Po Vilniaus aneksijos tiek pati Lenkija, tiek ir Lietuvoje gyvenanti lenkų tautinė mažuma, Lietuvoje imtos traktuoti kaip didžiausios grėsmės šaltinis valstybės teritoriniam vientisumui ir suverenitetui. Brutalūs Lenkijos veiksmai sudarė palankią dirvą skaldomajai išorinei įtakai skverbtis ir veikti regiono šalių tarpusavio santykius, kartu palaidojant ir regiono konsolidacijos viltį.
Kitaip tariant, tikroji laimėtoja lietuvių ir lenkų konflikte dėl Vilniaus buvo Rusija ir Vokietija. Kurstydama lietuvius prieš lenkus ir palaikydama nuolatinį įtampos židinį, Maskva paralyžiavo bet kokias konsolidacijos pastangas savo vakariniame pasienyje. Kauno ir Varšuvos konfliktas suteikė naują perspektyvą ir Vokietijos Rytų politikai. Lietuvos eliminavimas iš planuojamo apsauginio buferio, turėjusio atskirti Vokietiją ir Rusiją, darė neįmanomą strateginį Rytprūsių apsupimą, mažino spaudimą Vokietijai iš šiaurės ir šiaurės rytų.
Aktyvindama užsienio politiką Vokietija planavo perimti iniciatyvą ir taip išvengti buferio tarp jos ir Rusijos atsiradimo. Patyrusi smurtą ir netekusi istorinės sostinės bei didelės dalies rytinių žemių, Lietuva nuo pat konflikto su Lenkija pradžios užtarimo ir teisingumo bandė ieškoti Tautų Sąjungoje.
Pirmaisiais metais po Vilniaus okupacijos, mėginta rasti abiem konflikto pusėms, t.y. Lietuvai ir Lenkijai, priimtiną sprendimą. Deja, laikui bėgant Tautų Sąjungos pasiryžimas jį rasti blėso. Praėjus tik trejiems metams nuo Vilniaus užgrobimo Tautų Sąjunga susitaikė su Lenkijos jai primestu fait accompli ir sutiko pripažinti status quo padėtį dėl Vilniaus krašto. 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių Konferencija formaliai pripažino Vidurio Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją.
Lenkijos ir Lietuvos siena 1938 m.
Šis balsas - prancūzų - buvo priešiškas lietuvių aspiracijoms. Po 1923 m. kovo 15 d. prijungus šias žemes Lenkijai, Lietuva nebegalėjo tikėtis Tautų Sąjungos paramos susigrąžinant prarastas teritorijas. Su šiuo nepalankiu faktu teko skaitytis visoms Lietuvos vyriausybėms, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės. Dar daugiau - bet kokios teritorinės pretenzijos Lenkijai Ženevoje buvo vertinamos kaip netoleruotinas vieno Tautų Sąjungos nario elgesys kito jos nario atžvilgiu. Tačiau atsisakyti Vilniaus tarptautinio solidarumo labui Lietuva nebuvo pasiruošusi.
Negalėdami realizuoti savo aspiracijų Ženevoje, nepajėgdami susigrąžinti Vilniaus jėgos metodais, lietuviai pasirinko permanentinio „karo stovio“ su Lenkija būklę. Ambasadorių Konferencijos sprendimas dėl Vilniaus pripažinimo Lenkijai ne tik užgavo gyvybinius Lietuvos interesus, bet ir negrįžtamai pakirto Tautų Sąjungos autoritetą lietuvių politikų ir visos visuomenės akyse, iš esmės nepalikdamas alternatyvos politinei orientacijai į Vokietiją ir Sovietų Sąjungą.
Šis „prancūziškas instinktas“ su „britiškais saugikliais“ pagrindu, atrodė labiau nei įtartina. Taigi nepasitikėjimo būta abipusio. Pasitikėjimo Tautų Sąjunga Lietuvoje nestiprino ir kai kurių jai gyvybiškai svarbių reikalų svarstymo Ženevoje procedūros ypatumai. Lietuvių visuomenę labai piktino, kad užgrobus jų istorinę sostinę lenkai dar ir kelia jiems Tautų Sąjungoje bylas dėl lenkų mažumos persekiojimo Lietuvoje.
