Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai, taigi jau ne prisiminimai, o prisiminimų rinktinė. Buvusi partizanų ryšininkė ir politinė kalinė turėjo ką papasakoti. Kuo po to virto knyga? Jau ne vieni prisiminimai.
Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių. Žmonės traukėsi į Rytus, iš kur artėjo frontas. Kas bus? Būgštavimai pasiteisino. Ir sustiprintas komunistinio režimo aparatas.
Per kaimus nuskriejo žinia: žudo vyrus! Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai. Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai, nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena. Nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės. Režimą vykdė divizija, prieš tai atsakančiai pasidarbavusi Čečėnijoje ir Ingušetijoje. Iš gimtųjų vietų daugiau kaip pusę milijono čečėnų; kita tiek išžudė. P.Vetrovas buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Graikai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautybių žmonės. Enkavedistai pasklido po Lietuvą. Kova truko ištisą dešimtmetį. Maskvos pasitikėjimą. Priešais”, buvo pertvarkomi administracinis ir partinis aparatai.
Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. ryšio su partizanais. Su vieno partizanų dalinio vadovybe. Pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. Kai kuriems partizanams kilo abejonės. O trys, nujausdami kažką negero, nėjo. "Desantininkų" stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. Kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia. Savaitės. Tai buvo žiaurus vaizdas. Medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. Buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais. Ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. Lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną.
Mikuckis susirado majorą Pyragių. Į specmokyklą. Su juo atvirai ir net džiaugėsi, sutikęs bendramintį patriotą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. Keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. Jo uždarymo 1943 m. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. Buvo vienintelis kelias į profesūrą. Veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai. Prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo. Pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Suvalkijos. Iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. Į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. Paaiškėjo, Markulio agentas. Įvairių žmonių, dirbančių Lietuvos labui. Iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis. Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys. Vadai. Triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. Surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. Ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. Bet nusijuokė. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs. Susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. Įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. Kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima. Tas bevardis ir bepavardis Markulio žmogus Algimantas ir jo adjutantas Vincas-Aleksas Augulis. Čia profesorius pasirodydavo rečiau. Sferomis. “Štai mes ir ėmėme dirbti KGB žinyboje. Markulio agentai turėjo savo veikimo zonas. Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis. “(...) 1946 m. Su enkavedistais. Brolis Juozas su Stasiu Treikausku. Juos supažindino su ponu Kęstučiu. Ryšio su Tauro apygardos štabu. Aktyvų pogrindininką, labai besirūpinantį nelegaliai gyvenančiais. Kuo padėjo ir jam su Stasiu. Gal padės jai susirasti darbo. Dar buvo anksti. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį. Žūtbūt užmegzti ryšį su Tauro apygardos štabu. Sėda į traukinį ir važiuoja į tėviškę. Per laukus Valavičių kaimo link. Pasigirsta šūviai. Stasys “laimingai” pabėga, o Juozas sužeidžiamas į kojas. Viskas vyksta pagal planą. Į smilkinį, bet dar kartą sužeidžiamas - į ranką - ir suimamas. Sužeistą ryšininką į Marijampolės ligoninę. Įmanydama stengėsi padėti čia pakliuvusiems sužeistiesiems partizanams pabėgti. Tariamą pabėgimą ruošė KGB. Plano tęsinys. Jį vykdė Kęstutis. Tikėjosi, kad šis susiras partizanus, kurie imsis gelbėti sužeistą draugą. Pasitaikė tinkama proga. Atvežtas kitas sužeistas partizanas. Juozas sėkmingai atsirakino duris. Miestą nuvežė prie Kumelionių tilto. Pasveikęs Juozas tapo aktyviu kovotoju. Dingus čekistams iš akiračio, ryšys nutrūko. Seserį Anelę ir per tetą paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Labai apgailestavo, kad su broliu taip atsitiko, ir pažadėjo padėti Aneliukei. Kito susitikimo metu atnešė 60 rub. Kaltę ji netekusi brolio, todėl jis privaląs ja, Aneliuke, pasirūpinti. Svetima pavarde, - sako Anelė. Bedirbant, jis vėl davė 170 rub. Kad mes, Kauno pogrindininkai, sudedam tokiem reikalam. Juo suabejojau ir pamėginau sužinoti, kas jis yra iš tikrųjų. Prašė nupirkti peroksido ir denatūruoto spirito. Gydyti į Kauną. Jis tą laiškutį pasiėmė su savimi. Laiškutis buvo tardytojų prisegtas prie mano bylos. Man liepė Kęstučiu nepasitikėti. Brolis gydosi. Meškerės. Jos du broliai ir trys seserys jau buvo areštuoti. 1948 m. suėmė ir ją viena suknele, gatvėje. Tada galutinai sužinojau, į kokias pinkles patekau. Kęstutis manęs nepaleido, bet ir nesuėmė. Laikas. Važiuoti. Žinią apie susitikimą, sutariau su Kęstučiu važiuoti. Susitiksime. Ir susitikimas dabar neįmanomas, visiškai nėjau į stotį. Po pusryčių Kęstutis atėjęs barė: kodėl nebuvau stotyje. Jau nebuvo, todėl atėjo eilė ir mane izoliuoti. Bronę, o po jos ir mane, 1949 m. ėjo į bažnytėlę pas kun. Bielskį. Kelias kirto miško kampą. Moterim - Januševičienei ir jos dukrai Levai -kelią pastojo rusų kareivis. Liepė sukti iš kelio ir aplenkti mišką. Pilni sunkvežimiai. Nubėgo pažiūrėti. Įsmuko į duobę, išsikruvino. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti. Jis - taip pat nežinoma. Dabar tas žmogus miręs, o sūnus sakosi nieko nežinąs. Dabar ta duobė užžėlusi žole. Beržu.
1944 m. tolstančio fronto šūviai, vieną pavakarę į Marijampolės raj. Igliškėlių valsč. (Greičiau - rusiškas. - Red.) Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Dybakalnio kapinaitėse jau tarpukaryje nebuvo laidojama. Ir pastatė metalinį kryžių. Rusų kareivis. Tai padarė kažkokio baltaraiščio atvaryti čigonai. ... Sustojus sunkvežimiui, jo variklis tebedirbo. Apsirengę vyrai. Šalia Vilkauskų sodybos. Kitus du bėglius nusivijo kareiviai. Grįžo tuščiomis. Nutempė prie kapinaičių. Žmonės išdrįso nueiti į kapinaites. Lyg ir ateitininkų, pažymėjimas... Kad leistų užmuštuosius palaidoti, bet leidimo negavo. Išgulėjo iki vėlyvo payąsario. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Lietuvai ir tirpstant baimės ledams, prakalbo gyvi likę jos liudininkai. Labai išvargęs, visas šlapias ir purvinas vienas iš pabėgusių nuo mirties. Rutkauskai jo neišvijo ir neišdavė, padėjo atsigauti. Nežinia. Vėliau vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs, o kitas pasitraukęs į užsienį. Labai gražiai, su šilkiniais baltiniais. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. 1989 m. jų pavadinimas “... ornamentuotus kukavinės pypkės fragmentus.
Jo. Kankinami, o po to šaudomi ir užkasinėjami paupyje. Buvo visai prie pat jų sodybos. O upė ir lieptelis - žemai. Duobę, atrodo, kad ten buvo kariškių. Nedaug. Duobės gylio iš kitos upės pusės nesimatė. Naktį prie upės girdėjosi šūviai. Kitą dieną duobės nebuvo. Ta vieta buvo užversta eglių ar kitų medžių šakelėmis. 23 valandą girdėjo šūvius. Užmestą šakomis. Buvo maistas. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną. Kaip į Šmulkščio kluoną rusai nusivarė civilį lietuvį ir uniformuotą vokietį. Ten juos sušaudė. (NKVD pasienio kariuomenė) Štabas. Jie žmones tardė, kankino ir šaudė. Ten nušautas, Vaičiūnas nežino. Atsimena: slapstėsi du vokiečių kareiviai. Naktį jie ateidavo pas žmones prašyti duonos. Šmulkščio lauke. Netoli šulinio, prie Sakalausko, pakrūmėj. Įduba. Su pusberniu Klemensu Kazlausku. Buvo išvaryta į kitą pastatą - mūrelį. Varė į šieninę - tokį pastatą prie gyvulių tvarto. Suimtųjų buvo daug. Matė iškastą duobę prie Dovinės.
