Specialusis Teritorijų Planavimas: Atskiros Veiklos Sritims Reikalingų Teritorijų Planavimas

Teritorijų planavimas yra vienas iš efektyviausių valstybės valdymo instrumentų, leidžiantis kryptingai organizuoti visų rūšių veiklą planuojamoje teritorijoje. Teritorijų planavimo dokumentų paskirtis - sudaryti prielaidas ilgalaikei, darniai ir tvariai valstybės ir jos ūkio plėtrai, užtikrinant būsto, darbo, paslaugų, socialinės ir sveikatos apsaugos bei kokybiškos aplinkos reikmių tenkinimą, kartu išsaugant ir tinkamai bei racionaliai naudojant šalies gamtos ir kultūros paveldo vertybes.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, reglamentuojantis teritorijų planavimo procesą, įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1 d. 2004 m. parengta nauja įstatymo redakcija, vėliau keista ar papildyta dar apie 20 įstatymo straipsnių.Teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesas ilgai trunkantis ir brangus, todėl naudojant šį instrumentą būtina aiški ir skaidri valstybės politika bei atitinkama teisinių dokumentų sistema, leidžianti atsakingai naudoti tiek materialinius, tiek ir žmoniškuosius išteklius.

Tyrimo tikslas - išnagrinėti bendrųjų ir specialiųjų planavimo dokumentų rengimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei planų rengimo praktiką integruoto teritorijų planavimo kontekste.

Bendrasis Teritorijų Planavimas

TPĮ bendrasis teritorijų planavimas apibrėžiamas, kaip - kompleksinis planavimas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti (2 straipsnio 2 dalis). Bendrasis planas - teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai.

Valstybės ir apskrities teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, vadinamas bendruoju (generaliniu) planu (2 straipsnio 1dalis ). Bendrojo planavimo objektai tiek pirmojoje (1995 m.) tiek ir antrojoje (2004 m.) TPĮ redakcijose nesikeitė.

Tai:

• Valstybės teritorija (parengtas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas );
• Apskrities teritorija (parengti Vilniaus ir Šiaulių apskričių bendrieji planai, kitų apskričių bendrieji planai baigiami rengti );
• Savivaldybės teritorija arba jos dalys (miestai ir miesteliai).

Parengti beveik visų rajono savivaldybių ir miesto savivaldybių bendrieji planai . Turime keturis skirtingo sprendinių konkretizavimo lygio (detalumo) bendruosius planus, kurių planavimo uždaviniai yra nustatyti atitinkamose bendrųjų planų rengimo taisyklėse (tvarkos aprašuose). Šiuo atveju svarbus yra ne pats skaičius, o tai, kad planuojame tą pačią teritoriją, skirtingais sprendinių konkretizavimo lygiais, todėl nagrinėsime, ar tikrai visi TPĮ numatyti bendrieji planai yra reikalingi.

Lietuvos Respublikos Seimas, tvirtindamas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą (2002 m. spalio 29 d. nutarimas Nr.IX-1154), nurodė ir plano paskirtį - Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra privalomas formuojant regioninę politiką, rengiant ūkio šakų plėtros strategijas ir programas bei teritorijų planavimo dokumentų projektus (nutarimo 3 straipsnis). Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis (generalinis) planas yra nacionalinio lygmens dokumentas, rengiamas visai valstybės teritorijai (TPĮ, 4 straipsnio 3 dalis).

Įvertinant planuojamos teritorijos dydį, brėžiniai parengti M1:400000, nustatant teritorijos tvarkymo reglamentą apsiribota tik stambių teritorinių struktūrų (arealų), bei urbanistinio ir gamtinio karkasų, kultūros paveldo ir rekreacinių teritorijų bei pagrindinių susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sistemų išskirimu. Toks sprendinių konkretizavimo lygis yra pakankamas planavimo tikslui pasiekti.

