„Kuc Kuc Kamajuos!“ ir medinės sodybos žavesys: tradicijų ir bendrystės šventė

Net įpratusiam rinkti ir grupuoti informaciją sunku išskirti ryškiausią spalio 12-14 dienomis vykusios 35-os „Kuc Kuc Kamajuos!“ šventės momentą. Ir ne tik dėl renginių gausos. Šiųmetė šventė pasižymėjo vietos žmonių entuziazmu patiems organizuoti renginius ir juose dalyvauti.

Kamajų jaunimo iniciatyva į sportinių varžybų sąrašą buvo įtrauktos tinklinio varžybos. Birutės ir Virginijaus Dapkų rūpesčiu jų ūkyje, Žeimių kaime, vyko įspūdingas žirgų ir raitelių pasirodymas. Nors šis kaimas visai netoli Kamajų, bet tai bus tas atvejis, kai šventė peržengia miestelio ribas.

Šiųmetėje „Kuc kuc Kamajuos!“ šventėje ryškiau nei ankstesniais metais pastebėtas dar vienas bruožas, kurio, ko gero, kol kas neakcentuoja ir patys kamajiškiai. Tai dėmesys svečiui. Renginys turi tokias gilias tradicijas, jog dalyvių gausa įprastas „kermošius“ pastebimai virsta festivaliu, išsaugančiu ir senas prekybines turgaus, šiemet minėjusio 80-metį, tradicijas, ir patrauklus renginiais, labai gražus koncertais. Vietiniams visa tai leidžia pajusti ekonominės naudos, čia atvykstančių žmonių meilę bei pagarbą Kamajams.

Tokie momentai sureikšmina šventę, skatina pamatyti net tai, kas afišoje nesurašyta - atrasti laiko poeto kunigo Antano Stazdo kapui aplankyti: prieš kelias dienas iki „Kuc kuc Kamajuos!“ atidengta metalinė lentelė. Kaip sakė bendruomenės pirmininkė Jolanta Vygėlienė, didžiulis antkapis lenkišku užrašu pagaliau turi ir mažytį lietuvišką rašytinį šaltinį - svarbiausius A.

Kamajų kapinės - šalia Rokiškio kelio, bet su dailininku keliavome į jas pro bažnyčią, pro tą Kamajų dalį, kurią kamajiškiai iš seniausių laikų vadina „davatkynu“ ir kur gyveno J. Keliavome pro J. Zovės vaikystės ir paauglystės prisiminimų kaimynus. Būdamas 14-metis Jokūbas paliko Kamajus, bet čia likę gimtas labai gražus jo tėvų, brolių ir seserų namas, į kurį kartkartėmis dailininkas sugrįžta, o per „Kuc kuc Kamajuos!“ - visada.

Eidami prie A. Strazdo kapo tarsi vartėme J. Zovės knygą „Kamajai. Gyvenimas už Šetekšnos“. Ši miesto dalis, kurią atkerta upė, neturi kito pavadinimo, bet turi savitą keliolikos namų istoriją. Norėta Strazdelio kapui didesnės erdvės, todėl senieji kapai šalia jo kapo buvo sulyginti…

Su dailininku J. Zove atsisveikinome ties įsukimu į jo gatvelę. Aš visai pamiršau jam pasakyti, kad šiemet „Kuc kuc Kamajuos!“ šventei ne tik aikštė pasipuošė 2005 m. jo sukurta Kamajų miestelio vėliava, bet ir mokyklos bibliotekininkės Jolantos Lašienės namas. J. Zovės sukurta Kamajų simbolika kamajiškiams patiko nuo pat jos sukūrimo dienos: ja ženklinami Kamajų Respublikos apdovanojimus lydintys raštai, prekiautojų pasai, suvenyrai…

Štai ir šiemet Kamajų seniūnija prekiavo vėliavomis, atvirukais, magnetukais, Kamajų pinigais - „kamajiniais“ ir „kamajeikomis“, rašikliais, pieštukais, paženklintais strazdeliu. O savo paauglystės miestą ir savo klasės draugą 90-metį V. Antrą šventės dieną į Kamajų Šv.

