Seinų-Punsko vardu įvardiju teritoriją, kuri nei geografiniu, nei istoriniu požiūriu nebuvo atskiras regionas. Tai teritorija, kuri iki 1919 m. sudarė Seinų apskritį ir vėliau dėl istorinių aplinkybių, laiminant didžiosioms Vakarų Europos valstybėms, jėga buvo padalinta. Dėl to didesnioji apskrities dalis atiteko Lietuvai, o mažesnioji - Lenkijai su etninėmis Seinų ir Punsko valsčių žemėmis. Jau daugiau kaip 90 metų Maros baseine gyvenantys lietuviai yra atskirti nuo savo etninės Tėvynės. Tokią jų dalią lėmė 1918-1920 m. įvykiai, kai Lenkija karinės jėgos priemonėmis, remiant didžiosioms Vakarų Europos valstybėms, atplėšė šias žemes nuo Lietuvos Sūduvos krašto pietinės etninės srities. Vėliau, 1939 m., Vokietijos-Sovietų Sąjungos slapti susitarimai ir 1945 m.
Bendrose krašto apžvalgose ir lokaliniuose jo arealuose liečiu etninės kultūros ištakas įvairiais priešistorės, istorijos laikotarpiais. Pirmiausiai čia esančiuose vandenvardžiuose-hidronimuose slepiasi baltų materialinės ir dvasinės kultūros slėpiniai, jos raida priešistorėje.
Straipsnyje nagrinėjami vandenvardžiai Sūduvos krašto Seinų, Punsko etninėse lietuvių žemėse, atskleidžiantys baltų kultūros raidos procesus priešistorėje ir istoriniais laikais.
Lenkijoje iki 1925 m. dar išliko Seinų apskritis kaip administracinis vienetas. Vėliau ši teritorija įjungta į Suvalkų apskritį. Nepriklausomoje Lietuvoje Seinų apskritis su centu Lazdijuose išliko iki II pasaulinio karo pradžios.
Krašto unikalumą pabrėžia ir iš vandenvardžių kilę jo centrinių gyvenamųjų vietų pavadinimai. Seinų miesto vardas - nuo ežero Seinas, Punskas - nuo ežero Punia.
Lenkijos žemėlapis, kuriame pažymėta Seinų ir Punsko vietovė
Ančios ir Maros Upės: Vardų Kilmės Paslaptys
Apie Ančios ežero, Maros upės vardų kilmės prasmines šaknis jau rašyta. Papildant norisi pridėti, kad, mano nuomone, Juodosios Ančios vardas yra antrinis. Upė šį vardą gavo nuo ežero Ančia - Ancia vardo.
Kiek daugiau abejonių kyla dėl Maros upės ir ežero Mara vardų kilmės chronologijos. Norėčiau pirmumo teisę priskirti ežerui, kuris senovėje, matyt, buvo gerokai didesnis už dabartinį ir buvo reikšmingas tuometiniams baltams gyvybine ir ūkine prasme - čia veisėsi maistinės žuvys, gyveno laukiniai paukščiai, aplinkinių miškų laukiniai žvėrys.
Įdomu pastebėti, kad Maros upės kiekviena atkarpa, ištekėdama iš protakinio ežero, metaforiškai sakant, pasiima ir to ežero vardą. Ežerą Mara - Mario (lenkiškai - Pomorze) įvardiju dvigubu vardu, nes manau, kad Mara vardas, kaip ežerų Dusia, Obelija, Metelys, yra pirminė, senovinė vardo reikšmė, o ežero „Mario ežeras“ vardas yra naujadaras.
Mara ežeras yra gana didelis, užima 297 ha plotą, jo vandens paviršius yra iškilęs 123 m aukščiau jūros lygio. Vikipedia žiniomis, senieji šių žemių gyventojai jotvingiai-sūduviai ežerą vadino Jūra. Ši žinia istoriškai visai toleruotina, matyt, todėl, kad žodžių jaura ir mara prasminė kilmė panaši: „pelkė, klampynė, balos“, o dar tokiam vardui įsigalėti senovėje galėjo padėti ir čia plytėjęs didžiulis poledyninis ežeras, kurio seklėjimo-slūgimo pasekoje likdavo ilgam laikui pelkėti, jaurėti krantai, kuriuose lankydavosi mūsų proprotėviai.
