Seniausias Vilniaus Žydų Kapinių Likimas: Nuo 1939 m. Iki Šių Dienų

Senosios Vilniaus žydų kapinės, įkurtos Šnipiškėse, yra svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Ši teritorija, kurioje dabar stovi Vilniaus sporto rūmai, mena sudėtingą ir tragišką žydų bendruomenės istoriją Lietuvoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime kapinių likimą nuo 1939 m., sovietinės okupacijos laikotarpiu ir iki šių dienų, atskleidžiant iššūkius, su kuriais susiduria paveldosaugininkai ir žydų bendruomenė, siekdami išsaugoti šią istorinę vietą.

Draugija „Gerbkime kapines“ gilinasi į šių kapinių praeitį, nes rūpi jų ateitis, kad Lietuvos vyriausybė atsisakytų savo sumanymo kapines išniekinusiuose Sporto rūmuose įkurdinti kongresų rūmus.

Kapinių Istorija Iki 1939 m.

Kapinių teritorija augo prijungiant naujus sklypus ir 1831 metais siekė 4,5 hektaro. Rusijos caras Nikalojus I-asis malšindamas 1831 m. sukilimą įsakė Vilniuje pastatyti tvirtovę. Sunaikino 1,3 hektaro dalį kapinių arčiausiai Neries, liko 3,25 hektaro. Kapinėse po to nebebuvo laidojama. Jų riba tačiau po to nepakito, kaip rodo dešimtys žemėlapių.

Lenkijos valdžia Vilniuje okupacijos laikais norėjo kapines panaikinti ir teritoriją paskirti sporto stadijonui, tačiau rabinas Vilniaus žydų bendruomenė aršiai ir sėkmingai jas apgynė. 1939 m. bendruomenė pastatė gelžbetoninę tvorą.

Kapinių Likimas Sovietinės Okupacijos Metais

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininko pavedamas Spaudos ir Draugijų Skyriaus Vedėjas P.Kežinaitis 1940 m. rugsėjo mėn. 16 d. pasirašė tokį nutarimą: "Išžiūrėjęs Vilniaus žydų bendruomenės bylą radau, kad esamomis sąlygomis tolimesnis bendruomenės veikimas yra nebesuderinamas su Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos siekimais, todėl nutariau Vilniaus žydų bendruomenę likviduoti ...".

Holokausto metu naciai suprato, kad tai svarbus paveldas, ir uždavė surašyti 51 paminklo epitafijas. O šiaip vokiečiai iškirto medžius ir krūmus ir sunaikino dauguma antkapių. Po karo miestiečiai paminklais grindė kelią.

Sovietų valdžia sprendė kaip sutvarkyti kapines, kad jos negadintų įvaizdžio šalia esančiam stadionui, kur 1950 m. turėjo būti švenčiamas tarybų valdžios įsigalėjimo dešimtmetis. Pasaulio žydų kongresas Niujorke susižinojo, kad kapinėms gręsia sunaikinimas. Jisai 1947 m. kreipėsi į Sovietų Sąjungoje veikiantį Antifašistinį žydų komitetą, kuris susisiekė su LKP sekretoriumi Antanu Sniečkumi, kuris pavedė reikalą Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui P.Kareckui, kuris paskyrė miesto vyriausią architektą, Lenino aikštės kūrėją Vladislovą Mikučianį sudaryti komisiją.

Komisija nusprendė, „Šis paminklas (kapinės), taip pat ir visi neseniai pastatyti paminklai jokios istorinės - meninės vertės neturi. Šiaurinėje sienoje (tvoroje) yra įmūrytos kelios XVIII a. (akmeninės) lentos. Hercedeko kapas ir „legendinis“ medis sunaikinti. Senosios žydų kapinės po sugriovimo yra apleistos ir niekieno nesaugomos. Komisija mano, kad tikslinga būtų pietrytinėje kapinių dalyje išsaugoti nedidelę aikštelę (20X20 m), kurioje reikėtų sudėti labiausiai vertingas akmenines lentas, nes šioje teritorijoje pagal generalinį planą numatoma įsteigti parką, o likusią kapinių teritoriją panaudoti parkui“.

Senųjų Vilniaus žydų kapinių vartai 1934 m.