Choro „Polifonija“ amžius artėja prie 45-erių. Tai 1974 m. chorvedžių Danutės ir Sigito Vaičiulionių suburtas senosios muzikos ansamblis, tų pačių metų gruodžio 31 d. „Polifonija“ - renesanso ir baroko epochų kūriniai, vis dėlto didelis dėmesys skiriamas ir lietuviškos chorinės muzikos sklaidai. Choras koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse; Kamajuose atliko lietuvių liaudies dainų, Jeronimo Kačinsko, Donato Zakaro, Gedimino Kalino, Antono Brucknerio ir kitų kompozitorių kūrinių.

Senas akmeninis Kamajų miestelis savo ypatingomis pažintimis, kurių gijos nutįsusios kitiems nematomais saitais, jau seniai įgavo reikšmingumo bruožą bei pastarajam būdingos paslapties. Ir keliaujam čia pajusti vietinės bendrystės. Jis, grodamas lūpine armonikėle, keliavo A. Su Dalytės broliu Algimantu kartu mokiausi. Aš gyvenu už Šetekšnos. O jis gyveno Rudžių gatvėje. Mes kartu vėžiaudavom, meškeriodavom Šetekšnoj…

Kai jau pažįsti dailininko J. D. Sirvydaitė ir jos brolis Povilas Algimantas - šio miestelio vaistininko, matininko vaikai. Vėliau su ponia Dalia nuvykome prie jos tėvų namo Rudžių gatvėje: tie patys „gonkeliai“, tas pats klevas, net namo numeris 22 - tas pats. Priešais - gražus buvusio Kamajų bankininko namas; čia mažoji Dalytė buvo laukiama bankininko vaikų šventėse. Jai teko dalyvauti ir Pertrošiškio dvaro savininkų dukters gimtadienyje.

Ponia Dalia pamena: Petrošiškio mergaitė į mokyklą keliaudavo ratuota. Jai buvo 10, broliui - 16 metų, kai 1947-ųjų situacija jų tėvams nebepaliko galimybės rinktis - šeima atsisveikino su Sirvydienės tėvų bei senelių namais ir išvyko į Kauną. Dalios bei Povilo Algimanto prosenelių kapai ir yra užlyginti šalia A. Strazdo kapo.

Kapinėse išskirtas didesnis jam plotas nėra per didelis dėmesys šiai istorinei asmenybei. Biologijos mokslų habilituotas daktaras P. A. Po susitikimo su klasės bičiuliu P. A. 1988 m. Kupiškio kultūros namuose buvo atidaryta jos gobelenų paroda. Gi nuo Kupiškio iki Kamajų buvo daugybė parodų, keletas - net JAV. Amerikos lietuviai padėjo išleisti puikios poligrafinės kokybės D. Kerpauskienės darbų albumą „Spalva ir žodis“.

Parodai A. Strazdo gimnazijos biblioteka jį buvo pasiskolinusi iš Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekos. D. Kerpauskienė 33 metus koloriste dirbo per 3 tūkst. darbuotojų skaičiavusiame Kauno „Šilko“ kombinate. Spalvų prigimtis, jų dermė ir galimybės lydi ją visą gyvenimą, išliko kūryboje, buityje, apdare.

Šiuo metu Lietuvoje surengtos trys D. Kerpauskienės parodos - Biržuose, Gelgaudiškyje ir Kamajuose. Čia - 10 didelių darbų, ir tiek pat mažesnių. Jie ypatingos, pasaulyje niekur nenaudojamos technikos: plonyčiai, pačios dažyti reikiamų spalvų siūlai piešiniu dėliojami ant audeklo, daigstomi, susiuvami siuvamąja - nesuvokiamo kruopštumo ir pastabumo darbas.

Apie knygą „Daugiau nei piratė. Šventinių renginių repertuare - B. Dapkienės tapybos darbų paroda „Nakties darbai“, tarptautinio vaikų tapybos plenero darbų paroda „Kajetono aštuonetuko tiltai“, liturginių rūbų ir reikmenų paroda senoje bažnyčios koplytėlėje. Į savo knygos „Daugiau nei piratė. Skaičių pasakos“ sutiktuves kvietė rašytojos Ieva Kilienė ir Lina Matiukaitė. Jos - buvusios klasės draugės, A.

Į teatralizuotą programą vaikams „Linksmiejo personažai” kvietė Monika, į spektaklį „Keista liga“ - Utenos rajono Kuktiškių saviveiklininkai, į koncertą - pianistė Nijolė Baranauskaitė bei Vaclovo Daunoro mokinė, Kamajuose jau antrą kartą koncertuojanti Zita Martinavičiūtė ir jos mokinys iš Kinijos Yijingas Wu. O renginių karuselė nesiliovė suktis.

