Šiame straipsnyje keliausime per istoriją, prisiminimus ir atsiliepimus apie Akmenėlio sodybą Vidas. Nuo tremties laikų iki partizaninio judėjimo, nuo skaudžių netekčių iki atgimimo vilties - ši sodyba mena daugybę įvykių ir žmonių likimų.
Lietuvos žemėlapis
Tremties Pradžia ir Sugrįžimas
1967 m. sugrįžau iš tremties įgimtąjį kraštą po 18 metų. Pirmi įspūdžiai žodžiais nenusakomi. Suprasti gali tik žmogus, pats patyręs tą netektį, skausmą, prievartą ir pažeminimus. Grįžusi neradau gimtų namų, lankiau gimines.
Tekdavo važiuoti kaimo keliais pro žaliuojančias pamiškes ir sodybvietes, todėl užplūsdavo tolimos praeities prisiminimai, susiję su kiekviena vietove. Anais laikais prakalbinti žmonės bailiai dairėsi, bijodami, kad kas neišgirstų, apie ką kalbama. Vėliau, prasidėjus atgimimui, atsirado atviriau kalbančių apie rezistencinę veiklą mūsų rajone.
Nebuvo jokių abejonių, kad būtina gaivinti atmintį ir pagerbti savo prisiminimu visus per tuos ilgus sovietmečius paniekintus ir nepelnytai užmirštus, kurie mylėjo Tėvynę ir tikėjo jos laisve. Nors kai kurios žinios šykštokos ir net prieštaringos ne tik žmonių atminty, bet ir archyviniuose dokumentuose, tikimės, kad žinantys daugiau papildys.
Okupacija ir Pasipriešinimas Jonavos Rajone
Okupacijos metais Jonavos r., kaip ir visoje Lietuvoje, patriotiškai nusiteikę žmonės nepakluso prievarta primestam režimui, priešinosi smurtui, nenorėjo tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Šiuo keliu pasukę pavieniai asmenys vėliau ėmė jungtis į grupes, ginkluotis. Visi gerai prisiminė 1941 m. okupantų žiaurumus, kai buvo gaudomi žmonės.
Vieni jų kišami į vagonus ir vežami nežinion, kiti nušaunami vietoje be jokios kaltės. Taip birželio 13 d. savo mokinių buvo žiauriai nukankintas Žeimių mokyklos vedėjas Jonas Garbšys, o žmona su maža dukrele išvežtos. Birželio 14 d. buvo suimtas Jonavos vls. Stašėnų k. gyventojas Michailas Skorobogatovas (apie 46 m.) ir iš Jonavos geležinkelio stoties tą pačią dieną su kitais vyrais išvežtas. Artimiesiems nežinomas jo tolimesnis likimas.
Tragiškos datos: Birželio 25-oji
Tą tragišką dieną mena visi vyresni skaruliečiai, nes kunigai savo gyvybėmis ir kančia išpirko viso kaimo žmonių gyvybes. Pagrindinės gatvės gyventojai tuo metu buvo suguldyti ant griovio krašto, ir reikėjo tik komandos, kad būtų į juos paleista salvė kulkosvaidžio, stovėjusio ant priešingo griovio kranto. Tuo pačiu metu kiti kareiviai netoli klebonijos nušovė ir Antaną Butnauską, kuris pirmas pakluso jų įsakymui ir išėjo iš apkaso.
Būtų gal ir daugiau sušaudę, nes kareiviai jau varėsi Samardoką, grįžtantį su arkliu iš ganyklos, bet dėl didelės sumaišties tarp pačių kariškių pasisekė išlikti. Jonavos vls. Karaliūnų kaime savo sodyboje rasti nužudyti tėvas ir sūnus Sadauskai, kurie buvo pasitraukę pas žmonos tėvus, o rytą, susišaudymui aprimus, parėjo pasižiūrėti gyvulių bei sodybos.
Kareiviai sukruvintas rankas ir batus atėjo nusiplauti pas Sadauskienę. Moteris, pamačiusi tokį vaizdą, viską suprato. Nubėgusi į sodybą, rado žemėmis užmestus, kraujuose paplūdusius nužudytųjų kūnus. Buvo nužudyti Lucius Pinkevičius iš Ragožių k., Kazys Rimkus, Grincevičius, Noreika. Pinkevičių kareiviai suėmė namuose. Po kelių dienų žmonės pranešė, kad jį nušovė, bevarydami Kauno link, jau už Kunigiškių k.
