Lietuvai kunkuliuojant dėl žydų bendruomenės parengto ir Vyriausybei įteikto daugiau nei pusantro tūkstančio žydams grąžintinų objektų sąrašo, svarbu panagrinėti, kokia situacija yra su šiuo turtu, įskaitant jo būklę ir perspektyvas.
Keli dienraščiai paskelbė Lietuvoje likusių objektų, į kuriuos pretenduoja žydų bendruomenės, sąrašą. Anos Gluško teigimu, žydai susigrąžins jiems priklausiusį turtą po to, kai bus pratęstas grąžintinų pastatų religinėms bendruomenėms terminas.
Situacija Klaipėdoje
Klaipėdoje situacija kiek ramesnė. "Vakarų ekspresas" išsiaiškino, jog iš 1600 į sąrašą įtrauktų pastatų, sklypų ir kitokio prieš karą žydams priklausiusio nekilnojamojo turto objektų Klaipėdos apskrityje minimi trisdešimt šeši statiniai, iš jų aštuoni - uostamiestyje. Tiesa, iki mūsų dienų tiek apskrityje, tiek ir pačioje Klaipėdoje išliko vos keli iš minimų pastatų, o vienas jų, esantis uostamiesčio centre, žydų bendruomenei buvo grąžintas dar prieš aštuonerius metus.
A. Gluško duomenimis, iš 44 tokių objektų Klaipėdos apskrityje žydų bendruomenė realiai norėtų atgauti vos kelis, nes iš tikrųjų dalis sąraše įvardytų objektų yra arba neišlikę, arba tai - žydų kapinės, kurias šiuo metu sėkmingai prižiūri rajonų savivaldybės.
Pagal sąraše pateiktą informaciją, uostamiestyje žydams reikėtų grąžinti objektus:
- Daržų g. 11
- Galinio Pylimo g. 2
- Grįžgatvio g. 6
- Žiedų skersgatvyje 3
Be to, Skerdėjų g. 4 būta žydų mikvos (pirties), Galinio pylimo g. 9a - žydų ligoninės, Grįžgatvio g. - žydų mokyklos. Prieškariu šiame pastate veikė žydų mokykla.
"Iš tikrųjų Grįžgatvio gatvėje esantis pastatas žydų bendruomenei buvo grąžintas dar 1996 metais. Tada bendruomenei reikėjo pinigų išsilaikyti, todėl tą pastatą pardavėme už 100 tūkstančių JAV dolerių. Padėję tuos pinigus į banką, iš palūkanų gyvename iki šiol", - pasakojo A. Gluško.
Realiai dabar žydai Klaipėdoje pretenduoja į Savivaldybei priklausantį pastatą Žiedų skersgatvyje 3, kur glaudžiasi uostamiesčio žydų bendruomenė, be to, juos domina Galinio Pylimo gatvėje išlikęs pastatas, kur šiuo metu veikia viešoji įstaiga Klaipėdos psichikos sveikatos centras, bei Daržų g. 11 esantis žemės sklypas. Pastarajame prieš karą stovėjo sinagoga, o šiandien yra išlikę tik jos pamatai, greta kurių pastatyti garažai.
"Visi kiti objektai nėra išlikę, nors prieškariu Klaipėdoje buvo net septynios sinagogos, o šiandien mes neturime nė vienos. Todėl, susigrąžinę nuosavybę, planuojame naują sinagogą statyti Daržų gatvėje. Ji būtų nedidelė, mažesnė nei stačiatikių cerkvė Palangoje. Jau turime susiradę ir rėmėjų, kurie sinagogos statybai paaukotų kelis šimtus tūkstančių litų", - dalijosi planais Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkė.
