pagelbėjo studentui. Kaip tik 1912 metais mirė tėvas Juozapas Petrulis, taigi ūkį Kateliškiuose perėmė brolio Bronislovo ir Pranciškos Matulytės šeima, o kitu svarbiu šeimos susitelkimo centru tapo Pivašiūnai. Ten įsikūrė našlė Izabelė Petrulienė, kunigo dukterėčia Adelė Peseckaitė, o vasaroms parvykdavo ir brolis Vytautas.
Pirmasis pasaulinis karas studentą ištiko pėsčiomis su bičiuliais bekeliaujant į Suvalkiją. Grįžęs į Maskvą tęsti studijų, 1915 m. Rusijoje jaunas žmogus ne tik baigė studijas, bet ir nuolat dalyvavo lietuviškų visuomeninių draugijų veikloje. 1917 m. gegužę Vytautas Petrulis kaip daugelį inteligentų sutelkusios Demokratinės tautos laisvės santaros partijos atstovas dalyvavo Petrograde vykusiame Rusijos lietuvių seime. Lapkričio 29 d. buvo išrinktas į tautiečius pabėgėlius telkusią Vyriausiąją lietuvių tarybą.
Po Spalio revoliucijos nuolat stiprėjant įtampai, prasidėjus lietuvių areštams, iškeliavo į Lietuvą. Vilnių pasiekė 1918 metų kovą. Iš pradžių dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje, bet jau lapkričio 27 d. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą, kur priklausė Finansų komisijai. Nuo 1919 m. Vytauto Petrulio pavardė pirmiausiai siejasi su finansų sfera - ne tik su bankininkyste, bet ir su valstybės turtų valdymu.
Pirmą kartą atsakingas pareigas tuometinėje Lietuvos III vyriausybėje jam teko prisimatuoti lygiai mėnesį nuo 1919 m. kovo 12 dienos, pavaduojant formaliai tapti finansų ministru sutikusį, bet daugiausiai laiko Paryžiaus taikos konferencijos Lietuvos delegacijoje praleidusį kraštietį Martyną Yčą. Rugsėjį-lapkritį finansininkas buvo pirmuoju Statistikos departamento direktoriumi. Paminėtina, kad Alfonsas Petrulis buvo tautininkų bendramintis, o jo jauniausiasis brolis 1922 m. Nuo 1922 m. rugpjūčio 21 d. iki 1925 m. rugsėjo 25 d. Vytautas Petrulis vadovavo Finansų ministerijai, visų pirma dar vieno kraštiečio Ernesto Galvanausko sudarytuose ministrų kabinetuose.
Pirmieji jo darbai šiose pareigose susiję su lito įvedimu. Vytauto Petrulio parašas papuošė pirmuosius Lietuvos banko laikinuosius lito banknotus, išleistus 1922 m. rugsėjo 10 d. Čia verta trumpam sustoti prie garbingo Lito tėvo vardo, kuris charakterizuoja svarbią šio finansininko veiklą, įvedant naują valiutą.
Pasirengimo lito įvedimui procesas užtruko keletą mėnesių, prasidėdamas nuo teisinės bazės parengimo ir valiutos gamybos konkursų, ir būtinai reiktų paminėti kitus jo tėvus: Ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską, Vytauto Petrulio pirmtaką Joną Dobkevičių, panašiu laiku Lietuvos banko vadovu tapusį Vladą Jurgutį. Bet kaip žmonės, pergyvenę ne mažiau nei porą valiutos reformų, galime įsivaizduoti, koks atsakingas uždavinys teko lito įvedimą į apyvartą ir įtvirtinimą Lietuvoje kuravusiam Vytautui Petruliui.
Nuo 1923 m. birželio 5 d. trejus metus Vytautas Petrulis dirbo Lietuvos Respublikos Antrajame Seime. Parlamentinę veiklą tekdavo derinti su darbu vyriausybėje. Kaip ministrui, anksčiau jam ne kartą yra tekę dalyvauti Seimo posėdžiuose, pristatant su kolegomis parengtus įstatymų projektus.
Kaip tik šiuo laikotarpiu Vytautui Petruliliui teko pakilti į tribūną dar viena ypatinga proga. 1925 metų vasario 6 d. Seime perskaitė vyriausybės Ministrų kabineto deklaraciją.
Jo vyriausybė daug prasidėjo prie cukraus pramonės diegimo Lietuvoje - tų metų pavasarį ūkininkai pasodino pirmuosius cukrinius runkelius. Po lietingos vasaros ji atidėjo paskolų mokėjimą ūkininkams ir laikinai panaikino muitą užsienyje įsigytoms sėkloms.
Vyriausybės veiklą nutraukė Kopenhagoje Vytautui Petruliui palaikant įvykusios Lietuvos ir Lenkijos derybos, kuriose rugsėjo viduryje buvo pasirašytas kuklus protokolas dėl susižinojimo miško tranzito reikalais per paštą, telefoną ir telegrafą. Vilniaus krašto netekus, bet kokį Lietuvos politinį kompromisą su Lenkija opozicija sėkmingai panaudodavo kovai su priešininkais. Jai pavyko sukelti pasipriešinimo vyriausybei bangą.