Tą dieną, kai motina pasigedo bučiaus, ties jų sodyba buvo suimti dar trys vaikinai ir dvi seserys Stankevičiūtės, ėjusios parnešti pieno iš ganyklos. Laimei, merginų tėvas pamatė, kaip kareiviai, atkišę šautuvus, varosi jaunimą, ir viską supratęs, puolė maldauti kareivių, kad nešaudytų nekaltų žmonių, kad tai jo dukros.
Jaunimas nesuvokė ir net neįtarė, kad taip žiauriai gali su jais susidoroti. Jokios priežasties nebuvo juos kuo nors kaltinti. Kitą dieną tėvas Simonas Stankevičius, beeidamas iš namų į ganyklas, žuvo pakirstas kulkos ties Ragožių k. kryžiumi.
Partizaninis Judėjimas Zanavykijoje
Partizaninis judėjimas vyko ir šiaurės vakarų Zanavykijoje. Tauro apygardos Žalgirio rinktinėje nuo 1945 m. partizanų gretose kovojo mano bendramokslis Šiaudinės mokykloje Vytautas Čelkys iš Kidulių vls. Sutkų k. Tai buvo bebaimis, Lietuvą mylintis partizanas, dažnai savo sumanumu ir drąsa rodė pavyzdį kitiems ir sėkmingai pasprukdavo nuo persekiojančių čekistų. Jis tapo pasalos auka:
Kidulių vls. Urbonas Dailidė gimė 1921 m. Kidulių vls. Pervazninkų k., mokėsi ir dirbo Jurbarko gimnazijoje. Partizanauti pradėjo 1946 m. lapkričio 9 d. Žalgirio rinktinėje. Buvo VGPŠ žvalgybos organizatoriumi, poskyrio viršininku. Už žygį į Žemaitiją 1948 m. gruodžio 19 -1949 m. kovo 15 d. apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.
1950 m. sausio 30 d. jam suteikiamas viršilos laipsnis, o 1951 m. vasario 16 d. - jaunesniojo leitenanto (po mirties). Jis su bendražygiais lydėjo Juozą Lukšą-Daumantą iki sienos, šiam einant į Vakarus. U.Dailidė žuvo 1951 m. vasario 15 d. (Anelės Butkevičiūtės-Narvičienės duomenimis, vasario 16 d.) Jaunionių k. Alytaus aps. Pasak Antaninos Balčiūnienės, labai narsus buvęs partizanas Jakas, gyvenęs Šakių aps. Kidulių vls. Karališkių k.
Apsirengęs rusiška uniforma, laukdavo krūmuose rusų kareivių. Šiems pasirodžius, išlįsdavo iš slėptuvės, išeidavo į kelią ir stabdydavo kareivių mašiną. Šiai sumažinus greitį, Jakas mesdavo į jos kėbulą granatą, o pats pasitraukdavo. Jis žuvo 1947 m. Paskutinį kartą aplankius šeimą - žmoną Oną Kriščiūnaitę-Jakienę ir du sūnus, kurių vyresniajam tebuvo penkeri metai - tarsi nujausdamas žūtį, pasakė: "Onele, gal daugiau nepasimatysim". Pabučiavo vaikus ir išnyko naktyje.
Apie tai pasakojo jo sūnus Benediktas Jakas, dabar gyvenąs Šakiuose. Partizano šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kr. Mansko r. Antanas Jasaitis, Lietuvos savanorio, Nepriklausomybės kovų dalyvio, Vyčio kryžiaus kavalieriaus Vinco Jasaičio sūnus, gimė 1928 m. Gelgaudiškio vls. Papiškių k. (dabar Kidulių apylinkė). Mokėsi Šiaudinės pradžios mokykloje, Jurbarko gimnazijoje. Dirbo Lekėčių urėdijoje, Griškabūdžio įstaigose. Nusprendęs, kad "kito kelio nėra, kaip ginti Tėvynę", išėjo į mišką.
1947 m. liepos 2 d. jis pradėjo partizano kelią. Neilgai teko jam valgyti partizano duoną. 1947 m. prie Slavikų pas ūkininką nakvojo rusai, kurie užėjus partizanams, atsišaudydami per langą nukovė Antaną Jasaitį, o kitą partizaną sužeidė.
