Birželio 27 d. "Lietūkio" garažo kieme įvyko masinė žydų tautybės asmenų egzekucija, kurios metu buvo nužudyta apie 50 žmonių. Šiandien, praėjus nemažai laiko, šis įvykis tebėra gyvas atmintyje ir kelia daug klausimų. Šią kraupią istoriją jau kelis dešimtmečius tyrė ir tiria Izraelio, JAV, Vokietijos, Sovietų Sąjungos, nepriklausomos Lietuvos teisėsaugininkai, istorikai, nepriklausomi tyrėjai.
Žudynės Lietūkio garaže Kaune. Bundesarchiv, Bild 183-B11029 / CC-BY-SA 3.0
"Lietūkio" tragedijos įrodymai ir abejonės
Pagrindiniai "Lietūkio" tragedijos įrodymai yra 17 išlikusių vokiečių kariškių ar saugumo pareigūnų darytų fotonuotraukų bei liudytojų parodymai, tačiau jų autentiškumu iki šiol abejojama.
Stanislovas Žvirgždas, vienas Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovų, teigia, kad pasaulio fotografijos istorijoje yra nemažai faktų, kai pasitelkus montažą būdavo falsifikuojamos dokumentinės nuotraukos. Jis primena, kad 1940 m. liepos mėn. sovietų valdžia paskelbė ne vieną tariamai dokumentinę nuotrauką, vaizduojančią darbo žmonių mitingus, sveikinančius "Liaudies seimą" ar pritariančius jo nutarimams.
Panašias klastotes praktikavo ir sovietiniai pokario saugumiečiai: jie nuotraukoje iškirpdavo partizanų veidus, o vietoj jų įmontuodavo savo agentų smogikų galvas. S.Žvirgždas mano, kad stengiantis įrodyti, jog lietuviai - žydšaudžių tauta, labai akcentuojamas "Lietūkio" garaže įvykęs susidorojimas su žydais, ir priduria, kad pats gana dažnai naudojosi montažo technika.
S.Žvirgždas abejoja ir tuo, kad turimose nuotraukose gerai matome vokiečių kareivius, keletą žudikų ir smalsuolių minią - tuo pabrėžiamas "dokumentalumas": suprask, fotografuota įvykio metu. Jis teigia, kad geriau patyrinėjus negausias fotografijas, nesunku atsekti šiurkštaus montažo žymes.
Aukštas blondinas: J.Hamannas ar montažas?
Daug kartų įvairiuose leidiniuose publikuota nuotrauka, kurioje vaizduojamas aukštas blondinas, stovintis neva ant jo ir bendrininkų nužudytų žydų lavonų "Lietūkio" garaže. Palyginus šią "aukšto blondino" nuotrauką ir portretinę operatyvinės grupės A šturmfiurerio Joachimo Hamanno fotografiją, nekyla abejonių, kad abiejose nuotraukose užfiksuotas tas pats asmuo.
Joachimas Hamannas
S.Žvirgždas teigia, kad akivaizdus ir montažas: nuotrauka sumontuota iš kelių gabalų, minia antrajame plane ir lavonai sudėti iš kelių dalių, neatitinka perspektyva bei apšvietimas (fotografuota skirtingu kampu ir iš skirtingo aukščio). Už minios matomoje sienoje (kažkodėl ne plytų kaip kitose nuotraukose) įžvelgiamas lango ir durų fragmentas, kurių nėra kitose fotografijose - ten siena aklina.
S.Žvirgždas, ištyręs dar dvi fotografijas (Nr.1 ir Nr.2), padarė išvadą, kad jos darytos iš to paties fotografavimo taško, tačiau skiriasi daugeliu detalių. Nuotraukoje Nr.1 matomas minėtas aukštas blondinas, besidarbuojantis dalba. Minia įmontuota iš kažkokios kitos nuotraukos, neatitinka perspektyva: minia fotografuota iš akių lygio, o lavonai - iš aukštesnio taško. Be to, akivaizdi dviejų kadrų sujungimo linija antrajame plane po minios kojomis. Keista ir minios reakcija į šiurpų įvykį: atrodo, kad būtų stebimas karinis paradas ar koks kitas linksmas įvykis. Palyginus nuotrauką Nr.1 su "aukšto blondino" nuotrauka, minioje šalia jaunuolio baltais marškiniais atsiranda moteris, kurios anksčiau ten nebuvo.
