Žemės mokestis yra svarbi vietos savivaldos finansų dalis, kuri yra skirta užtikrinti bendruomenių plėtrą ir infrastruktūros gerinimą. Mokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas.
Kas yra žemės mokestis?
Jei turite privačios žemės, turėtumėte žinoti, kad šis mokestis yra neatsiejama jūsų finansinės atsakomybės dalis. Visą reikalingą žemės mokesčio informaciją galite rasti VMI.
Žemės mokesčio mokėjimo taisyklės
Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas yra pagrindinis teisės aktas reglamentuojantis žemės mokesčio taikymą ir administravimą Lietuvoje. Šis įstatymas nustato visus mokesčio aspektus įskaitant mokėtojus, tarifus ir mokėjimo terminus.
Mokesčio mokėtojai
Žemės mokesčio mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise valdo privati žemę esančią Lietuvos Respublikoje. Tai apima tiek namų ūkius, tiek verslo subjektus turinčius žemės sklypus.
Mokesčio tarifai
Žemės mokesčio tarifai svyruoja nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės. Tarifas priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip žemės naudojimo paskirtis, geografinė vieta ir kiti kriterijai. Svarbu atminti, kad skirtingoms žemės rūšims gali būti taikomi skirtingi tarifai. Tarifus nustato ne valstybė, o savivaldybės, kiekvienais metais savivaldybės taryba nustato tarifus pagal žemės paskirtį, naudojimą ir kitus kriterijus.
Mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Tai reiškia, kad visi mokesčiai turi būti apskaičiuojami ir mokami už visus kalendorinius metus.
Mokėjimo terminai
Žemės mokesčio mokėtojai privalo sumokėti mokesčius iki lapkričio 15 d. Šis terminas yra svarbus norint užtikrinti, kad mokesčiai būtų sumokėti laiku ir išvengti papildomų baudų ar palūkanų. Rekomenduojama planuoti mokėjimus iš anksto, kad būtų išvengta netikėtumų.
Vertės nustatymas
Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės mokestinės vertės, kuri nustatoma pagal masinio vertinimo metodiką (Registrų centras ją nustato kas 5 metus arba dažniau).
Žemės mokesčio administravimas ir kontrolė
Žemės mokesčio administravimas ir kontrolė Lietuvoje yra atliekama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (VMI). VMI yra atsakinga už žemės mokesčio surinkimą, mokesčių mokėtojų registravimą, mokesčio apskaičiavimą ir kontrolę, taip pat už informacijos teikimą mokesčių mokėtojams. Mokesčių mokėtojai gali lengvai gauti aktualią informaciją per oficialią VMI interneto svetainę arba kreipdamiesi tiesiogiai į inspekciją.
Inspekcija teikia konsultacijas, padeda spręsti iškilusias problemas ir suteikia reikiamą informaciją apie mokesčių įstatymus, procedūras ir dokumentus. Tai leidžia mokesčių mokėtojams gauti aiškias instrukcijas ir išvengti galimų nesusipratimų.
Teisė apeliuoti
Žemės mokesčio mokėtojai turi teisę apeliuoti VMI sprendimus, jei mano, kad mokesčio apskaičiavimas arba taikomos taisyklės buvo neteisingos. Apeliacijos procesas yra numatytas įstatyme ir mokesčių mokėtojai turi teisę ginti savo interesus.
Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemas, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus - teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius.
Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui , tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines ir visa tai prižiūrėti. Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė, negali būti paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas tiesti gatves, įrengti parkus ir t.t. Tokių paslaugų vertė sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.
Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui neteko darbo, tapo invalidais ir teikti jiems pagalbą. Visiškai aišku, kad valstybės funkcijoms vykdyti reikia didelių finansinių išteklių. Todėl mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.
Mokesčiai - ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan.
Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.
Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre.
Svarbiausios mokesčių funkcijos: Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). Mokesčių subjektas/mokėtojas - fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų.
