Žiniasklaidos industrija keičiasi greitai. Lietuvoje internetas praktiškai išstūmė spaudą, o socialinių tinklų įtaka tapo milžiniška. Gyvename skaitmeninės žurnalistikos amžiuje, kuriame žurnalistams kyla naujų iššūkių ir grėsmių: žurnalisto ir jo šaltinių sekimas, internetinių trolių atakos, kibernetiniai išpuoliai, virtualus priekabiavimas, melagingos naujienos, žurnalistų spaudimas, atribojimas nuo informacijos ir t. t.
Šis Lietuvos žurnalistikos centro parengtas leidinys yra skirtas aptarti įvairiems saugumo ir privatumo iššūkiams. Jame supažindinsime, kaip elektroninėje erdvėje užtikrinti savo ir šaltinių privatumą, pateiksime užsienio ir Lietuvos pavyzdžių. Savo patirtimi dalysis Lietuvos žurnalistai.
Žurnalistui, kaip ir jo skaitytojui, sekėjui ar žiūrovui, pakankamai sunku nepasiklysti informacijos lauke ir lengva būti suklaidintam melagienų kūrėjų ar tiesiog interesų grupių. Todėl, manau, būtina mokytis kiekvieną dieną, analizuoti skirtingas situacijas, į kurias patenki ir daryti išvadas tam, kad būtum vienu žingsniu toliau nuo bandančių suklaidinti.
Žurnalistų Šaltinių Apsauga: Dilemos ir Sprendimai
Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje kilo ne vienas skandalas dėl neteisėto asmenų sekimo, informacijos apie asmenis, tarp jų ir žurnalistus, rinkimo. Informacija pasitelkiant šiuolaikines technologijas renkama ir komerciniais, ir žvalgybos tikslais. Dažnas galėtų pasakyti, kad neturi ko slėpti, todėl informacijos apie juos rinkimas negąsdina.
Nors žurnalistai ir turi privilegiją neatskleisti šaltinių, ji neužtikrina, kad šaltiniai vis dėlto nebus identifikuoti ir neatsiras siekiančių sužinoti, kas nutekino informaciją. Skambučiai, trumposios žinutės, elektroniniai laiškai ir visi kiti komunikacijos būdai elektroninėje erdvėje palieka pėdsakų.
O kas svarbiau - istorija ar šaltinis? Antrasis klausimas - sena žurnalistikos dilema. Žurnalistai, laikydamiesi profesinės etikos standartų, saugo informacijos šaltinius ir turi teisę jų neatskleisti (jei pats šaltinis to nepageidauja). Minėta dilema aktuali ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje.
Dar 1996 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Goodwin prieš Jungtinę Karalystę[7] išaiškino, kad žurnalistų šaltinių apsauga yra viena iš žiniasklaidos laisvės sąlygų. Be informacijos šaltinių apsaugos, žiniasklaida negebėtų tinkamai informuoti visuomenės apie jai reikšmingus įvykius, taip pat negalėtų atlikti jai priskirtos sarginio šuns funkcijos. O jei žurnalistai nustotų saugoti savo šaltinius? Ar daug apie korupciją, įstatymų pažeidimus galinčių pranešti asmenų išdrįstų kreiptis į žiniasklaidą?
Apie šaltinių apsaugą Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse teigiama: „Jeigu informacijos šaltinis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi teisės jo atskleisti.
Žurnalistų Klausymosi Atvejai Lietuvoje
Žurnalistų klausymosi atvejų būta ir Lietuvoje. Dar 2010 m. Seimo Operatyvinės veiklos ir parlamentinės kontrolės komisija tyrė galimą žurnalistų pokalbių telefonu klausymąsi. Tada nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai gali klausytis bet kurio žmogaus telefoninių pokalbių ir tai kartais daroma pažeidžiant įstatymus.