Fotografija Nr.2 padaryta kiek bendresniu planu, tačiau, sprendžiant iš vienodo ploto, kurį nuotraukoje užima šviesus pastatas kairėje ir tamsūs medžiai dešinėje, fotografuota iš to paties taško. Šioje nuotraukoje taip pat akivaizdus montažas. Kažkur dingusi minia, kuri stovėjo kairėje prie šviesaus pastato, labai sumažėjusios ir lavonų krūvos, lavonai kitoje padėtyje ir kitomis pozomis. Be to, minią sudaro beveik išimtinai vokiečių kareiviai, nors, sprendžiant iš žudikų veiksmų, kadre - žudynių kulminacija. Įmontuoti du žudikai baltais marškiniais ir vokiečių kareivis dešinėje nuotraukos pusėje. Gerai matyti dviejų kadrų - minios antrajame plane, žudikų ir lavonų pirmajame - sujungimo linija. Be to, žudikas kairėje ir kareivis dešinėje skirtingai apšviesti ir yra nevienodo mastelio, nors stovi vienoje linijoje.
Remiantis padarytomis išvadomis, S.Žvirgždas teigia, kad visos šios nuotraukos yra šiurkšti klastotė, primityvus montažas. Jis tvirtina, kad daug kartų perfotografuojant prastą montažą didėja nuotraukos kontrastingumas ir beveik išnyksta montažinės siūlės, tačiau įdėmiau patyrinėjus visada galima pastebėti perspektyvos, planų sujungimo linijų bei apšvietimo neatitikimų. S.Žvirgždas konstatuoja, kad visi okupantai - ir raudonieji, ir rudieji - vienodi, ir visi įvairiais būdais, kad ir klastotėmis, stengėsi apjuodinti pavergtas tautas, įdiegti joms menkavertiškumo kompleksą, nuslopinti laisvės siekį.
Alternatyvios versijos ir tyrimai
Vilniaus universiteto dėstytoja Irena Tumavičiūtė, savarankiškai tyrinėjanti šią istoriją, primena, kad 1993 m. lietuvšaudys Aleksandras Slavinas įtakingame Vokietijos savaitraštyje "Die Zeit" paskelbė neapykantos ir pagiežos lietuviams ir Lietuvai persunktą šmeižikišką straipsnį apie 1941 m. birželio sukilimo aplinkybes, iliustruodamas jį liūdnai pagarsėjusia nuotrauka, vaizduojančia aukštą blondiną šalia jo ir sėbrų nužudytų Kauno žydų lavonų.
I.Tumavičiūtė teigia, kad atidžiau įsižiūrėjus į nuotrauką, atrodo, kad lyg tas blondinas būtų užsidėjęs peruką. Ji ėmė intensyviai kaupti publikacijas užsienio kalbomis, skaityti arba bent peržiūrėti Lietuvos ir Vokietijos bibliotekose saugomą literatūrą, vienaip ar kitaip susijusią su pirmųjų rusų ir vokiečių karo dienų įvykiais Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje.
Jai pavyko surasti pagrindinių dviejų žydų ir komunistų žudynių Lietuvoje organizatorių - operatyvinės grupės A vado brigadenfiurerio ir policijos generolo majoro Walterio Stahleckerio ir vokiečių saugumo policijos ir SD vado Klauso Jaegerio nuotraukas.
Iš visų Ostlande veikusių "skrajojančių būrių" vadų apibūdinimų pagal charakterį ir amžių ant lavonų krūvos galėjo stovėti ir J.Hamannas. Iš Hanso Wilhelmo studijos apie saugumo policijos operatyvinės grupės A veiklą sužinome, kad J.Hamannui nestigo avantiūrizmo, jis buvo klasikinis pavyzdys, kaip socialiniai nevykėliai tapdavo aršiais nacistais. Atvykęs į Lietuvą šis naujai iškeptas kriminalinės policijos komisaras pasižymėjo ypač energinga veikla žudant žydus.
