Viešbučio „Vilnius“ istorija: Dariaus Mockaus ir Georgijaus Dekanidzės ryšiai

Ši istorija mus nukelia daugiau nei du dešimtmečius į praeitį, į ankstyvuosius Lietuvos nepriklausomybės metus. Tada niekas nė nesapnavo, kad trisdešimties nesulaukęs jaunuolis bus vienas galingiausių žmonių Lietuvoje, o jo valdomas koncernas bus kaltinamas bandymu užvaldyti valstybę. Tada galios centrai buvo kitur.

Pavyzdžiui, „Vilniaus brigadoje“. Su šia gauja siejamas ir daugeliui puikiai žinomas kompleksas Gedimino prospekte. Dabar čia veikia parduotuvės, įrengti brangūs privatūs butai. Nieko panašaus į gyvenimą, kuris čia virė ankstyvaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Tuomet čia buvo viešbutis „Vilnius“, dar žinomas kaip „Dekanidzės viešbutis“.

Tų įvykių liudininkai ir dabar pamena, kad „Vilniaus“ viešbutis buvo ta vieta, kur mafijos krikštatėviu vadinamas G. Dekanidzė (1937-2010) šeimininkavo it savo biure. Nepaisant puikios vietos pačioje sostinės širdyje, viešbutis „Vilnius“ išgarsėjo ne dėl apgyvendinimo paslaugų kokybės, o kaip įrankis milžiniškų pinigų prasukimui, suteptas kraujo dėmėmis.

Čia tiesiogiai dalyvavo ir D.Mockus. 15min surinkti archyviniai dokumentai rodo, kad jo parašais patvirtinti sprendimai, atvedę G.Dekanidzę į viešbučio šeimininkų gretas. Jo autografu pažymėtas ir viešbučio pardavimas, kai eiliniai investuotojai liko prie suskilusios geldos, o su mafija siejamas veikėjas per dieną užsidirbo tiek, kiek kiti neuždirba per gyvenimą. Tik laimingajam pirkėjui gyvenimas nebuvo toks ilgas, kokio jis pats norėjo.

„Vilniaus“ viešbučio istorijoje - ir pėdsakai, vedantys už Lietuvos ribų. Iki veikėjų, siejamų su Latvijos bei Rusijos nusikalstamu pasauliu. Daugiausia apie šią istoriją papasakoti galėtų pats D.Mockus. Bandėme susitarti dėl interviu su „MG Baltic“ prezidentu. Gavus neigiamą atsakymą, pateikėme klausimus raštu. Į daugumą konkrečių klausimų D.Mockus neatsakė. Oficialių savo ir G.Dekanidzės verslo dokumentų turinį verslininkas prilygina „nežinomų autorių interpretacijoms“.

Esminiai šios istorijos faktai nėra nauji. Žiniasklaidoje ne kartą minėta, kad D.Mockus ir B.Dekanidzė kartu plėtojo skandalais apaugusį viešbučių verslą. Šis 15min tyrimas - bandymas išaiškinti, koks buvo D.Mockaus vaidmuo liūdnai pagarsėjusio „Vilniaus“ viešbučio istorijoje.

Verslo pionierius

Ankstyvaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais valstybės ekonomika priminė stalo žaidimą, kurio taisyklės rašomos žaidimui bevykstant. Perėjimas nuo sovietinės planinės ekonomikos prie laisvos rinkos vyko chaotiškai, o valstybinės nuosavybės virsmas privačia tapo tikra aukso kasykla tiems, kurie perprato dar nebaigtas kurti žaidimo taisykles.

Po Sovietų Sąjungos griūties Lietuvoje pradėjo kurtis verslai. Įmonės su dešimtimis ar šimtais akcininkų buvo įprastas vaizdas. Taip žmonės neretai mėgindavo išnaudoti vadinamuosius investicinius čekius - valdžios visiems Lietuvos gyventojams padalintus dokumentus, turinčius materialią vertę ir leidžiančius dalyvauti privatizavimo procese.