Dabartinė Situacija ir Iššūkiai

Dažnai susiduriame su pasiteisinimais, kodėl nereikėtų rūpintis šių kapinių likimu. "Visas Vilnius pastatytas ant kapinių. Tų kapinių seniai nebėra. Sporto rūmų pamatai devynių metrų gylio, palaikai iškelti. Kapinių ribos nežinomos, neįsivaizduojam kaip jos atrodė. Žydai jomis nesirūpino, jų netvarkė ir jų negynė, jas patys pasmerkė. Caras jiems kadaise sumokėjo didelius pinigus, jiems nieko nepriklauso ir jie tik nori pinigų." Taip kalba pareigūnai ir kartais netgi istorikai.

2007 m. Lietuvos istorijos instituto darbuotojai Elmantas Meilus (LDK istorija), Vytautas Jogėla (vėlyvesni laikai) ir archeologas Gediminas Vaitkevičius ištyrė kapinių istoriją ir nustatė kapinių ribas. Šios ribos itin tiksliai nustatytos ir jų tikrumą patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Po Sporto rūmais nėra palaikų, tačiau aplinkui jų yra pilna.

Draugija "Gerbkime kapines" gilinasi į šių kapinių praeitį nes rūpi jų ateitis, kad Lietuvos vyriausybė atsisakytų savo sumanymo kapines išniekinusiuose Sporto rūmuose įkurdinti kongresų rūmus.

Nuosavybės Klausimas ir Kompensacijos

Iš viso, sprendžiant iš Elmanto Meilaus rastų dokumentų, nepanašu, kad žydams būtų priklausę kapinės. Jie patys tvirtindavo, kad šias kapines sudarantys sklypai priklauso kunigaikščiui, Radviloms, karmelitams vienuoliams ir miestui. Žydai ištisai mokėdavo savininkams pinigus patvirtinti, jog šie sklypai pagal paskirtį amžinai bus kapinės. Kodėl žydai žemių nepirko?

Vytautas Jogėla savo straipsnyje 2015 m. Lituanus žurnale apžvelgė šių kapinių istoriją 19-ame ir 20-ame amžiuje, iškėlė daugybę dokumentų. Jis mini vieną vienintelį dokumentą apie caro išmoką, anot kurio vietinė komisija įvertino kapinių žemę ir statinius 4,500 rublių suma, tačiau supykus imperijos valdžiai, sumą sumažino iki 3,500 rublių.

Telefonu šiuo klausimu kalbėjau su Lietuvos istorijos instituto direktoriumi Alvydu Nikžentaičiu. Jisai sutiko, kad Vilniaus žydai su valdžia nesiderėjo. Jie neturėjo pasirinkimo ar priimti išmoką, tai buvo prievartos veiksmas. Anot jo, reikia skirti materialinius klausimus ir dorovinius klausimus. Šis požiūris neatsispindi Kultūros paveldo vertybių registre.

1939 m. Vilniaus Plėšimas

1939 m. rugsėjo 19 d. į Vilnių įžlegėjo sovietų tankai. Miestas ir Vilniaus kraštas buvo paveiktas Lenkijos karo su Vokietija ir SSRS. 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai ir SSRS pasirašius vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį, numačiusią Vilniaus kraštą perduoti Lietuvai, prasidėjo planingas Vilniaus turtų grobimas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą.

Iš mūsų užsienio reikalų ministro J. Urbšio pro memoria (1939 m. spalio 21 d.) matyti, jog V. Molotovas buvo pareiškęs (atrodo, spalio 19 d.) savo vyriausybės norą Vilniaus kraštą perduoti neatidėliojant (1, p. 111). Tačiau Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių galėjo prasidėti tik spalio 27 d. Iki jai įžengiant, sovietų kariuomenė spėjo išmontuoti ir išvežti modernaus radijo aparatų fabriko „Electrit“, popieriaus, aliejaus ir konservų fabrikų, spirito gamyklos, didžiųjų spaustuvių, radijo stoties įrengimus, klinikų rentgeno ir elektrofizioterapijos aparatūrą, karo ligoninės baldus, vaistus, tvarsliavą (2, p.

Skelbti dokumentai leidžia papildyti istorikų žinias ir susidaryti tikroviškesnį vaizdą apie gamybos, ryšių, transporto priemonių grobstymą, jo būdus ir trukmę. Paaiškėjo, kad sovietų šeimininkavimas nesiliovė ir po Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilniaus kraštą.