Po ilgų ieškojimų I.Tumavičiūtei pavyko rasti J.Hamanno nuotrauką. Kelti hipotezę, kad tas "blondinas" žudikas buvo J.Hamannas, pasak jos, duoda pagrindo ne tik vizualus jo panašumas su Kauno budeliu.
Jau iš pirmojo W.Stahleckerio raporto apie operatyvinės grupės A veiklą Ostlande (1941 10 15) aiškėja, kad vienas vokiečių saugumo policijos uždavinių buvo "sukurti neginčijamą faktą, kuriuo vėliau būtų galima įrodyti, kad išlaisvinti gyventojai patys savaime griebėsi griežčiausių priemonių prieš bolševikinius ir žydiškuosius priešus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių įstaigų nurodymai".
Iš visų Lietuvoje veikusių smogikų operatyvinių būrių J.Hamanno būrys išsiskyrė žiaurumu. Antai 1941 m. rudenį į Šiaulius atvyko "žydų naikinimo specialistas Hamannas" ir ten dislokuotos operatyvinės grupės padalinio vadui "nepaprastai arogantišku tonu" pasakė, "kad Šiauliuose su žydų reikalais tikrų tikriausias apsileidimas ir kad jam pavesta tuoj pat likviduoti visus Šiaulių žydus neatsižvelgiant į jų reikalingumą ūkio darbams".
Minėti faktai rodo, kad Birželio sukilimo vadai tikrai negalėjo turėti jokių iliuzijų dėl rudojo fašizmo politikos Lietuvos atžvilgiu, o vokiečių pareigūnai - simpatijų Lietuvos atžvilgiu. Juk sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės paskelbimas vokiečiams (kaip ir rusams) buvo labai neparankus. Sprendžiant iš pačių vokiečių tyrinėtojų apibūdinamos bendros padėties Lietuvoje pirmosiomis rusų ir vokiečių karo dienomis, tikrai galima įsivaizduoti, kad provokacijai prieš lietuvius buvo pasitelkti vokiečiai.
I.Tumavičiūtė klausia, kas galėtų paneigti hipotezę, kad ta akcija Kaune demonstruojant "blondiną" baltu raiščiu buvo baisus kerštas lietuviams už Laikinosios Vyriausybės sudarymą ir nepriklausomybės siekius - štai pasižiūrėkite, tokie žudikai nori būti laisvi! O vėliau tai tiko ir kitiems įvairaus plauko "argumentatoriams".
Istoriko Arvydo Anušausko požiūris
Istorikas dr. Arvydas Anušauskas skeptiškai vertina panašias teorijas ir teigia, kad jų autoriai dažniausiai neturi išsamios informacijos. A.Anušauskas teigia, kad nėra nustatyti visų veikusiųjų "Lietūkio" garaže elgesio motyvai, nenustatyta, ką jie ten darė iš tikrųjų. Pavyzdžiui, kad ir fotografas Wilhelmas Gunsilius, kurio nuotraukų liko daugiausia. Anot jo, galima kelti versijas, kad šis žmogus dirbo ir nuotraukas darė abverui ir pan. Versijų daugybė ir neatsakytų klausimų liko, bet tai nereiškia, kad pagrindiniai dalykai - kada vyko, kiek buvo aukų - nežinomi.
Pasak A.Anušausko, anksčiau dėl nesusipratimo buvo pateikiama versija, kad "Lietūkio" garaže NKVD žudė žmones. Bet tai paprasčiausia painiava. Garažas buvo ne "Lietūkyje", o netoliese, už poros šimtų metrų, buvusiame Valstybės saugumo departamento pastato kieme. Ir jame buvo vykdomos žudynės, egzekucijos, mirties bausmės. 1941 m. buvo nužudyta kelios dešimtys žmonių. Dėl tos šalia viena kitos esančių vietų painiavos ir buvo keliamos įvairios nepagrįstos versijos, susijusios išimtinai su NKVD.