Tarp verslo pionierių buvo ir D.Mockus. Būdamas dvidešimt septynerių, būsimas multimilijonierius nėrė į vieną pirmųjų savo verslų. 1992 m. liepą D.Mockus su būreliu partnerių užkūrė viešbučių verslą. Tada įsteigta bendrovė „Vilniaus viešbutis“ - apie ją ir sukasi ši istorija.

D.Mockaus vadovaujama bendrovė „Investicijos fondas“ 1992 m. įgijo solidų „Vilniaus viešbučio“ akcijų paketą, o pats D.Mockus užėmė bendrovės stebėtojų tarybos pirmininko postą. Tuomet įmonės struktūroje nebuvo jokių Dekanidzių šeimos pėdsakų. Netrukus vaizdas kardinaliai pasikeitė.

Viešbutis „Vilnius“ nepriklausomos Lietuvos teisėsaugai tapo žinomas toli gražu ne dėl apgyvendinimo paslaugų kokybės. Tiriant žurnalisto Vito Lingio nužudymą, šis viešbutis buvo viena iš vietų, kuriose kratas atliko gausios policijos pareigūnų pajėgos.

Daugiau nei viešbutis

Prokuroras Gintaras Jasaitis - vienas iš pareigūnų, tiesiogiai prisidėjusių prie „Vilniaus brigados“ sutriuškinimo. Viešbutis „Vilnius“ teisėsaugos veterano atmintyje išlikęs puikiai. Anot G.Jasaičio, tai buvo kur kas daugiau nei viešbutis.

„Viešbučiai Vilniuje du buvo tokie: „Gintaras“ šalia autobusų ir geležinkelio stoties, kuriame rinkosi visi nariai „brigados“; na, ir buvęs „Vilniaus“ viešbutis. G.Dekanidzė iš tikrųjų priiminėdavo ten tuos „brigados“ atstovus. Rinkdavosi jie tenai. Aišku, nebuvo tai viešai daroma. Bet pagal byloje nustatytus duomenis, jie ten pas jį rinkdavosi aptarti įvairiausių reikalų“, - prisiminė prokuroras ir pridūrė, jog savotiškame G.Dekanidzės „biure“ lankėsi ir su nusikalstamu pasauliu susiję užsienio verslininkai.

G.Jasaičio teigimu, valstybės turto privatizacija mafijai pasitarnavo kaip nešvarių pinigų legalizavimo įrankis. Pareigūnai matė, kad įvairios investicijos, formaliai atliekamos kitų asmenų, buvo gana plačiai paplitęs „Vilniaus brigados“ pinigų plovimo metodas.

„Buvo tokių duomenų, kad būtent iš nusikalstamo verslo jie privatizuoja įmones. Ne patys, bet per tarpininkus. (...) Kitaip tariant, legalizuodavo pinigus per statytinius. Iš kontrabandos, iš turto prievartavimo, iš automobilių vagysčių“, - vardijo G.Jasaitis.

Darius ir Georgijus

Didžiausias bendrovės „Vilniaus viešbutis“ turtas - privatizuotas viešbučio „Vilnius“ kompleksas Gedimino prospekto ir Jogailos gatvės sankirtoje. Čia D.Mockaus su partneriais valdyta investicija nesiklojo kaip iš pypkės. Bent jau toks vaizdas susidaro iš įmonės dokumentų.

1992 m. rugpjūtį, praėjus vos mėnesiui po įmonės įsteigimo, bendrovės stebėtojų tarybos posėdyje aptarta „Vilniaus viešbučio“ finansinė būklė. Posėdžio pirmininkas D.Mockus informavo, jog norint pabaigti jau pradėtus viešbučio remonto darbus reikalinga apie 13 mln. rublių suma.

