Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. Visuomenėje iš tiesų ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“.
Carl Spitzweg - Der arme Poet (Vargšas poetas), apie 1839 m.
O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną. Pateikiame interviu su doc. Aurimu Švedu, kuriame jis dalinasi savo įžvalgomis apie istorijos mokslą, jo svarbą ir suvokimą visuomenėje.
Geriausio dėstytojo įvertinimas
Doc. Aurimas Švedas buvo įvertintas kaip geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas. Šis apdovanojimas jam buvo didžiulis ir tikrai malonus siurprizas.
Paklaustas, už ką, jo nuomone, buvo taip įvertintas studentų, A. Švedas atsakė: "Atvirai sakant, galiu tik spėlioti, kodėl studentai mane išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju. Tikriausiai šį klausimą geriau būtų užduoti jiems. Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“.
A.Švedui iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjo parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Jis yra įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus.
Kelias į dėstytojo karjerą
Istorija A. Švedui visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą jis blaškėsi tarp noro groti roko grupėje ir planų studijuoti istoriją. Džiaugiasi, kad apsisprendė stoti į Vilniaus universitetą. Pirmoji mintis, kad jam patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Paskaitos ir seminarai
A. Švedui patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose jie keičiasi idėjomis. Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų.
Istorijos studijas renkasi smalsūs, nebijantieji eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiantieji poreikį gilintis ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus. Tad A.Švedas gali dirbti su įdomiais jaunais žmonėmis. Jie paskaitose ne tik „rašo diktantus“.
Palyginti su kolegomis iš Lietuvos istorijos ar Lietuvos kultūros tyrimų institutų, jam tyrimams lieka mažiau laiko. Kita vertus, darbas universitete turi labai daug privalumų: nuolat bendraujama tarpusavyje, keičiamasi idėjomis, diskusijose tikrinamos įvairios hipotezes. Tai yra didelė vertybė.
Istorija A. Švedą žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“.
Delfi diena. Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.: ar lūkesčiai tapo realybe?
Baltijos kelias, 1989 m.
Istoriko vaidmuo visuomenėje
Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti.
A.Švedas pastebi, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra. Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas.
Vasario 16-osios akto atradimo reikšmės
A.Švedas teigia, kad profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visos mūsų akademinės bendruomenės gyvenime. Tai, kad profesorius Liudas Mažylis formaliai nėra istorikas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės kalbant apie pastarojo žmogaus jaustą vidinį poreikį pažinti ir atrasti. Juk būtent ši emocinė jausena nedavė jam ramybės ir skatino šį mokslininką ieškoti Vasario 16-osios akto.
Nereikia burti žiūrint į krištolinį rutulį tam, kad būtų galima konstatuoti ir dar vieną dalyką - itin svarbų atradimą padaręs politologas naudojosi istorikų įdirbiu, kuris nėra toks jau mažas tyrinėjant Vasario 16-osios akto pražuvimo epochos akivaruose aplinkybes ir šio dokumento tikėtinų klajonių trajektorijas. Istorikai jau seniai yra įvardiję dvi kryptis - Rusija ir Vokietija - kaip gaires pasiryžėliams imtis Vasario 16-osios akto paieškų.
Visiškai akivaizdu, kad egzistuoja bent trys Vasario 16-osios akto atradimo reikšmės: simbolinė - emocinė; teorinė; geopolitinė. Simboline ir emocine Vasario 16-osios akto atradimo reikšme mes neturime teisės abejoti. Kita vertus, profesoriaus Liudo Mažylio atradimas akimirksniu tapo tikru iššūkiu mūzos Klėjos¹ tarnams, nes privertė mus nerti į giliausias istorijos, politologijos, tarptautinės teisės ir tekstologijos gelmes svarstant pamatinį teorinį klausimą „Kas yra dokumento originalas?“.
Pasakęs tai aš priartėjau prie trečiosios - geopolitinės - Vasario 16-osios akto suradimo reikšmės. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve surastas dokumentas mums pasakoja apie tai, koks sėkmingas buvo užgimusios Lietuvos valstybės kelias į tarptautinį pripažinimą.
Viešojoje erdvėje reiškiantiems nuomonę, esą Lietuvos istorikai turėtų pasakyti „mea culpa“ („esame kalti, nes neradome Vasario 16-osios akto, kaip ir Mindaugo sostinės vietos, Vytauto kapo ir karūnos, Vilniaus bazilisko, ir t. t.“), A.Švedas turi kontrpasiūlymą - kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie būtiniausi dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje. Formuluojamas šis pasiūlymas turėdamas omenyje vieną nemaloniai skambančią tezę - Lietuvos valstybė niekada savo prioritetu humanitarikos nelaikė ir todėl šioje sferoje dirbantys žmonės yra daugeliu atveju lyg nuotykių ieškotojai, o ne mokslininkai, įgyvendinantys ilgalaikę valstybės strategiją. Norintiems prieštarauti tegaliu užduoti vieną klausimą - ar Lietuvos valstybė kada nors buvo įvardijusi savo prioritetu Vasario 16-osios akto suradimą ir (esant reikalui ir galimybėms) parvežimą į Lietuvą?
Nepaisant nepakankamo dėmesio mokslui, vaizduotės, intelektinės drąsos ir strateginio mąstymo stygiaus valstybiniu mastu, Kovo 11-osios epochoje mokslininkai valstybei ir visuomenei padovanojo ne vieną mūsų istorinę vaizduotę esmingai paveikusį ir kolektyvinę tapatybę sustiprinusį atradimą. Turiu omenyje archeologo Aleksiejaus Luchtano nuoseklų ilgametį darbą tyrinėjant Kernavę (kartais pavadinamą „lietuviškąja Troja“) ir Albino Kuncevičiaus Dubingiuose surastą Mikalojaus Radvilos Juodojo bei Radvilos Rudojo palaidojimo vietą (pastarasis atradimas tapo pagrindu šių Lietuvos istorijos herojų ir kitų Radvilų giminės atstovų palaikus saugančio panteono steigimui); istoriko Edvardo Gudavičiaus iš naujo aktualizuotą 1009‑ųjų siužetą ir nustatytą labiausiai tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą - 1253 m. liepos 6-ąją. O kur dar istoriko Alfredo Bumblausko pastangos, atvėrusios mums LDK istorijos imperinį matmenį ir parodžiusios senosios Lietuvos buvimą erdvėje nuo Gdansko iki Smolensko; praeities tyrinėtojo Egidijaus Aleksandravičiaus mums suteikta galimybė pamatyti istorijos įvairovę lietuvių išeivijos pasaulyje ir pagaliau kelių akademinių disciplinų atstovų nuoseklaus darbo rezultatas - Kauno modernizmo fenomeno, gimusio tarpukariu, pamatymas ir įvertinimas. Na, ir baigdamas paminėsiu daugiatomės Lietuvos istorijos autorių pastangas, dėl kurių prieš skaitytojų akis atsiskleidžia panoraminis valstybės ir tautos istorijos vaizdas. Profesoriaus Liudo Mažylio atradimas bus įrašytas į paminėtų proveržių, padariusių mūsų kaip bendro istorinio likimo ir atminties bendruomenės gyvenimą prasmingesnį, gretą ir aš dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi bei sveikinu savo kolegą iš Vytauto Didžiojo universiteto.
tags: #aitvaru #namai #detalusis #planas #lazdyneliai