Paklausta, ką bendruomenė darytų su kitais pastatais, jei jie būtų grąžinti, A. Gluško tvirtino, jog didelių permainų nebūtų. "Jei kalbėtume apie pastatą Žiedų skersgatvyje, kur dabar glaudžiamės, tai tiesiog taptume visateisiais jo šeimininkais, ir tiek. O Galinio pylimo gatvėje veikiantis Klaipėdos psichikos sveikatos centras galėtų ir toliau sėkmingai veikti. Pastato neparduotume, medikų neišmestume į gatvę. Tiesiog ši viešoji įstaiga turėtų mums mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi patalpomis", - sakė Klaipėdos žydų bendruomenės, kuri pastaraisiais metais sparčiai mažėja, pirmininkė.
Komentuodamas Lietuvos žydų bendruomenės šalies valdžiai įteiktą garsųjį sąrašą ir dėl jo kilusį ažiotažą, LR Teisingumo ministerijos sekretorius Paulius Koverovas patvirtino, esą tie 1600 grąžintinų objektų - tik menamas maksimalus skaičius. "Realų grąžintinų objektų skaičių visoje Lietuvoje gali sudaryti gal dešimtoji šio sąrašo dalis, o gal - dar mažiau. Tai paaiškinama ir prie minėtojo sąrašo pateiktame lydraštyje. Jame rašoma, kad dalis žydams priklausiusio turto buvo privati, dalis - valstybės nuosavybė, kita dalis objektų apskritai nėra bendruomeninis turtas, kai kurie objektai - neišlikę. Be to, nemaža dalis sąraše esančių objektų - žydų kapinės, kurios jau grąžintos", - teigė P. Koverovas.
Galutinio sprendimo šešėlyje: Lietuvos getų kova už sveikatos išsaugojimą
Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkė A. Gluško taip pat sako, kad minėtas sąrašas neturi būti laikomas konkrečia pretenzija į nekilnojamąjį turtą bei jo grąžinimą. O sąrašo paskirtis esanti iš dalies reprezentacinė.
Situacija Kaune
Kauno centre stūkso iš pirmo žvilgsnio apleistas pastatas, tačiau jame galima ir apsikirpti, ir susiremontuoti automobilį. Abu verslai veikia buvusioje sinagogoje, o jos savininkas yra baustas už administracinį nusižengimą dėl pastato nepriežiūros.
Minima sinagoga stovi Kaune esančioje Birštono gatvėje. Vienoje pusėje dirba kirpykla, kitame pastato gale įsikūręs autoservisas. Žengiant Puodžių gatve matyti, kad sinagogos šoninė siena yra apgriauta - joje įrengtos plačios ir aukštos durys remontuoti atvežamiems automobiliams. Nors virš serviso pastato stogas atnaujintas, toji dalis, kuri yra virš kirpyklos, prašosi remonto.
Kauno žydų religinė bendruomenė informavo, kad sinagogos pastatas nuosavybės teise priklauso jai. Prašyme religinė bendruomenė nurodė, jog sinagogos pastatui gresia sunykti, todėl būtina imtis skubių veiksmų, kad išlikęs sinagogos pastatas būtų išsaugotas.
Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas nubaustas už administracinį nusižengimą dėl pastato nepriežiūros ir reikalavimų pašalinti defektus nevykdymo.
KPD Kauno skyrius ne vieną kartą bendravo su Kauno žydų religinės bendruomenės atstovais, jie sprendė, kaip pastatą atkurti. Norėtųsi, kad šie elementai ne sunyktų, o išliktų ateities kartoms.
Opi problema yra tai, kad pastatas labai prastos būklės ir vis tiek naudojamas komerciniais tikslais. Jis nesaugus nei ten dirbantiems žmonėms, nei jų klientams.
Savivaldybė stengiasi motyvuoti savininkus tvarkytis ir prie to prisideda finansiškai, pavyzdžiui, paveldotvarkos programa gali padengti net iki 50 procentų pastato tvarkybos darbų išlaidų.
Kiekviena savivaldybės seniūnija sudaro apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašus. Šiems objektams yra taikomas didesnis nei įstatyme numatytas nekilnojamojo turto mokestis.