Šis ypatingomis simpatijomis Lenkijai, atstovų elgesys. Tokiomis aplinkybėmis, nors apie tai ir vengta viešai kalbėti, Tautų Sąjungos autoritetas Lietuvoje nebuvo didelis. Žinant, kas ir kaip turėjo įtakos svarbiausių sprendimų priėmimui Tautų Sąjungoje, sulaukti jos paramos gyvybiškai svarbiais Lietuvai klausimais - visų pirma ginant Lietuvos interesus Vilniaus ir Klaipėdos kraštuose - nesitikėta. Šis jų sluoksnis įsitikinimu, kad paramos prieš Lenkiją reikia ieškoti kitur - Maskvoje ir Berlyne.
Rusijai (tiksliau joms rūpėjo Vilniaus klausimo nesureguliavimas ir įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos palaikymas). Šis duoti įsipareigojimai Lenkijai (Vokietiją varžė 1919 m. Versalio taikos sutartis, o Rusiją - 1921 m. Rygos taikos sutartis). Šis valstybių bloko susiformavimu, revanšistinės tendencijos įgijo Lenkijos nuskriaustos mažos silpnos Lietuvos teisių gynimo pavidalą. Tačiau tas jų suinteresuotumas nereiškė suinteresuotumo Lietuvos teisių įgyvendinimu ir Vilniaus klausimo sprendimu.
Šiai Lenkijoje). Abi šalys buvo nepatenkintos tokia įtempta situacija, todėl 1928 m. Šiuje prasidėjo lietuvių-lenkų derybos dėl santykių normalizavimo. Lietuvių delegacijai vadovavęs tuometinis premjeras A. Voldemaras derybas sutiko pradėti tik dėl tarptautinio spaudimo. Bet Lietuvos pozicija buvo nepasikeitusi - kategoriškai reikalauta grąžinti Vilnių. Tai, savo ruožtu, buvo nepriimtina Lenkijai, todėl derybos buvo iš anksto pasmerktos nesėkmei. Santykių normalizavimu su Lenkija, dėl savų sumetimų, iš esmės nebuvo suinteresuota ir Lietuvos opozicija.
Šiuje vykstant Lenkijos-Lietuvos deryboms, opozicija - krikdemai, liaudininkai ir net socialdemokratai kaltino tautininkus dėl noro sudaryti antilietuvišką susitarimą su lenkais. Tačiau šie kaltinimai buvo populistiniai, kadangi dar prieš prasidedant deryboms Ministras Pirmininkas A. Šios grėsmės iš lenkų pusės, jokia liberalizacija santykiuose su Lenkija nėra įmanoma. Apčiuopiamo rezultato. Vienintelis šis derybų efektas buvo susitarimas dėl vadinamojo mažojo pasienio judėjimo bei oficialus Lietuvos sutikimas dėl termino „administracinė linija“ naudojimo vietoje termino „demarkacinė linija“ Lietuvos-Lenkijos sienai apibūdinti.
Šiajame XX a. Šis Vilniaus klausimo faktorius išliko - tarsi uždelsto veikimo bomba. Tačiau ko gero nė vienas iš jų neprilygo savo tendencija peraugti į pasaulinį. Kaip jau buvo minima, Lietuva ir Lenkija nuo 1920 m. nepalaikė oficialių diplomatinių santykių, tarp šalių nebuvo tiesioginio transporto susisiekimo ir net pašto.
1938 m. pradžioje Lenkijos valdžia nutarė, kad reikia perkirsti Gordijaus mazgą lenkų-lietuvių santykiuose. Pretekstą suteikė pasienio incidentas, per kurį kovo 11 d. žuvo Lenkijos pasienietis. Kovo 17 d. į Kauną buvo išsiųsta ultimatyvi nota, kuria Lenkijos Vyriausybė reikalavo nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius. Priešingu atveju, kaip skelbė nota, „Lenkijos Vyriausybė savo priemonėmis užtikrins savo valstybės teisėtus interesų apsaugą“.