Dabartiniais laikais ežeras yra beveik pasislėpęs Augustavo lygumos galingoje girioje, iš visų pusių apsuptas prie pat jo esančių devynių ežerų ir ežerėlių. Didžiausias iš jų yra ežeras Zelva. Tai taip pat senas baltiškas hidronimas, galbūt vestinas iš „zalvas, zalva“ - „žalvas“ reiškęs „jauną, valkų medį, kurio negalima perskelti“.
Seinų ir Punsko Vardai: Archajiški Hidronimai
Apie šių ežerų vardų prasmines reikšmes yra keletas versijų, visos jos įdomios, bet beveik visos jos rodo, kad tai labai archajiški hidronimai, turintys indoeuropiečių prokalbės reliktų, nors jų vokalizmas kažkiek yra pakitęs, atsiskyrus vakarinių baltų prokalbei. Šį teiginį remiu Kazio Būgos, Simo Karaliūno moksliniais darbais.
Taigi, ežero vardas Seina - Seinas yra išlaikęs senovinį dvibalsį ei, turi būti įvardijamas sūduvių areale sukurtu, čia gimusiu hidronimu. Ir kaip vienu iš prasminių variantų galėtų būti kildinamas iš šaknies sei- reiškusios sūduvių-prūsų kalboje „čia“ ir antro jos dėmens na, no reiškusio sūduvių-prūsų - „ant, prie“.
S. Karaliūnas knygoje „Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė“ p. 182-183, atseka žodžio sei- sąsajas su žodžio šešėlis kilme. Jo teigimu ide. prolytė *sek-e/o(l)- baltų kalbos dirvoje dėsningai davė *seše/ol-, kuris vėliau lietuvių kalboje dėl s - š>š-š asimiliacijos pasikeitė į šešėl- . Tuomet Sei+na → Seina reikštų: čia ant ežero vandens paviršiaus, vandens veidrodžio matomi atspindžiai šešėliai, čia ežeras , ant kurio atsispindi prie jo pasaloje medžiojamų žvėrių siluetai, medžių šešėliai, prie šio ežero (tokios prasmės galėtų reikšti: prie Seino ežero rengsim stovyklavietę, lauksime sugrįžtant iš medžioklės, kursime gyvenvietę, gyvensime, medžiosime, gaudysime žuvis, rinksime ančių kiaušinius ir t. t.). Gal būt jo pirminė lytis galėjo būti Sajno.
Ežero vardas Punia galbūt senovėje galėjo būti ir Pune, Puna. Kazys Būga straipsnyje „Apie senovės prūsų ir lietuvių tikrinius vardus“ yra rašęs: „Lietuvių ar latvių bendriniai vardai maža kuo tesiskiria nuo prūsų bendrinių vardų: jie pirštu prikišamai rodo, jog šių tautų esama kuo arčiausių“.
Lietuvoje yra nedaug hidronimų su šaknimi pun-. Arčiausiai mūsų yra nedidelė upė Punelė - Punia, Nemuno dešinysis intakas, tekanti pro Punios piliakalnį - legendinio didvyrio Margirio pilį, Vytauto Didžiojo žiemos medžioklių pilį.
Vienareikšmės ir išbaigtos vardo etimologijos nepateikia nė vienas leidinys, ar tyrinėtojas, todėl pasiremsiu tik galimomis vardo kilmės versijomis, greičiau spėjimais. Kazys Būga žodžio „pūnė“ prasmę aiškina rytų aukštaičių dialekto reikšme „kaip kiaušinio gale esančią ertmę pučka“, latvių kalboje reiškiančią „gumbą, sakų telkinėlį, konkorėžį“ ir Rinktinių raštų antrame tome, p. 525, aiškina, kad rytų aukštaičių žodžio „pūnė“ lietuvių - latvių kalboje pirminė reikšmė buvo „krūva“ - krūva šiaudų, krūva pelų, krūva mėšlo, o vėliau reiškė „daržinę, tvartą“.