Be finansinės padėties aptarimo, įmonės stebėtojų taryba priėmė ir svarbų sprendimą, iš esmės pakeitusį „Vilniaus viešbučio“ valdymą. 15min turimas dokumentas rodo, kad tame pačiame stebėtojų tarybos posėdyje priimtas sprendimas, tiesiogiai susiejęs „Vilniaus viešbutį“ su „Vilniaus brigada“.

Stebėtojų tarybos posėdyje patvirtintas naujas įmonės valdybos narys - G.Dekanidzė. Posėdžio protokole ranka įrašyta, jog šį siūlymą pateikė stebėtojų tarybos pirmininkas D.Mockus. Tą pačią dieną G.Dekanidzė perėmė faktinę bendrovės kontrolę.

1992 m. rugpjūčio 20 d. įvyko ir bendrovės valdybos posėdis. Trys nariai (tarp jų - ir tik ką paskirtas G.Dekanidzė) rinko valdybos pirmininką, kuriam kartu teko ir bendrovės generalinio direktoriaus postas. Vieno balso - turbūt savo paties - persvara į šias pareigas paskirtas G.Dekanidzė.

Tarp kitko, steigiant „Vilniaus viešbutį“ buvo svarstoma galimybė valdybą formuoti ne iš trijų, o iš penkių narių. Tačiau patvirtintas mažesnis valdybos narių skaičius - ir tai, anot dokumentų, padaryta D.Mockaus siūlymu.

„Vilniaus viešbučio“ steigimo dokumentuose Dekanidzės pavardės nėra. Ar jis įmonės akcijomis disponavo praėjus mėnesiui po steigiamojo susirinkimo, kai tapo bendrovės vadovu, nustatyti nepavyko. Vėlesniuose akcininkų sąrašuose G.Dekanidzė jau figūravo su solidžiu akcijų paketu. Kada šios akcijos buvo įgytos - dokumentuose nenurodoma.

Pavadinkim jį Žoržu

Dokumentai rodo, kad 1992 m. rugpjūčio 20 d. prasidėjo dar vienas procesas, siejantis „Vilniaus viešbutį“ su nusikalstamu pasauliu. Tądien, svarstant įmonės finansinę būklę, D.Mockus kaip vieną sprendimo būdų pasiūlė „užsienio partnerio“ pritraukimą. Taip ir įvyko.

D.Mockaus minimos užsienio investicijos atsirado labai greitai - tų pačių 1992-ųjų gruodį. Tada „Vilniaus viešbutis“ su užsienio partneriu - Olandijoje registruota įmone „Lavent B.V.“ - įsteigė naują viešbučių verslo įmonę. Ji pavadinta UAB „Žoržo viešbutis“. Taip tarpukariu vadinosi garsus viešbutis Vilniaus širdyje. Tas pats pastatas, kurį nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kontroliavo bendrovė „Vilniaus viešbutis“.

Bet yra ir kitų sąskambių. Mafijos krikštatėviu tituluojamas G.Dekanidzė, anot žurnalisto Dailiaus Dargio surinktos medžiagos, turėjo kelias pravardes - „Gruzinas“, „Graborius“ ir „Žora“. Ar žodis „Žoržas“ 1992 m. įsteigtos įmonės pavadinime buvo ir istorinio vardo, ir „Žoros“ aidas, dabar galima tik spėlioti.

Tačiau staiga atsiradusio užsienio partnerio ryšiai su nusikalstamu pasauliu nekelia jokių abejonių. Pagal „Žoržo viešbučio“ steigimo sutartį, „Vilniaus viešbutis“ į bendrą įmonę įnešė savo turtą - pastatą, įvertintą 208 tūkst. JAV dolerių. Tokio turto perleidimas „Vilniaus viešbučiui“ užtikrino minimalią balsų daugumą - 51 proc. akcijų. Likusius 49 proc. įgijo Olandijoje registruota „Lavent B.V.“, sumokėdama 200 tūkst. dolerių.

Ir tuo menamo olandiško partnerio indėlis neapsiribojo. Dokumente nurodyta, kad Olandijos įmonė papildomai įsipareigoja į „Žoržo viešbutį“ investuoti 3 mln. dolerių. Tais laikais tai buvo kosminė pinigų suma.