Išimtys taip pat taikomos bankrutavusių įmonių ir visų tradicinių religinių bendruomenių nekilnojamajam turtui.
Yra problema, kai pastatai priklauso juridiniams asmenims, vyksta ir komercinė, ir kitokia veikla, bet jie nesitvarko ir miestas neturi įrankių, kaip tuos pastatų savininkus skatinti tvarkytis. Viena iš siūlomų idėjų buvo padidinti NT mokestį.
Vyriausybė šiuo metu sprendžia aktualų restitucijos - turto grąžinimo žydų bendruomenei - klausimą.
Kauno sinagoga, kurioje vyksta restauracijos darbai.
Situacija Kupiškyje
Kupiškio žydai pareiškė pretenzijas į viešąją biblioteką L. Stuokos Gucevičiaus g. 3a. Čia buvo žydų sinagoga.
Bibliotekos direktorė Danguolė Tamulevičienė į žydams grąžintino nekilnojamojo turto broblemą žvelgia optimistiškai, be nerimo. Biblioteka turi pokario metų nuotrauką, kurioje užfiksuotas nykus, sugriuvusios sinagogos vaizdas. Ji atstatyta Vyriausybės lėšomis - jei ne jos, šis pastatas nebūtų išlikęs, taigi ir pretenzijų žydų bendruomenė dėl jo nebūtų galėjusi pareikšti. "Biblioteka miestui reikalinga, taigi, kad ir kaip susiklostytų situacija, manau, nebūsime išmesti į gatvę", - sakė D. Tamulevičienė.
Kitas pastatas, reikalingas žydų bendruomenei, - buvusi žydų pradinė mokykla, kurioje dabar įsikūręs Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos "Guboja" Kupiškio skyrius. Jo pirmininkė Gražina Seiliuvienė sakė nesibaiminanti, jog dienos užimtumo centro lankytojams iš čia reikės išsikelti.
Kiti Objektai
Subačiuje žydai norėtų susigrąžinti Biržų g. 68 esantį fizinių asmenų privatų namą.
Teisiniai Aspektai
Lietuvos įstatymai nenumato grąžinti žydų bendruomenės turtą, tačiau dabar rengiamas įstatymo dėl religinių bendruomenių turto grąžinimo papildymas.
1954 m. Knyga "Trakai"
Turbūt autentiškiausias liudijimas apie 1941 m. rugsėjo 30 d. išžudytos Trakų žydų bendruomenės gyvenimą ir tragišką likimą - 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurios leidėjai, kaip joje nurodyta - Izraelyje gyvenantys buvę Trakų gyventojai.
Prieš 66 metus išleistoje knygoje įamžintas „ramiu kaimeliu“ vadinamų Trakų gyvenimo vaizdas su lakoniškais, bet su meile nutapytais bendruomenės narių portretais - įtaigus liudijimas, galintis padėti užpildyti istorinės atminties spragas, likusias sunaikinus šią bendruomenę.
Po to, kai XIX a. Kaip ir aplinkiniuose kaimuose, svarbiausias jų pragyvenimo šaltinis buvo prekyba. Turtingų pirklių, prekiavusių kailiais ar mišku, Trakuose nebuvo - vyravo smulkūs prekeiviai, o dauguma parduotuvėlių buvo įsikūrę tuose pačiuose namuose, kur gyveno jų savininkai. Dažniausiai pardavėjomis dirbo moterys, kurios tuo pačiu metu rūpinosi ir namų ūkiu: suskambus prie durų pritvirtintam varpeliui, šeimininkė iš virtuvės nuskubėdavo aptarnauti atėjusio pirkėjo.
Iš kitų išsiskyrė ypatinga parduotuvių rūšis - tekstilės parduotuvės-manufaktūros, priklausiusios miestelio centre gyvenusiems senbuviams. Didmeninė prekyba miltais vyko dviejose parduotuvėse: viena priklausė Jošuai Zabludovskiui, antroji - Jokūbui Zandmanui.
