Nors dauguma lietuvių dabar gyvena miestuose, vis tik pavasarį bene kiekvieną mūsų ima kirbinti toks jaudulys: o kaip ten kaime? Ar gerai žiemkentėliai keliasi, ar jau pradžiūvo dirvos, kas pirmas sprogsta - beržas ar alksnis? Ir daugybė kitų kaimo žmogui rūpimų dalykų, pastebėjimų iš pavasarėjančios gamtos.
O kaipgi senovėje būdavo matuojama dirbamoji žemė? Žinoti tikslų plotą vertė feodaliniai santykiai: nuo to priklausė imamos duoklės valdžios reikmėms dydis. Tačiau netaisyklingos formos žemės sklypo plotą nustatyti nėra paprasta. Didžiųjų kunigaikščių laikais duokles mokėdavo ūkiniai vienetai, vadinami dubomis, kiemais ar dūmais. Ir nesvarbu, ar toje sodyboje gyvena du, ar dvidešimt žmonių.
Beje, duba - tai labai įdomus ir daugiareikšmis senoviškas žodis. Juo įvardijamas paukščio uoksas, drevė, taip pat slėnys, užuovėja, galiausiai - ir žmogaus namai, sodyba. Kad išmaitinus didelę šeimą, tekdavo plėsti dirbamos žemės plotus, deginant miškus, raunant kelmus.
O žemė tada imta matuoti žagre arba žambiu, arklu. Vienetu tapo vienu jaučių jungu įdirbamos žemės plotas. Dvigubai mažesniu mokesčiu būdavo apdedamas ūkis, jeigu ariama arkliu, nes darbas perpus mažiau našus. Mat mediniu arklu dirvoną lengvai plėšti tik pora jaučių pajėgdavo. Panašius žemės ploto matus turėjo ir kaimynai: vokiečiai, rusai, latviai.
Iš vokiečių buvo pasiskolintas būdas išmatuoti mažesnį žemės ploto vienetą - margą. Jo pavadinimas - iš vokiško žodžio „morgen“ (rytas). Tai arimas, jaučiais išvagojamas nuo saulėtekio iki pietų.
Valakų Reforma ir Žemės Matavimas
XVI amžiaus viduryje atlikus Valakų reformą ir įvedus trilaukę sėjomainą, 30 margų sudarė valstiečio šeimai paskirtą valaką (apie 20-21 ha). Septyni valakiniai kiemai turėdavo įdirbti vieną valaką dvaro palivarke. Tai - lažas. Šios reformos iniciatorė buvo valdovo Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca. Todėl ir pavadinimas „valakas“ yra kilęs iš lenkiško žodžio, reiškiančio „italų, itališkas“.
Reformos metu, matyt, ir buvo įdiegta kvadratūros sąvoka - ilgio ir pločio sandauga. Tačiau sukėlus valstiečius į baudžiavinius kaimus, valaką kiekvienam šeimininkui teko atmatuoti ilgais rėžiais. Tada margą imta dalyti į vienodą skaičių „šniūrų“. Tai daugiau ilgio matas, jį sudarydavo 25 sieksniai arba 75 uolektys. Priemiesčių ir daržų žemė matuota rykštėmis bei rykštelėmis.
Įdomu, kad lietuviški matai dydžiais nesutapo su lenkiškais. Taigi, nors ir unijoje, tai buvo atskiros valstybės. Lietuviška uolektis, 64,97 cm, buvo didesnė už lenkišką, nesiekiančią 60 cm, todėl ir lietuviški margai bei valakai buvo didesni už lenkiškuosius, vadinamuosius Karūnos. Savi matai buvo vartojami iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795 metais.
Istoriografiniuose šaltiniuose truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. Štai Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiama dievybė Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583 metus. Ši mitinė būtybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!“ Kartu vykdavo ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais.
Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis, permesti jį per petį. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Dar sakydavo senieji, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. O šalia jų esanti ryški žvaigždė - tai Valgio nešėja. Kitas šios žvaigždės lietuviškas įvardas - Tikutis. Reiškiantis paukštį, dar vadinamą perkūno oželiu, nes „mekena“ prieš audrą.
Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę. Žinoma, šių šviesulių reiktų dairytis arti horizonto, tarsi bevagojančių dirvą. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Šunelio ar Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės.