A.Anušauskas teigia, kad naujos versijos apie nuotraukas gali būti susijusios su naujos informacijos ar faktinės medžiagos atsiradimu arba su jos neturėjimu. Kartais išsamios faktinės medžiagos neturėjimas ir leidžia tuščioje vietoje priburti įvairių versijų. Žmonės kartais nežino nei kiek tų nuotraukų, nei kad jos darytos skirtingu laiku.
Susipažinus su visomis faktinėmis aplinkybėmis, galima pasakyti, kad tai tas pats įvykis, kuris vyko gana ilgai, nuo tos pačios dienos ryto iki vakaro. Dėl to skirtingo laiko vienose nuotraukose matomi vokiečių kariškiai, kitose - civiliai ir kariškiai. Iš pradžių vokiečių kariškiai, dalyvaujant lietuviams, tyčiojosi iš žydų. Vėliau visa tai virto žudynėmis. Tad vieni matė pradžią, kiti pabaigą, vieni - gyvus žydus, kiti - nužudytus, vieną žydų grupę, kitą žydų grupę. Viskas labai susiplakė, tačiau tik susipažinus su visais liudijimais, o jų yra apie 90, juos išanalizavus, galima kelti pagrįstas versijas. Priešingu atveju tai bus tik nepagrįstos spekuliacijos.
A.Anušauskas teigia nežinantis, kas yra garsiosios vadinamojo blondino nuotraukos veikėjas. Jis pažymi, kad šioje nuotraukoje bent trys aprangos detalės kelia didesnę sumaištį: kareiviškas diržas, auliniai batai ir, kaip teigiama, akivaizdžiai matomas perukas. Tačiau reikalas tas, kad tų žmonių, kurie buvo apkaltinti dalyvavus "Lietūkio" garažo žudynėse, nuotraukų bylose nėra. Ir jų negalima sutapatinti, sulyginti su šia persona. Kai nėra nuotraukos, tai ieškai, kieno nuotraukos yra. Taip atsirado ir Hamannas, vėliau buvo spekuliuojama partizano nuotrauka. Tai yra primityvios ir visiškai spekuliatyvios tariamų analizių išvados. Randama to paties Hamanno nuotrauka, dedama šalia šio "blondino" ir sakoma, kad jos panašios. Tačiau pasaulyje daug panašių žmonių, tačiau ar Hamannas tuo metu buvo Kaune, niekas negali atsakyti. Žinoma, kad iš "einsatzgrupės" buvo Stalacheris, Šveiceris, buvo vairuotojas, bet jie nepanašūs.
A.Anušauskas teigia, kad pavyko išsiaiškinti vieną lemiamą aplinkybę. Šveiceris, Stalacherio vertėjas, pažinojo vieną jo paties užverbuotą gestapo agentą, kuris buvo pogromo dalyvis. Tas žmogus, beje, pats prisipažino ne saugumiečiams, o kitiems kameroje sėdėjusiems savo draugams, kad organizavo šį pogromą drauge su Šveiceriu. Jo pavardė - Juozas Surmas. Šio vyro nuotraukos, beje, byloje taip pat nėra. Tad kelčiau versiją, jog tai jo ar kurio nors iš jo kompanijos, tikro dalyvio nuotrauka. Primityvi fizionomistika netinka nei Hamanno, nei garsaus partizano atveju, o J.Surmo atveju viskas sutampa. Be jo prisipažinimo, esama ir kitų aplinkybių: pažintis su Šveiceriu, abu buvo kilę iš vieno pasienio miestelio - Kybartų. Jis tuo metu ir tame kieme atsidūrė neatsitiktinai. Reikalas tas, kad jis buvo įkalintas Kauno kalėjime kaip gestapo agentas, nelegaliai perėjęs sieną ir pan. Tie kaliniai, kurie buvo ne vietiniai, išvaduoti iš kalėjimo gavo nakvynę mokykloje, kuri ribojosi su "Lietūkio" garažu. Elementaru, kodėl jis atsidūrė būtent toje vietoje. Taip, jis greičiausiai nebuvo tas žmogus, kuris varė žydus į tą konkrečią vietą, bet kad dalyvavo žudynėse, greičiausiai Šveicerio pavedimu, - pagrįsta faktais.