Agurkiškių Sodyba Šiandien: Ryšys su Gamta ir Gyvūnais
Kaip pasakoja G. Vaicekauskaitė, prieš septynerius metus Kaune baigusi mokslus ji įgijo rekreacijos specialistės profesiją, vyras Renaldas - miškininko. Po studijų abu, kaip ir planavo, mieste neužsiliko. Tada reikėjo sugalvoti, kaip susikurti pajamų šaltinį. Pirma mintis buvo gyvulininkystė.
„Renaldas rinkosi tarp ožkų ir avių. Mūsų krašte avių buvo labai daug, ožkų - mažiau. Jis išklausė ožkų auginimo ir sūrių gaminimo kursus, o pabendravęs su būsimais kolegomis nusprendė įsigyti ožkų ir iš jų pieno gaminti produkciją. Pirmąją ožką Renaldas gavo dovanų už atliktus sodininkystės darbus. Jai, anot Gretos, reikėjo draugės, nes ožka - bandos gyvūnas. Tad pora susirado ir nusipirko antrą ožką. „Tačiau abi jos buvo nemelžiamos, o mes norėjome pieno, tad ieškojome dar vienos, bet aplinkui nieko nebuvo. Radome skelbimą, kad Kalvarijoje parduodama visa banda - dvylika ožkų. Planavome savo turimą ūkį papildyti viena melžiama ožka, tačiau buvo sąlyga pirkti visas.
Įdomiausia, kad melžiamų ožkų įsigiję jaunuoliai, nors ir augę kaime (Gretos vaikystė prabėgo Agurkiškių kaime, Renaldas visą laiką gyveno netoliese, Bagotosios kaime), melžti nė vienas nemokėjo. Ožkų buvo daug, dviem visas pamelžti rankomis buvo sunku. Bandė gaminti sūrius, bet, norint parduoti visą produkciją, būtų reikėję ją vežti į kitus miestus. Tad vienam tektų melžti ir gaminti sūrius, o kitam juos pardavinėti.
Tiesa, iškart po karantino pora buvo pastebėjusi, kad žmonės noriai lanko ožkytes, patinka jas paglostyti, padraugauti, vaikams gyvuliuką iš arti parodyti. Kadangi nenorėjo savo kiemo paversti pramogų aikštele, sugalvojo steigti mobilųjį ūkį ir su ožkytėmis važiuoti ten, kur yra laukiami. Iš pradžių su savo augintinėmis vykdavo į gimtadienius, miestelių šventes, įvairius renginius.
„Pastebėjome, kad mūsų ožkos sekioja paskui žmones. Buvome pas kaimynus nuėję, tai jie labai nustebo, kaip mums pavyko atsivesti ožkas, - pasakoja Greta. - Pas mus, į poilsiavietę Agurkiškėse, atvykdavę žmones taip pat stebėjosi, kad mūsų ožkos nesibaido žmonių. Aš kiekvieną vasarą uogauju, grybauju, man miškas labai artimas. Nusivežėme kartą ir ožkas į mišką, jos ten puikiai jautėsi, nebijojo, bet ir nuo mūsų nesitraukė. Kokia tokio vaikščiojimo esmė? Kai šalia tavęs eina ožkos, tu gali su jomis bendrauti, bet kada jas paglostyti, gali matyti, ką jos ėda, gali ir pats pasiūlyti nukritusių nuo medžių lapelių.
Kokie žmonės atvyksta pasivaikščioti po mišką su ožkomis? Pasak Gretos, atvyksta tie, kuriems tikrai patinka gamta, - jie ir augalus pažįsta, ir gyvūnai jiems nesvetimi. Atvyksta ir tokių, kurie nedrįsta prie ožkos prieiti, kuriems nedrąsu ją paglostyti. Kaip ožkos į tai reaguoja? „Jos pripratusios prie žmonių, tad joms žmogaus irgi reikia, - sako Greta. - Kai sutinkame miške vaikštinėjančius žmones, ožkos prieina, nors visai jų nepažįsta, mekena. Vaikščiodamos jos niekur nuo mūsų nesitraukia, gilyn į mišką nelenda - eina ten, kur ir žmogus, kartais iš paskos, kartais priekyje, eina žmogaus greičiu. Jeigu bėgsi - bėgs ir jos, jeigu eisi ramiai arba sustosi - taip darys ir jos.
