Vakardiena yra anuliuotas čekis, o rytdiena - skolinis įsipareigojimas. Tad džiaukimės dienos teikiama palaima ir kantriai išgyvenkime blogybes. Išmokau gyventi kiekvieną išaušusią dieną ir be reikalo nesijaudinti dėl rytdienos. Taip sunku mums, mažiems žmogeliams, priimti sutartį, kokią gauname.
Vienas iš pačių tragiškiausių dalykų apie žmogaus prigimtį yra tas, kad mes visi linkę atidėlioti gyvenimą. Kodėl nesidžiaugti iš karto? Kiekvienam žmogui kažkada ateina toks pavasaris, kurio jis nebemato.
Laimė yra jausmas, o ne daiktas. Laimė priklauso kiekvienam, bet lyg plaštakė - nepagaunama. Laimė tarsi gražiausia gėlė, tačiau į jokį ritmą jos neįsprausi. Tegu mano siela nušvinta, ir žemiškos gėrybės tenedrumsčia jos ramybės.
Friedrich Nietzsche
Laimė ir jos paieškos
Su laime elkis atsargiai. Didžioji jūra nunešė mane, plukdo kaip jūržolę didžiąja upe. Susitaikyk su tuo, kad klydai ir paliko sėkmė. Kiekvieną akimirksnį pradedam naują gyvenimą. Džiaukimės juo. Negalime sustoti, norime to, ar ne. Štai nuostabus dalykas, vadinamas pavasariu.
Laimės paieškose pusė pasaulio eina ne tuo keliu. Žmonėms atrodo, kad laimė yra turėti ir gauti, ir būti kitų aptarnaujamiems.
Laimės nerandi, ją susikuri | Katarina Blom | TEDxGöteborg
Bet kokia laimė yra asmeniška. Pačios žaviausios akimirkos yra asmeniškos, pačių skatinamos, kitų neliestinos. Turėk drąsos būti vienas. Bent kartą pabandyk kurį laiką ištverti savo paties draugiją. Ir tuo metu nekalbėk nei su savimi, nei su kitais, su kuriais mes diskutuojame net, kai jų nėra. Lauk. Mokykis pasiimti truputėlį laiko - net akimirką sode, galerijoje, kavinėje. Įvertink ją.
Tegu paukščiai, varlės, paveikslai, muzika, knygos ir nereiklūs draugai atgaivina tave. Kada tik imsi labai nerimauti, įkalbėk savo protą susitelkti į nedidelius dabarties malonumus. Skirk sau laiko gydytis. Kada tik turiu laiko važiuoti kur nors dviračiu, jaučiuosi laimingas. Galiu važiuoti kur tik noriu. Niekas nebruzda aplink mane.
Jei prakaituoji akis išplėtęs ir šitaip triūsi labai ilgai, tu galų gale pasakysi, kad nėra nei čiurlenančių upelių, nei čiulbančių paukščių. Man patinka gyventi. Norėčiau apsaugoti tave nuo kiekvieno sielvarto, nuo kiekvienos nelaimės, nuo kiekvienos nesėkmės. Tačiau tuomet būtum atskirtas nuo visų kitų planetos gyvų padarų. Priimk skausmą, brangink džiaugsmą, liaukis apgailestavęs.
Meilė - vaistas nuo visų ligų
Skelbk laimę. Pasaulis užtektinai liūdnas ir be tavo sielvarto. Vaistas nuo visų ligų ir nuoskaudų, nuo rūpesčių, nuo sielvartų ir žmonijos nusikaltimų slypi vieninteliame žodyje „meilė“. Laimė yra panaši į meilę. Nieko nekainuoja nusišypsoti nepažįstamam. Nieko nekainuoja būti laimingam. Linkiu tau meilės. Meilės tų, kurie guli drauge tamsoje ir kalbasi apie praėjusius laikus. Linkiu tiesiamų aukštyn vaiko rankučių, lipnių nuo saldumynų bučkių.
Manau per gyvenimą eiti tik vieną kartą. Laimė retai yra atlygis. Mus supa laimė. Per ją keliaujame. Kol žmogus gyvena ir kol laisvas, tol vienaip ar kitaip ieškos to, kas jam teikia malonumą. Bet ieškoti nebūtinai reiškia rasti. Laimės pagrindas yra gyvenimo gausybė. Kai vienerios laimės durys užsidaro, tai atsidaro kitos.