Po kelerių metų kilo naujas žurnalistų šnipinėjimo skandalas. 2013 m. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų taryba (STT) atliko kratas naujienų agentūroje BNS ir BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyr. redaktorės, žurnalistės Jūratės Damulytės namuose[10]. STT pradėjo domėtis žurnalistais po paviešintos Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos, kurioje kalbama apie Rusijos planuojamas informacines atakas prieš Lietuvą ir tuometę prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Dar vėliau paaiškėjo, kad vykdant ikiteisminį tyrimą dėl valstybės paslapties atskleidimo buvo fiksuoti 17-os esamų ir buvusių BNS darbuotojų telefoniniai pokalbiai. 2014 m. Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad BNS žurnalistų telefoninių pokalbių klausytasi neteisėtai. Taip pat neteisėtu pripažintas slaptas BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyr.
Anot J. Damulytės, įtarimų, kad pareigūnai bando klausytis asmeninių pokalbių ir taip išsiaiškinti šaltinius, kilo pasirodžius publikacijai. Apie tai ją perspėti mėgino skirtingi asmenys, be to, žmonės, kuriuos žurnalistė siejo su specialiosiomis tarnybomis, stengėsi išprovokuoti kalbėtis telefonu. Taip pat buvo tam tikrų sekimo požymių: greitai išsikraunanti telefono baterija, trūkinėjantis ryšys. Todėl, saugodama ne tik savo konkrečius šaltinius, bet ir visus kitus asmenis, gerokai mažiau naudojosi telefonu, o bendraudama pradėjo mėtyti pėdas.
Vėliau paaiškėjo, jog klausomasi ne tik J. Damulytės, jos sutuoktinio, bet ir kolegų pokalbių. Vyr. Per kratas paimtų kompiuterių ir kitų laikmenų, J. Damulytės teigimu, pareigūnai nespėjo detaliai apžiūrėti, nes teisminiu keliu įrodyta, kad nei kratos, nei poėmiai ar sekimas nebuvo teisėti.
J. Damulytė saugojo šaltinius ir kitais būdais: vengdama užuominomis atskleisti šaltinių tapatybę, stengėsi kuo mažiau kalbėti, viešai teikti komentarus apie situaciją, nesileisti į diskusijas ar provokacijas.
J. Damulytės teigimu, tuomet buvo naudojamos kitos priemonės, pavyzdžiui, informacija užrašoma jos neįgarsinant, jei pašnekovai įtaria, kad pokalbis gali būti įrašomas. „Messenger“ programėlėje ar kalbantis telefonu žurnalistė jautria informacijos nesidalija ir teigia, kad labai svarbu saugotis ir patiems šaltiniams: jie turi elgtis apgalvotai ir neišsiduoti.
J. Damulytė įvardijo dar keletą šios istorijos pamokų. Viena jų - nekaupti senų, nereikalingų dokumentų, nes pagrindu kratoms namuose tapo beveik ketverių metų senumo mažareikšmis riboto naudojimo dokumentas.
„Manau, šis procesas buvo naudingas, kadangi padėjo teismų praktikoje nubrėžti aiškias ribas dėl žodžio laisvės, žiniasklaidos ir jų nevalia peržengti teisėsaugai. Valstybė galiausiai pripažino klaidas ir mano, ir kolegų atžvilgiu“, - 2013 m.
Šaltinio Apsauga: Holistinis Požiūris
Žurnalistams visuomet derėtų atsiminti, kad net ir neoficialūs pokalbiai prieš apklausą ar po jos, taip pat pokalbiai neformalioje aplinkoje gali būti pasitelkiami identifikuoti šaltinį. Holistinė apsauga apima ir visų komunikavimo priemonių šifravimą, tai šiais laikais naudoja daugybė žurnalistų, ypač atliekančių tiriamąjį darbą.
Jeigu teisėsaugos pareigūnai konfiskuoja kompiuterius, mobiliuosius įrenginius ir bendravimas su šaltinius buvo atviras, jo paslapties išsaugoti beveik neįmanoma, todėl įslaptinti bendravimą yra itin reikalinga.