Rudenį ar žiemą organizuodami pasivaikščiojimus ožkų šeimininkai leisdavo žygeiviams atsivežti ir savo šunis - kartu eidavo pasivaikščioti ir šunys, ir ožkos.
„Jei nori, kad jos darytų tai, ko tikiesi, reikia su jomis susidraugauti, švelniu balsu bendrauti, - paaiškina Greta. - Ožkos atkaklios - jeigu sugalvoja kažkur pakliūti, tarkime, į sodelį, atkakliai stengiasi tai padaryti. Jos gana lengvai dresuojamos, greitai išmoksta reaguoti į savo vardus. Su skanukais nesunkiai išmokėme jas kojytę paduoti. Dresuoti ožkas lengva, nes jos - labai smalsios.
„Kelis kartus buvo - atsikeliame ir matome, kad ožys išėjęs iš savo aptvarėlio. Žino, kad atsikabins kabliukas gerai patrankius - kažkada vieną kartą pabadė ir pavyko, tai progą nutaikęs vėl pabando. Paskui užsilipa ant sklepo (vėsus sandėliukas po žeme - aut. past.) ir medį skabo. Ožkos, juokauja Greta, ir laiką pažįsta. Jei šeimininkai pavėluoja grįžti iki šėrimo ar melžimo, tai jos patrypčioja, patrypčioja, o paskui pabėga iš ganyklos ir graužia naujai sodintą sodą. Dar ir priekaištingai žiūri: pats kaltas, kad vėluoji. Tad dabar, jeigu šeimininkai kažkur išvažiuoja, priveža į tvartą žolės ir augintines uždarytas palieka - ramiau, kad nieko neiškrės, jei ir vėluos sugrįžti.
Ožkų bandoje - sava hierarchija. Yra ožka, kuri vadovauja tvarte, visi jos klauso. Ji pirma paėda, pirma ir į pievas eina.
„Kai iš Kauno atsikėlėme į sodybą Agurkiškėse, ten buvo tvartukas, nes mano močiutė laikė kiaules, karvę - tik šiek tiek vidų patvarkyti reikėjo. Tiesa, jis nedidelis, todėl kai dvylikos ožkų bandą parsivežėme, ankštoka buvo, - pasakoja Greta. Nemenkas moters rūpestis - ožiukai. Ožkos kasmet jų atsiveda, šiais metais - trys, o anksčiau yra apsiožkavusios net septynios. Ožiukus, jeigu jie auginami pardavimui, iki pusantro dviejų mėnesių žindo ožka - paskui jiems ieškoma naujų namų. Greta neslepia - prisirišti prie mažylių ji spėja ir per kelis mėnesius, tad ir naujų namų mažyliams ieško geriausių.
Šiuo metu pora turi keturiolika augintinių - ožkų, mažylių, ožį. Naujausias pirkinys - trys ožkytės nulėpusiomis ausimis - anglų nubijos. Iki šiol jie augina ir pačią pirmąją, Renaldo už atliktus darbus kažkada gautą ožką - jai jau daugiau nei dešimt metų. Kodėl savo feisbuko paskyrą pora pavadino „Bagota ciba“? Ciba, nes taip ožkos vadinamos tarmiškai - ciba, cibutė. Bagota, anot pašnekovės, turi dvi reikšmes. Renaldas sugalvojo pavadinimą ir tapatina jį su Bagotosios kaimo, kuriame įsikūrę, pavadinimu.
Lietuvos partizanų Tauro apygardos struktūra:
- Apygardos struktūra
- Įsakymas
- Malda
- Apygardos partizanų himnas
- 1947 m. kelionės į užsienį maršrutas
- Grįžimo iš užsienio maršrutas
- Priimti į partizanus
- Partizanui Beržui apdovanoti
- Apygardos partizanai
- Fotoliudijimai
Veiksniai, lėmę tragišką pokarį:
- Neapgynė šalies nei aukštoji karininkija.
- Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai.
- Gynė laisvos Tėvynės viziją.
- Partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000.
- Liko?
KGB veiklos metodai:
- Po to naudoti žiauriausias priemones prisipažinimui išgauti.
- Sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą.
- Pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones.
Ožkų auginimo pagrindai: 10 dalykų, kuriuos reikia suprasti prieš įsigyjant ožkas.
tags: #agurkiskiu #sodyba #parduoda