Aivaras Stumbras - naujosios kartos energetikas, prisidedantis prie XXI amžiaus Europos ir globalaus pasaulio darnaus vystymosi bei atsakingosios energetikos proveržio programos. Šiame kontekste viena atsakingiausių aukštųjų technologijų sričių - vėjo energetikos pramonės plėtra.
Dviejų energetikų kartų paralelės: Algirdas Stumbras stovėjo prie XX amžiaus antrosios pusės pokario laikotarpio elektrifikacijos ir gigantiškų centralizuotos energetikos objektų statybos ištakų, tuo tarpu jo sūnėnui Aivarui Stumbrui lemta prisidėti įgyvendinant XXI amžiaus Europos ir globalaus pasaulio darnaus vystymosi bei atsakingosios energetikos proveržio programą.
Algirdas Stumbras: „Energetika - viso gyvenimo meilė“
Įspūdingos biografijos, Lietuvos energetikos tėvu tituluojamas Algirdas Stumbras vienaip ar kitaip yra prisilietęs beveik prie visų pagrindinių XX amžiaus antrosios pusės energetikos tapsmo procesų šalyje, jo pavardę galima išvysti tarp žymiausių praėjusio šimtmečio šios pramonės šakos korifėjų.
Algirdas Stumbras yra sukaupęs didžiulį profesinį stažą ir kaip vadovas, ir kaip ekspertas, ir kaip konsultantas, ir kaip visuomenininkas. Jis ištiso istorinio laikotarpio amžininkas bei pasakotojas. Jam teko išgyventi praėjusio amžiaus pabaigoje įvykusį istorinį virsmą ir betarpiškai patirti milžiniškų pokyčių supurtyto Lietuvos energetikos ūkio transformacijas.
Verslo partneris - vėjas
Aivarui Stumbrui jau buvo sukakę dvidešimt, kai Lietuvoje pasirodė pirmosios vėjo jėgainės. Šio pasaulio horizonte pakankamai ryškiai matosi elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tokių kaip vėjas ir saulė perspektyva bei aeroterminių, geoterminių, hidroterminių išteklių, vandenynų energijos, hidroenergijos, biomasės, biodujų taip pat kitų neiškastinių išteklių panaudojimo kontūrai, tvarių technologijų plėtros ir ekologiškų sprendimų ateities vizija.
Daryti tai, kas patinka
„Buvau pradedantysis verslininkas, dariau tai, kas tuomet labiausiai patiko - užsiiminėjau lengvųjų automobilių tiuningu. Tuo metu formavosi rinkos ekonomika, ypač sparčiai vystėsi tiek komercinės, tiek nekomercinės paskirties nekilnojamo turto sektoriai, tad atrodė, jog būtent šiame versle veriasi tikrai nemenkos galimybės. Kita vertus, paraleliai vis labiau ėmiau domėtis elektros gamybos procesais iš atsinaujinančių energijos šaltinių, pirmiausiai - vėjo“,- savo pirmuosius ieškojimus verslo labirintuose prisimena Aivaras.
Nepaisant pirmųjų trijų lietuviškų, entuziastų sukonstruotų vėjo elektrinių, kurių generuojama elektra buvo skirta šildyti gelbėjimo stočiai, išsilaikiusių vos iki pirmosios audros, sulaužiusios jėgainių sparnus, neoficialia vėjo energetikos pradžia laikoma 2003 metais Skuode iškilusi ir į bendrąjį elektros tinklą įjungta, naudota 160 kilovatų vėjo elektrinė iš Danijos.
Vėjo jėgainė Skuode
Metais vėliau, netoli Kretingos, Vidmantuose pradėjo veikti vienintelė Lietuvoje šešių šimtų trisdešimt kW galios turbina, priklausiusi Kaišiadorių vyskupijai, pradėjo tiekti elektros energiją į bendrą tinklą ir davė teigiamą impulsą tolesnei atsinaujinančios energetikos plėtrai.
Vėjo malūnai pakerėjo
“Išvydus vėjo jėgainių malūnus manyje kažkas suvirpėjo. Intuityviai pajutau, jog noriu ir netgi turiu tame dalyvauti. Nors aiškiai nesuvokiau kaip... Mane visada traukė sudėtingi inžineriniai statiniai savo mastais, pulsuojančia jėga ir, būtent pati idėja, kad tai - švari energija, kad tai nėra lengva padaryti ir pagaliau, juk ne kiekvienam bus lemta susidoroti su laukiančiais iššūkiais, motyvavo ir užvaldė protą bei jausmus“,- atvirauja Aivaras Stumbras.