Taikant siūlomą sprendinių svarbos nustatymo metodą aiškiai matyti, kad už Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą yra atsakingos valstybinės institucijos, kurioms šis planas ir yra skirtas. Siūlomas sprendinių svarbos nustatymas įgalintų aiškiai ir skaidriai įvertinti lėšų reikmes ir atsakingus asmenis už teritorijų planavimo dokumento sprendinių įgyvendinimą.

Apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas (toliau tekste - Apskrities BP) yra regiono lygmens dokumentas, rengiamas apskrities teritorijai. Kadangi Lietuvoje yra 10 apskričių, turi būti parengta 10 apskrities teritorijos bendrųjų planų (patvirtinti Vilniaus ir Šiaulių apskričių bendrieji planai). Svarbus momentas yra tas, kad apskrities teritorijoje yra po kelias savivaldybes, kurioms pagal TPĮ savo ruožtu bus rengiami savivaldybės teritorijos bendrieji planai.

Apskrities BP brėžiniai rengiami M1:100000, todėl sprendinių konkretizavimo lygis (detalumas) santykinai mažas, įgalinantis tik šiek tiek detalizuoti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame (generaliniame) plane nustatytą teritorijos tvarkymo reglamentą (planavimo tikslai ir uždaviniai nustatyti Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio ) plano rengimo taisyklėse ). Kadangi apskrities valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė (Apskrities valdymo įstatymo 1 straipsnis), Apskrities BP sprendiniai turi būti priskirti valstybinės reikšmės sprendiniams. Už Apskrities BP sprendinių įgyvendinimą atsakingas apskrities viršininkas, kurio kompetencijos nustatytos Apskrities valdymo įstatyme.

Analizuojant patvirtintus apskričių teritorijų bendrųjų (generalinių) planų sprendinius lengva pastebėti, kad jie atkartoja Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio) plano sprendinius, praktiškai nekeičiant teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos reglamento. Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad iš 10 apskričių patvirtintus bendruosius planus turi tiktai dvi, ir šis faktas menkai įtakojo apskričių teritorijose esančių savivaldybių teritorijų bendrųjų planų rengimo procesą, kurio metu buvo vadovautasi šalies bendruoju planu. Taigi apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano paskirtis analogiška kaip ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio) plano, tačiau šiuo atveju Apskrities BP reikalingumu tenka abejoti.

Savivaldybės teritorijos bendrasis planas (toliau tekste - Savivaldybės BP) yra rajono lygmens dokumentas, rengiamas savivaldybės teritorijai. Brėžiniai rengiami M1:50000, todėl juose galima atspindėti žymiai konkretesnius bendrojo plano uždavinius numatytus savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklėse (5 punktas ). Nors Savivaldybės BP yra skirtas savivaldybės teritorijos plėtros politikai nustatyti, tačiau šio plano sprendiniai pagal reikšmę gali būti visų jau aptartų kategorijų.

Didesnioji dalis sprendinių yra savivaldybės reikšmės, tačiau bus valstybinės reikšmės sprendinių bei fizinio ar juridinio asmens sprendinių. Miestų ir miestelių bendrieji planai (toliau tekste - BP), kaip ir Savivaldybės teritorijos BP priskiriami rajono lygmeniui.

BP brėžinių mastelis parenkamas pagal miesto ar miestelio dydį, jo administracinį statusą, planuojamos teritorijos ypatumus, planavimo tikslus ir uždavinius (Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklės, 31 punktas ). Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves (1 straipsnis). Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, kaimo gyvenamosioms vietovėms miesteliai ir kaimai.

Matome, kad miestas ir miestelis yra priskiriami skirtingiems gyvenamosios vietovės tipui, tuo tarpu TPĮ šis skirtumas nėra įvertintas. Miesteliams numatyta rengti BP (9 straipsnis), o tam pačiam gyvenamosios vietovės tipui priskiriamiems kaimams numatyta rengti detaliuosius planus (19 straipsnio 1 dalies 2) punktas). Įvertinant tai, kad miestelio ir kaimo gyventojų skaičius panašus, planuojama teritorija nėra didelė, straipsnio autoriaus nuomone miestelių BP rengimo reikia atsisakyti kaip nepagrįsto.

