Žemės Nuosavybės Teisės Neliečiamumas Administraciniuose Ginčuose

Nuosavybės teisė yra vienas pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių garantas, pagrindinė ekonominės sistemos atrama. Atsižvelgiant į nuosavybę kaip žmogaus laisvės prielaidą, kaip ekonominio visos valstybės vystimosi katalizatorių, verta paminėti, jog ši teisė vis dėlto nėra absoliuti. Nuosavybės teisės tematika įvairiais aspektais nagrinėta ir reikšmingus darbus pateikė Lietuvos mokslininkai.

Atsirandant nuosavybės objektų ratui, nuosavybės turiniui įgyjant naujų požymių, valstybei, įgyvendinant ekonominę, socialinę politiką, atsiranda poreikis atitinkamai riboti nuosavybės teisę - paimant nuosavybę ar kitaip suvaržant savininko teises bendrojo intereso, socialinio teisingumo naudai. Ši problema aktuali tampa tada, kai reikia užtikrinti nuosavybės teisės apsaugą nuo nepagrįstų apribojimų ar neteisėto nuosavybės paėmimo. Mokslininkai, nagrinėjantys šią temą, pripažįsta, kad teisė būti apsaugotam nuo savavališko nuosavybės paėmimo yra tapusi kone klasikiniu nuosavybės teisės apsaugos principu.

Reikėtų sutikti su E. Šileikiu, teigiančiu, kad apimtis objekto, kuris atžvilgiu būtų taikytinos nuosavybės teisės apsaugos normos. Atsižvelgiant į dinaminius procesus ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, valstybei iškyla užduotis įstatymų kūrimo ir taikymo procese surasti protingą balansą tarp nuosavybės - laisvės ir nuosavybės - pareigos principų.

Vertėtų pastebėti, jog nuosavybės teisės garantijų sistema kaip tokia, iki šiol mokslinėje literatūroje nebuvo nagrinėta, nebuvo bandoma ieškoti kriterijų, kuriais remiantis, galėtų būti nustatyti nuosavybės teisės garantijų sistemos kertiniai principai. Šioms iš viešosios teisės srities, (pvz., valstybės socialinėms išmokoms), aplinkosaugos interesams. Šiam nuosavybės teisės garantijas) per socialinės valstybės funkcijas prizmę. Anot J. Maculevičiaus, konkurencija ir ekonominė laisvė yra svarbios, tačiau negali paneigti socialinio teisingumo.

Nėra sutarimo dėl nuosavybės teisės apsaugos apimties, todėl iškyla nauji reikalavimai savininkui. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija darbe analizuojama, kaip nauja nuosavybės teisės garantija. Šie minėti probleminiai aspektai ir bus nagrinėjami toliau darbe.

Darbo dalykas - nuosavybės teisės garantijų sistema. Darbo tikslas - atskleisti Konstitucinio Teismo, Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo vaidmenį užtikrinant nuosavybės teisės garantijas. Darbas sudarytas iš trijų dalių - pirmojoje dalyje išdėstomas filosofinis nuosavybės teisės garantijų sistemos pagrindimas, nustatomi kriterijai idealiai (pageidautinai) nuosavybės teisės garantijų sistemai. Antrojoje dalyje analizuojama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintos nuosavybės teisės garantijos. Trečiojoje dalyje aptariama Konstitucinio Teismo, Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kurioje buvo sprendžiami aktualūs nuosavybės teisės įgyvendinimo ir gynimo klausimai.

Nuosavybės Teisė Kaip Viena Pagrindinių Žmogaus Teisių

Nuosavybės teisė - viena pagrindinių žmogaus teisių. Anot K. Jovaišo (2006), tai - žmogaus egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo to, ką apima talpus žodis - laisvė, pagrindas. Savo evoliucijos laikotarpiu, savininko teisės buvo kildinamos iš prigimtinio indėlio iš darbų, iš moralinių nuopelnų, kurie atsiranda iš to, kiek darbo buvo įdėta, iš reikalavimų asmens laisvei ir individualumo arba iš to, kad nuosavybė veikia kaip instrumentas, padedantis vystytis žmonijos gerovei, ekonominei ir politinei visuomenės laisvei.

Žmogaus esybiškumo, jo būtiškumo kontekste nuosavybę galime laikyti žmogaus autonominio buvimo požymiu, t.y. per nuosavybę žmogus įgyja laivę. S. Arlauskas (2004), išryškindamas nuosavybę, kaip vertybę, vietą greta kitų gėrių, pažymi, jog nuosavybė ir veiklos laisvė yra labai artimos, netgi identiškos turinio atžvilgiu sąvokos. Nuosavybė kaip vertybė, kaip akstinas, skatinantis asmenis veikti, neabejotinai yra sudėtinga teisės kategorija.