Žudynių organizatoriai ir vykdytojai
Anot istoriko, dėl organizatorių kiek paprasčiau - jie patys yra palikę savo prisipažinimus. Antai Francas Valteris Štalkeris (Franz Walter Stahlecker) savo atsakaitoje Henrikui Himleriui (Heinrich Himmler) rašo: „Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos valstybės smarkiai nukentėjo nuo bolševikų vyriausybės ir žydų, kol jos buvo inkorporuotos į SSSR, buvo tikėtasi, kad jos (t.y. Saugumo policijos pareiga buvo sukurstyti šiuos apsivalymo judėjimus ir nukreipti juos teisinga linkme tam, kad kuo greičiau būtų pasiektas šio apsivalymo tikslas. Žvelgiant į ateitį buvo nemažiau svarbu pateikti lengvai įrodomą ir nepajudinamą faktą, kad išlaisvinę gyventojai patys ėmėsi pačių griežčiausių priemonių prieš bolševikus ir žydus, ir kad vokiečių valdžios nurodymai liktų tarsi nuošalyje“.
Kitas amerikiečių autorius dr. Filipas Frydmanas (Philip Friedman), buvęs Kolumbijos universiteto žydų istorijos lektorius ir knygos „Their Brothers Keepers“ autorius, cituoja kitus F. Štalkerio, ypatingosios paskirties SS grupės, veikiančios Baltijos šalyse, vado („SS Brigadeführer Franz Stahlecker, Commander of Einsatzgruppe A, operating in Baltic countries“) žodžius: „Mūsų instrukcijų pagrindu, saugumo policija kiek įmanoma greičiau ėmėsi spręsti žydų klausimą. Tačiau mes manėme, kad reikėtų, jog saugumo policija iš karto nesiimtų ypatingai griežtai persekioti, kas galėtų sukelti negatyvią reakciją net ir tarp vokiečių. Gal dėl to aplink šią temą daug insinuacijų ir politinių spekuliacijų, mėginant įvelti į šį nusikaltimą net Juozą Lukšą-Daumantą.
Liudininkų parodymai
Yra išlikę ir keli užrašyti to įvykio liudininkų aprašymai. Vienas jų - architekto Algirdo Mošinskio (1905-1991) liudijimas, paskelbtas mėnraštyje „Akiračiai“, 1984 m. spalio numeryje, Nr. 9 (163). A. Mošinskis Studijavo Sorbonoje ir Berlyno Aukštojoje technikos mokykloje, kurią baigė 1933 m. Dirbo inžinieriumi Susisiekimo ministerijoje, vėliau Lietuvos Raudonajame kryžiuje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1947 m.
Reaguodamas į 1983 m. spalio mėn. „Akiračių“ nr. 9 (153) paskelbtą ištrauka iš JAV ambasados Stockholme, Švedijoje, 1943 m. gegužės mėn. pranešimo JAV Valstybės departamentui apie žydų padėtį nacių okupuotoje Lietuvoje (parengtą ir slaptais keliais iš Berlyno į Stokholmą persiųstą K. Škirpos sekretoriaus Antano Valiukėno), A. Mošinskis rašė:
„Man, deja, teko būti daugiau ar mažiau betarpišku tų įvykių liudininku. “…Birželio 27 d. Pirma vieša žydų egzekucija Lietūkio garaže, Vytauto gatvėje, Kaune. Virš keturiasdešimt žydų buvo mušami kastuvais ir geležinėm lazdom iki sąmonės netekimo. Tada buvo apipilami šaltu vandeniu ir vėl mušami iki užmušimo. Visi užmuštieji buvo komunistų partijos nariai. Užmušimus vykdė buvusieji lietuvių politiniai kaliniai, daugiausia darbininkai, vadovaujami SS karininko. Kai praeidamas vokiečių kariuomenės karininkas pareiškė savo pasipiktinimą, buvęs politinis kalinys, iš profesijos šoferis, jam atsakė: „Mes buvome žmonės, tokie taip tu, bet bolševikų kalėjimas mus pakeitė. Aš ką tik nužudžiau žydą, mano sargą kalėjime. Tu negali įsivaizduoti, kiek tai man suteikė malonumo“.