Mano gyvenimas neturi nei paskirties, nei krypties, nei tikslo, nei prasmės, o vis dėlto aš laimingas. Niekaip aš to nesuprantu. Laimė yra daugybė dalykų: sniegas, saulė ir tai, ką atneša kiekviena diena. Virš didmiesčio aikščių gaudesio varnėnai sukasi verpetais kaip dūmai. Betono tarpekliuose pelėsakaliai augina jauniklius. Dykynė liepsnoja ožkarožėmis.
Linkiu pasigėrėti augalais - skiepijimo ir gyvašakių, sėklų, svogūnėlių ir gumbasvogūnių mažais stebuklais. Kai pamiršau visas savo žmogiškas meiles, vis tiek prisiminsiu agrasto lapo kvapą arba rasotą žolę po basomis pėdomis. Įvairiai galima pajusti laimę. Jei man būtų lemta ropoti, tai ropočiau patenkintas. Jei skristi, tai skrisčiau aistringai.
Žmogus tampa laimingas savo paties pastangomis, jei tik žino, kas yra toji laimė - paprasti pomėgiai, drąsa, atsidavimas tikslui, meilė darbui, o svarbiausia - švari sąžinė. Laimė nėra miglotas sapnas. Tenai toli, saulės šviesoje, mano didieji troškimai. Laimė man - mano artimųjų juokas. Žmonių juokas. Linkiu tau juoko. Iki springimo. Iki kosulio. Tylaus nesuvaldomo juoko, nuo kurio griūni ant grindų ir ašaroji. Linkiu kikenimo susirėmus galvomis. Mielo juoko, tokio, kuris apglėbia ir prispaudžia prie savęs.
Laimės kūdikis visada atrodo kaip sena siela, gyvenanti naujame kūne. Ir jos veidas labai rimtas, kol nusišypso. Nežinau, iš kur atsiranda mūsų humoras, tačiau galėtų rastis iš prasčiausios visame pasaulyje padėties. Ir gal tupėtum joje ir juoktumėisi. Gyvenimas mums įsipareigojęs nedaug. Mes jam įsipareigoję viskuo. Gyvenimas skirtas gyventi. Ir turi būti išsaugotas smalsumas.
Gyvybė gimdo gyvybę. Stiprybė kuria stiprybę. Negaišk ir neskink gėlių išsaugoti. Būk laimingas tikrame gyvenime, ne vien tik internete. Vienas didžiausių melų skamba taip: „Kad būčiau laimingas man reikia“. Kai esi vaikas nori užaugti, nes tuomet tau bus galima daryti daugiau dalykų. Ir tu galvoji, kad tuomet būsi laimingas. Kai esi mokinys, nori įstoti į universitetą. Kai esi studentas nori susirasti darbą ir sukurti šeimą. O kai visa tai turi tau norisi didesnio namo, ramesnių vaikų, brangesnės mašinos, ilgesnių atostogų, didesnės algos. O tuomet išeini į pensiją ir trokšti didesnės pensijos. Ir tu nuolat sau meluoji, kad kai tai turėsi, būsi laimingas.
Tai kada gi būti laimingam? Dabar. Ir ne kaupiant, o atiduodant. Ne galvojant vien apie save, o darant laimingais kitus. Gyvename nuostabiais laikais, ne dėl to, kad galime nusipirkti klevų sirupo iš Kanados, rožinių spurgų su pabarstukais ar užsisakyti picą į namus (atsiprašau pasninkaujančių). Ne dėl to, kad galime nukeliauti į bet kurią pasaulio šalį, internetu susisiekti su kuo nors už tūkstančių kilometrų ar keliauti į kosmosą.
Gyvename nuostabiais laikais, nes gyvename po Jėzaus prisikėlimo. Ir galime be baimės eiti į Šventų švenčiausiąją, nors anksčiau ten galėjo įeiti tik vyriausiasis kunigas ir tik kartą metuose. Gyvename nuostabiais laikais, nes gyvename po Sekminių. Ir tai reiškia, kad kiekvienas galime būti pripildytas Šventosios Dvasios, o anksčiau tai buvo skirta tik keliems.
Gyvenimo būdas ir jo pasirinkimai
Laimė! Kiekvienam ji - vis kitokia. Alkanam ji - duona. Trokštančiam - vanduo. Skęstančiam - draugo ranka. Amerikiečių žurnalistas Hunter S. Thompson yra pasakęs „Venkite ieškoti gyvenimo tikslo. Ieškokite gyvenimo būdo“.
