Mokesčiai atsirado kartu su valstybe, jų ištakos siejamos su duoklių iš nugalėtų tautų ir savanoriškų ar privalomų aukų valdovui ir Bažnyčiai rinkimu. Priklausomai nuo valstybės ekonominės ir socialinės politikos, mokesčių sistema gali būti pagrįsta gaunamos naudos (daugiau moka tie, kas daugiau naudojasi viešojo sektoriaus paslaugomis) arba mokumo principu (daugiau moka tie, kas turi daugiau pajamų ir turto).
Pagal ėmimo būdą skiriami tiesioginiai mokesčiai nuo pajamų ir turto, kurių mokėtojai (apmokestinamojo objekto savininkai) mokestį sumoka patys, ir netiesioginiai mokesčiai (pridėtinės vertės, apyvartos ir pardavimo mokesčiai, akcizai, muitai), nustatomi kaip prekių ir paslaugų kainų priedai ir papildomi tarifai (formaliai mokestį į biudžetą sumoka prekių ir paslaugų pardavėjai ar gamintojai, bet faktiškai jie perkeliami galutiniams vartotojams). Pagal apskaičiavimo tvarką mokesčiai skirstomi į vienetinius (į biudžetą sumokama konkreti fiksuota suma apmokestinamojo objekto kiekio vienetui, nepriklausomai nuo jo vertės, pvz., akcizai) ir vertybinius (advaliorinius), arba procentinius (apskaičiuojami pagal nustatytą tarifą procentais nuo apmokestinamojo objekto vertės).
Mokesčių istorija
Vergovinėje visuomenėje vyravo tiesioginiai mokesčiai natūra (maisto produktai, gyvuliai, žvėrių kailiai, kariuomenės ir karinio laivyno aprūpinimas), t. p. asmeninės prievolės (dalyvavimas karo žygiuose, viešuosiuose darbuose), svarbiausias apmokestinimo objektas buvo žemė. Senovės Egipte trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų valstybės (faraono) iždui atitekdavo 20 % derliaus kaip mokestis už žemės, priklausančios valdovui, naudojimą.
Feodalizmo laikotarpiu mokesčių rūšių ir apmokestinamųjų objektų labai padaugėjo. Didėjo baudžiauninkų prievolės, įvesti muitai už feodaliniams žemvaldžiams priklausančių kelių, tiltų, valstybinių uostų naudojimą, įvairūs netiesioginiai mokesčiai druskai, mėsai, žuviai, alkoholiniams gėrimams, tabakui, arbatai ir kitoms prabangos prekėms, daugiausia importuojamoms. Atsirado barzdų mokestis (16 a. Didžiojoje Britanijoje valdant Henrikui VIII, 18 a. Rusijoje valdant Petrui I), gyvenamųjų namų židinių ir langų mokestis (Didžiojoje Britanijoje 17-19 a.), dideli diskriminaciniai mokesčiai žydams, Rusijos sentikiams ir kitoms religinėms mažumoms.
Plačiai paplito mokesčių atpirkimas, kai valstybė už atlygį perleisdavo mokestinių pajamų surinkimo teisę privatiems asmenims. Didžiausia mokesčių naštos dalis teko valstiečiams, amatininkams, pirkliams, o privilegijuoti luomai - bajorija ir dvasininkija - turėjo mokestinį imunitetą, t. y. buvo atleisti nuo daugumos mokesčių (Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai naudojasi šia teise ir 21 amžiuje).
17-18 a., plėtojantis kapitalizmui ir stiprėjant centralizuotai valstybinei valdžiai, natūriniai mokesčiai virto piniginiais, vietoj daugelio atskirų jų rūšių skirtingiems objektams ir mokėtojams nustatomi vienodi mokesčiai visiems gyventojams. 1799 Didžiojoje Britanijoje karo išlaidoms padengti pirmą kartą įvestas laikinasis visuotinis pajamų mokestis (1816 panaikintas, 1842 vėl grąžintas ir tapo nuolatiniu). 1853 Prūsijoje nustatytas pirmasis pasaulyje progresinis pajamų mokestis, vėliau tokį mokestį perėmė ir kitos šalys (1907 - Didžioji Britanija, 1913 - Jungtinės Amerikos Valstijos, 1917 - Prancūzija). Atsirado bendrovių pelno, sandorių, apyvartos ir kiti verslo mokesčiai.