Apsisprendimas pasukti rizikingu keliu
Šioje vietoje būtų galima stabtelėti ir įžvelgti savotišką paralelę tarp pirmųjų Algirdo Stumbro patirčių XX amžiaus vidurio pokario energetikos baruose ir jauno verslininko Aivaro Stumbro apsisprendimo pasukti rizikingu, tačiau kupinu naujų galimybių bei atradimų XXI amžiaus pradžios, atsinaujinančių energijos šaltinių potencialo panaudojimo transformuojant šalies energetikos sistemą, keliu.
„Mano vertybinis požiūris į darbą, galima sakyti, jau buvo susiformavęs. Žinojau, kad tikrai noriu daryti tai, kas iš tikrųjų veiktų, būtų reikalinga ir įdomu. Kartu viską sudėjus ir apjungus su „širdies virpesiais“, vėjo energetika labiausiai atitiko šiuos kriterijus, juolab, kad tai Lietuvoje buvo nauja ir nematyta. Be to, nekilnojamojo turto rinką užklupo 2007 - 2008 metų krizė, kas iš esmės paskatino mane dar labiau atsigręžti į vėjo energetiką ir bandyti nuveikti kažką konkretaus“,- pasakoja Aivaras, tuomet įžvelgęs naujų galimybių ir prasmingos veiklos perspektyvą dar pačiose užuomazgose.
„Vėjo jėgainių statybos grandinė pirmiausiai prasideda nuo teritorijų planavimo, kas iš esmės sutampa su kai kuriais nekilnojamo turto projektų vystymo etapais, todėl mano žinių bagažas, įgytas nekilnojamo turto versle, labai pravertė. Bandant po trupučiuką, po trupučiuką, nedideliais žingsneliais ėmėmės konkrečių darbų, ugdėme kompetencijas, būrėme komandą ir nėrėme į vieną iš našiausių atsinaujinančių energijos šaltinių - vėjo energetiką “, - savo apsisprendimą prisimena Aivaras Stumbras, tapęs iš tiesų patyrusiu specialistu šalies vėjo jėgainių pramonėje.
Galima sakyti, jis drąsiai stojo prie vėjo energetikos ištakų Lietuvoje tada, kai dar tebuvo vienetai šioje srityje besidarbuojančių verslininkų ir greitai įsitvirtino kaip vienas kompetentingiausių šiame sektoriuje veikiantis vadovas.
INIKTI įkūrėjas ir vadovas
Jo sukurta kompanija INIKTI šiandien - vienintelė privati lietuviško kapitalo įmonė, teikianti išimtinai visas paslaugas atsinaujinančios energetikos rinkoje - vėjo, saulės, baterijų - pradedant projektų vystymu, statybos generaline ranga, jėgainių montavimu, išmontavimu ir baigiant ilgalaikiu techniniu aptarnavimu bei turto valdymu.
„Galėčiau pasakyti, jog ir dabar Lietuvoje nepakanka stiprių šios srities specialistų. Ką ir sakyti: šalyje iki šiol nėra specializuoto šiuolaikinių studijų profilio, kur būtų ruošiami vėjo jėgainių profesionalai. Kaip ir pačioje pradžioje: viską reikia patiems sužinoti, išsiaiškinti ir patirti, be to, važinėti į parodas, konferencijas, megzti kontaktus, ieškoti galimų partnerių, perimti jų patyrimą …ir vos nepraleidau - vystyti projektus, tirti rinką, sekti inovacijas, planuoti investicijas. Tiesa, mūsų patikimas verslo partneris - vėjas, tačiau jo tikrai nepakanka“,- šypsosi Aivaras Stumbras, neleidžiantis sau negatyviai žvelgti į iššūkius ir sudėtingas gyvenimo situacijas.
Nuokalnės ir įkalnės
„Vėjo jėgainių atsiradimo Lietuvos kraštovaizdyje istorijoje nepavyko išvengti ir blogų pavyzdžių. Turiu omenyje, tikriausiai 2007 metais prie Klaipėdos - Palangos magistralės lietuvių kartu danų investuotojais pastatytus kelis vėjo malūnus, kuriuos vėliau teko išmontuoti. Gal nebuvo kažkas su žemės nuoma iki galo sutvarkyta, gal nebuvo iš pat pradžių įsigilinta ir išgryninta idėja, gal būta kažkokių kitų priežasčių, tačiau šį projektą galima laikyti nepavykusiu“, - prisiminė Aivaras Stumbras, tarsi pabrėždamas praeities pamokas, kurias teko išmokti ir iš svetimų, ir iš savų klaidų.