Mokesčių šaltinis - tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Apmokestinimo vienetas - ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas.
Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju - akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai).
Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Mokesčio nustatymo metodai priklauso kaip nuo mokesčių ypatumų, taip ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais.
Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmė nulemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros - pavyzdžiui, mokesčių lengvatos.
Valstybės mokesčių sistema ir istorinė raida
Dabartiniai mokesčiai - tai ilgų istorinių, ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių rezultatas. Lietuvoje mokesčiais pradėta domėtis 13 a., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 a.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokestis karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manufaktūros mokestis ir kiti. Anuometinius mokesčius buvo sunku atskirti nuo duoklių žemių savininkams. Lietuvos Didžios kunigaikštystės iždo pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). mokėtos Algirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus, medų, vašką, linus ir kitus produktus.
1380 m. Kęstučio laikais, pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus, natūriniai mokesčiai pakeisti piniginiais (sidabrinė, žemės nuomos mokestis, činčas, pagalvės mokestis). Kartu į valstybės iždą plaukė kontribucijos, muitai. Lietuvoje mokesčių visuotinumo principas ilgai netaikytas. Valstybės mokesčių sistema formavosi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais. Lietuva viena pirmųjų Europoje, pradėjusi sudarinėti biudžeto formos sąmatas 15 a. pabaigoje, 18 a. biudžeto ir pajamų išlaidų sąmatos ruoštos sistemingai. Lietuva 17-18a. pradėjo naudoti patį “jauniausią” mokesčių elementą - deklaraciją, kai kitose Vakarų Europos šalyse ji įsigaliojo nuo 19 a. antrosios pusės.
18 a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizija (surašymas). Apmokestinimo vienetu ir Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriškosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu tarp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas. Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą.
1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius, naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės. Panaikinus pagalvės mokestį 1875 m. visi žemės sklypai buvo apmokestinti žemės mokesčiu.
Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi - karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kuri privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvairiausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, dar buvo imamos kontribucijos, pavyzdžiui, už rusų belaisvių šelpimą.
Taigi, Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų metais tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė. Tiek carinės Rusijos, tiek kaizerinės Vokietijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Praktiškai didžioji dauguma pajamų būdavo surenkama degtinės monopolio ir alkoholio akcizų dėka. Tuo pačiu buvo renkami ir kiti netiesioginiai mokesčiai: tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų ir šovinių tūtelių, fiskaliniai- monopoliniai, muitai bei rinkliavos.
1918 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis ir nauja valstybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 d. priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais. 1932 m. liepos 1 d. buvo įvestas darbo pajamų mokestis. Šį mokestį mokėjo tik fiziniai asmenys nuo darbo pajamų. Mokesčio tarifas buvo progresinis: 12 proc. žemiausiais ir 22 proc. aukščiausias (taikomas pajamoms, didesnėms kaip 20000 litų per metus). 1939 m. įvesti ir tam tikri papildomi 25 proc. mokesčiai nekilnojamam turtui , bei 25 proc. ir 50 proc. padidintos darbo pajamų mokesčio normos. Tuometiniai verslo pelno mokesčiai bei darbo pajamų mokesčio įstatymai nebuvo tobuli.
Sovietiniais metais (1940-1989 m.) nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, o likusią dalį - gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Gyventojai sovietiniais metais mokėjo pajamų, trobesių, žemės mokesčius, žemės rentą, viengungių, vienišų, mažašeimių piliečių mokesčius, įvairiais rinkliavas.
Gyventojų pajamų mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio ((FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d., ir vėlesnius jo pakeitimus. Įstatymas veikė nuo 1991 m. ir buvo du kartus pratęstas, o 1993 m. gruodžio 9 d. pratęstas, iki bus priimtas naujas įstatymas. 2002 m. liepos 2 d. priimtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, įstatymo Nr. Naujas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Finansų ministerijos nuomone palengvins gyventojų mokesčių naštą.