Valstiečio sodyba ir pirtis XVI-XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Šiame straipsnyje nagrinėjami privačiuose bajorijos dvaruose gyvenusių valstiečių kasdienio gyvenimo ypatumai XVI a.-XVII a. pirmoje pusėje. Šiandieną reikia naujo žvilgsnio į šį svarbų visuomenės luomą, įtraukiant ir iki šiol mažai analizuotus valstiečių kasdienio gyvenimo klausimus. Tyrimo chronologija - XVI a., kai atsiranda daugiau šaltinių, leidžiančių nuodugniau analizuoti šią problemą, - XVII a. vidurys, vadinamasis Tvano laikotarpis, nes karų ir ligų negandos tiesiogiai veikė visų visuomenės sluoksnių gyvenimo sąlygas.

Remiantis daugiausia teismų bylų aktais, dvarų inventoriais ir naratyviniais šaltiniais, atskleidžiama, kaip atrodė valstiečių sodyba, koks buvo jų gyvenamasis namas, kokia apranga, mityba ir kasdienybėje svarbių daiktų įvairovė.

Valstiečio sodyba

Europos valstiečių sodybai buvo būdingi keli skirtingos paskirties pastatai, iš kurių pagrindiniai buvo gyvenamasis namas, tvartas, klojimas ir dirbtuvės. Kiek ir kokie pastatai aptariamuoju laikotarpiu sudarė LDK valstiečių sodybą? XVI a. pirmos pusės teismo byla liudija apie kunigaikščio Jono Polubenskio valstiečio Simono Nožčičiaus sodybos padegimą ir kartu leidžia susidaryti jos vaizdinį.

Byloje rašoma, kad pirmiausia buvo padegtas kluonas, nuo kurio užsiliepsnojo tvora, nuo šios tvartas, toliau klėtis ant paklėčio su įvairiais joje buvusiais daiktais, o tada šalia buvusi pirkia su priemene. Tad visą sodybą sudarė keturi mediniai pastatai: kluonas, skirtas javų derliui, tvartas gyvuliams, klėtis daiktams laikyti ir pagaliau pirkia - valstiečių šeimos gyvenamasis namas. Vienas iš šių trobesių - o būtent klėtis, minimas ir pačiame Pirmajame Lietuvos Statute, kuriame rašoma, kad jei valstietis išvogtų kito valstiečio klėtį, būtų baudžiamas kartuvėmis. Taigi klėtis buvo pagrindinis pastatas, kuriame valstietis laikydavo savo turtą, už kurio vagystę grėsė tokia griežta bausmė.

Kaip toliau pažymima byloje, minėto Simono sodyboje taip pat buvo 30 avilių su bitėmis, stoginė, kurioje tuo metu buvo padėti trys ratai, ir kopūstų, agurkų bei česnakų daržas. Gaisro metu sudegė greičiausiai kieme lesinėjusios 30 vištų bei 5 žąsys. Svarbu atkreipti dėmesį, kad sodyba buvo aptverta tvora, o kituose teismų bylų aktuose minimi ir užrakinami vartai.

Valstiečių sodyba. Šaltinis: Vikipedija

1560 m. byla, taip pat dėl padegimo, liudija apie Konstantino Kuncevičiaus valstiečio Jaronimo Ignatavičiaus sodybą Gardino paviete. Ji buvo didesnė - ją sudarė aštuoni pastatai: gyvenamasis namas, svirnas ant paklėčio, kluonas ir net penki tvartai. Palyginti didelis tvartų skaičius liudytų, kad valstietis greičiausiai laikė daug gyvulių, nors šaltinyje minima, jog sudegė tik vienas tvarte buvęs arklys.

Įdomus vėlyvesnis šaltinis - 1586 m. Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro, buvusio Žemaitijoje, inventorius, kuriame yra surašyti to dvaro dviejų valstiečių duoklininkų namai. Vienas jų - Tomulis Mykolaitis - gyveno sodyboje, kurioje buvo numas (вежа, nom) su priemene, klėtis, pirtelė ir jauja. Kito duoklininko - Motiejaus Vilkio sodyboje stovėjo gyvenamasis namas, taip pat numas su priemene ir pirtis. Tad šie valstiečiai turėjo po 3-4 pastatus.