Iš bankų buvo paimta vertybių ir dokumentų Raudonieji plėšikai siaubė miesto įstaigas ir gyventojų butus, atrodo, daugiausia suimtųjų beipasislėpusių gyventojų. Iš magistratūros ir kuratorijos rūmų buvo paimti visi baldai, išluptas parketas (1, p. 106). Iš butų grobti baldai, muzikos instrumentai, parketas, durų užraktai, vandens kriauklės ir kt.

Bevaisės buvo Lietuvos vyriausybės pastangos sustabdyti turto išvežimą. Iš dalies galima sutikti su tuometinio Vilniaus lietuvių veikėjo J. Cicėno išsakyta mintimi, kad „Medžiaginės gėrybės dar niekis, bet didžiausia vagystė - tai archyvų išgrobimas“ (8, p. 245).

Holokaustas Lietuvoje

Holokaustas Lietuvoje prasidėjo po to, kai nacistinė Vokietija 1941 m. birželio 22 d. užpuolė Tarybų Sąjungą. Nacistinės Vokietijos kariai buvo sutikti kaip išvaduotojai, juos rėmė pasipriešinimo prieš sovietus aktyvistai. Nuo pirmųjų dienų naciai žudė žydus, įtraukę lietuvius, atsiliepusius į Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimus sukilti.

Lietuvoje naciams sunkiai sekėsi išprovokuoti pogromus, tačiau jie atrado pakankamą kiekį talkininkų vykdant sistemines ir masines žydų žudynes šalies provincijoje ar didžiuosiuose miestuose. Per pirmąsias dvi karo savaites buvo nužudyta apie 4 tūkst. žydų Kaune, apie 3 tūkst.

Žydai verčiami dirbti Prienuose 1941 m.

Seniausių Vilniaus Žydų Kapinių Šviesuoliai

Prisiminsime "Seniausių Vilniaus žydų kapinių šviesuolius", jose palaidotus, kaip antai 1797 m. spalio 9 d. mirusį Vilniaus Gaoną, taip pat kapinių gynėjus. Visi kviečiami rugpjūčio 27 d.

Žydų Advokatai Lietuvoje

Lietuvos valstybingumo židinyje, Laikinojoje sostinėje 1922 m. privačių advokatų sąraše viso buvo 41 advokatas, iš jų 17 lietuvių, 8 žydai. Pagal 1933 m. “Vyriausybės žiniose” paskelbtą advokatų sąrašą, iš 194 advokatų - 83 buvo žydai.

Sionistų Veikla Lietuvoje

Lietuvos sionistai karą pasitiko labai praretėjusiomis gretomis. Dalis aktyvistų dėl suintensyvėjusių carinės valdžios persekiojimų pasitraukė į Vokietiją dar prieš karo pradžią, kiti rusų karinės administracijos potvarkiu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur prisijungė prie Petrograde susitelkusios Rusijos sionistų grupės, aktyviai dirbo leidžiant sionistinę spaudą.[2] Iš prieškario kartos lyderių Vilniuje buvo likę tik Jakovas Vygodskis (netrukus pakliuvęs į vokiečių nemalonę ir pora metų praleidęs karo belaisvių kalėjimuose), Josifas Regensburgas (trumpam tapęs sionistų organizacijos centrinio komiteto pirmininku Vilniuje tuoj po I-ojo Pasaulinio karo ir vėliau aktyvus sionistinio judėjimo veikėjas Lenkijoje), Izaokas Rubinšteinas (Vilniaus rabinas), Mozė de Šalitas, Izraelis Nisanas Karkas (vėliau religingųjų sionistų „Mizrachi“ lyderis), Abraomas Viršubskis ir 1915 m. pabaigoje, vokiečiams jau užėmus Vilnių, atvykęs ir mieste apsigyvenęs gerai žinomas sionistas Simonas Rozenbaumas.

Žydų Bendruomenė Klaipėdoje

Žydų bendruomenė pradėjo gausėti tik XX amžiaus pradžioje: 1910 metais čia gyveno 2000 žmonių (9 proc. visų miestiečių), o 1939-aisiais, kai vokiečiu nacionalsocialistų šulas Adolfas Hitleris, karo laivu atpaukęs į Klaipėdą, rėžė kalbą iš Teatro pastato balkono, Klaipėdoje priskaičiuota iki 7000 žygų (14 proc. visų gyventojų).

Kai kurie jau anksčiau buvo pabėgę nuo nacių į saugesnes pasaulio šalis - Pietų Afriką, JAV, Argentiną.

tags: #zydu #turto #registras #naciia #1939 #metai