Pasiremiant čia pateiktomis žodžių reikšmėmis, galima būtų spėti, kad ežero areale įsikūrę gyventojai, nedidelio - 16,41 ha ploto, ežero įvardijimui, jo vietos ar to laiko žmonių pastebėtų ežero išskirtinių savybių nusakymui, galėjo panaudoti krūvos - pūnės, reiškiančios erdvėje iškilusio daikto - krūvos, statinio, pastato prasmę.
Ežeras yra ištirpusio ledo luisto suformuotame duburyje, kurį iš visų pusių supa keiminės kalvos su nužemėjimu į ežero pusę. Senovėje jų papėdės šlaitai buvo apsupti nemažų pelkių, raistų, kur polaidžių metu kaupdavosi vandenys ir jis, matyt, polaidžių metu didėdavo, kildavo į viršų - pūnijosi. Tokių pelkynų plotų išlikę iki mūsų laikų.
Bet, manau, kad galime daryti dar vieną labiau patikimą prielaidą, kad ežero vardo Punia, Punė prasminė kilmė gali būti kilusi iš senovėje sūduvių, baltų turėto žodžio „pūnė“ - reiškusio būda, palapinė /S.Daukanto „Vertimai ir sekimai“, p. 480/. Beje, ir pagal K. Būgą „pūnia“ reiškia statinį. Juk galėjo tas vardas gimti, dar tais amžiais, kai baltai gyveno Pamarių kultūros klestėjimo laikais - prieš 5000-4000 m., ir lengvi vasaros medžiotojų, maisto rinkėjų stovyklaviečių būstai būdavo rengiami iš aplink esančių medžių, krūmų. Tai gal ir „pučkos“ terminas, panašus, nors miniatiūroje, į senovinę palapinę, statinį, būtent kilo iš „pūnė, pune“.
Žodžio šaknis pūn- yra indoeuropiečių kalbų grupės. Šios šaknies etnonimų, vietovardžių randame ne vieną: pūnai [lot. puni, poeni], finikiečiai, gyvenę Leiptis Magnoje, Kartaginoje, Utikoje ir kitose Finikijos Šiaurės Afrikos kolonijose; pūnų vardu vadinami Romos ir Kartaginos karai; Pūna - miestas Indijos vakaruose; mūsų tėvynėje - Punia miestelis, Punelė upė, Puntukas akmuo ir dar beveik dešimt vietovardžių su šia šaknimi.
Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia
Seinai: Istorija ir Archeologiniai Radiniai
Seinai - senas lietuvių miestas. Apie jo įsikūrimą, istoriją gausu medžiagos ir čia nieko naujo nepasakysiu, todėl akcentuosiu, mano nuomone, tik kai kuriuos esminius istorijos, kultūros reiškinius. Tiesa, pasigendu šios vietovės apylinkių archeologinės medžiagos ir tuo grindžiamos priešistorės.
Išlikę reliktiniai sūduvių hidronimai leidžia teikti, kad šiose vietovėse - Seinų ežero areale - civilizacijos procesai vyko chronologiškai su gretimose vietovėse vykusia civilizacija. 1962 m. Prano Kulikausko vadovaujama ekspedicija Paveisininkų piliakalnio gyvenvietės plotuose rado paleolitinių strėlių antgalių, o piliakalnio kaimynystėje aptiko kelias akmens amžiaus gyvenvietes. Tais pačiais metais Rimutė Rimantienė prie Zapsės upės aptiko titnago dirbinių.
1992-1997 m. marijampolietis archeologas Vygandas Juodagalvis Zapsės upės rajone atliko plačius septynių senovės gyvenviečių tyrimus, rasti radiniai yra iš akmens, žalvario ir geležies amžių, kurių datos nustatytos radiokarboniniu metodu. 2001 m. V. Juodagalvis žvalgomųjų archeologinių kasinėjimų būdu prie Maros upės Lietuvos pusėje, pasienyje, aptiko akmens amžiaus radimvietę - gyvenvietę, pavadinęs ją Mara 1. Čia rasta titnaginių radinių - retušuotų skelčių, nuoskalų, dirbinių fragmentų, skaldytinių su kultūriniu sluoksniu.