Daugiau įvairios paskirties statinių buvo 1597 m. Kristupo Zenavičiaus Vilniaus pavieto Trakininkų dvaro kaime gyvenusio tijūno Jono Petkevičiaus sodyboje. Šaltinyje vardijamos dvi „juodos“ pirkios su priemenėmis, trys klėtys, iš kurių viena buvo ant paklėčio, arklidė, salyklinė, pirtis su priemene, kluonas su jauja ir penki tvartai gyvuliams bei šunims; pačioje sodyboje dar buvo avilių. Taigi iš viso buvo net 14 pastatų.

Pažymėtina, kad, kitaip nei ankstesniuose pavyzdžiuose, tijūnas turėjo atskirą arklidę, taip pat salyklinę, kuri buvo skirta salyklui gaminti. Šio pastato buvimas rodo, kad valstietis gaminosi alų. Galime atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje valstiečių elito sodyboje buvo statoma ir atskira salyklinė, ir alaus darykla (vadinamasis bravoras).

Minėto valstiečio sodyba buvo išskirtinė ir tuo, kad jis turėjo ne vieną, o du gyvenamuosius namus, net tris klėtis daiktams laikyti ir net penkis tvartus. Nagrinėdami XVII a. pirmos pusės šaltinius taip pat randame aprašytų įvairių sodybų. Tarp jų ir labai kuklių. Štai 1603 m. laisvo žmogaus Grigo Stasevičiaus rašte, kuriuo jis paliudija gavęs iš pono Jono Bako ūkį su trobesiais prie Strėvininkų, Trakų paviete, vardijama tik gryčia su priemene, klėtis ir tvartas. Galime manyti, kad būtent šie pastatai valstiečių sodyboje buvo svarbiausi ir kukliam gyvenimui jų užteko.

Iš šių pavyzdžių ir kitų šaltinių matyti, kad uždarą valstiečių sodybą galėjo sudaryti vos trys trobesiai, skirti šeimai gyventi, turtui laikyti ir gyvuliams, o turtingesni valstiečiai galėjo turėti ir daugiau nei dešimt pastatų - ne vieną gyvenamąjį namą, daugiau klėčių, tvartų, atskirą kluoną, taip pat čia būta arklidžių, pirties ar salyklinės. Dar reikėtų pridurti, kad valstiečiai amatininkai savo sodybose kai kada turėdavo atskiras dirbtuves, pavyzdžiui, 1586 m. Povilo Petraičio sodyboje Upytės paviete buvo pastatyta kalvė. Matyti, kad svarbūs valstiečių sodybos elementai buvo aviliai ir daržai.

Gyvenamasis namas

Apie valstiečio gyvenamąjį namą įdomių duomenų randame naratyviniuose šaltiniuose. Imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinys Zygmundas fon Herberšteinas, 1517 ir 1526 m. keliavęs per Lietuvą, aprašė žemaičių valstiečių namus: „Gyvena žemose ir labai ilgose trobose, kurių viduryje saugoma ugnis. Prie jos sėdėdamas, šeimos tėvas mato gyvulius ir visą namų ūkį. Mat jie paprastai po tuo pačiu stogu, kur gyvena patys, laiko be jokios pertvaros ir gyvulius.“

Italas Aleksandras Gvanjinis 1611 m. išspausdintame savo darbe taip pat aprašė žemaičių būstą: „Prasti žmonės gyvena mažose, žemose, pailgose trobose, kuriose vakarais ir rytais vidury aslos kūrenama ugnis.“ Jonas Lasickis pažymėjo, kad žemaičių namams buvo būdinga siaura viršūnė su įrengta anga, pro kurią išeidavo dūmai ir nuo gyvulių susidaręs tvaikas. Toks namas buvo senesnio tipo - kvadratinis, su keturšlaičiu stogu. J. Jurginis pateikė įžvalgą, kad jis buvo medinis, rentinės konstrukcijos, be langų ir be lubų, dengtas šiaudais, su anga stogo kraige. Anot architektūros istorijos tyrinėtojų, numas buvo seniausio tipo pastatas - su atviru ugniakuru, skirtas žmonėms gyventi ir gyvuliams laikyti.

Toks gyvenamasis namas II tūkstantmečio pradžioje greičiausiai buvo paplitęs visoje Lietuvoje, be to, jis buvo būdingas visam Baltijos jūros regionui. Tačiau aptariamuoju laikotarpiu LDK numus randame būtent Žemaitijoje. Tuo metu paprastai numas buvo pagrindinis neturtingų žemaičių valstiečių būstas, o labiau pasiturintys šį pastatą naudojo jau daugiau ūkinėms reikmėms arba gyveno jame tik vasarą.