Žurnalistų renkama informacija, o ypač tai, kaip ir iš ko ji gaunama, domina daugybę nesusijusių asmenų: politikus, lobistus, ryšių su visuomene specialistus, teisėsaugą, įvairių valstybių diplomatines tarnybas ar su slapta informacija dirbančias institucijas. Jei nesistengiama apsaugoti elektroninių komunikacijos priemonių, nė nereikia kratų - stebėti galima nuotoliniu būdu, ir žurnalistai net neįtars. O jei žurnalistų niekas ir neseka, sekami ir stebimi gali būti jų šaltiniai.
Atkreiptinas dėmesys, kad elektroninių komunikacijų saugumas ir privatumas yra du skirtingi dalykai. Geros reputacijos interneto paslaugų tiekėjai („Microsoft“, „Google“ ir kt.) labai rūpinasi klientų saugumu elektroninėje erdvėje, tačiau jų verslas priklauso nuo privačių, apie vartotojus surenkamų duomenų ir jų panaudojimo rinkodaros tikslais. Todėl naudojantis šiomis paslaugomis privatumas - t. y. galimybė sumažinti paslaugų tiekėjų prieigą prie privačių duomenų ir juos panaudoti - nėra didelis.
Susirašinėjimas elektroniniais laiškais, telefoniniai pokalbiai yra vieni nesaugiausių ir mažiausiai privačių būdų komunikuoti. Jei elektroniniai laiškai dar gali būti šifruojami specialiais kodais, tai klausytis telefoninių pokalbių ar skaityti trumpąsias žinutes galima nesunkiai.
Žinoma, žurnalistai dirba skirtingomis sąlygomis. Ir jei Lietuvoje dirbančiam žurnalistui nereikia baimintis dėl savo gyvybės taip, kaip karo zonoje dirbančiam kolegai, skaitmeninis saugumas aktualus ir vienam, ir kitam. Pasaulinė COVID-19 pandemija dar kartą priminė, kokie esame priklausomi nuo interneto ir moderniųjų technologijų.
Įsisukus į žurnalistinio darbo verpetus, gerokai daugiau tenka galvoti apie nagrinėjamas temas, nei apie tai, ką ir kodėl darau, - su žinojimu, kaip viskas veikia, atsiranda daug automatizmo. Galimybė įžvalgomis šiek tiek prisidėti tobulinant šio leidinio turinį man tapo akstinu stabtelėti ir grįžti prie esmės, kartu pamatyti, kaip tuos pačius dalykus mato mano kolegos ir akademinio pasaulio autoritetai. Tikiu, kad skaitytojams jų įžvalgos ir bus vienos įdomiausių. Linkiu gero laiko skaitantiems.
Tačiau būtina priminti, kad E. 2012 m. gruodį anoniminis šaltinis laikraščio „The Guardian“ žurnalistui Glennui Greenwaldui atsiuntė elektroninį laišką iš laikinos elektroninio pašto paskyros (angl. Šios paslaugos vartotojui sugeneruojamas vienkartinis elektroninio pašto adresas, automatiškai išsitrinantis po dešimties ar daugiau minučių. Laiške anonimas prašė žurnalisto įsidiegti laiškų kodavimo programą - tai padarius jam būtų išsiųstas užšifruotas laiškas. G. Greenwaldas tokį prašymą ignoravo, tačiau anoniminis šaltinis buvo atkaklus: atsiuntė nuorodų su instrukcijomis, kaip naudotis kodavimo programa. G. Greenwaldas toliau ignoravo šaltinį. Galiausiai anonimas susisiekė su G. Greenwaldo drauge, filmų kūrėja Laura Poitras, kuri tuo metu buvo viena nedaugelio žurnalistų, ypač rimtai vertinusių informacijos saugumo klausimus. L. Poitras perkalbėjo „The Guardian“ žurnalistą. Po pusmečio, 2013 m. 2018 m. Pačių žurnalistų sekimo atvejų žinoma daug. 2013 m. Tokių veiksmų imtasi po 2010 m. paskelbtų publikacijų apie Šiaurės Korėją. Tais pačiais 2013 m. naujienų agentūra „Associated Press“ (AP) kreipėsi į JAV teisingumo sekretorių Ericą Holderį, kadangi atitinkamos tarnybos klausėsi agentūros darbuotojų telefoninių pokalbių.[4] AP darbuotojų pokalbių slapta buvo klausomasi du mėnesius.