Tėvas Vincas Skaržinskas, kaip Lietuvos savanoris, buvo gavęs žemės sklypą prie pat Marijampolės Narto kaime. Padidėjus šeimynai, 1939 m. nutarė įsigyti didesnį ūkį toliau nuo miesto. Prie miesto žemė buvo brangi, todėl nusipirko 20 ha ūkį su trobesiais Panausupio k., netoli Amalvos palių. Žemė čia buvo gera. Mūsų šeima buvo didelė: močiutė, tėvai ir 7 vaikai. Aš turėjau 3 brolius ir 3 seseris.
Kaimo ūkininkai mūsų namuose dažnai susieidavo "papolitikuoti". taupus suvalkietis, Lietuvos patriotas. Buvau padykęs berniokas, bet vyresnio brolio ir tėvo spaudžiamas, greitai išmokau visus žemės darbus ir tapau pilnaverčiu darbščios šeimos nariu. Karas, frontai, žudynės sutrumpino mūsų vaikystę. Gimiau 1923 m. Marijampolės aps., Balbieriškio vls., Žiūronių k., gausioje penkių brolių ir trijų seserų šeimoje. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 12 ha žemės.
Mane, šešerių metų mergaičiukę, tėveliai išleido tarnauti - ganiau gyvulius pas Vaivos kaimo gyventoją, buvusį Lietuvos savanorį Zygmantą Kostantą. Jų šeimoje dažnai buvo kalbama apie mūsų tautos kančias ir kovas už Nepriklausomybę. Mano šeimininkams teko skaudus likimas. Vieną 1946 m. dieną, jiems išvykus iš namų, enkavedistai su mūsų tautos išdavikais, radę namuose tik mažus vaikus, susodinę juos į sunkvežimį, išvežė. Tik Juozukui pavyko iššokti per langą ir pasprukti. Tėvai, grįžę ir neradę trijų vaikų, labai sielojosi.
... Lietuvą okupavus antrą kartą, jaunus vyrus pradėjo imti į kariuomenę. Mano vyras Juozas Marcinkevičius ir mano brolis Petras Kazlauskas atsisakė tarnauti savo tautos priešams ir 1944 m. pabaigoje pasitraukė į mišką partizanauti, sakydami: "Jeigu žūti, tai savoje žemėje, už savo idėjas". Vyras pasirinko slapyvardį Lapinas, o brolis Genys. Nuo tada ir prasidėjo mano vargai. Rodos, juodi debesys užslinko ant mūsų Dzūkijos. Gyvenau pas vyro tėvus.
1944 m. lapkričio mėn. psk.Juozui Šereivai Šiaulių apygardos štabo vadas Itn.Adolfas Eidimtas- Zybartas įsakė atkurti LLA organizaciją Radviliškyje, o 1945 m. sausio mėn. oficialiai paskyrė Radviliškio LLA rinktinės - VS (Vanagų) vadu. Rinktinės veikimo teritorija turėjo apimti Radviliškio, Šeduvos, Baisogalos, Šiaulėnų ir Stačiūnų vls. Neaišku su kelių valsčių organizacijomis J.Šereiva-Arvydas spėjo atkurti ryšius. Žinoma, kad jis Šeduvos vls. LLA vadui perdavė įsakymą užmegzti ryšius su grupe desantininkų, nusileidusių Radviliškio-Šeduvos vls. miškuose.
Juozas Šereiva gimė 1912 m. gruodžio 12 d. Tauragės aps. Tėvams persikėlus gyventi į Šeduvą, čia gyveno ir mokėsi. Juozui baigus Šeduvos progimnaziją, staiga mirė mama. Juozas pradėjo dirbti Šeduvos savivaldybėje. Pašauktas į karinę tarnybą, tarnavo Radviliškyje. Radviliškyje, turėdamas jau didesnę patirtį, toliau vadovauja skautams. Aš su Juozu susipažinau 1936 m., būdama skaute. Draugavome trejus metus.
1939 m., grąžinus Lietuvai Vilnių, Juozas perkeliamas į Vilnių. Čia 1940 m. vasario 4 d. Labai džiaugėmės atgautu Vilniumi. Girdėjome žmones sakant: "Vilnius mūsų, Kaunas rusų, Lietuvos nebėr". Taip gyvenome iki 1941 m. gegužės. Kariai išvažiavo į poligoną, kartu ir mano vyras. Tiesa, dabar jau jis kapitonas (nes visus puskarininkius pakėlė į karininkus). Iš vyro pasakojimų žinau, kad būnant poligone, vieną naktį paskelbiamas aliarmas. □ Juozas Šereiva.