Kaip yra rimti prekybininkai, taip yra ir rimti pirkėjai: atvažiuoja jie į „Kuc kuc Kamajuos!” turgų anksti, apeina seniūnijų kiemelius, perka Kriaunų bitininkų medaus, Jūžintų naminės duonos ir keptinio alaus, Juodupės šakočių, Panemunėlio sūrių… Visko prisipirkę, stoja jie eilėn Kamajų šeimininkių čia pat virtos košės. O jau tada išeina pirkėjas pamaklinėti po visą didžiulį turgų: šiemet į jį susirinko apie 100 prekiautojų.

Štai ir dalinuosi ja su jumis, ir mums visiems šios dovanos užtenka, - sakė kultūros ministrė S. Sveikino susirinkusiuosius Seimo narys Raimondas Martinėlis, jo padėkos raštai teko Kamajų Respublikos Prezidentui V. „Arbotinė“, šiemet persikėlusi po stogine, buvo nuolat pilna arbatos gėrėjų.

Iš čia galėjai klausytis Kamajų Respublikos radijo laidos rengėjų D. Mickūnienės, G. Dagienės, J. Vietos radijas žmonėms - ir rengiantiems reportažus, ir jų klausantiesiems - neleidžia pamiršti savo krašto istorijos, skatina domėtis Kamajų ir jo apylinkių žmonėmis bei jų pasiekimais, dalintis prisiminimų, kūrybos pluošteliais. Tikru radijo atradimu tapo literatūros mokytojos Audronės Gabienės dienoraštis. Užsk. nr. D. D. Nuoširdus ačiū! Užsk. nr.

Medinės architektūros simboliai ir elementai

Medinės architektūros puošybos simboliai ir elementai neatskiriami nuo gyvosios amatų tradicijos kaip dvasia nuo kūno. Ne veltui dažnas senovės lietuvis sodybą vadino „mano gyvenimas“. Liaudiškieji papročiai, tikėjimas ir medyje išraižyti, išpjaustyti, nupiešti dangaus, gamtos, gyvūnų atvaizdai bei figūros iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams ir tikėjimą simbolių nežemiška galia.

Iš medžio - visas gyvenimas

Medinį paveldą sudaro ne tik materialios formos, medžiagos ar konstrukcijos, bet ir nematerialūs jo pavidalai, slypintys senose nerašytose statybos tradicijose. Seniau geras dailidė buvo vienas intelektualiausių ir labiausiai gerbiamų amatininkų, o jo žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą, beveik visi meistrai šio amato išmokdavo iš tėvų. Šeimos prieglobstis buvo kuriamas paaukojant medžio gyvastį.

Namų viduje bene visi baldai ir rakandai iš medžio - stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo - mediniai indai, šaukštai. O namo statyba įsivaizduota kaip ypatingas gyvenimo aktas: žmogus kūrė statinį, kuriame prabėgs visas jo gyvenimas. Anot etnologijos tyrinėtojų, statyba prilygdavo Dievo tvariniui, o atskiri namo išorės bei vidaus elementai - stogo kraigo, „gonkų“ puošybos simboliai, slenkstis, geroji kerčia, lova - turėjo mitologinę reikšmę.

Mūsų akims paprasti ženklai, augalai, gyvūnai, išdrožti ar išpiešti ant langinių, kraigų, kraičio skrynių ar kitų baldų ir rakandų, protėviams turėjo ypatingą simbolinę reikšmę.

Raštai, figūros, drožiniai

Vasaryje Liaudies kultūros centro tautinio paveldo ekspertė Inga Kriščiūnienė mūsų rajono verslininkams, užsiimantiems ar dar tik besidomintiems tautiniu paveldu, amatininkams bei meistrams pasakojo apie kiekvieno šalies regiono tautinio paveldo bruožus. Tuos, kurie galėtų sudominti potencialius turistus, ir tuos, kuriuos būtina puoselėti ir išlaikyti kaip neįkainojamą savo krašto autentiką. Pasak ekspertės, senosios medinės puošybos elementus galima skirstyti į kelias grupes: tai geometriniai, augaliniai ir gyvuliniai motyvai.

Geometriniai ornamentai labai įvairūs: nuo primityviausių eglučių, kripučių, pinučių, ratukų, spiralių iki sudėtingų derinių ir pavidalų. Geometrinių ornamentų pagrindinė ašis - ratas, simbolizuojantis dinamiką, judesį. Vienur tai - apskritimas, kitur - akutė, saulutė, žvaigždė.