„Tų nuokalnių ar įkalnių būta labai daug. Kalbant apie projektų vystymą, vienas svarbiausių aspektų, kurį norėčiau paliesti, žmonių, kurių žemėje norima pastatyti vėjo jėgainę, požiūris. Lietuviai iš pradžių labai atsargiai ir nepasitikėdami žvelgė į vėjo jėgainės atsiradimo jų gyvenamoje aplinkoje galimybę. Tai visiškai nesulyginama su tuo, kokią situaciją matome dabar. Galima sakyti, jog kardinaliai viskas pasikeitė po 2020 - ųjų. Iki to visuomenėje vyravęs branduolinės energijos stereotipas ir naujos atominės elektrinės statybos lūkesčiai ilgainiui išblėso“, - sako Aivaras Stumbras.
„Lietuvos mastu daugiau ar mažiau viskas ėmė keistis kartu su Europos Sąjungos klimato ir energetikos politikos strategijos gimimu, kuomet buvo aiškiai įvardintas tikslas - energetikos sektorius iki 2050 metų turi tapti visiškai neutraliu klimatui. Tačiau, mano nuomone, Lietuvoje didžiausia poveikį tvarios energetikos proveržiui padarė rinkos liberalizavimas arba, kitaip tariant, išlaisvinimas, kai patys rinkos dalyviai akivaizdžiai įsitikino, jog tvarios energetikos plėtrai nėra reikalingos jokios subsidijos: leiskite daryti verslą, netrukdykite ir mes įrodysime, kad vėjo jėgainių pagaminta elektros energija yra konkurencinga“,- pabrėžia Aivaras Stumbras, aiškiai įvardinamas liberalios rinkos pranašumus prieš valstybės reguliuojamą energetikos sektorių.
A.Stumbro turtas
A.Stumbras Lietuvos turtuolių klube išsiskiria iš minios. Į turtingiausių Lietuvos žmonių gretas A.Stumbrą pastatė žurnalas „IQ Top“. R.Pakso žentas su 10 mln. Tiek pat turto, „IQ Top“ skaičiavimais, turi ir Lietuvos rinktinės „centras“ Jonas Valančiūnas.
Registrų centro duomenimis, A.Stumbras šiuo metu turi trijų įmonių akcijų - tai bendrovės „Windlit“, „Relit“ ir „Oakwill“. Visus tris verslus vienijantis faktorius - nuostoliai. Tiesa, šiemet vieno iš A.Stumbro verslų padėtis gerokai pasitaisė.
„Relit“ gavo gana nemažą 4,9325 MW energijos gamybos kvotą ir 5,21 euro cento už kilovatvalandę tarifą. Taip R.Pakso žento verslas užsitikrino garantuotas pajamas ilgam laikotarpiui - fiksuotas vėjo jėgainėse pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas „Relit“ galios 12 metų.
A.Pakso žentas turi ryšių ir su bendrove „Fantastiškas automobilių stilius“.
Ryšiai su Vytautu Baniu ir Almantas Petkus
„Tvarkos ir teisingumo“ partijai kontroliuojant Aplinkos ministeriją, dešimtys milijonų eurų nukeliavo į verslo struktūras, kuriose sukasi su šia partija siejamas verslininkas Vytautas Banys. Šioje istorijoje - ir Seime garsiai aptarinėjamos vėjo elektrinės, ir politiko kišenėje atgulusi pinigų suma, gerokai lenkianti tą, dėl kurios įklimpo buvęs liberalų lyderis Eligijus Masiulis.
Mažiausiai vienas žmogus, tiesiogiai kuravęs sektorių, kuriame buvo pilna V.Banio interesų, gali būti vadinamas kišeniniu politiku. Tai buvęs aplinkos viceministras ir buvęs pretendentas užimti ministro postą - Almantas Petkus. Jo verslus visada maitino ir tebemaitina V.Banio ranka. Iš šios rankos atkeliavę pinigai jau seniai ilsisi buvusio viceministro kišenėje. O vienoje įmonėje buvęs aukštas politikas ir statybų magnatas yra tiesioginiai partneriai. Be to, pastaraisiais metais statybų kompanijos „Versina“ vadovas V.Banys neria į bendrą verslą su eksprezidento Rolando Pakso šeima.