Čia kyla apibrėžtumo problema - nuosavybės teisę sunku vienareikšmiai apibrėžti ir nustatyti atitinkamus gynimo instrumentus. Mokslinėje literatūroje sutinkame tiek nusistovėjusią savininko teisių triadą, tiek požiūrį į nuosavybę kaip į savininko leistinų galimybių visumą. Panaši nuostata buvo susiformavusi ir romėnų teisėje. Pažymėtina, kad pastarasis požiūris yra vyraujantis šiuolaikinėje privatinėje teisėje. Nenuostabu, kad nuosavybės teisės turinys yra kintamas.

Kaip pažymi V. Mikelėnas, norėtųsi pritarti E. Šileikiui, kuris išskiria asmens individualius poreikius. Šis išskiria šią teisę. Objekto apibrėžtumas leidžia išvengti beprasmiškumo tiek ginant nuosavybės teisę, tiek nustatant kitas garantijas. Tad nuosavybės požymiai turi būti pakankamai apibrėžti tam tikroms teisinės taisyklėms, nulemtoms teisės doktrinos ir/ar socialinių normų. Ryškūs pasikeitimai nuosavybės teisiniuose santykiuose prasidėjo jau XX a. viduryje. Tai, kuriuos H. J. Berman (1999) įvardija revoliuciniais <..> ta prasme, kad jie yra atsakymas į revoliucinį politinį, ekonominį ir socialinį perversmą.

Nuosavybės teisėje atsirado poreikis valstybei įsikišti į naudojimosi nuosavybe sferą. Šis poreikis sąlygojo nuosavybės teisėms nustatyti tokias prievoles, kurios paaiškinamos ne civilinės teisės, o administracinės (viešosios) teisės terminais. H. J. Berman pateikia kiek utriruotą valstybės įsikišimo į nuosavybės teises įgyvendinimo pavyzdį: individualus savininkas be valdžios leidimo nedrįsta pasodinti medžio ar sumūryti virtuvės priestato. Naujų nuosavybės funkcijų atsiradimą skatina tai, kad žmogus gyvena visuomenėje ir valstybėje, ir, anot R. Dworkino, neturi teisės daryti, ką nori. Socialinę nuosavybės funkciją sąlygoja tai, kad nuosavybė kaip teisės kategorija, implikuoja fundamentals teisės principą - teisingumą bei visus jo turinio elementus: teisingumą kaip kompensaciją, teisingumą kaip nubaudimą ir paskirstomąjį (socialinį) teisingumą.

Todėl naudojimasis nuosavybe neišvengiamai sukels kitas, nemažiau visuomenei svarbias vertybes, tokias kaip gamtos objektai, vertingos vietovės, solidarumo principus etc, koliziją. Šis ekosistemos integralumo. Pastarosios vertybės nubrėžia tam tikras savininko naudojimosi nuosavybe ribas, kurios apriboja juridiškai reikšmingą teisinių santykių elementą - asmens valią elgtis su nuosavybe savo nuožiūra. Jei ribojimai yra nepagrįsti ir neproporcingi, jie blogina asmens gyvenimo kokybę, riboja veiklos laisvę, autonomiją ir saviraišką. Taikant tokius suvaržymus pasidarytų neįmanoma įgyvendinti nuosavybės teisės, būtų peržengiamos protingai suvokiamos jos ribos arba neužtikrinamas nuosavybės teisinis gynimas.

Šalia negatyvių pareigų, egzistuoja ir pozityviosios, kurios sąlygota ne vien teisinės, o veikiau socialinės normos - savininkų skatinimas investuoti pastangas ir kapitalą į išteklių vystymą bei plėtrą, t.y. funkcija, kuria savininkas prisideda prie bendruomenės (kartu ir valstybės) gerovės. Nuosavybės teisės socialinės funkcijos poreikis kyla pirmiausia iš poreikio patenkinti kitų visuomenės grupių interesus, iš socialinės darnos imperatyvo, o įpareigojantis nuosavybės turinys suponuoja tai, kad nuosavybė nėra absoliuti teisė.

Įstatymumas ir subjektinis nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Uždedant tokią pareigą turi būti paisoma savininko laisvės elgtis su nuosavybe pagal savo valią principo. Šiai. Šiai pasvertas ir jo autonomijos požiūriu, ir bendruoju (socialiu) interesu. Tam turi būti nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas - tokia visuomenės ir valstybės organizacija, kuri yra orientuota ne tik į liberalis teisės ir laisvės užtikrinimą, bet ir į žmonių socialinio orumo garantijas. Teisės normų kompleksas, asmenims, siekiantiems savo interesų, nustato reikalavimus ir prievoles elgtis tam tikru būdu.