Tarp augalinių elementų - medis arba gėlė, kurie auga iš žemės, iš puodo, iš širdies. Šis liaudies meno augalas yra vadinamas „gyvybės medžiu“, jis simbolizuoja gyvybę gimdančios žemės galią, iš jos iškilusį vaisių. Šių elementų gausu ant kraičio skrynių, varpsčių, namų čiukuro, durų, langinių, jie tapyti arba drožti. Gyvybės medžiai sodrūs, dažnai pilni žiedų ar vaisių, o medžio (gėlės) viršūnėje tupi paukštukas arba iš abiejų pusių po paukštį. Išlapojęs medis ar lelija auga tarp dviejų arklių, gaidžių ar kitokių gyvulių galvų.

Gyvuliniams motyvams daugiausia atstovauja vadinamieji „žirgeliai“ ant namų stogų. Tai arkliukai, gaidžiai, paukštukai, ožiai, avinai, jaučio ragai. Yra ir žalčių, rupūžių. Visi liaudies meno gyvuliai -gilios praeities paveldas. Tokie puošybos elementai puošė, o ir dabar tebepuošia senųjų sodybų namų stogus, varpstes, antkapinius paminklus.

Ožys, jautis, arklys, gaidys - svarbiausieji gyvuliai aukoms, kurias protėviai aukodavo. Senosios medinės puošybos simbolikoje atspindėti du pasauliai: vyriškasis ir moteriškasis.

Visa, kas susiję su dangumi, oru, saule, ugnimi, priklauso vyriškajai sferai, o visa, kas įkūnija žemę ir vandenį, - moteriškasis pasaulis. Juk iš žemės ir vandens gimsta gyvybė. Vyriškiesiems ženklams priskirti medinės puošybos elementai: apskritimas, ratas, gyvuliai ir paukščiai. Tai simbolizavo veržlumą, dinamiką, vaisingumą, jėgą, žodžiu, visa, kas skatina gyvybę, kovoja su blogiu, mirtimi, gina nuo pikto, priešų, apsaugo nuo ligų, marų, nelaimių. Todėl vyriško pradmens simboliai buvo reikalingi ant namų stogo, kėdžių, lovos.

Moteriškiesiems priskirti augaliniai motyvai: išlapoję augalai, kupini gyvybės, vaisiai.

Tikėjo nepaprasta galia

Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Todėl, gink Dieve, negalima įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje, - nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo, nes medžiu mirusiųjų vėlės keliauja į dausas. Netinkama namui ir ta vieta, kur ėjo koks takas ar kelias: tikėta, kad tokioj troboj nebus tvarkos, viskas maišysis.

Ypatingas dėmesys skirtas rąstams. Jie turėjo būti sukirsti tuo metu, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir kai mėnulis dyla. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, o viduje bus sausa ir šilta. Tarp paruoštų statybai sienojų šiukštu neturėjo būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netiko ir tie, kurie girioje augdami vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo. Jei tokį rąstą įdėsi, namuose vaidensis.

Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį, - antraip ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių. Atsižvelgta ir į mėnulio fazę: gyvenamąjį namą geriau statyti per pilnatį, ūkinius pastatus - per delčią. Ir dar gerai darbus pradėti pučiant šiauriniam vėjui - pelės kluone nesiveis. Pirmąjį trobos rąstų vainiką sunėrus, meistras viduryje užkurdavo lauželį, kad nebūtų parazitų. Mat tikėta ugnies apvalomąja galia.

Tvartą statydami, kad „gyvuliai rankon eitų“, pamatų kampuose užkasdavo po truputį kiaulės šerių, arklio uodegos ašutų, avies vilnos, vištos plunksnų, dar ir ožio ragą. O kad pelės neįsiveistų, po kiekviena sąspara paberdavo pelenų. Stogų šlaitus dengė dailiai išpjaustinėtos vėjalentės. Jų galus užbaigdavo lėkiai, vaizduojantys stilizuotas paukščių ar žirgų galvas. Pagrindinio įėjimo „gonkelių“ stogelį taip pat puošdavo lėkis, tarsi koks mitinis apsaugos ženklas.