Trakuose veikė ir viena smuklė - teisė užsiimti tokiu verslu būdavo suteikiama ne kiekvienam žydui. Licencijos pardavinėti alų dalintos lengviau, bet taip pat ne kiekvienam: tokį leidimą galėjo gauti tik nekilnojamojo turto - nuosavą namą - turintis žydas. Kai kurie apėjo šią taisyklę ir gavo licencijas savo kaimynų arba samdinių rusų ar lenkų vardais, nes šiems nebuvo taikomas reikalavimas būti namo savininku.
Nors miestelyje buvo beveik tiek pat parduotuvių, kiek žydų - o iš tiesų daugiau, nes kai kurie krikščionys ir karaimai taip pat turėjo parduotuves - ši prekyba neužtikrindavo sotaus pragyvenimo. Uždarbis dažniausiai būdavo minimalus, išskyrus ketvirtadienius - turgaus dieną, kai apylinkių gyventojai suvažiuodavo nusipirkti būtiniausių dalykų ir prekyba kiek pagyvėdavo.
Žvejyba pusiasalį supančiuose ežeruose maitino nemažai Trakuose gyvenusių žydų šeimų. Ežerus, kurių dalis priklausė miesteliui (magistratui), o dalis - grafui Tiškevičiui, ilgus metus nuomojosi lenkas Mazowelesky. Miesteliui priklausęs ežeras pagal viešą skelbimą būdavo išnuomojamas vieneriems metams tam, kas pasiūlydavo didžiausią kainą, todėl trys žydų žvejai - Mozė Menachemas Pokrovskis, Simonas Kocas ir Juozapas Patašnikas - suvienijo savo išteklius ir perėmė nuomą.
Tačiau būta ir žymių žydų žvejų. Garsiausias ir vyriausias iš jų, Jokūbas Chačanskis, vadovavo žvejų grupei ir ištisas dienas praleisdavo ant vandens, todėl žinojo visas ežerų paslaptis, o savo darbo nemetė net sulaukęs aštuoniasdešimties. Daugiau bendravo su krikščionimis, nei su žydais, ir puikiai kalbėjo jų kalba, o visa šio vyro išvaizda ir laikysena liudijo apie išskirtinę jėgą ir galią. Griausmingu balsu duodami įsakymai - „Trauk!“, „Stok!“ - aidėdavo per ežero platybę ir pasiekdavo visus jo vadovaujamus žvejus.
Arono žentas Šabtajus Glikinas buvo knygrišys. Kilęs iš Vitebsko srities, į Trakus pateko tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, kai jo dalinys apsistojo pusiasalyje įrengtose kareivinėse. Paleistas iš armijos, namo nebegrįžo - vedė Arono dukterį Riną ir atidarė knygrišyklą.
Miestelyje nebuvo pramonės, nebent tokia laikytume Izaokui Štrausui priklausiusią įvairių mineralinių gėrimų gamyklą, kuri, nepaisant ant selterio butelių etikečių užrašyto skambaus pavadinimo, buvo tik labai kuklus namudinio išpilstymo verslas. Šioje „gamykloje“, kuri tiekė sodos vandenį ir apylinkių kaimams, be šeimos narių dirbo tik vienas samdytas darbininkas.
Kadangi net ir garbiajam I. Štrausui pragyvenimui reikėjo papildomų pajamų, jis taip pat laikė parduotuvę, kurioje, kaip ir daugelyje kitų, buvo parduodama viskas - nuo duonos, kurią kepė jo žmona Pesė, iki priemonės vagonų ratų poliravimui. Taip pat jis vertėsi tuo, kad iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pelningai parduodavo pirkliams iš Vilniaus.