Šios etninės Sūduvos - Lietuvos žemės per savo ilgus amžius patyrė didelių skriaudų, įvairių valdžių ir etninių žemių netekčių. Po trečio Lietuvos padalinimo Sūduvoje sukurtoji Naujoji Prūsijos provincija gyvavo neilgai. 1805 m. Napoleonas nugalėjęs Austriją , sutelkė jėgas prieš Prūsiją ir 1806 m. spalio 14 d. prie Jenos-Aueršteto sumušęs Prūsijos-Saksonijos kariuomenę, užėmė Berlyną ir okupavo didesniąją dalį Prūsijos.
Tuo metu, pagal keturių valstybių - Didžiosios Britanijos, Prūsijos, Rusijos ir Švedijos 1806 m. spalio mėnesio IV antiprancūzišką koalicinę sutartį, Prūsijoje buvo apie 56 tūkstančius Rusijos armijos karių. Napoleonas puikiai valdė savo armijas ir naikino koalicijos valstybių kariuomenes atskirai, neleisdamas joms susijungti. 1807 m. birželio mėnesį į Karaliaučių žygiuojanti rusų kariuomenė persikėlė per Alnos upę ir puolė prancūzų korpusą, apie 26 tūkst. karių, kuris 9 valandas atkakliai gynėsi, kol atskubėjusi maršalo M. Nėjaus vadovaujama 65 tūkst. karių armija privertė rusus trauktis.
Prie Frydlando (Friedlando) miesto (dab.Pravdinskas) rusų armija buvo apsupta ir sumušta. Laimėję šį mūšį prancūzai be kovų užėmė Karaliaučių, nes ten buvusį Prūsijos 25 tūkst. karių armija be mūšio pasitraukė iš miesto. Po Rusijos kariuomenės pralaimėjimo Rusija, norėdama apsaugoti savo teritorijas nuo prancūzų įsiveržimo, paprašė taikos ir birželio 21 d. buvo pasirašytos vieno mėnesio paliaubos. Paliaubų liniją ėjo nuo Nidos Kuršių mariomis į Nemuno žiotis, paskui Nemunu iki Gardino, toliau Bebro, Narevo upėmis iki Prūsijos ir Rusijos sienų. Tuo pačiu laiku buvo sudarytos ir Prancūzijos- Prūsijos paliaubos.
Seinų bazilika
1807 m. liepos 7 d. Tilžėje Rusija ir Prancūzija pasirašė taikos sutartį. Pirmas Prancūzijos imperatoriaus Napoleono ir Rusijos imperijos caro Aleksandro I susitikimas įvyko 1807 m. birželio 25 d. ant puošnaus plausto Nemune, kurį prancūzų kariai paskubomis tam susitikimui pastatė. Tolesni susitikimai vyko pačioje Tilžėje, kurioje po pergalės prieš Prūsiją buvo apsistojęs Napoleonas.
Tuo metu, Kidulių dvare prie Nemuno (Šakių rajonas), laukė susitikimo su Napoleonu Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I su žmona Liuiza. B.Dundulio teigimu, Prūsijos karalius ir caras Aleksandras I birželio 24 d. iš Tauragės, kad būtų arčiau pasitarimų vietos, persikėlė į Piktupėnus (Šilutės rajone), priešais Tilžę Klaipėdos krašte, kuris dar buvo likęs Prūsijai. Prie Klaipėdos esančiame dvare buvo apsistojusi karaliaus žmona Luiza, kurią karaliaus patarėjai ryžosi pasiųsti pas Napoleoną Prūsijai gelbėti, tikėdami, kad jos grožis ir graudulingi prašymai sušvelnins jo valią ir pavyks išprašyti Prūsijai bent Magdeburgą. Luiza liepos 6 d. buvo Napoleono priimta Tilžėje, bet Napoleonas savo nusistatymo nepakeitė.