Vos atsistatydinusiam Vytautui Petruliui buvo patikėtos Seimo pirmininko pareigos, kurias jis ėjo daugiau nei keturis mėnesius, iki 1926 m. Ankstesnė bankinė Vytauto Petrulio veikla 1926 metais atvedė prie dramatiško jo biografijos posūkio. 1919 metais finansininkas kartu su būreliu aukštaičių inteligentų dalyvavo steigiant Lietuvos prekybos ir pramonės banką ir tapo pirmosios jo valdybos nariu. Iš jos pasitraukė sutikdamas vadovauti Finansų ministerijai.
Paradoksalu, bet nesėkmingą banko valdymo politiką pakirto lito įvedimas ir kai kurių vadovų savivalė. Jau 1924 m. bankui akivaizdžiai ėmė prastai sektis, 1928 metais jis pripažintas nemokiu. Paaiškėjo, kad 1925 m. rugpjūtį vyriausybė suteikė bankui 2 mln litų kreditą, kuris Vokietijoje pražuvo, ten įvykus finansinei reformai.
Metų pabaigoje Vytautui Petruliui buvo iškelta byla, baigta nagrinėti tik 1932 metų gegužę. Buvęs ministras pirmininkas, nuo 1926 m. ūkininkavęs Juljanavoje prie Kauno, pusantro mėnesio praleido kalėjime. Sunkiu nežinios metu teko atsisveikinti ir su, galima sakyti, visos Petrulių giminės galva tapusiu broliu Alfonsu.
Pablogėjus sveikatai, 1927 metais vyskupas Juozapas Kukta paskyrė jį mažytės Paparčių Šv. Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu, o 1928 m. kovą perkėlė į Musninkų Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Birželio 28 d.
Svarbia Vytauto Petrulio atrama visada buvo šeima: žmona Ona, sūnūs Algirdas Antanas, Vytautas ir Mindaugas Faustinas. Okupavus Lietuvą, seniai nuo politinio gyvenimo atitolęs valstybininkas neketino palikti Lietuvos. Deja, labai greitai, jau 1940 m. liepos 29 d., tuometinis Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus pasirašė jo arešto orderį.
Kitą dieną finansininkas buvo suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o Juljanavoje atlikta krata. Metų pabaigoje NKVD pareigūnai jam pateikė kaltinamąją išvadą, pagal kurią paskyrė aštuonerių metų kalėjimo bausmę. 1941 m. kovo 1 d. Vytautas Petrulis kaip „socialiai pavojingas elementas“ buvo ...
Krekenavos apylinkės
Krekenavos pašonėje esančios Švenčiuliškių kapinaitės garsėja visoje šalyje, mat jų tvora - iš akmeninių girnų. Tai pamačiusi apstulbo ir savo šaknų čia ieškojusi viešnia iš Pietų Afrikos.
Krekenavos miestelis pilnas kultūros ir istorinių vertybių. Ir dar tokių, kokių kitur pasaulyje niekur nerasi. Bent jau taip tvirtina vietos gyventojai, savo krašto patriotai. Kad tuo įsitikintume, turime viską savomis akimis pamatyti.
Švenčiuliškių kapinaitės
I.Pažemeckienė pirmiausia tvirtina, kad šiais laikais Krekenavą išskirtinę padarė felčeriu dirbusio kraštotyrininko Jono Žilevičiaus begalinis atsidavimas savo kraštui. Jo pastangomis išskirtiniais lauko akmenimis ir paminklais iš girnų išpuoštos Švenčiuliškių kapinaitės.
Šis žmogus visiškai nesirūpino savo buitimi, buvo pasišventęs vien tik kraštotyrai. „Akmenims jis nieko negailėjo. Dairantis po Krekenavą ir jos apylinkes matyti, kad akmenų mėgėjas vietinių žmonių gyvenime dar ir kitaip įspaudė pėdsaką.
M.Vaitkevičienė pasakoja, kad neseniai buvo atvažiavusi po protėvių žemę pasidairyti viešnia iš Pietų Afrikos. Ji - čia tarpukariu gyvenusių žydų palikuonė. Pasak M.Vaitkevičienės, apėjusi Krekenavą viešnia sustojo ir negalėjo akių atplėšti nuo J.Žilevičiaus sodybos, kurioje dabar gyvena jo vienturtės dukros šeima. Ji sakė daug kur keliavusi, bet niekur pasaulyje panašių dalykų nemačiusi.
Krekenavos bazilika
Pelegrimų manymu, didžiausia Krekenavos vertybė yra pagal architekto Ustino Golinevičiaus projektą 1901 metais pastatyta Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilika.
Pasak A.Pelegrimienės, tikinčiųjų yra ypač vertinamas XVII a. tapytas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. „O mūsų Žolinių atlaidai!
Sutuoktiniams antrina ir jaunosios kartos atstovė Monika Martuzevičiūtė. M.Martuzevičiūtė kulinarijos vadybos mokėsi Anglijoje, po studijų grįžo į Vilnių, o netrukus ir į gimtąją Krekenavą.