Du jaučiai - tai astronomų įvardijimu žvaigždės Kastoras ir Poluksas (Dvynių žvaigždyne), artojas - Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), valgio nešėja - Kapela (Vežėjo žvaigždyne).
Valakų reforma – lemtingas virsmas Lietuvos kaimo istorijoje
Kelionė po Lietuvos dvarus
Lietuva - tai ne tik gražūs miestai ir gamta, bet ir turtinga dvarų istorija. Šiandien daugelis dvarų atkurti ir atviri lankytojams, siūlantys įvairias pramogas ir edukacines programas.
Pakruojo dvaras - didžiausia Lietuvoje dvaro sodyba. Šaltinis: Wikipedia
Pakruojo dvaro sodyba laikoma didžiausia Lietuvoje dvaro sodyba su daugiau nei 48 ha plote esančiais 34 statiniais. Dabartinis dvaro ansamblis pradėtas kurti XVIII a. pabaigoje barono Vilhelmo fon Ropo iniciatyva ir lėšomis. Jo dėka XIX a. atgyja kelių šimtmečių dvaro istorija. Šiandien dvare - Gyvasis istorijos muziejus, kuriame atgaivintas XIX a. dvariškos virtuvės paragausite rūmuose barono valgomajame įrengtame restorane - XIX a. pab. - XX a. pr. Bene vienintelis Lietuvos dvaras, kuris kviečia susipažinti naktinių ekskursijų metu, kai klaidžiojant po parką atskleidžiamos šiurpiausios paslaptys ir legendos.
Burbiškio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. XX a. įkūrė didelį parką, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė tilteliais. Dvaras vilioja poilsiautojus netikėtu pastatų išdėstymu. dvarą supa peizažinio tipo parkas su 15 salų ir daugybe pusiasalių, sąsiaurių, kuriuos jungia 20 tiltelių.
Ilzenbergo dvaras Rokiškio krašte, tarp dviejų - Ilgio ir Apvalaso - ežerų, ant kalvos, 1515 m. baronas Berntas fon Kersenbrokas įkūrė Ilzenbergo dvarą. Nuo XVII a. pabaigos iki 1940 m. dvaras priklausė iš Livonijos atsikėlusiai Bistramų giminei - taip kilo ir jo pavadinimas. atkurtas, ūkininkaujantis harmonijoje su gamta, dvaras. čia rasite unikalų šiuolaikinių skulptūrų parką, kurio tema „Meilė-Harmonija-Dvariškumas“. dvare gegužės-rugsėjo mėn. festivaliuose. aplankysite prabangius vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus su istoriniais XVIII a.
Astravo dvaras - išraiškinga XIX a. itališkų vilų stiliaus. Būtent grafams Tyzenhauzams nuo XVIII a. priklausė dvaras, o dvaro rūmai buvo pastatyti 1801 m. Ignoto Tyzenhauzo iniciatyva. susipažinsite su išskirtine žymiausio XX a. drabužių kolekciją, išsaugotą dvaro tarnų. muziejuje eksponuojamas vienintelis išlikęs karo inžinieriaus Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio sudarytas Biržų kunigaikštystės žemėlapis (XVII a.).
Žagarės dvaras bruožus įgijo XIX a. viduryje, kai jame šeimininkavo rusų grafai Naryškinai, atvežę angliškos architektūros idėjų. pasivaikščiosite po vieną didžiausių dvarų parkų Lietuvoje, užimantį daugiau nei 70 ha.
Kelmės dvaras - tai retas Lietuvoje barokinio stiliaus provincijos dvaras, įkurtas XV a. Daugiau nei 300 metų jį valdė lenkų kilmės bajorai Gruževskiai. Šiandien išlikę devyni XVII-XIX a. pastatai. dėmesį patraukia dviaukštis bokšto išvaizdos XVII a. vartų pastatas. dvare įsikūrusio Kelmės krašto muziejaus ekspozicijose sukaupta daugiau nei 21 tūkst. eksponatų.
Salų dvaras. Dabartinius klasicistinio stiliaus rūmus pastatė kartu su Bona Sforca į Lietuvą iš Italijos atvykę grafai Morikoniai. kolonų portiką rinkdavosi svečiai į prabangiausias to meto puotas, skambėjusias visoje Lietuvoje. į Salų dvarą veda ir lietuviško kino maršrutas.