O sutarus dėl bendrų investicijų, kažkodėl nutarta pervadinti „olandiškos“ investicijos finansuojamą verslą. Praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo įsteigimo „Žoržo viešbutis“ buvo pervadintas, nepaliekant nė menkiausios užuominos į Žoržo (ar Žoros) vardą. Įmonė pasikrikštijo nauju vakarietišku vardu „European Hotels Service“. Labai panašu, kad vakarietiškas buvo tik vardas.

Pėdsakai veda pas „Latvijos mafiozą“

Iš įvykių chronologijos matyti, kad kalbos apie užsienio kapitalo pritraukimą sutapo su G.Dekanidzės paskyrimu į „Vilniaus viešbučio“ vadovo pareigas. Tolesnė šių investuotojų analizė rodo, kad „olandiškos“ investicijos taip pat veda į nusikalstamą pasaulį.

„Lavent B.V.“ ir su šia įmone susiję asmenys plačiai aptariami studijoje apie Latvijos raidą, kurią parengė Švedijos gynybos universiteto mokslininkai. Olandijoje registruota įmonė siejama su Aleksandru Laventu (Aleksandrs Lavents) - Latvijos verslininku, kaimyninėje šalyje žinomu ir dėl žlugusio banko, ir dėl ryšių su nusikaltėliais.

Tarp kriminalinio pasaulio autoritetų, su kuriais jis palaikė ryšius - ir „Vilniaus brigados“ lyderis Borisas Dekanidzė, G.Dekanidzės sūnus, nubaustas mirties bausme už žurnalisto V.Lingio nužudymo organizavimą.

A.Lavento bankas „Banka Baltija“ prisidėjo prie garsaus sandorio, kai Lietuvos vidaus reikalų ministerija pirko ginklus iš užsienio įmonių, susijusių su „Vilniaus brigada“. Beje, B.Dekanidzė nuo teisėsaugos slapstėsi būtent Latvijoje. „Vilniaus brigados“ lyderį susekti Latvijos pareigūnams padėjo išskirtinis automobilis - prabangus geltonas BMW, kuriuo B.Dekanidzė važinėjosi po Rygą. Žiniasklaidoje ne kartą skelbta, kad šis BMW priklausė A.Lavento bankui.

Dokumentiniame seriale „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ vienas Latvijos pareigūnas pasakojo apie bandymą išpirkti sulaikytam B.Dekanidzei laisvę. Esą tai padaryti bandė „visoje Latvijoje žinomas bankininkas“. Seriale rodyta ir šio žmogaus nuotrauka, užtušuojant veidą. Atpažinti A.Laventą iš šios nuotraukos nėra sudėtinga.

Na, o Olandijos įmonė „Lavent B.V.“, su kuria susidėjo D.Mockaus iš dalies valdomas „Vilniaus viešbutis“, tiesiogiai figūruoja dar vienoje kriminalinėje istorijoje. Tai pirmas kraujo pėdsakas, susijęs su „Vilniaus viešbučiu“.

Švedijos gynybos universiteto mokslininkų surinkta medžiaga rodo, kad „Lavent B.V.“ panaudota Lietuvoje narpliotai alkoholio kontrabandos schemai. „Verslininkas, kuriam buvo siunčiamas krovinys, buvo nušautas po to, kai prokuratūrai pateikė rašytinius parodymus, kuriuose nurodė, kad Laventas buvo tiesiogiai susijęs su kontrabandos organizavimu. Savo parodymuose verslininkas įvardijo vieną rusų mafijos Amsterdame lyderių kaip Lavento bendrininką“, - teigiama studijoje.

Prokurorui G.Jasaičiui puikiai žinoma ir A.Lavento pavardė, ir šio veikėjo Latvijoje kontroliuotas bankas. „Buvo byla dėl automatų pirkimo. Vidaus reikalų ministerija pirko „Kalašnikovo“ automatus. (...) Vadinosi, kad „vamzdžius“ perka. Bet realiai pirko AK automatus. Taip, „Kalašnikovus“. O sutartyse figūravo kaip „vamzdžių pirkimas“.