1972 m. slaptas šaltinis, pavadintas didžiagerkliu (angl. Deep Throat), laikraščio „The Washington Post“ žurnalistams Bobui Woodwardui ir Carlui Bernsteinui perdavė Votergeito skandalo duomenis[1]. Šio šaltinio paslaptis buvo įminta tik praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams. 2005 m. 2013 m. birželį slaptas šaltinis su laikraščiais „The Washington Post“ ir „The Guardian“ pasidalijo dokumentais apie JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) šnipinėjimo programą PRISM. Jau po 48 val. Taigi 33 metai prieš 48 valandas. 2013-2014 m. kilęs E. Snowdeno skandalas puikiai įrodė, kad demokratinėse šalyse, net ir liberaliausiose, technologijos taip pat gali būti panaudotos informacijai apie asmenis rinkti. Tačiau ir tuomet pasaulis pasidalijo į dvi stovyklas: vieni kaltino E. Snowdeną dėl valstybės paslapčių nutekinimo ir teigė, kad duomenų rinkimas pateisinamas nacionalinio saugumo tikslais, pavyzdžiui, siekiant užkardyti teroro išpuolius ir panašiai. Kitų nuomone, tai žmogaus teisių pažeidimas, o slaptus dokumentus nutekinęs E. Snowdenas ir juos paskelbę žurnalistai tiesiog gynė visuomenės interesą žinoti.
Etikos pagrindai: 5 pagrindinės žurnalistikos vertybės
Duomenų Apsauga: Patarimai Žurnalistams
Daugybe neapdorotos ir publikuoti neskirtos medžiagos dalijamasi internetu.
Šis faktas aktualus žurnalistams, kuriems gresia institucinis ar teisėsaugos spaudimas, teisminis persekiojimas - ypač nedemokratinėse valstybėse.
Praktikuojantiems žurnalistams toks klausimas kyla neretai. Ar redaktorius, kolegos turi žinoti, kas yra žurnalisto šaltinis? Pavyzdžiui, J. Damulytė šaltinio kolegoms neatskleidė, siekdama apsaugoti ir juos, ir patį šaltinį. O kaip elgtis, jei redaktorius arba prie tos pačios istorijos dirbantys kolegos prašo įvardyti šaltinį?
Akivaizdu, įsitraukę į tą pačią istoriją, dirbantys drauge kolegos taip pat rizikuoja savo vardu bei reputacija, taigi turi teisę klausti ir abejoti šaltinio patikimumu. Gali pasitaikyti įvairių situacijų. Redaktoriai ar kolegos, žinodami, kokią jautrią informaciją turite, gali padėti, jei pateksite į bėdą, pavyzdžiui, sulauksite grasinimų ar fizinių bandymų susidoroti. „Ypač svarbu, kad korupciją tirtų kuo daugiau žurnalistų. Kai tiria tik vienas žmogus, itin lengva jį nutildyti, t. y. Taigi šaltinio apsaugą būtina vertinti holistiškai. Nutylimi ne vien vardas ir pavardė. Visus būdus, kuriais būtų galima atsekti šaltinį, reikia apgalvoti, žurnalistas neturėtų leistis pergudraujamas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, siekdami nustatyti šaltinį, gali taikyti įvairius metodus.