Pavyzdžiui, minėtas valstietis Tomulis Mykolaitis 1586 m. turėjo vieną gyvenamąjį namą - būtent numą, o tame pačiame kaime gyvenęs Motiejus Vilkis, be numo, turėjo atskirą gyvenamąjį namą su seklyčia. Numą jis greičiausiai tenaudojo kaip tvartą. Kai kurių valstiečių sodybose numas reikšmės neprarado ir XVII a. Štai iš 1620 m. šaltinio sužinome, kad tokiame nume, Pienaujoje, gyveno Žemaitijos valstietis Motiejus Giželaitis. Tais metais jis pas save į numą, į puotą, netgi buvo pasikvietęs bajorus Merkelį Druktenį ir Kristupą Grigorevičių.

Kiti valstiečiai gyveno dūminėje pirkioje arba gryčioje - tai pastatas su krosnimi, bet be kamino. Ne veltui tokia pirkia pavadinama „juoda“ - nuo po patalpas pasklindančių dūmų (greičiausiai ją vėdindavo atvėrę duris). Šis trobesys būdavo su lubomis ir langais, kurie valstiečių namuose buvo ne stikliniai, o dengti riebaluotu popieriumi ar gyvulio pūsle. Matyti, kad tokiame name dažnai būdavo priemenė, kai kada ir daugiau patalpų.

Pavyzdžiui, valstiečio Jaronimo Ignatavičiaus pirkia buvo su priemene ir kamara; gryčioje su priemene ir kamara Debrovo kaime gyveno Vosyliaus Kapočiaus valdiniai - Eska ir Fedka Gončarovai; o duoklininko Motiejaus Vilkio gyvenamasis namas buvo su seklyčia, priemene ir gryčia. Šiais atvejais minimas dvigalis namas, kuriame buvo trys patalpos. Į jį įėjus pirmiausia būdavo patenkama į priemenę, vienoje jos pusėje buvo pirkia arba seklyčia, kitoje - kamara arba gryčia.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad ir valstiečių namuose buvo šviesusis kambarys - vadinamoji seklyčia, paprastai būdinga bajorų namams. Tačiau joje, skirtingai nei bajorų namuose, nebuvo židinio arba krosnies. Retai kada šaltiniuose aprašoma, kas buvo gyvenamųjų pastatų viduje, tačiau kai kurie šaltiniai atskleidžia tam tikras detales. Galime manyti, kad numuose pagrindinį vaidmenį vaidino ugniakuras, o dūminėse pirkiose svarbus elementas buvo krosnis. Ant tokių didelių krosnių būdavo ir sėdima, ir, greičiausiai, miegama.

Štai 1629 m. šaltinyje minima moteris, „sėdinti su vaikais ant krosnies“ Bresto pakamarienės valdinio Stepono Hančyčiaus namuose Utovičių kaime. Ji buvo paprašyta prižiūrėti raupais sergančius minėto valdinio vaikus, o tuo metu jis su žmona iki vidurnakčio gėrė smuklėje. Kiti šaltiniai atskleidžia, kas galėjo būti laikoma kurioje konkrečioje namo patalpoje. Štai XVI a. pirmoje pusėje Simono Nožčičiaus prie pirkios buvusioje priemenėje buvo dveji ašmenys, peikena ir ragotinė. Apie epizodą, vykusį priemenėje, pasakoja 1646 m. šaltinis - valstietis Adomas Šleivys, gyvenęs Sipainių kaime, kaltindamas valstietę Jadziulę Jusienę raganavimu, liudijo, kad ji, pakviesta į vestuves, slapta iš jų išėjo ir, nuėjusi į priemenę, trupino savo iš namų atsineštą duonos plutą ir šėrė ja paršelius, dėl to, kaltintojo nuomone, vieną jų papjovęs ir suvalgęs jis pats susirgo, o kiti paršeliai išdvėsė. Tiesa, nežinome, ar tie paršeliai buvo pagrindinio namo priemenėje.

Kas būdavo kitose patalpose? 1566 m. Esko ir Fedkos Gončarovų namų kamaroje buvo laikyti drabužiai, grynieji pinigai ir kartu toje pačioje patalpoje buvo pastatyta 10 statinių miežių. Taigi ši namo kamara buvo naudojama ir ūkinėms reikmėms, nors, pavyzdžiui, bajorų namuose gyvenamųjų namų kamara paprastai būdavo skirta miegoti ir asmeniniams daiktams laikyti. O kokie gi valstiečių namuose buvo baldai? 1597 m. teismo byla atskleidžia, kad tijūno Jono Petkevičiaus juodoje pirkioje buvo du stalai. Iš tiesų, valstiečių namuose iš baldų tebuvo tik stalai ir suolai.