Kaip teigiama, ką stebi, tas ir esi. Kas esi, tą ir stebi. Kaip tai suprasti? Taip ir suprasti - ką augini, tas ir auga, ką laistai - tas žydi. Žmonės šneka apie rutiną, užvaldžiusią jų gyvenimą. Aš galvoju, net jeigu kiekviena tavo diena turi tą patį ritmą ji vis tiek niekada gyvenime nebus ta pati. Matyk kitus ir save.
O ką keičia stebėjimas? Viską. Kai tu save stebi gali numatyti nuovargį, kad sukelsi lygioje vietoje audrą. Save stebi ir geriau matai. Gali nuspręsti, kad jau metas į masažą, paplaukti ar išeiti pasivaikščioti dvi valandas. Jeigu tu stebi ir myli save bei aplinkinius, tai gyvenimas pavyksta. Laimės paukštė atskrenda. Mylėti - darbas ar pašaukimas? Manau, kad galima. Būk dėkingas ir pradėsi mylėti.
Valdyti protą tokiu metu yra geriausia. Jei sukrečiamos tavo emocijos, tegul jos būna supurtytos kiek tik įmanoma. Žinok, čia nėra nieko, kas vadinama atjauta. Aukštesnėse žiniose atjauta yra kvailystė. Kodėl? Gali atjausti tik kažką kitą, kuris nėra tavimi. Tarkime, kad susižeidei ranką, tu nesakai: „aš taip užjaučiu savo ranką“. Ar tu kada nors taip sakai? Kai sakai, kad visi yra dalis tavęs, kur čia užuojauta? Gerai, susižeidei, tai dėl savo kvailumo susižeidei. Patepk gydančiu tepalu ir pamiršk.
Kai jūs būnate įskaudinti, tai yra jūsų karma. Turbūt kažkada ką nors įskaudinote, todėl dabar tai sugrįžo jums. Niekas nevyksta be priežasties. Sakydami: „Mano kančia yra dėl to žmogaus“, tęsite karmą, nes tas įspūdis liks jūsų galvoje. Kodėl nežvelgiate į vidų? Kodėl nejudate toliau? Kodėl įsikimbate į praeities įvykį ir kaltinate kitą žmogų dėl savo karmos? Jei tai darysite, jūs ir toliau būsite nelaimingi.
Jei manęs paklaustumėte, ką tokiu metu daryti, pasakyčiau, kad esate tinkamoje vietoje ir elgiatės teisingai. Medituokite, giedokite, dalyvaukite daugelyje tarnystės kitiems veiklų ir praeities karma nusiplaus. Jei jaučiatės liūdni, prislėgti, linkę žudytis, tuo metu turėtumėte sau pasakyti: „Leiskite man nustoti galvoti tik apie save. Pažiūrėkime, kuo galiu būti naudingas. Bet kokiu atveju, vieną dieną aš turėsiu išeiti. Prieš išeinant, leiskite man čia nuveikti ką nors gero. Kam aš reikalingas? Kur galėčiau padėti?
Gilus noras gyventi be problemų verčia žudytis. Kai gyvenimas tėra žaidimas, o tu iš tikrųjų gyveni gyvenimą, tada natūraliai priimi mirtį, kai ji ateina. Jei jums kyla minčių apie savižudybę, žinokite, kad taip yra tik todėl, kad jūsų pranos lygis yra žemas, todėl darykite daugiau pranajamų. Sadhana ir seva visada turi eiti kartu. Labai svarbu, kad tokie žmonės lankytų daugiau kursų ir daugiau laiko praleistų Satsange. Jie turėtų būti užsiėmę, daryti seva (gerus darbus).
Aukščiausia atleidimo forma yra suvokti, kad kitas padarė klaidą dėl nežinojimo ir atjausti jį. Jei net ir susituokus su nuostabiu vyru/žmona, kai kurie žmonės vis tiek nesijaučia pasitenkinimo ir juos traukia kiti žmonės - protas jaučia, kad kitas žmogus yra geresnis. Protas maitinasi arba egzistuoja iliuzija. Jis nori kažko, ko nėra šalia. Norisi kažko neįmanomo.
Kai tai tampa įmanoma, jis nutolsta ir eina toliau. Tai nėra niekieno kaltė. Tai proto prigimtis. Jis įpratęs gyventi iš troškimo, todėl bet kuriuo atveju nusivilia - turėdamas ar neturėdamas, su išsipildžiusiais troškimais ar neišsipildžiusiais. Niekas negali suteikti jums pasitenkinimo. Pasitenkinimas nėra būdvardis, tai daiktavardis. Jūs esate „pasitenkinimas“. Kas gali pasitenkinimui suteikti pasitenkinimą! Niekas! Tai taip paprasta. O visas pasaulis laksto, siekdamas pasitenkinimo.
