Gyventojų migracija - tai žmonių judėjimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Ji turi įtakos daugeliui visuomeninio gyvenimo socialinių ir ekonominių reiškinių. Gyventojų migracija gali būti nuolatinė, kai naujoje vietoje įsikuriama visam laikui, ir laikina, arba sezoninė, kai naujoje vietoje įsikuriama laikinai.
Gyventojų migracija, kuri vyksta vienoje šalyje, vadinama vidine, tarp valstybių ar žemynų - išorine. Vidinių migracijų srautai: iš kaimo į miestą, iš miesto į miestą, iš miesto į kaimą, iš kaimo į kaimą. Žmonių judėjimas nekeičiant gyvenamosios vietos (vyksta į darbą, mokytis, gydytis, prekiauti ir sugrįžta) vadinamas švytuokline migracija. Gyventojų išvykimas iš šalies vadinamas emigracija, atvykimas į šalį - imigracija, o prievartinis perkėlimas - deportacija.
Pasaulinė migracija 2015 m.
Migracijos priežastys ir istorinė raida
Gyventojų migracijos priežastys įvairios: ekonominės (vykstama ieškoti geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų), politinės, religinės, šeiminės ir kitos. Gyventojų migracija turėjo didelę įtaką žmonijos istorijai, tautų formavimuisi, Žemės apgyvendinimui. Ji vyko nuo seniausių laikų, truko tūkstantmečius, šimtmečius (pvz., Didysis tautų kraustymasis).
Didelė išorinė gyventojų migracija prasidėjo po Didžiųjų geografinių atradimų; daug europiečių kėlėsi į Ameriką, vėliau į Australiją, Pietų Afriką. 20 a. pradžioje (1900-14) iš Europos išvyko apie 20 mln. gyventojų, du trečdaliai jų - į Jungtines Amerikos Valstijas. Didelė gyventojų migracija vyko Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei pokario metais. 21 a. 1869-1939 į Šiaurės ir Pietų Ameriką emigravo daugiau kaip 400 000 Lietuvos gyventojų.
Prievartinis perkėlimas Lietuvoje sovietmečiu
Prievartinis perkėlimas apibrėžiamas kaip asmenų ar jų grupių perkėlimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priverstinis apgyvendinimas bei įdarbinimas nustatytose vietose.
Pirmas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas sovietų valdžios įvykdytas 1941 m. birželio 14-18 d.. Išvežta 18 500 žmonių. Vyrai išsiųsti į Krasnojarsko, Komijos, Sverdlovsko lagerius, jų šeimos į Altajų, Novosibirsko sritį, Komiją. 1942 m. vasarą apie 3 tūkst. lietuvių iš Altajaus išvežti į šiaurę, prie Laptevų jūros, kur dauguma mirė. 1945-1946 m. daugiausia buvo tremiamos partizanų ir jų rėmėjų, nuo 1947 m. ūkininkų šeimos.
Didieji trėmimai įvyko 1948 m. (ištremta 42 tūkst.), 1949 m. (ištremta 33 tūkst.), 1952 m. (ištremta 20 tūkst.). Iš viso 1940-1941 m. ir 1945-1953 m. ištremta apie 130 tūkst. žmonių (daugiau kaip 44 tūkst. šeimų). 1954 m. į Lietuvą leista grįžti vaikams, 1955 m. šeimoms, nuo 1956 m. prasidėjo masinis tremtinių grįžimas. Ne visiems leista apsigyventi Lietuvoje.
Šie trėmimai paliko gilų randą Lietuvos istorijoje ir visuomenėje, turėjo ilgalaikių pasekmių žmonių likimams ir tautos kultūrai.
Trėmimas į Sibirą
Lietuvos gyventojų trėmimai 1941-1953 m.
| Metai | Ištremta žmonių |
|---|---|
| 1941 | 18 500 |
| 1948 | 42 000 |
| 1949 | 33 000 |
| 1952 | 20 000 |
| Iš viso | ~130 000 |
Tremtis 1941 m.
tags: #zmogus #prievarta #iskeltas #is #nuolatines #gyvenamosios