Apskritai, tuo metu Europoje valstiečių namai buvo menkai apstatyti. Ypač maži namai, kuriuose tebuvo tik viena patalpa. Joje šeima susėsdavo ant suolų aplink atvirą židinį ir stalą. Ant tų pačių suolų būdavo ir miegama. Kituose šaltiniuose randame valstiečių daiktų surašymus, iš kurių galime susidaryti aiškesnį vaizdą, kas buvo gyvenamųjų namų viduje. Iš tokių namų daiktų yra minima patalynė, staltiesės ir rankšluosčiai, virtuvės indai.

Štai 1541 m. Barboros Kęsgailienės valdiniai Gavrilas ir Ščerbas turėjo staltiesę, dvi pūkines antklodes ir pagalvę, valdinys Demjanas turėjo geležinę keptuvę. 1542 m. kunigaikščio Jurgio Masalskio valstiečio Otrochimo namuose buvo daugiau namų daiktų: 4 katilai, net 10 trikojų puodų, 12 staltiesių ir rankšluosčių, kurie per užpuolimą buvo pavogti. 1595 m. iš Jurgio Volmenskio Promediavos dvaro Sujanų kaimo valstiečio Urbono Jokūbaičio pirkelės buvo išneštos dvi paprastos drobės paklodės ir dvi žemaitiškos pagalvėlės.

Šie pavyzdžiai rodo, kad valstiečiai savo kukliuose namuose miegojo ant suolų ar krosnies; turtingesnieji valgydavo prie staltiese apdengto stalo, pavalgę riebaluotas rankas galėjo nusišluostyti rankšluosčiu; valstiečiai valgį virė virš ugniakuro pakabintame katile ar trikojame puode, o kai kurie naudojo geležines keptuves.

Pirties reikšmė ir tradicijos

Pirtis tradicinėje lietuvių kultūroje užima ypatingą vietą, nes ji simbolizuoja ne tik higieną, bet ir bendruomeniškumą bei dvasinę atgaivą. Senovėje pirtis buvo laikoma šventu erdvė, kurioje ne tik atliekamos kūno higienos procedūros, bet ir vykdavo svarbūs ritualai. Pirties ritualai apimdavo ne tik vonias, bet ir apeigas, skirtas sveikatai, vaisingumui bei bendruomenės ryšiams stiprinti. Tai buvo vieta, kur susitikdavo šeimos nariai ir kaimynai, dalindavosi naujienomis ir patirtimi.

Pirtis taip pat buvo naudojama kaip vieta, kurioje buvo švenčiamos svarbios gyvenimo sukaktys, tokios kaip krikštynos ar vestuvės. Be to, pirties garai ir šiluma simbolizuoja atgimimą ir naują pradžią, todėl ji buvo susijusi su įvairiais magiškais ir religiniais įsitikinimais. Pirtis, kaip bendruomenės simbolis, taip pat atspindi senovės lietuvių gyvenimo būdą, jų vertybes bei ryšį su gamta, todėl pirties kultūra yra neatsiejama nuo Lietuvos kultūros paveldo.

19 a. valstiečio sodybos pirties architektūra ir konstrukcija atspindi ne tik praktinius, bet ir kultūrinius aspektus. Tradiciškai pirtis būdavo statoma iš medienos, naudojant rąstus, kurie buvo lengvai prieinami Lietuvos kaimo vietovėse. Pirties stogas dažnai buvo dvišlaitis, o kartais ir keturšlaitis, kas leido efektyviai nukreipti lietaus vandenį. Dūminės pirties konstrukcija buvo ypač populiari, kadangi ji suteikdavo galimybę išsaugoti šilumą ir dūmus, kurie buvo neatsiejama šios pirties dalis.

Pirtys dažnai buvo statomos toliau nuo gyvenamųjų namų, kad išvengtų dūmų ir kvapų, o jų viduje buvo įrengta krosnis, kuri šildydavo patalpas. Pirtis buvo skirta ne tik higienai, bet ir socialiniams susirinkimams, todėl jos interjeras dažnai būdavo papuoštas liaudies meno elementais. Pirties architektūroje taip pat galima pastebėti simbolinius elementus, kurie atspindėjo lietuvių pasaulėžiūrą ir tradicijas. Tokios pirtys, kaip ir pačios valstiečio sodybos, buvo neatsiejama bendruomenės gyvenimo dalis.