Garbusis Simonas ne tik studijavo Torą, išmanė Bibliją ir net Talmudą, bet išsiskyrė ir kitų sričių žiniomis. Jis buvo vienas iš nedaugelio, lankiusių Rusijos provincijos mokyklą, todėl mokėjo šią kalbą ir buvo palankiai vertinamas tiek žydų, tiek ir ne žydų. Be to, kelerius metus gyveno Vilniuje, o kelis kartus net buvo išvykęs iš šalies - tai pelnė jam dar didesnę miestelio gyventojų pagarbą.
Tarp amatininkų, kurie sudarė nemenką bendruomenės dalį ir teikė miestelio gyvenimui įvairovės, populiariausios buvo siuvėjo ir batsiuvio profesijos.
Trakuose dirbo 5 ar 6 siuvėjai, iš kurių kiekvienas pasižymėjo savo stiliumi ir turėjo savo klientų ratą. Siuvėjas Fochmanas buvo vienas iš naujakurių, per Pirmąjį pasaulinį karą atsikėlusių į Trakus iš vokiečių užimto Vilniaus. Likę siuvėjai buvo gerokai vyresni už Fochmaną, o jų klientai - arba vyresnės kartos vyrai, arba kaimiečiai iš Trakų apylinkių. Vyriausias tarp šių siuvėjų buvo Becalelis Aronovičius - puikus profesionalas ir malonaus būdo žmogus.
Jei neskaitysime naujus batus gaminusių verslininkų, kurie samdė krikščionis darbininkus, batsiuvių Trakuose buvo mažiau nei siuvėjų. Ypatingi batsiuvių klientai buvo žvejai, kuriems reikėjo aukštų, vandens nepraleidžiančių batų, o pripažintu šios srities meistru laikytas Izaokas Laututa.
Aba Malecas taip pat buvo batsiuvys, bet neprilygo Izaokui Laututai nė per nago juodymą. Buvo vargingiausias iš vargšų, o alkis - tiesiogine to žodžio prasme - dažnai svečiuodavosi jo namuose. Vienintelis jo gyvenimo malonumas buvo gaminti kurpalius, kuriuos šlifuodavo anksti pakilęs šaltais žiemos rytais.
Kadaise miestelyje darbavosi keli žydai kalviai, bet šis sunkus darbas nebuvo patrauklus, ir jiems išsikėlus kitur, naujų nebeatsirado. Galų gale liko vienintelis kalvis - Aba Melkinskis. Be kalvystės, jis užsiėmė prekyba su kalvėn atvykstančiais ūkininkais - pirko ir pats pardavinėjo.
Trakuose dirbo du dailidės, o dailidė būdavo taip pat ir stikliumi. Vieną iš jų kažkodėl vadino Velveliu Stikliumi, o antrąjį - Samueliu Meiru Dailide. Šio šeima buvo ypač maža - vienintelis sūnus klajojo jūrose, tad Samuelis ...
Politiniai Aspektai
Svečias A.Kubiliui įteikė savo parengtą pažymą, pavadintą „Lietuvos pažadai“. Keliuose lapuose buvo surinkti aukščiausių Lietuvos vadovų viešai duoti pažadai spręsti žydų turto grąžinimo klausimą.
Anot jo, A.Bakeris domėjosi, ar Seimas pritartų Vyriausybės parengtam projektui, jeigu dokumentas pagaliau atkeliautų į parlamentą.
A.Kubilius per susitikimą užsiminė svečiui, kad kai kurie Lietuvoje gyvenančių žydų bendruomenės nariai kritikuoja Vyriausybės parengtą projektą.
Premjero padėjėjas Vilius Kavaliauskas BNS sakė, kad galvojama ir apie paprastesnį klausimo sprendimo būdą. „Nenorime veltis į ginčus dėl atskirų objektų ir leisti užsidirbti advokatams“, - sakė V.Kavaliauskas.
tags: #zydu #bendruomeniu #islikusio #nekilnojamojo #turto #sarasas