Dvariška virtuvė Pakruojo dvare. Šaltinis: Pakruojo dvaro svetainė
Senieji malūnai
Apie 10 km nuo Ilzenbergo dvaro nutolęs vis dar veikiantis Senasis Ramygalos malūnas, pastatytas 1929 m.
Akmeninis Juodagalvių vandens malūnas su užtvanka Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje, Kančioginos upės pakrantėje buvo pastatytas XIX a. viduryje (maždaug 1830-1850 m.) prie Kančioginos upės, gana giliame upės slėnyje. Romantizmo požymiai Lietuvos architektų kūryboje pradėjo ryškėti 19 a. antrame ir trečiame dešimtmetyje. Romantizmo bruožai pirmiausia pasireiškė pastatuose, kuriuose stengtasi atsisakyti klasicizmo principų. Šiems pastatams būdingas simetriškas planas, laipsniuota konfigūracija, įvairius stilius primenančios langų formos, balkonai, bokštai ir t.t. Išskirtinis romantizmo laikotarpio architektūros reiškinys - akmens mūro statiniai.
Statyta iš skirtingo dydžio, įvairių faktūrų ir spalvų natūralių ar skeltų akmenų, akmens skaldos bei kalkių skiedinio. Kartais šios medžiagos derintos ir su plytomis, iš kurių buvo mūrijamos ir konstrukcinės, ir dekoratyvinės pastatų dalys (kampai, angų apvadai).
Juodagalvių vandens malūnas. Šaltinis: Wikipedia
Žagarės dvare garsiausi - seniausias (1770-1780 m.) iš lauko riedulių statytas malūnas Lietuvoje, istorinis žirgynas.
Kiti įdomūs objektai
Netoli Ilzenbergo dvaro rasite Pašilių stumbryną, kuris yra apie 18 km nuo dvaro. Taip pat netoli 3 km nuo Burbiškio dvaro rasite Kleboniškių kaimo buities muziejų - „mažąsias Rumšiškes“. Jame atkurta ypatinga XIX a. - XX a. pradžios kaimo atmosfera.
Šalia Biržų pilies tyvuliuoja Širvėnos ežeras - seniausias Lietuvoje dirbtinis vandens telkinys, suformuotas 1575 m.
Dvarų maršrutai
Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centras siūlo dvarų maršrutą „Kelionė po 12 dvarų“.
Viltys atgauti žemę - tolima svajonė
Nors Vyriausybė įsipareigojo piliečiams iki 2007 metų gruodžio 31 dienos užbaigti žemės ir kito nekilnojamojo turto grąžinimą, šio pažado realumu netiki nei Seimo nariai, nei žemėtvarkininkai. Seimo kontrolieriai gauna šimtus žmonių skundų, iš kurių beveik pusė yra pagrįsti.
„Klausimų, situacijų, aplinkybių spektras yra labai įvairus. Apibendrinant galima pasakyti, kad žmonės daugiausia skundžiasi vilkinamu nuosavybės teisių atkūrimo procesu, žemės reformos darbų atlikimo kokybe bei pareigūnų etika. Pareigūnai neišaiškina pretendentams jų teisių ir galimybių atgauti žemę, esą kalba nepagarbiai, stokoja elementarios bendravimo kultūros. Žmonės ateina pas mane ir klausia, kada jiems bus atkurtos nuosavybės teisės. Jei institucijos dirbtų gerai, jie su tokiais klausimais nesikreiptų į Seimo kontrolierius“, - susiklosčiusią situaciją savaitraščiui „Panorama“ aiškino Seimo kontrolierė Virginija Pilipavičienė.
Premjerui Gediminui Kirkilui vis garsiau kalbant apie žemės reformos pabaigą, dalis žmonių turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo laukia dar nuo 1991 metų. Šis procesas ypač stringa Vilniaus apskrityje.
„Didžiausia bėda - kad čia akivaizdžiai trūksta žemės: pretendentų į sklypus - daugiau nei pačio ploto“, - sakė kontrolierė.
Padaryta esminių klaidų Vilniaus apskrities viršininko Alfonso Macaičio teigimu, šiandien administracijai pateikta apie 23 tūkst. prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Daugiau nei pusė jų į Vilnių yra atkeliavę iš kitų apskričių.