Almantas Petkus: nuo vairuotojo iki viceministro
Susipažinkite - Almantas Petkus. Politikas su ilga ir spalvinga biografija. Įspūdingiausi pasiekimai - R.Pakso gimtųjų Telšių meras (2007-2008 m.), Seimo narys (2008-2012 m.) ir aplinkos viceministras (2012-2014 m.).
Įspūdingoje politinėje karjeroje A.Petkų visada lydėjo viena ir ta pati pavardė. Vytautas Banys. A.Petkus ir V.Banys susisaistę jau daugiau nei du dešimtmečius. Būtent V.Banio įmonėje „Vėtrūna“ ir susijusiose struktūrose prabėgo kone visa „tvarkiečio“ karjera, iki pasukant į politiką.
Karjera „Vėtrūnoje“
1995 m., metai po vidurinės mokyklos baigimo, A.Petkus įsidarbino „Vėtrūnoje“, kuri ilgą laiką puikavosi tarp stipriausių Lietuvos statybų sektoriaus įmonių. Vos iš mokyklos suolo išlipęs telšiškis, suprantama, aukšto posto negavo - „Vėtrūna“ jam skyrė vairuotojo pareigas, o 1996-1999 m. A.Petkus ten darbavosi kaip mechanikas.
A.Petkaus karjera „Vėtrūnos“ grupėje susiklojo kaip iš pypkės. 1999 m. telšiškis mechanikas jau tampa dukterinės įmonės „Vėtrūnėlė“ transporto vadybininku, metais vėliau - tos pačios įmonės direktoriumi. „Vėtrūnėlė“ jau keletą metų žinoma kitu pavadinimu - „Versina“. Būtent į šią įmonę, atliekų sektorių kuruojant A.Petkui, suplaukė dešimtys milijonų eurų ES paramos lėšų, skirtų šiukšlių rūšiavimo gamykloms statyti.
Dirbdamas „Vėtrūnos“ grupėje, A.Petkus savyje atrado verslininko gyslelę. „Tvarkietis“ 1999 m. įsteigė individualią įmonę. Veiklą A.Petkus pasirinko pagal tai, ką tikrai išmanė - jis nutarė teikti transporto paslaugas. 2003 m. šis verslas pertvarkytas į uždarąją akcinę bendrovę ir pakrikštytas nauju vardu - „Transefektas“.
Politinė karjera
Maždaug tuo metu startavo ir šviežiai iškepto verslininko A.Petkaus politinė karjera. Su Liberalų demokratų partija - būsimaisiais „tvarkiečiais“ - jis išrinktas į Telšių rajono tarybą 2002 m. pabaigoje vykusiuose savivaldos rinkimuose.
2007 m. „Tvarkiečių“ pozicijos Telšiuose smarkiai sustiprėjo - savivaldos rinkimuose partija gavo 12 iš 27 kėdžių rajono taryboje, o UAB „Transefektas“ savininkas ir direktorius A.Petkus tapo meru. Nuo šio momento A.Petkus nebegalėjo eiti vadovaujančių pareigų versle - liko tik politika ir tik aukščiausiame lygmenyje.
2008 m. A.Petkus išrenkamas į Seimą ir palieka mero postą. Parlamente politikas, dar neseniai save pristatinėjęs kaip „neetatinį aplinkos apsaugos inspektorių“, tampa Aplinkos apsaugos komiteto nariu.
2012 m., nors likęs už Seimo borto, jis tęsia politinę karjerą kaip aplinkos viceministras. Ministras Valentinas Mazuronis paskiria A.Petkų kuruoti atliekų sektorių. Ir čia jis tiesiogiai kontroliuos atliekų tvarkymo sistemos sukūrimą. Tą sritį, kuriai skirtais ES paramos pinigais bus maitinamas V.Banio verslas. Tas verslas, kuris viceministrą maitino iki žengimo į politiką ir tapus politiku. Ir dabar.
„Šiukšlynų milijonieriaus“ įnamis
Būdamas V.Mazuronio komandos nariu, atliekų sektorių kuravęs A.Petkus buvo kritikuojamas dėl buvusių ryšių su „Vėtrūna“ ir V.Baniu, tiesiogiai suinteresuotu pinigų upe iš tuomet skirstytos ES paramos šiukšlių mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) gamyklų statyboms.
A.Petkus ir tada, ir dabar yra dviejų Telšių rajono įmonių - jau minėto „Transefekto“ bei „Želvaičių valdos“ - akcininkas. „Želvaičių valdą“ politikas kontroliuoja kartu su V.Baniu. „Transefektas“ registruotas tuo pačiu adresu, kur glaudėsi ir buvusi A.Petkaus darbovietė „Versina“.