Jumyse yra kažkas, kas nesikeičia, o tai yra visų pokyčių atskaitos taškas. Keičiasi jūsų mintys, jūsų emocijos, jūsų kūnas patyrė tiek daug pokyčių. Tas nekintantis aspektas jumyse arba ryšys, pagal kurį atpažįstate pokyčius, kad galėtumėt pasakyti: „tai keičiasi“, turėtų būti kažkas, kas nesikeičia, ir tai yra siela. Kad ir koks būtų tavo ketinimas, jis pasireikš. Neklijuok sau etikečių. Neturėtų būti „visada“. Pripažink, kad nežinai savo potencialo. Gali manyti, kad visada susiduri su sunkumais, tačiau taip galvojant, ketinimas nukreipiamas neigiama linkme. Tiesiog žinok, kad viskas, ko nori, įvyks.
Viskas, į ką bus nukreiptas tavo dėmesys, pradės reikštis tavo gyvenime. Ketinimas, dėmesys, pasireiškimas - taip veikia visata. Jeigu jūsų protas yra laimingas, bet kokioje veikloje jūs patiriate laimę. Bet jei jūsų protas yra paniūręs ir apsunkęs, tuomet atrodo, kad niekas nekelia susidomėjimo. Lygiai taip pat kaip oro gūsis viską išpučia, taip ir visi gyvenimo įvykiai ateina ir praeina. Tačiau svarbiausia - niekur neužstrigti, judėti pirmyn ir dėti pastangas.
Jei pastatėte mintis savo garaže, niekas negali pasakyti, kada turėtumėte jas perkelti. Bet jei „pastatysite” savo mintis kieno nors kito garaže, jie persekios jus. Neatiduokite savo gyvenimo įgaliojimų į kito žmogaus rankas. Jei tai padarysite, neturėsite laisvės. O kai netenkate laisvės, po to kitas dalykas, kurį prarandate, yra meilė ir atjauta, nes prislopintas žmogus negali išreikšti savo atjautos ar meilės. Taigi, rūpinkitės automobiliu, vadinamu protu, kuris jus vairuoja. Jūs turėtumėte vairuoti protą, o ne protas jus. Išmintis įgalina jus valdyti protą. Kitaip vairuoja protas; tai automatizuotas automobilis, kuris važiuoja savarankiškai.
Taip, kaip mes suvokiame žmones, toks tampa mūsų pasaulis. Jei matote pasaulį pilną baisių žmonių, jūs susidursite tik su tokio „plauko” dalykais. Jei matysite pasaulį kaip vietą su pilna gerų žmonių, tuomet net ir pačiame didžiausiame nusikaltėlyje įžvelgsite malonų žmogų. Nesmerkite žmonių ir nevadinkite jų blogais ar gerais vardais. Tai viena šviesa. Jei tai suvoksime, mūsų širdyse įsivyraus labai gili ramybė, pasitikėjimas ir tikėjimas, kad niekas negali mūsų supurtyti.
Jei jūsų laimė sutelkta į save, jausitės išsekę ir pavargę. Bet jei esate laimingi, darydami kitus laimingus, tokia laimė tiesiog augs. Kuo daugiau žmogus siekia kontroliuoti gyvenimą ar kitą žmogų - tuo daugiau nekontroliuojamų situacijų “pritraukia“. Kontrolė nieko negali pagerinti ar suteikti vidinės ramybės. Pavyduliaujantys savo mylimųjų žmonės dažnai būna įsitikinę, kad tokiu būdu jie išreiškia savo meilę.
Jei žmogus mano, kad aistra ir yra meilė - yra pasmerktas nuolat vaikytis aistros žybtelėjimų ir skirtis su savo “mylimaisiais“, vos tik aistros potraukis užges. O iš tiesų - meilė prasideda būtent tuomet, kai aistra aprimsta. Meilėje labai svarbus atviras ir nuoširdus bendravimas: kad suprastume vieni kitus, turime kalbėtis ir mokėti išklausyti. Kai klausomės ne širdimi, o per savo egoizmo prizmę - pradedame kritikuoti, vertinti, dalinti patarimus. Daugumai žmonių priimti ir suprasti save žymiai sunkiau, nei kitus. Žmogus gali atsiverti tuomet, kai jaučia, kad jo nuoširdžiai klausosi ir iš anksto nesmerkia, kad besąlygiškai jį myli ir palaiko. Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau jame kūrybinės energijos.