Svarus argumentas būtų ir tai, kad miestelio ir miesto gyventojų skaičius gali skirtis net 1000 kartų. Miesteliui priskiriamos kompleksiškai užstatytos vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 tūkst. gyventojų, miestais laikomos gyvenamosios vietovės turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų (tradiciniuose miesteliuose ir miestuose gyventojų gali būti mažiau ). Miestelių bendrųjų planų būtina atsisakyti kaip perteklinių, vietoj jų rengiant detaliuosius planus (koncepcijas).

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis 2008 m. Vilniuje gyveno 544206, Kaune - 355986, Utenoje - 32577, Birštone - 3172, Virbalyje - 1250, Kavarske - 692, Panemunėje - 318 gyventojų (visos gyvenamosios vietovės turi miesto statusą). Miesteliui priskiriamos kompleksiškai užstatytos vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 tūkst. gyventojų, miestais laikomos gyvenamosios vietovės turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų (tradiciniuose miesteliuose ir miestuose gyventojų gali būti mažiau ).

Miestelio ir kaimo plėtros klausimus galima reguliuoti rengiant detaliuosius planus. Miestams, turintiems savivaldybės statusą, bendruosius planus, kaip plėtros politikos formavimo dokumentą rengti būtina. Tas pat pasakytina ir apie miestus turinčius savivaldybės centro statusą. Kitų miestų esančių savivaldybės teritorijoje bendrųjų planų rengimo būtinumas gali būti nustatomas rengiant savivaldybės teritorijos bendrąjį planą.

Šiuo atveju galimos dvi alternatyvos:

• Rengti bendrąjį planą, apjungiant bendrojo plano rengimo etapo stadijas (TPĮ 10 straipsnio 1 dalis);
• Rengti detaliojo plano koncepciją.

Kurią alternatyvą pasirinkti priklausys nuo miesto plėtros galimybių ir reikmių, kitų aplinkybių (nekilnojamojo kultūros paveldo, kurorto statuso ir kt.). Dauguma miestų BP sprendinių yra savivaldybės reikšmės, tačiau gali būti ir valstybinės reikšmės sprendinių.

Nors TPĮ pateikti bendrojo teritorijų planavimo uždaviniai (7 straipsnio 2 dalis) nėra išskirti pagal rengiamų bendrųjų planų lygmenis, skirtumas tarp rengiamų planų yra akivaizdus. Siekiant suteikti tam tikriems planams aukštesnį hierarchinį statusą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas ir apskrities teritorijos bendrasis planas įvardinti kaip generaliniai planai. Tam tikri skirtumai tarp BP įvertinti tik bendrojo teritorijų planavimo procese (TPĮ 10 straipsnio 1 dalis) bei vykdant privalomas planavimo procedūras (teritorijų planavimo viešumas, derinimas, tikrinimas), tačiau to akivaizdžiai nepakanka.

Kadangi TPĮ galioja jau 12 metų ir per tą laiką buvo sukaupta pakankama planavimo praktika, galima kritiškai įvertinti TPĮ nuostatas siūlant optimalesnius sprendimus. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į BP rengimo politinį aspektą, aiškiai skiriant valstybės politiką nustatančius bendruosius planus ir savivaldybės politiką nustatančius bendruosius planus.

Valstybės politikai nustatyti teritorijų tvarkymo, naudojimo ir apsaugos klausimais pakanka Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio ) plano. Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano, kaip perteklinio, reikia atsisakyti. Formuojant savivaldybės politiką teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos klausimais, pakaktų savivaldybės teritorijos (rajono ar miesto) bendrojo plano bei savivaldybės centrų bendrųjų planų. Kitų miestų plėtros nuostatos gali būti aptartos savivaldybės teritorijos bendrajame plane (rengiant atskirus brėžinius ar aiškinamajame rašte).