Lietuviška pirtis Rumšiškėse. Šaltinis: Vikipedija

Pirties ritualai

Tradiciškai pirtis buvo laikoma šventa vieta, kurioje vyko svarbūs ritualai ir apeigos. Į pirtį dažnai susirinkdavo šeimos nariai ir bendruomenės žmonės, kad atšvęstų gyvenimo etapus, tokius kaip krikštynos, vestuvės ar derliaus šventės. Vienas iš svarbiausių ritualų buvo kūno valymas, kuris simbolizavo ne tik fizinį, bet ir dvasinį atsinaujinimą.

Pirtyje buvo atliekamos ir apeigos, skirtos pagerbti protėvius bei gamtos jėgas. Pavyzdžiui, per šventes, tokias kaip Užgavėnės, pirtis tapdavo vieta, kur buvo švenčiami ritualai, skirti išvaryti blogąsias dvasias ir pasikviesti sveikatą bei gerovę. Be to, pirtis buvo ir bendravimo vieta, kur žmonės dalijosi istorijomis, dainomis bei patirtimi, stiprindami bendruomenės ryšius.

Ritualai dažnai apimdavo ir specialių vantų naudojimą, kurios buvo gaminamos iš įvairių augalų, simbolizuojančių švarą ir sveikatą. Vantos buvo naudojamos ne tik masažui, bet ir kaip priemonė, padedanti atgauti energiją ir harmoniją. Tradicinė pirties kultūra Lietuvoje išliko iki šių dienų, ir daugelyje sodybų vis dar praktikuojami senieji ritualai.

Regioninės pirties tradicijos

Lietuvoje pirties tradicijos skiriasi priklausomai nuo regiono, ir kiekvienas kraštas turi savo unikalias praktikas ir ritualus. Šiaurės Lietuvoje, pavyzdžiui, pirties ceremonijos dažnai apima daug dūmų, o pirtys statomos kaip dūminės. Tokios pirtys buvo naudojamos ne tik higienos, bet ir ritualų tikslais. Šios tradicijos sietinos su senovinėmis baltų apeigomis, kurios simbolizuoja atsinaujinimą ir švarą.

Pietų Lietuvoje, ypač Dzūkijoje, pirtis dažnai buvo naudojama ne tik vonioms, bet ir linų džiovinimui bei apdorojimui, kas rodo jos daugiafunkciškumą. Be to, Dzūkijos pirtyse vyko įvairios bendruomenės šventės, kurios stiprino socialinius ryšius. Žemaitijoje pirtis buvo laikoma šventu vieta, kurioje vykdavo krikštynų ir kitų svarbių gyvenimo įvykių apeigos. Kiekvienas regionas suformavo savo nuostatas apie pirtį, atspindinčias vietos kultūrą, istoriją ir papročius, todėl pirtis tapo neatsiejama kiekvienos sodybos dalimi, prisidedančia prie visuomenės gyvenimo ir tradicijų puoselėjimo.

Modernios pirties interpretacijos

Šiandien modernios pirties interpretacijos Lietuvoje atspindi praėjusių laikų tradicijas, tačiau su šiuolaikiniais patobulinimais. Pirtis, anksčiau buvusi paprasta dūminė konstrukcija, dabar dažnai įrengiama naudojant ekologiškus ir inovatyvius sprendimus, tokius kaip medžio ir akmens derinys. Tokios pirtys siūlo ne tik tradicinį garinimą, bet ir įvairius sveikatingumo ritualus, masažus bei aromaterapiją.

Dauguma modernių pirtis įrengiamos su poilsio zonomis, kur galima atsipalaiduoti po garinės procedūros, o tai prisideda prie bendros gerovės. Be to, šiuolaikinės pirtys dažnai turi patogias atliekančias mašinas, leidžiančias efektyviau naudoti energiją ir vandenį. Kai kurios pirtys yra pritaikytos visai šeimai, siūlančios erdves vaikams ir suaugusiems. Taip pat populiarėja pirtis su kubilais, kur galima mėgautis šiltu vandeniu gamtos apsuptyje. Modernios pirties interpretacijos leidžia išlaikyti senas tradicijas, tuo pačiu suteikiant joms naują gyvenimą, prisitaikant prie šiuolaikinio žmogaus poreikių ir gyvenimo būdo.

Valstiečių sodybų palyginimas

tags: #19a #valstiecio #sodyba #pirtis