Skolų ordino kavalierius
Sukdamasis V.Banio verslo struktūroje, A.Petkus spėjo prasigyventi dar prieš žengdamas į politiką. Seimo nario A.Petkaus kišenes 2010 metais smarkiai papildė jo paties verslas.
Kandidatuodamas į Seimą 2012 metais, jis deklaravo būtent tada gavęs net 770 tūkst. litų (223 tūkst. eurų) paskolą iš jau ne kartą minėtos bendrovės „Transefektas“. Bet A.Petkaus padėtis verta atskiro aptarimo.
223 tūkst. eurų Seimo narys iš savo įmonės pasiskolino 2010 m. balandžio 1-ąją. Kur kas svarbiau - tai, kad „Transefektas“ labai solidžią pinigų sumą savo vieninteliam akcininkui paskolino tada, kai labai vargiai galėjo tai padaryti.
2010 m. sausio 25 d., pora mėnesių iki melagių dienos, Šiaulių apygardos teismas „Transefektui“ iškėlė restruktūrizavimo bylą. Kaip nurodoma teismo nutartyje, procesas pradėtas „Transefekto“ direktoriaus prašymu - dėl „laikinų finansinių sunkumų“.
A.Petkus pripažįsta kažkada (2005, 2006 ar 2010 m. - rinkitės pagal skonį) gautos paskolos taip ir negrąžinęs. „Tai, aš iš tos [paskolos] praktiškai nieko nesu grąžinęs“, - teigia „tvarkietis“.
Seimo narys kišenėje
Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodomi trys pagrindiniai restruktūrizuojamo „Transefekto“ kreditoriai. Pirmasis - su verslininku tikrai nesusijęs bankas „Swedbank“. Kiti du - V.Banio „Vėtrūna“ bei bendrovė „Juvara“, kur V.Banio pėdsakų taip pat netrūksta.
Visų pirma, „Vėtrūna“ buvo esminis A.Petkaus įmonės pragyvenimo šaltinis. „Transefekto“ finansiniuose dokumentuose „Vėtrūna“ nurodoma kaip „pagrindinis transporto paslaugų, statybos įrankių ir mechanizmų nuomos paslaugų pirkėjas“.
Finansiniai dokumentai taip pat išduoda, kad „Vėtrūna“, kuriai 2010 m. suskubta grąžinti 373 tūkst. litų skolų, netrukus ėmėsi pati lengvinti A.Petkaus verslą slegiančią skolų naštą. 2011 m. kovą, A.Petkui būnant Seimo nariu ir jau gavus solidžią paskolą iš savo įmonės, „Vėtrūna“ perėmė „Transefekto“ paskolos iš „Swedbank“ mokėjimą beveik 211 tūkst. litų sumai, o 2012 m. sausį tą patį padarė jau 240 tūkst. litų sumai.
Iš vienos kišenės į kitą
Tada „Transefekto“ kreditoriai sutiko su bendrovės skolų išdėstymo grafiku. Kaip rodo pačios bendrovės oficialūs dokumentai, beveik 3,18 mln. litų (apie 921 tūkst. eurų) skolų išdėstyta per penkerių metų periodą. Bet vienas iš trijų pagrindinių kreditorių šio termino pabaigos nesulaukė.
Kol „Swedbank“ stebėjo, kaip „Vėtrūna“ perima „Transefekto“ įsipareigojimus, bendrovė „Juvara“, minėta kaip „Vėtrūnos“ subrangovė stambiuose statybiniuose projektuose, bankrutavo. Tai įvyko 2012 m. rudenį.
Pernai, vasario mėnesį, Šiaulių apygardos teismo sprendimu, „Transefekto“ restruktūrizavimo procedūra baigta. Panašiau, kad pasikeitė tik kreditoriai.
Didžiausias kreditorius liko su kur kas įspūdingesne suma - 342,9 tūkst. eurų. Kas šis kreditorius? Ogi bendrovė „Ontra“, kurios pavadinimas jums gali pasirodyti girdėtas. Šią įmonę ilgą laiką kontroliavo V.Banio „Vėtrūna“, bet tai jau istorija. Nuo 2011 m. gegužės šią bendrovę valdo Siarhei Parfenchyk - mistiškas veikėjas iš Baltarusijos, su V.Baniu ir kompanija dalyvavęs dalijantis pinigus MBA gamyklų statyboms.
Ir būtent ši įmonė kantriai laukia, kada atliekų sektorių kuravusio pol...