Nenuostabu, kad taip daug žmonių turi klaidingą meilės suvokimą: juk dažniausiai nei tėvai, nei mokytojai nesuteikė mums šių žinių. Negatyvumas ir meilė negali būti kartu. Egoizmas - meilės priešingybė. Meilė yra tobulumo išraiška. Viskas, kas daroma su meile, atneša laimę ir aplinkiniams, ir tam, kas tai daro. Jei norime būti laimingi - mylėkime, jei norime gerinti visuomenę - mylėkime. Mylėkime savo artimuosius, savo šeimą, mylėkime tai, ką turime gyvenime, mylėkime draugus, kaimynus, tėvynainius - visus žmones - tyrai ir be sąlygų.
Albert Einstein
Tik mylintys žmonės gali vienytis, draugauti, nuoširdžiai džiaugtis, kurti laimingą šeimą, harmoningą visuomenę, šviesią ateitį. Kai nėra meilės - viskas sudėtinga, sunku, niūru, pilka. Meilė - lyg amžinas pavasaris, lyg gaivinanti versmė, kurios ištakos - kiekvieno mūsų širdyje. Kad meilė sujungtų - tiesiog atverkime savo širdis. Žmogų žmogumi padaro dvasinių savybių vystymas, o ne kūno poreikių tenkinimas ar primetamų socialinių vaidmenų atlikimas.
Gamta viską sukūrė harmoningai: kad šeima būtų laiminga, būtina skirtingų energijų vienybė, papildymas skirtingomis savybėmis, jų sąveika ir bendra kūryba. Moteris pagimdo kūdikį, jį maitina ir visomis prasmėmis vaikui yra artimiausia pirmaisiais gyvenimo metais, todėl pagrindinė jos veiklos sfera pagal prigimtį - motinystė, vaikų auginimas. Vyras - stiprus fiziškai ir dvasiškai, todėl jo sfera - šeimos aprūpinimas ir saugumas.
Vietoje to, kad būtų tiesiog vyru arba moterimi, žmonės (kartais su geriausiais ketinimais) imasi atsakomybės už tai, kas pagal prigimtį priklauso kitam. Moteris, kuri tempia šeimos aprūpinimo naštą, taip pat išgyvena nuolatinį stresą ir nuovargį. Ji grubėja, vyriškėja ir nesijaučia laiminga, nes eina prieš savo prigimtį. Svarbu suprasti, kad tuomet, kai imatės atsakomybės už kito žmogaus veiklos sferą - atsakomybės už jūsų veiklos sferą jums niekas nenuims. Taip, žmogus gali daug ką: vyras gali tvarkytis namuose, o moteris - uždirbti pinigus, bet visa tai bus atliekama per psichikos deformacijas ir dideles pastangas.
Tačiau giliai širdyje jis jaus nepaaiškinamą kartėlį, nes tokiu atveju ir vaikai auga matydami gerą pavyzdį (laimingi tėvai!), su teisingu pareigų šeimoje paskirstymo supratimu ir prigimtinių vyriškų ir moteriškų savybių suvokimu. Tai didelė tėvų dovana savo vaikams - harmoninga šeima. Laimė - tai harmonija, kuri kuriama harmoningais veiksmais. Harmoniją galime kurti, kai patys esme harmoningi. Vyriška arba moteriška prigimtis yra kiekvieno iš mūsų duotybė. Jos niekas negali suteikti arba pakeisti. Vyras, kuris realizuoja savo prigimtines savybes - dvasiškai stiprus ir vyriškas.
Ajurvedos mokymas teigia, kad motina - tai ne tik moteris, kuri jus pagimdė, užaugino ir išauklėjo. Plačiąja prasme tai kūrybinis principas, kuris išreiškia vidinį dvasinį potencialą. Tai ir “tikrų namų“ pojūtis. Šiame kontekste būti motina reiškia ne tik plauti grindis ir virti maistą, bet - ir tai svarbiausia - būti “namų centru“, t.y. - kurti savo namus, kupinus meilės. Tam, kad pilnai įgyvendintų motinystę, moteriai būtina vidinė dvasinė stiprybė, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą ir vientisumą, nepriklausomai nuo išorinių gyvenimo aplinkybių.
Vidinė moters prigimtis - mylinti širdis, intuicija, išmintis - tai kūrėjos savybės, nes motinystė suteikia mums daug. Jei norime būti laimingi - mylėkime, jei norime gerinti visuomenę - mylėkime. Mylėkime savo artimuosius, savo šeimą, mylėkime tai, ką turime gyvenime, mylėkime draugus, kaimynus, tėvynainius - visus žmones - tyrai ir be sąlygų.