Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą, juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Valstybėje yra įprasta veiklos reglamentacija, juridinių asmenų registracija, veiklos sąlygų nustatymas, ribojimai.
Pirminiai juridinių asmenų klasifikacijos kriterijai yra: atsakomybės pagal prievoles ribos ir teisnumo turinys. Pagal pirmąjį kriterijų juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės, o pagal antrąjį - į viešuosius ir privačiuosius.
Juridinis asmuo turi savo vidaus taisykles, nuostatus, tvarkas, valdymo institucijas, sąskaitą. Pagal pavadinimą juridinis asmuo atskiriamas nuo kitų juridinių asmenų.
Užsienio apmokestinamųjų asmenų registravimas PVM mokėtojais Lietuvoje
Juridinis asmuo privalo juridinių asmenų registre nurodyti apie save ir savo veiklą visus įstatymų reikalaujamus duomenis (atskleidimo principas). Juridinių asmenų registro tvarkymo įstaiga (registro tvarkytojas) yra valstybės institucija. Juridinis asmuo turi būti įregistruotas specialiame registre, kur įrašomi juridiniai asmenys, kaupiami duomenys bei dokumentai apie juos.
Turtinė Atsakomybė
Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Juridinio asmens valios autonomiškumo ir turto atskirumo klausimai glaudžiai susiję su juridinio asmens atsakomybe pagal prievoles. Kaltė yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų.
Juridinio asmens valios autonomiškumo koncepcija pagrindžia ir juridinio asmens kaltę, o atskiras turtas suteikia galimybę patenkinti prievoles, todėl juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Tačiau jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.
Nuosavybės Teisės Esmė
Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atkleidžiama per subjektines teises ir pareigas. Šis santykis nulemtas individų įsiliekimo ir klestėjimo poreikių. Ši vienovė reiškia, jog individas, siekdamas apsaugoti savo interesus yra priverstas gerbti kito asmens tokias pat teises.
Remiantis tuo padalijimu subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.20 str. įtvirtinta nuostata, jog daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymai tik įtvirtina šias nuosavybės teises, o ne jas nustato. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas.
Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. ji yra žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.
Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šiomis teisėmis įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmens teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai.
Valstybės taikomas priemones Europos žmogaus teisių teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu. Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjo sprendimus apibrėžiant "visuomenės interesus", nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti.
Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindai
Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.
Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės.
Civiliniame kodekse nėra nurodomas išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Tačiau šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu. Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą.
Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams. Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygas: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.
Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jas turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.
Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą. Asmuo, kurio nuosavybės teisė laikinai apribota, turi teisę prokuroro nutarimą apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius.
Privati nuosavybė - nuosavybės forma, kai juridinis arba fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės objektai gali būti bet koks turtas šalyje ar užsienyje, neribojant jo kiekio, jei įstatymais nedraudžiama tokį turtą turėti privačios nuosavybės teise. Lietuvos Konstitucijoje (1992) įtvirtinta, kad šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė.
| Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdai | Apibūdinimas |
|---|---|
| Pagaminant naują daiktą | Kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą. |
| Per teismo sprendimą | Valstybei arba savivaldybėms įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. |
| Įgyjamąja senatimi | Teismui konstatuojant nuosavybės teisę, kai asmuo daiktą valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai. |
| Pagal sandorius | Įgyjant nuosavybę pagal pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar mainų sutartis. |