„Susidaro įspūdis, kad kiekvienas lietuvis būtinai nori turėti žemės sostinėje. Susilaukiame priekaištų, kad Vilniaus apskrityje žemės reforma stringa, tačiau tam yra objektyvių priežasčių. Jei atmestume tuos prašymus, kurie mus pasiekia iš kitų vietovių, būtume šios reformos lyderiai. Štai kur visas reformos skanumas: tempais lenkiame kitas apskritis, bet prašymų kiekis toks didelis, kad fiziškai visko neaprėpiame. Didžiausia problema yra tai, kad nekilnojamasis turtas - žemė - Lietuvoje buvo paverstas kilnojamu. Todėl dabar visi pradėjo tą žemelę vežioti. Vilniaus apskritis - ne guminė, ji negali išsitempti iki Lietuvos dydžio“, - kalbėjo A. Macaitis.
Seimo darbo frakcijos narys, buvęs parlamentinio Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Jonas Jagminas irgi tikino, kad žemės reforma Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti neteisingai, iš pat pradžių padaryta esminių klaidų.
„Žmonėms priklausančio turto grąžinimas yra šventas reikalas, tačiau jei žemė priklausė Skuode - tai ir atsiimti ją reikia tenai. Nori turėti Vilniuje - tai parduok žemę Skuode ir tada pirk sostinėje. Tokia tvarka priimta visame pasaulyje, tik Lietuvoje ji kitokia“, - sakė J. Jagminas.
Šiai nuomonei pritarė ir Vilniaus apskrities viršininkas A. Macaitis. „Estija ir Latvija juokiasi iš mūsų. Šiedvi mūsų kaimynės jau pamiršo tą nelemtą žemės reformą: grąžino žemę ten, kur ji priklausė savininkams prieš nacionalizaciją. Sako: tik jūs, lietuviai, galite tokią nesąmonę padaryti“, - sakė A. Macaitis.
Korupcijos spąstuose
Pasak Seimo kontrolierės, trikdžių turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo procese yra daug daugiau: netinkamai organizuojamas darbas, matininkų korupcija, pretendentų į tą patį žemės sklypą nesutarimai ir dėl to pradėti teisminiai procesai.
„Pavyzdžiui, kadastro vietovėje Vilniuje, Buivydiškėse, kur žemė yra labai brangi ir aistros dėl jos - labai karštos, žemės reformos darbai visiškai nutraukti. Projektavimo darbai sustabdyti vien dėl to, kad vyksta teisminių ginčų tarp kelių matininkų įmonių, norinčių atlikti tuos darbus“, - pasakojo V. Pilipavičienė.
Seimo kontrolierė pažymėjo, kad matininkų darbas ne visada yra skaidrus. Ištyrusi žmonių skundus V. Pilipavičienė randa įvairių pažeidimų: neteisingai sudaryta pretendentų eilė, dažniausiai asmenys, kurie turi pirmumo teisę gauti sklypus, yra nustumti į sąrašo apačią.
Taip pat skundžiamasi dėl netinkamai atliktų pasirengimo projektui darbų, neteisingai apskaičiuoto laisvo žemės fondo. „Bėda ta, kad matininkų darbas nėra reglamentuotas jokiais įstatymais. Todėl beveik nėra būdų priversti juos prisiimti atsakomybę už blogai atliktus darbus. Prieš porą metų kreipiausi į Seimo Kaimo reikalų komitetą siūlydama atkreipti dėmesį į matininkų savivalę ir parengti įstatymą, padėsiantį ją pažaboti. Tačiau jo vis dar nėra. Vienintelė sankcija, kurią galima pritaikyti matininkams - apskrities viršininko sprendimas nutraukti su jais sutartį“, - sakė V. Pilipavičienė.
Kad reikia įstatymo, reglamentuojančio matininkų teises ir atsakomybę, tikina ir Vilniaus apskrities viršininkas A. Macaitis. Tačiau jis sakė manąs, kad net įstatymas gali nepadėti spręsti žemės reformos problemų.