Nekilnojamojo turto reklama ir istorinės asociacijos
Neseniai kilo aistrų dėl nekilnojamojo turto projekto, esančio pastate, kuriame veikė „Lietūkio“ centriniai rūmai, reklamos. Reklamoje siūloma „prisiliesti prie istorijos“, tačiau kritikai atkreipė dėmesį į tai, kad visiškai ignoruojamas vienas juodžiausių XX a. istorijos puslapių, susijusių su pavadinimu „Lietūkis“.
Paslėpti Kauno garažo žudynių siaubai
Menininkė Paulina Eglė Pukytė teigė, kad tokia nekilnojamojo turto pardavėjų strategija ją nustebino. Pasak jos, nors centriniai „Lietūkio“ rūmai nėra būtent ta vieta, kur vyko viešas žydų kankinimas ir žudymas, tačiau šis pavadinimas neišvengiamai kelia asociacijas su baisiais įvykiais. Ji apgailestavo, kad nebuvo pamėginta nė kiek pakeisti šio pastato pavadinimo, visiškai nepasistengta parodyti, kad atsinaujinta iš esmės, kad mes suvokiam ir gailimės to, kas buvo padaryta.
VDU docentas Ignas Kalpokas teigė, kad tai labai aiški iliustracija, kas būna, kai reklaminė žinutė paleidžiama nepagalvojus. Jis mano, kad iš esmės yra trys variantai, visi blogi: arba prieš reklamuojant niekas nė pagūglinti nesiteikė (jei jau istorijos žinių spragos), arba pasidomėjo ir neatrodė svarbu, arba kaip tik pagalvojo, kad provokacija bus naudinga.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija vadovas Mindaugas Statulevičius teigė, kad komunikuojant apie nekilnojamojo turto objektus dviprasmybių, ypač jautriomis temomis, patartina vengti. Jis pataria prieš pradedant komunikuoti apie naują projektą pasidaryti „namų darbus“, neskubėti su komunikacija, kad netektų paslysti. Šiuo atveju, jo galva, nebuvo pasigilinta į istorijos aplinkybes.
Rinkodaros strategijos ekspertas Linas Šimonis teigė, kad šiuo atveju projekto pavadinimas savyje talpina stipriai neigiamus jausmus, didelei daliai žmonių net nebūtinai susijusių su šia istorija, tai net trauminė patirtis. Jo teigimu, žmonės sprendimus linkę priimti emocijų pagrindu, tad žinantis istorinį kontekstą žmogus veikiausiai tokioje vietoje būsto nepirks.
Sovietinio teroro nusikaltimai
1940-1941 m. sovietinio teroro, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui aukomis Lietuvoje tapo apie 31 tūkst. žmonių, iš jų beveik 20 tūkst. žmonių (12 560 lietuvių, 2 202 žydai, 2 003 lenkai ir t.t.) išvežta į GULAG’o lagerius ir tremtį. Tremtyje ir lageriuose mirė 5 157 tremtiniai ir kaliniai, 595 kaliniams vykdytos mirties bausmės, 7 360 žm. likimas iki šiol nežinomas.
1941 m. birželio 22-28 d. sovietai nužudė Lietuvoje beveik 1 tūkst. kalinių ir civilių gyventojų (99 % - lietuviai). Taip baigėsi paskutinė ir pati kraupiausia sovietinės okupacijos savaitė. Išžudę šimtus lietuvių, vieni okupantai užleido vietą kitiems.
Išvados
"Lietūkio" garažo tragedija yra vienas skaudžiausių ir mįslingiausių Lietuvos istorijos epizodų, iki galo taip ir neišaiškintas iki šiol. Nors praėjo daug metų, šis įvykis tebėra gyvas atmintyje ir kelia daug klausimų. Skirtingi istorikai ir tyrinėtojai pateikia skirtingas versijas ir interpretacijas, o kai kurie net abejoja įvykio fotografijų autentiškumu. Tačiau nepaisant to, svarbu prisiminti ir gerbti šio įvykio aukas bei stengtis išsiaiškinti visą tiesą apie šią tragediją.
Kauno geto žemėlapis