Lėkiu vadinamas senųjų medinių kaimo namų stogų puošybos elementas, turėjęs ir grynai praktinę reikšmę - apsaugoti šiaudinius pastatų stogus nuo vėtrų ar stipresnio vėjo. Tai ne šiaip sukaltos įstrižos lentos, bet ištisi meno kūriniai su daugybe liaudies raižybos elementų. Taip puoštuose poriniuose lėkiuose galima buvo įžiūrėti vieną nuo kitos į priešingas puses nusuktas žirgų, paukščių, avinų, kitų gyvūnų galvas, todėl lėkiai dažnai vadinti stogo žirgeliais, arkliukais, rageliais, gaideliais ir pan., priklausomai nuo to, kokio gyvūno siluetas išraižytas sukryžiuotose kraigo lentose. Savo forma abipusis lėkis taip pat gali priminti skrydžiui pakeltus paukščio sparnus. Iš čia tikriausiai ir sąsajos su žodžiu „lėkti“: aukštybėse ūžaujantis vėjas, šuoliuojantys žirgai, skrendantis paukštis.

Slenkstis - ypatingas

Į trobą vedantis slenkstis turėjo ypatingą simbolinę reikšmę. Jis - tarsi riba ar simbolis tarp namų prieglobsčio ir išorės pasaulio. Todėl jam parinkdavo sunkų ir tiesų stuobrį. Manyta, jei šis bus susisukęs ar šakotas, kuriam nors iš namiškių protas gali susisukti. Iki šiol laikomasi slenksčio papročio: ištiesi ranką per slenkstį - išsives anapus, parodysi nepagarbą. O seniau dar tikėta, kad po saulės laidos negalima šiukšlių išpilti per slenkstį, nes jomis artimųjų vėlėms akis prižersi.

Tautosakoje minima ir kitokių draudimų, susijusių su namo slenksčiu. Negalima ant jo sėdėti: mergaitė ilgai neištekės, o ūkininkas iš skolų neišbris. Ties slenksčiu būdavo atliekamos apeigos įvesdinant į namus naują šeimos narį. Tėvai dar ir dabar jaunuosius pasitinka kieme su duona ir druska, o žengiančius per slenkstį jaunuosius svečiai apiberia javų grūdais, linkėdami vaisingumo. Būta papročio ant slenksčio užmesti kailinius. Peržengs juos - turtingai gyvens.

Langai - atvertos namo akys

Ypatingą reikšmę lietuviai teikė ir durims bei langams. Tikėta, jog duris darinėti reikia iš lėto, atsargiai, kad žmogaus laimė, kuri visuomet jį seka, suspėtų kartu ir išeiti, ir sugrįžti. Negalima jų trankyti, kad „laimei pirštų neprivertum“. O langai - į pasaulį atvertos namo akys. Senoliai tikėjo, kad langas yra gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta. Todėl į jų puošybą lietuviai sudėdavo visą savo išmonę ir grožio pajutimą: trobos langai aprėminti dekoratyvinėmis apylangėmis, o langinės dažnai turėdavo kokių nors pagražinimų, kartais būdavo išdažomos.

Antlangės dažniausiai pjaustinėtos tokiais ornamentais: centre apskritimas, sudalytas į aštuonias skiltis. Apskritimą gaubia medžio ar kokio nors augalo siluetas, į šonus nuo jo nueina tarsi kokios bangos, kartais jos tampa lyg besiraitantys žalčiai. Kampuose - išpjaustyti paukščių siluetai, ypač dažnai vaizduotos antelės. Medis ir aštuonių dalių apskritimas reikšdavo pasaulio modelį: keturios pasaulio šalys ir dar keturios kryptys į Saulės patekėjimą bei laidą per saulėgrįžas. Žalčiai ir antelės - vandens gyvūnai, tarytum žvilgčiojantys pro langus, kada gi nustos lyti. Virš antlagių dažnai būdavo medinis karnizas, kurio dantytos detalės primena lietaus lašus.

Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat turėdavo „pasaulio medžio“ įvaizdį. Tradiciniai mediniai kryžiai dažniausiai būdavo puošti augaliniais ornamentais. Medžio atvaizdu dekoruoti ir buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą medį sutinkame ant kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių. Mediniai būdavo ir darbo padargai.

Žagrę darydavo iš ąžuolo, bet ne bet kokio, o perkūno įtrenkto, nes tokia išvagotas laukas bus apgintas nuo usnių, šio velnio augalo.

tags: #zoves #sodyba #numeris