„Per pastaruosius ketverius metus atsisakėme 12 firmų, kurios atlikdavo matavimą, paslaugų. Ir kas atsitiko? Mes juos išvijome, jie išėjo, bet jų niekas nepakeitė. Matininkai nėra mums pavaldūs. Mes tiktai samdome juos. Jų trūksta. Mes kai kuriose vietovėse paskelbiame projektus, tačiau niekas juose nedalyvauja, nes kur kas pelningesni jiems yra privatūs užsakymai, pavyzdžiui, ūkininkų sklypų matavimas, privačių valdų formavimas. Matininkai taip sukaupia dešimt kartų didesnį pelną. Jie net nežiūri į kokį nors rėžinį kaimą, kur yra 200 vienas ant kito pykstančių žmonių. Kol jie nesuderina projekto, tol iš mūsų negauna pinigų. Daug nervų ir mažai naudos - tai jiems neapsimoka“, - aiškino A. Macaitis.
Jo manymu, žemės reformos iki šių metų galo užbaigti dar nepavyks. Kol turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo procesas Vilniaus apskrityje bus visiškai baigtas, pasak A. Macaičio, gali praeiti dar penkeri metai.
Su korupcija kovojančios tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius nėra taip optimistiškai nusiteikęs.
„Kai tiek daug institucijų, tvarkančių žemės klausimus, net neįmanoma, kad jos tarpusavyje susišnekėtų. Man teko girdėti kompetentingus tarnautojus samprotaujant, kad situacija yra taip sujaukta, kad išeitis galėtų būti nacionalizuoti visą žemę iš naujo ir tada vėl išdalyti tiems, kam ji iš tikrųjų priklauso. Dabar padaryta tokia nesąmonė, kad pirmiausia reikia įsijungti žibintuvėlį, kad nušviestume tą baisią korumpuotą tamsą, kurioje atsidūrė visa Lietuvos žemė“, - kalbėjo R.
Nesibaigiantys vargo keliai
Geriausia gyventi neturtingam žmogui. Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, kaip sakoma dainoje. O kai turi žemės ir ją, iširus sovietinei santvarkai, nori susigrąžinti, paprastam žmogui lietuviškajame kapitalizme vargo kelius tenka numinti, pažeminimo ir nuostolių patirti. Kaštonų skg. Vievyje gyvenančio Prano Pečkaičio vargo keliai prasidėjo dar 1998 m., kai jis nusprendė atkurti nuosavybės teises į žemę. Po poros metų vyriškio prašymas buvo išgirstas. Elektrėnų savivaldybės žemėtvarkos skyriaus specialistė Teresa Važnevičienė pasiūlė P. Pečkaičiui 28 a sklypą visai šalia namų, kuriuose jis Vievyje gyvena.
Netrukus buvo pakviestas matininkas, kuris išmatavo žemę. Tuomet matininkas Kazimieras Ramanauskas P. Pečkaičiui esą net pažadėjo, kad šis gali atsikelti ir tėvų sodybą, nes leidimas jai statyti tikrai bus išduotas. Tą sodybą P. 2001 m. pradžioje žemė buvo pamatuota, o pavasarį žemės įteisinimas buvo sustabdytas. Žemėtvarkos skyrius vyriškiui paaiškino, kad ši žemė bus perduota kaimynystėje gyvenančiam Kaziui Charūnui. Kiek žemės trūko K. Charūnui, nežinia. Skirtinguose dokumentuose minimi 0,60 ha, 0,30 ha, 0,27 ha ar tiesiog keli arai.
Dokumentas, kuriame buvo įrašas apie matuotą žemę, buvo sunaikintas, o pats P. Pečkaitis apkaltintas savavališkai užėmęs 0,20 ha žemės. Vyriškis mano, jog taip atsitiko todėl, kad jokiam valdininkui nedavė pakišos. Netrukus iš P. Pečkaičio buvo atimta dar 7 a žemės. Vyriškis savo tiesą nusprendė ginti, kreipėsi į „Respublikos“ dienraštį, kurio žurnalistė Aldona Kvedarienė keliose publikacijose narpliojo painią P. Pečkaičio ir žemėtvarkininkų nesutarimų istoriją.