Specialusis Teritorijų Planavimas

Specialusis teritorijų planavimas - atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas (TPĮ 2 straipsnio 28 dalis). Specialusis planas (projektas) - teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptis, priemonės ir reikalavimai (TPĮ 2 straipsnio 27 dalis).

Iš pateiktų sąvokų matome, kad specialusis planavimas yra sektorinis, skirtas kurios nors veiklos uždaviniams spręsti. Tuo tarpu bendrasis planavimas yra kompleksinis planavimas, o bendrasis planas - kompleksinio planavimo dokumentas (žiūrėti 2 dalies tekstą). Tai reiškia, kad planuojant teritoriją nagrinėjama ne kuri nors viena veikla, o praktiškai visos veiklos, kurių rezultatai ar pasekmės turi teritorinę išraišką (tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoja teritorijos naudojimą, tvarkymą ir apsaugą).

Logiška manyti, kad parengus (ar rengiant) bendrąjį planą, reikmės papildomai rengti specialiuosius planus nėra, išskyrus tam tikrus specifinius atvejus, kai specialiaisiais planais reglamentuojama veikla nėra preliminariai žinoma, ar bendruosiuose planuose jos neįmanoma atspindėti dėl objektyvių priežasčių (sprendinių konkretizavimo lygio ir kt.). Kitas atvejis, kai specialiųjų planų rengimas yra logiškai pagrįstas - bendrųjų planų nebūvimas.

Deja, praktikoje taikant TPĮ ir teritorijų planavimo procesą įtakojančių įstatymų nuostatas (Žemės įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) yra daug chaoso, kuris atsirado rengiant įstatymų naujas redakcijas. Įstatymais įteisinta daugybė specialiojo planavimo dokumentų, dauguma kurių niekados nebuvo ir nebus rengiami, kiti nėra būtini, o yra ir tokių, kurie net neturi teritorijų planavimo dokumentams privalomų požymių (jais nenustatomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentas) ir gali būti vertinami tik kaip žemėlapiai.

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad rengiant tai pačiai teritorijai daugybę specialiųjų planų sunku išvengti interesų konflikto, užtikrinti interesų balansą skirtingoms plėtros sritims. Nėra įmanoma taikyti integruotos plėtros principą - vienu metu ir lygiomis teisėmis. Kadangi Žemės įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas buvo priimti anksčiau nei Teritorijų planavimo įstatymas , pravartu panagrinėti tuo metu galiojusius teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus.

Svarbiausiu dokumentu laikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimas Nr.161, kuriuo buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinieji nuostatai (toliau tekste - Nuostatai ). Nuostatų 4 straipsnyje nustatyta, kad teritorijų planavimas yra bendrasis ir specialusis. Bendrasis teritorijų planavimas nagrinėja, prognozuoja ir reguliuoja kraštotvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje, savivaldybių ar jų grupių (regionų) teritorijose, taip pat miestuose ir kaimo gyvenvietėse. Specialusis teritorijų planavimas nagrinėja ir reguliuoja ūkio šakos ar infrastruktūros teritorinį plėtojimą, specialios paskirties teritorijų ar kraštovaizdžio kompleksų tvarkymą (žemėtvarką, miškotvarką, rekreacinių bei saugomų teritorijų tvarkymą, komunikacijų išdėstymą).

Nors nuostatuose buvo numatyta teorinė galimybė (praktikoje realizuota nebuvo) rengti gana daug specialiųjų planų įvairiuose planavimo lygmenyse, tačiau buvo nustatytas aiškus bendrųjų planų hierarchinis prioritetas prieš specialiuosius.

Žemiau pateikiama lentelė su Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimais ir įsakymais susijusiais su teritorijų planavimu:

tags: #gyvenamuju #namu #ar #kitos #paskirties #pastatu