1938 m. Kėdainių aps. nuo 1944 m. veikė LLA Vanagų junginys - Kovo apylinkė. Jos vadas j.ltn. Jonas Jasinevičius-Margis, vykdydamas LLA štabo 1945 m. įsakymą Nr.4, pertvarkė apylinkę pagal karinį-struktūrinį pavyzdį: rinktinė-rajonas-būrys. 1946 m. Iš pradžių Povilo Lukšio rinktinė nebuvo veikli, partizanai daugiausia laikėsi miškuose, vengdami susidūrimų su kariuomene. Dėl neveiklumo kai kurie vadai buvo nepatenkinti, todėl Margis atsisakė rinktinės vado pareigių 1946 m. rugpjūčio 28 d.
1946 m. gruodžio mėn. buvo suimti Jungtinės Kęstučio apygardos Povilo Lukšio rinktinės rajonų viršininkai Margis, Arūnas, Smilga ir Šarūnas, daug rinktinės partizanų bei ryšininkų. Buvo sudaryta byla1, pagal kurią (OS - Ypatingasis pasitarimas) prie SSRS MGB 1947 m. rugpjūčio 2 d. Tačiau rinktinės vadas Antanas Ragauskas-Ragelis dar buvo laisvėje. Buvo žinoma, kad jis yra veikiančiuose partizanų būriuose Krakių ir aplinkiniuose valsčiuose, būna Kaune.
LSSR MGB 2-N valdyba Vilniuje parengė planą3, kaip užmegzti ryšį su Rageliu. Buvo numatyta atlikti sudėtingą pažinčių užmezgimo kombinaciją, kurios galutinis tikslas buvo Sokolovo smogikų grupės, apsimetusios kitos apskrities partizanais, suvedimas su Rageliu. Šioje pažinčių kombinacijoje pagrindinis vaidmuo buvo skirtas užsiregistravusiajam partizanui Vincui Butkevičiui, asmeniškai pažinojusiam Ragelį.
1947 m. liepos 16 d. V.Butkevičius buvo sulaikytas, atvežtas į Vilnių ir užverbuotas į Sokolovo smogikų grupę. Į namus jis parašė laišką, kad Vilniuje dirba prie geležinkelio, bet negali parvažiuoti, nes neturi dokumentų. Plane buvo numatyta, kad Butkevičiui pakvietus, jo sesuo Teresė su drauge, kurios broliai Lisiai buvo būryje su Rageliu, aplankys Butkevičių Vilniuje, kur jos lyg atsitiktinai bus supažindintos su neva ką tik išleistu į laisvę partizanu iš Šiaulių aps., šis vėliau apsilankys Kėdainių aps.
Ankstyvą 1953 m. liepos pradžios rytą molėtiškiai enkavedistai ir skrebai nušovė "banditą", buvusį mokytoją Vytautą Meilūną. Jis, regis, žuvo nė nepabudęs iš miego ir nespėjęs iššauti iš vienintelio turėto ginklo -pistoleto. *Vėliau Kraujelis kaltino save dėl šios tragiškos mirties, nes buvo trumpam pasitraukęs iš tos vietos, kur miegojo du jo draugai. Patenkinti sėkme, tačiau keikdamiesi, kad paspruko garsusis Kraujelis, baudėjai lavoną, nuvežę į Molėtus, numetė milicijos kieme.
Varė žmones atpažinti, o šiek tiek vėliau po aplinkinius kaimus vaikščiojo jo "brolis", vis rodydamas nuotrauką ir klausinėdamas, kas žino apie nušautąjį. Mėgino ištraukti prisipažinimą ir iš Vytauto motinos, tačiau toji išsigynė sakydama, kad tas atremtas į stulpą jaunuolis nėra jos sūnus. Pamažu saugumiečiai viską išsiaiškino ir užfiksavo operatyvinėse bylose.