Po šių publikacijų iš P. Pečkaičio buvo paimta dar 14 arų žemės ir perkelta į kitą vietą. Tai vyriškis vadina sąskaitų suvedinėjimu. P. Pečkaitis dėl tokios neteisybės kreipėsi į visas aukščiausias institucijas tikėdamasis, kad jo balsas bus išgirstas. Tačiau žmogus nei Specialiųjų tyrimų tarnyboje, nei Valstybės kontrolės įstaigose, nei teismuose užtarimo nerado. Nusivylęs vievietis sako, kad valstybės biurokratai visai nedirba dėl žmogaus ir vargu ar bent įsigilino į jo nurodytas aplinkybes. Nusivylė P.
Nors nuo vieviečio žemės susigrąžinimo skriaudos pradžios praėjo nemažai metų, tačiau rūpesčiai jam vis dar nesibaigia. Po visų žemės dalybų vyriškiui iš 28 a Vievyje liko 8 arų sklypas, ir ši žemė atnešė žmogui daugiau vargo nei naudos. „Dabar galiu tik atsinešti kėdę į šį sklypą, parūkyti ir išnešti kėdę atgal“, - pro ašaras juokauja P. Pečkaitis ir priduria, kad tarp K. Charūnui priklausančios žemės ir kelio, kurį jis pats nutiesė, paliktas toks mažas ruožas, kad nėra sąlygų įvesti komunikacijų. Vyriškis mano, kad tai padaryta specialiai, norint atkeršyti jam už teisybės paieškas.
Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyriaus vedėjas Donatas Matijoška sako, kad P. Pečkaičio kaltinimai nepagrįsti. Tarp kelio link jo namų ir K. Charūno sklypo paliktas ruožas nėra skirtas komunikacijoms pravesti. Jei P. Pečkaitis nori įsivesti vandentiekį, dujas ar elektrą, pirmiausiai turi samdyti projektuotojus, kurie įvertins situaciją ir nuspręs, kur turėtų eiti komunikacijos. Projektuotojai ieško kaip geriausia vesti komunikacijas, tariasi su tiekėjais, savivaldybės administracijos darbuotojais ir net privačių žemės sklypų savininkais, jei nėra sąlygų komunikacijų vesti per valstybinę žemę.
P. Pečkaitis mano, kad tokia situacija susidarė tik dėl to, kad užkliudyti asmenys norėjo jam atkeršyti ir padaryti taip, kad likusi žemė būtų nieko verta. „Dabar aš turiu mokėti pinigus kaimynams, kad galėčiau įvesti komunikacijas, nors įstatymuose yra numatyta, kokio pločio turi būti kelio apsauginė zona. Vietinės reikšmės keliui ši zona - 10 metrų. Čia ir sutilptų visos komunikacijos“.
Iš tiesų, Lietuvos respublikos k e l i ų įstatymas numato, kad vietinės reikšmės kelių apsaugos zona turi būti po 10 metrų. 2010 m. P. Pečkaitis gavo raštą iš mero Arvydo Vyšniausko, kuriame parašyta, kad kelias iki jo namų yra priskiriamas prie vietinės reikšmės kelių, tačiau 2006 m. dokumente parašyta, kad šis kelias prie vietinės reikšmės kelių nepriskirtas.
Kadangi tuo metu kelias nebuvo priskirtas vietinės reikšmės keliams, nebuvo būtina formuojant sklypą palikti 10 m apsauginę kelio zoną. Beveik dvidešimt metų teisybės ieškojęs P. Praėjus keliolikai metų jau sunku atkapstyti, kas kalčiausias dėl šios absurdiškos situacijos, tačiau kai kurie faktai kelia nuostabą. Kai vyko sklypo apkarpymas, buvo akcentuota, kad K. Charūnas naudojosi iki šiol šiuo sklypu, todėl jam ir turi būti pirmenybės teisė į šį sklypą. Tačiau akis bado faktas, kad po žemės padalinimo, sklypas liko apleistas. Vidury apleisto lauko iš sėklelės jau spėjo užaugti pušelė. O internete šis sklypas parduodamas už solidžią sumą.
Pečkaitis sako per keliolika teisybės paieškos metų pamatęs, kad valdžios institucijos į žmogaus problemas žiūri pro pirštus. Vyriškio manymu, laimi tas, kuris turi daugiau pažinčių ir pinigų. P. Pečkaitis įvardijo keletą esminių faktų, galėjusių nulemti įvykius jo naudai, tačiau, deja, tie faktai teismui atrodė nepakankami, kad byla baigtųsi jo naudai.