Visoje Lenkijoje vyko valdžios inspiruojamos demonstracijos, kurių metu Lietuvos veiksmais pasipiktinę žmonės reikalavo „žygio į Kauną“. Tuo tarpu Lietuvos valdžia dėjo visas pastangas, kad neįvyktų jokie ekscesai, galintys išprovokuoti Lenkiją imtis karinių veiksmų. Buvo sustiprintos policijos pajėgos, o kariuomenė buvo parengta reaguoti į galimus neramumus. Tačiau suvaldyti įsiaudrinusią ir pažemintą lietuvių visuomenę, visų pirma jaunimą, nebuvo paprasta.
Šiai Lietuvoje. Kaune naktį iš kovo 17 į 18 d. šauliai, studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai apipaišė kryžiais ir kaukolėmis lenkų duris, o provincijoje netgi grasino lenkams padegimais. Trumpai padvejojusi, Lietuvos valdžia, kuriai tuo metu grasino ir Vokietija, reikalaudama Klaipėdos krašto, naktį iš kovo 18 į 19 d. priėmė Lenkijos ultimatumą ir sutiko su jame keliamais reikalavimais. Šį patriotiškai nusiteikęs jaunimas, apkaltino valdžią neleistina ir gėdinga kapituliacija. Nuotaiks nuraminimui kovo 24 d. buvo sudaryta nauja, jau aštuonioliktoji per 20 nepriklausomybės metų, Vyriausybė, vadovaujama tautininks veikėjo kunigo V. Mirono.
Tačiau tai nepadėjo nuraminti antilenkiškų nuotaikų, kurios pasireikšdavo kaip vietinis lenkų persekiojimas. Kovo 19 d. tačiau tam sutrukdė policija. 1938 m. kovo pabaigoje į Kauną atvyko F. Charvatas, paskirtas Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje.
Šio, kur laikinai įsikūrė Lenkijos ambasada. Lenkų mažumos atstovams irgi nebuvo leista pasveikinti F. Lietuvos lenkų visuomenė diplomatinius santykius su Lenkija užmezgimą ir Lenkijos ambasadoriaus atvykimą į Kauną įvertino kaip ilgai lauktą žingsnį, turėjusį pagerinti lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje.
Tačiau normalizuoti santykius su Lietuva, todėl atsižvelgiant į tuo metu Lietuvoje vyravusias antilenkiškas nuotaikas lietuvių visuomenėje, F. Charvatas gavo instrukcijas nereikalauti jokių pageidavimų ir nesiimti jokių žingsnių dėl lenkų mažumos, nes tai galėtų būti vertinama kaip antilietuviški veiksmai ir bandymai išsireikalauti specialias privilegijas lenkų tautinei mažumai. Būtent todėl Lenkijos ambasados pozicija santykiuose su lenkų mažuma buvo labai rezervuota.
Tačiau toks elgesys buvo gerai apgalvotas. Lenkija žinojo, kad lietuviai atidžiai stebi kiekvieną ambasadoriaus F. Charvato žingsnį. Lietuvoje, net tarp kompromiso su Lenkija šalininkų, net ir bėgant laikui nemažėjo pasipiktinimas Lenkijos panaudotu ultimatumo metodu. Valdžios sluoksniuose ir visuomenėje dominavo pažeminimo jausmas ir vyravo įsitikinimas, kad po ultimatumo seks kiti Lenkijos reikalavimai, visų pirma dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje teisių išplėtimo. Būtent todėl tiek ambasadoriaus F. Charvato, tiek apskritai visos Lenkijos ambasados pozicija lenkų mažumos klausimu buvo gana santūri.
Tačiau diplomatiniai santykiai užmezgimas tebuvo pirmas žingsnis sudėtingame lietuvių-lenkų santykių normalizavimo procese. Užsimezgusiuose tarpvalstybiniuose santykiuose jautriausias klausimas buvo tautinis mažumų klausimas (Vilniaus klausimas dviašaliuose santykiuose net nebuvo keliamas). Lenkijos Vyriausybė tautinių mažumų klausimo sprendimą grindė visiško pariteto principu. Kitaip tariant, buvo teigiama, kad lietuviai Lenkijoje galės laisvai plėtoti savo organizacijas tik tuomet, kai tokios pat teisės bus pripažintos ir Lietuvos lenkams. Bet toks požiūris į tautinių mažumų klausimą netenkino Lietuvos Vyriausybės, kuri baiminosi, kad iš pariteto principo daugiau naudos, kaip stipresnė, turės lenkų mažuma Lietuvoje, o ne negausi lietuvių mažuma Lenkijoje, be to, baimintasi, kad tokiu atveju Lenkijai bus suteiktas pretekstas kištis į Lietuvos vidaus reikalus.