Dar vieną purvo saują ant Meilūno drėbtelėjo 1960 m. Utenos rajono laikraštis "Lenino keliu", rašydamas: "...Susirado (A.Kraujelis - A.Š.) į save panašų, palaido gyvenimo mėgėją Vytautą Meilūną, bet "Lietuvos partizano" vardą pas Kraujelį ne taip lengva buvo užsitarnauti. Gerą valandą jam skaitė moralus ir "nuostatus", koks turi būti partizanas, kol įteikė su keliais šoviniais pistoletą. Miliūnui net prakaitas ėmė sunktis per kaktą nuo Kraujelio pamokslo. Deja, ši laimė Miliūnui neilgai šypsojosi. Iš Molėtų vidurinės mokyklos 1949 m. laidos gausoko abiturientų būrio Meilūnas pirmasis anksti ir tragiškai pasitraukė iš gyvenimo.
Niekas nežino, kodėl jis pasiprašė Kraujelio priimti pas jį. Tais metais išėjimas į partizanus reiškė tikrą žūtį.
Laisvės kovų paslaptys. Kalniškės mūšis
Ekspedicijos į Komiją ir Tremtinių Likimai
1989 m. birželio-liepos mėnesį kartu su Sąjūdžiu organizavome ekspediciją į Komių respubliką tremčių ir kalinimo vietomis. Ekspedicijoje dalyvavo 9 žmonių grupė. 1992 m. 1993 m. kaip Lietuvos atstovas dalyvavau statant Vorkutoje paminklą, kurį 1993 m. rugpjūčio 30 d. Kas tas Komijos kraštas? Dar caro laikais tai buvo "puiki" tremties vieta. S.Matulaitis savo atsiminimuose rašė, kad 1899 m. buvo ištremtas į Ust Sysolską (dabar Syktyvkaras).
Bolševikai jau nuo 1929 m. Masiški trėmimai į Komiją prasidėjo jau 1930 m. Tai pirmosios Rusijos kolektyvizacijos aukos. 1939 m. atsirado nauji tremtiniai - rytinių Lenkijos rajonų piliečiai. 1941 m. prasidėjo trėmimai iš Lietuvos. Lietuviai buvo apgyvendinti Vyčegdos baseino viduryje ir aukštupyje. Komijos NKVD archyvų duomenimis, 1941 m. birželio 14-19 d. trėmimų iš Lietuvos metu buvo atvežti apie 1549 žmonės. Birželio pabaigoje ešelonas pasiekė Kotlasą.
Kęstutis Balčiūnas gimė 1928 m. vasario 18 d. Šakių aps. Karališkių k., ūkininkų Antaninos ir Sebastijono Balčiūnų šeimoje. Vyriausias brolis Stasys (g.1917 m.) tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1941 m. gegužės mėn. paleistas iš jos, o 1944 m. suimtas ir 1945 m. liepos 20 d. nukankintas Vorkutos lageryje.
Brolis Vytautas (g.1919 m.) po Jurbarko gimnazijos baigė karo mokyklą ir, paleistas iš rusų armijos 1940 m., dirbo tėvų ūkyje, mokytojavo Žygėnų ir Tarpučių pradžios mokyklose, dirbo Šakių aps. viršininko valdyboje, tarnavo savisaugos batalione Svyriuose. Pasitraukęs į Vakarus, 1982 m. mirė. Jauniausias brolis Gediminas (g.1934 m.) mokėsi Kidulių progimnazijoje. 1948 m. gegužės 22 d. kartu su mama ir Kęstučiu ištremtas į Krasnojarsko krašto Mansko r.
Tėvas septynis metus dirbo Čikagoje, o grįžęs 1907 m. paveldėjo ūkį. Pirmojo pasaulinio karo metu už rusų belaisvio slėpimą buvo išvežtas į lagerį Vestfalijoje. Po karo, grįžęs į namus, dirbo savo ūkyje. Žmonės pas jį ateidavo prašyti patarimų, kaip spręsti vieną ar kitą reikalą. 1944 m. rusai norėjo jį nušauti, tyčia sudegino kluoną su javais ir tvartą. Atėmė gyvulius ir vietoje 40 ha geros žemės paliko 5 ha mažai dirbamos. Visa tai, taip pat ir sūnų netektis tėvą prislėgė - susirgo ir 1945 m. spalio 28 d.
Atminties Gaivinimas
Šiandien, prisimindami šias istorijas, pagerbiame tuos, kurie paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Akmenėlio sodyba Vidas, kaip ir daugelis kitų vietų Lietuvoje, yra gyvas istorijos liudijimas, primenantis mums apie praeities skausmą ir atgimimo viltį.
Šaltiniai: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 23 T. 1997 m., Vincas Žilys, Bonifacas Ulevičius.
Memorialas Lietuvos partizanams