Finale, kai mes bandėme atsekti tų pinigų judėjimą, tai jie buvo išgryninti Latvijos banke, kurį kontroliavo tuometis Latvijos mafijozas Laventas“, - prisiminė G.Jasaitis. Pasak jo, A.Laventas teisėsaugos medžiagoje figūravo kaip artimas Boriso Dekanidzės bičiulis.

„Laventas visą laiką kontaktuodavo su B.Dekanidze ir su Igoriu Tiomkinu [šis „Vilniaus brigados“ narys 2014 m. nužudytas šūviais į nugarą]. Kitaip tariant - su aukščiausio lygio „brigados“ vadais. Jie paprastai važinėdavo į Jūrmalą, prestižinėse vietose laiką praleisdavo. A.Laventas visą laiką ten sukosi, be abejo“, - pasakojo G.Jasaitis.

„Žoržo viešbutis“ ir ten turėję plaukti milijonai - naujiena „Vilniaus brigadą“ narsčiusiam prokurorui. G.Jasaitis patikino nežinojęs apie tokios įmonės egzistavimą ar juo labiau ten turėjusius nukeliauti neaiškios kilmės pinigus.

Penkiolika milijonų ir aštuonios kulkos

O dabar grįžkime į Vilnių ir „Vilniaus viešbutį“. Tiksliau, į 1995 metus, kai D.Mockaus ir G.Dekanidzės bendras verslas sulaukė savo šlovės akimirkos. Viešbutis „Vilnius“ tada išgarsėjo ne dėl turistų srautų ar prabanga tviskančių kambarių - jis panaudotas vienai garsiausių finansinių operacijų, siejamų su G.Dekanidzės pavarde. Kartu tai ir antra kraujo dėmė šioje istorijoje.

Keletą metų trukusią bendrovės „Vilniaus viešbutis“ epopėją vainikavo 1995 m. kovo 20 d. akcininkų susirinkimas, kuriam vadovavo D.Mockus. Anot 15min turimo dokumento, šio susirinkimo metu D.Mockus pranešė, kad „bendrovės finansinė padėtis yra labai bloga, pelnas nedidelis, o įsiskolinimas valstybei pasiekė kritinę ribą“.

Tuo metu D.Mockus ir su juo susijusi įmonė „Investicijos fondas“ valdė palyginti kuklią akcijų dalį, o G.Dekanidzės pavardė iš akcininkų sąrašų jau buvo dingusi. Vienas iš dviejų stambiausių įmonės akcininkų - Genadijus Nikiforovas - pateikė siūlymą parduoti kompleksą už 1,5 mln. litų. Dokumente nurodyta, kad šį siūlymą pagarsino D.Mockus.

Kaip tiksliai vyko akcininkų susirinkimas, iš dokumento atkurti sunku. Matyti, kad buvo keliami klausimai, tačiau kas į juos atsakinėjo - D.Mockus, G.Nikiforovas ar kas nors kitas - nėra aišku. Pateikiame tikslią citatą iš akcininkų susirinkimo protokolo: „Klausimas: ar buvo ieškota kitų pirkėjų, galinčių pasiūlyti didesnę kainą? Atsakymas: buvo, tačiau nie...

Galiausiai, akcininkai vienbalsiai pritarė viešbučio pardavimui už 1,5 mln. litų. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, tikroji viešbučio vertė buvo daug didesnė. Jau kitą dieną po sandorio, viešbutis buvo perparduotas už 15 mln. litų, dešimt kartų didesne kaina. Šis faktas sukėlė didelį skandalą ir abejones dėl sandorio skaidrumo.

Šioje istorijoje minimi asmenys ir įmonės:

tags: #zorzo #viesbutyje #zemes #ukio #ir #valstybes