Todėl abiejų šalių vyriausybės pasirinko laukimo taktiką ir atidžiai stebėjo viena kitos žingsnius tautinių mažumų atžvilgiu. Lietuvos lenkų atveju), iškart po diplomatinių santykių užmezgimo neįvyko joks lūžis tautinių mažumų srityje. Tam tikri dviašalių santykių atšilimo ženklai ėmė rodytis tik 1938 m. šiuosiuose sluoksniuose nugalėjo įsitikinimas, kad su Lenkija būtina užmegzti tam tikrą sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, kuri vis labiau ėmė spausti Lietuvą dėl Klaipėdos krašto.
1938 m. pabaigoje ir 1939 m. pradžioje Lietuva žengė eilę žingsnių, turėjusių sušvelninti įtemptus santykius su Lenkija. 1938 m. birželio 25 d. buvo uždaryta Vilniaus vadavimo sąjunga, turėjusi apie 27 tūkst. narių ir apie 600 tūkst. rėmėjų, be to, Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje buvo paskirtas J. Šaulys, pasisakęs už abiejų šalių politinį bendradarbiavimą. Be to, 1938 m. gruodžio 6 d. buvo priimtas Pavardžių įstatymas, kurio 24 straipsnis numatė, kad nelietuviškos pavardės rašomos pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet pavardė gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei jis to pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas. Kitaip tariant, nuo šiol lenkų tautinės mažumos atstovams buvo suteikta teisė reikalauti, kad Lietuvoje jų pavardės būtų rašomos taip pat, kaip ir lenkų kalboje.
Taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos valdžia dėjo visas pastangas, kad Lietuvos spaudoje sušvelnėtų ankstesniais metais akivaizdžiai dominavęs antilenkiškas tonas. 1939 m. pradžioje, po atitinkamų dviašalių susitarimų sudarymo, ėmė normalizuotis ir Lietuvos-Lenkijos ekonominiai santykiai. Lietuvos lenkams ypatingą reikšmę turėjo atsiradusi galimybė be didesnių apribojimų išvažiuoti į Lenkiją ir siųsti ten asmeninę korespondenciją. Lietuvos kioskuose atsirado Lenkijos spauda, kinuose - lenkų filmai. Dviašalių santykių atšilimo kulminacija tapo 1939 m. gegužę Lietuvos kariuomenės vado gen. S.
1939 m. kovą Vokietijai atėmus iš Lietuvos Klaipėdos kraštą ir vis labiau aštrėjant tarptautinei situacijai, Lenkijos projektuojama Lietuvos-Lenkijos karinė sąjunga prieš Vokietiją tapo faktiškai nebeįmanoma. Kiek vėliau, 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Rusija susitarė dėl ketvirtojo Lenkijos padalijimo, ir netrukus kilo Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo 19 d. 3.4. Ėjimas jų buvo nuo 40% iki 50% visų gyventojų. Tačiau Klaipėdos krašto miesteliuose ir kaimuose dominavo lietuviškai kalbantys liuteronų tikėjimo gyventojai.
Be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo gyveno tik apie 30 tūkst. Šis (t.y. apie 1,4% visų gyventojų). Latvijoje ir Estijoje - jų buvo netgi dauguma. Latvijoje ir Estijoje, tapo aristokratinis privilegijų praradimas ir didelis žemės valdos nacionalizacija. Šiai išlaikė savo iki karo turėtą aukštą socialinę padėtį - jie vis dar užėmė ypatingą vietą pramonėje, prekyboje ir laisvosiose profesijose.
Šis partijų (Partei der Deutschen Litauens). Šis organizacijos didžiausia apimtimi naudojosi teise naudotis savo gimtąja kalba viešajame gyvenime. 3.4.1. 1919 m. sausio 18 d. prasidėjusioje Paryžiaus taikos konferencijoje, be kitų pokario Europos reikalų, buvo svarstomas ir Mažosios Lietuvos bei Klaipėdos krašto klausimas. .