Šias asmenų savivaliavimą, žiūrėsime iš asmens laisvės principo pozicijos, tai jos yra būtinos sąlygos, kuriomis esant asmuo gali veikti laisvai, t.y. įgyvendinti savo tikslus. Galima tvirtinti , kad šios normos yra asmens veiklos laisvės teisinis išreškimo būdas, kartu ir nuosavybės teisės garantijos. Šiuo turtu ir kiek kitas asmuo (taip pat ir valstybė) turėtų teisę tai riboti. Šios nuosavybės sampratos sintezės pagrindu. Įstatymų leidėjo valia negali būti susiaurinamas nuosavybės turinys ar apsunkinamas naudojimasis nuosavybe be įstatyme nustatytų ribojimo pagrindų, ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

Kuriant nuosavybės teisės garantijų sistemą turi būti atsižvelgta į teisėkūrai taikomą socialinio veiksmingumo kriterijų, t.y. dėmesys turi būti koncentruojamas į atitinkamus teisės aktus (taip pat ir visos garantijų sistemos) tikslus. Kaip teisingai pastebi A. Andruška, teisės veiksmingumas yra neatsiejamas nuo žmogaus teisių apsaugos arba įgyvendinimo. Norint nustatyti, ko siekiama nuosavybės teisės garantijų sistema, reikia išsiaiškinti socialinius procesus, numatyti jų raidą. Realus nuosavybės teisių įgyvendinimas ir iš to išplaukiantis pareigų vykdymas taip pat priklauso nuo ekonominių, politinių ir organizacinių garantijų lygio. Jos, visų pirma, turėtų sukurti kuo palankesnes sąlygas visuomenės ir individualių asmenų kūrybingai, laisvai ir iniciatyviai veiklai. Šios nuosavybės koncepcijos sintezės pagrindo.

Tarptautiniai Dokumentai ir Nuosavybės Teisės Apsauga

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija

Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje (toliau - Deklaracija) įtvirtintas pagrindinis žmogaus teisių katalogas. Šis visuotinai reikšmingas dokumentas priimtas 1948 m. gruodžio 10 d. Lietuva prie jo prisijungė 1991 m. kovo 12 d. Nors Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, ji veikia kaip žmogaus teisių gairės kiekvienoje Jungtinių Tautų Organizacijos valstybės narės teisėje: deklaracijos principai yra įtvirtinti tiek valstybės vidaus teisės aktuose, tiek privalomojo pobūdžio tarptautiniuose dokumentuose. Taigi šalys, pasirašiusios šį dokumentą, išreiškia valią pripažinti ir laikytis žmogaus teisių.

Deklaracijos 17 straipsnis skelbia:

1. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais.
2. Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė.

Šis straipsnis nepateikia nei nuosavybės sampratos, nei atitinkamų nuosavybės teisės ribojimų galimybių. Akivaizdu, kad Deklaracijoje dominuoja prigimtinis žmogaus teisių nuostata. Joje įtvirtinta nuosavybės teisė išryškėja kaip asmens laisvė, akcentuojamas jos absoliutus pobūdis. Šiamumo principą. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ši nuostata įtvirtina žmogaus teisių ir laisvių pripažinimą ir jų gerbimą, o ne teisę įgyti nuosavybę ar valstybės prievolę sudaryti tam sąlygas. Deklaracija turi įtakos ne tik nacionaliniams valstybės teisės aktams, bet ir tarptautiniams dokumentams. Antai rengiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (1950), buvo nesutariama, kaip turėtų būti formuluojamas Konvencijos straipsnis, saugantis nuosavybę. Šios šalys Deklaracijoje suformuluotą nuosavybės teisės apsaugos principą laikė etalonu. Vis dėlto buvo pasirinkta kitokia nuosavybės teisei skirto straipsnio formuluotė, atsižvelgiant į tai, kad kartu su Konvencija sukurtas ir teisių apsaugos mechanizmas - Europos žmogaus teisių teismas. Taigi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nustatyta nuosavybės teisės universalaus (pasaulinio) pripažinimo garantija turi būti suprantama kaip atskaitos taškas, pamatines principas nuosavybės teisės garantijų sistemoje.

Europos Žmogaus Teisių Ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija

Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) Pirmasis protokolas (1952) Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d. Reikia pažymėti, jog Lietuva šį Protokolą yra priėmusi be išlygų. Tiek Konvencijos, tiek Protokolo ratifikavimas turi svarbias politines ir teisines pasekmes - valstybės prisiima įsipareigojimus savo nacionalinius įstatymus derinti su Konvencija ir jos protokolais. Derinimas turi vykti taip, kad būtų atsižvelgta į tai, kad Europos Tarybos sistemoje vyksta nesustojantis teisės plėtotės procesas, pasireiškiantis ne tik naujų dokumentų priėmimu, bet ir unikalios jurisprudencijos kūrimu <...>.

Konvencijos 1 straipsnis nustato, kad valstybė privalo garantuoti visas teises ir laisves, numatytas Konvencijoje, visiems valstybės jurisdikcijoje esantiems asmenims ir visiškai atsakyti už šias teises ir laisves pažeidimus. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame straipsnyje yra expressis verbis nustatyti nuosavybės teisės subjektai - fiziniai ir juridiniai asmenys. Šiuo ji yra išvedama iš konstitucinis principų, nustatoma įstatymuose ir ginama taip pat kaip ir fizinis asmenų. Manytina, kad šia norma norėta pašalinti bet kokius dviprasmiškumus, užtikrinant nuosavybės teisės garantijas, kuomet nuosavybė dažnai yra įvardijama kaip prigimtinė žmogaus teisė...

tags: #zemes #nuosavybes #teises #nelieciamumas #administracinis #teismas