Pagal taikos sutartį, buvo sudaryta politiškai ir kariškai susieta su Prancūzija Varšuvos kunigaikštystė, valdoma Saksonijos karaliaus, Varšuvos kunigaikštystės kunigaikščio Frydricho Augusto, ištikimo Napoleono sąjungininko. Sukurta nauja valstybė apėmė apie 103 tūkst. km2 teritoriją ir joje gyveno apie 2,5 mln. gyventojų.
Sudaryto teritorinio-valstybinio darinio pavadinimas Varšuvos miesto vardu kelia nuostabą, bet tai tiesioginis įrodymas, kad Napoleonas nebuvo toks nacionalinių teritorijų išlaisvintojas kokiu dėjosi. Vardan savo tikslų jis aukojo ne tik savo armijas, bet ir valstybes - Lenkiją, Lietuvą, darė nuolaidą carui, kuris išsiderėjo iš Napoleono neminėti Lenkijos kaip valstybės vardo.
Sukurtos Varšuvos kunigaikštystės teritoriją sudarė iš Prūsijos atimtos Lenkijos žemės be Baltstogės apygardos, kuri atiteko Rusijai, ir Lietuvos dalis - Sūduva, esanti kairiajame Nemuno krante. Lietuvos teritorija - Sūduva, Dainava (visa Užnemunė) įėjo į Lomžos departamento šiaurinę dalį, kurioje kaip ir Prūsijos laikais išliko - Augustavo, Seinų, Kalvarijos ir Marijampolės apskritys, vadinami distriktais-pavietais.
Departamentams valdyti karalius kunigaikštis skirdavo prefektus, distriktams - paprefekčius. Miestai ir kaimai sudarė atskirus administracinius vienetus - bendruomenes arba gminas. Septyniuose didesniuose miestuose valdžia priklausė pagal turto cenzą renkamai miesto tarybai, o kituose miestuose bei miesteliuose prefekto buvo skiriamas burmistras-meras. Kaimo bendruomenėms vadovavo vaitas ir jo pavaduotojas seniūnas-šaltyšius.
Aukštąsias įtakingas vietas, naujai sukurtame biurokratijos aparate, nuo ministrų iki paprefekčių, kaip ir Žečpospolitoje užimdavo aristokratai. 1807 m. liepos 22 d. Napoleonas patvirtino Varšuvos kunigaikštystės konstituciją. Ja panaikino baudžiavą, visus gyventojus įstatymiškai padarė lygius, vykdomoji valdžia buvo atiduota kunigaikščiui, jis iš aristokratų skirdavo ministrus ir per juos valdė kraštą. Sudarytą seimą sudarė Senato ir Atstovų rūmai.
Po Prancūzijos karo su Austrija, prie kunigaikštystės buvo prijungti dar keturi departamentai ir 1810 m. joje buvo 4,33 mln. gyventojų. Napoleono įkurta kunigaikštystė teikė žmonėms vilčių, kad bus atkurta valstybė, bet Napoleonas tokių planų nepuoselėjo ir naudojo ją savo kariuomenės aprūpinimui, jos papildymui žmonėmis ir ėmė kontribuciją. 1808 m. Kunigaikštystėje buvo iškilmingai įvestas civilinis kodeksas vadinamas Napoleono kodeksu, praktiškai tai buvo Prancūzijos civilinis kodeksas, kuris Sūduvoje su pakeitimais išsilaikė iki 1940 metų. Kodeksas paskelbė visišką luomų lygybę. Bet konstitucija valstiečio nepaskelbė žemės savininku, tuo pačiu jis negalėjo naudotis įvesto kodekso teisinėmis nuostatomis, kurios globojo tik savininkus. Valstiečius baudžiamosiose bylose kaip ir anksčiau teisė ponas. Konstitucija skelbė katalikų religiją valstybine, bet kartu leido laisvai ir viešai išpažinti bet kokį...
| Ežero pavadinimas | Plotas (ha) | Aukštis virš jūros lygio (m) |
|---|---|---|
| Mara | 297 | 123 |
| Punia | 16.41 | - |