20 a. dėl didėjančios viešojo sektoriaus reikšmės ekonomikoje labai padidėjo mokesčių našta: prieš Pirmąjį pasaulinį karą išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse per mokesčius į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus buvo surenkama apie 10 %, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų - apie 25 %, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje - iki 50 % nacionalinių pajamų, 21 a. šis rodiklis yra kiek sumažėjo ir 2023 išsivysčiusiose šalyse sudarė ne daugiau kaip 40-45 % (išskyrus Daniją ir Prancūziją, kur mokesčiai yra didžiausi ir jų dalis gali siekti iki 48 % nacionalinių pajamų). 20 a. antroje pusėje atsirado ekologiniai mokesčiai, kurių tikslas - ne padidinti biudžeto pajamas, bet apsaugoti aplinką nuo taršos.
Lietuvos mokesčių rezidentūros paaiškinimas: kaip atitikti reikalavimus, laikytis reikalavimų ir sutaupyti mokesčių (2026 m. vadovas)
Mokesčių istorija Lietuvoje
Lietuvoje mokesčiai iš pradžių nebuvo skiriami nuo duoklių, vėliau įsigalint feodaliniam imunitetui tapo savarankiška prievole: mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams). Iki 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių sistemai buvo būdingas natūrinis pobūdis. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvuliais, dažniausiai kiaulėmis ir karvėmis). Ilgainiui natūrinius mokesčius pradėta keisti piniginiais.
Mokesčių sistema, tobulėdama ir keisdamasi, susidėjo iš žagrinės (žagrės mokesčio), sidabrinės, valakinio, padūmės (mokestis nuo dūmo - valstiečių sodybos), pagalvės, činšo, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, muitų (valstybiniai ir privatieji - už teisę važiuoti per feodalo žemę ar tiltą) ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai - kalėjimo (kaladės, grandinių; už žmogaus laikymą kalėjime), hiberna (samdytai kariuomenei išlaikyti jai stovyklaujant), subsidium charitativum (savanoriškas kunigijos), t. p. akcizas kariuomenei finansuoti. Apmokestinamieji vienetai buvo tarnyba (vienas ar keli valstiečių kiemai), dūmas (valstiečio sodyba), valakas (apie 22 ha žemės).
16 a. viduryje įvykdžius Valakų reformą buvo tolygiau paskirstytos valstybinės prievolės, padaugėjo mokėtojų ir padidėjo iždo pajamos. Susidarydavo didelės mokesčių nepriemokos, todėl 1591 įsteigtas Iždo teismas, 1613 - Iždo tribunolas (veikė iki 1764), kuris sprendė su iždu (daugiausia su mokesčių nepriemokomis) susijusias bylas, baudė iždo skolininkus. To meto finansų valdymo aparatą sudarė krašto (žemės), arba didysis, iždininkas, dvaro arba kiemo iždininkas ir žemesnieji iždo tarnautojai: raštininkai, iždo kasininkai, mokesčių rinkėjai.
1795 beveik visą Lietuvą (išskyrus Užnemunę) prijungus prie Rusijos imperijos Lietuva neteko savo biudžeto ir mokesčių sistemos. Buvo sudaromos gubernijų valstybės finansų, zemstvų (žemietijų) ir valsčių sąmatos. Lietuviškosiose gubernijose buvo imami tie patys mokesčiai kaip ir Rusijos imperijoje. Pagrindinis tiesioginis mokestis (Rusijos imperijoje įvestas 1722 caro Petro I) buvo pagalvė (pagalvinė), pradėta imti 1724 iš visų valstiečių, miestiečių ir amatininkų. Privilegijuoti luomai (dvarininkai, dvasininkija), nuo 1832 ir garbės piliečiai, jo nemokėjo.
Pagalvės mokestis imtas nuo vadinamosios revizinės sielos (vyriškos lyties gyventojo). 1724 nustatytas dydis buvo vienas rublis, 1812 - 3 rubliai, neskaitant priedų keliams tiesti ir prižiūrėti bei kitiems reikalams. 1795-1796 Lietuvoje buvo atlikta mokėtojų revizija (surašymas) ir pradėta imti pagalvės mokestį. Siekiant panaikinti pagalvės ir nuo 1872 imamą valstybinį zemstvinį mokestį 1875 įvestas valstybinis žemės mokestis, bet pagalvės mokestis galutinai panaikintas tik 1887 (1827 panaikintas pirkliams, 1863 - miestiečiams, 1886 - buvusiems dvarininkų valstiečiams, 1887 - kitiems valstiečiams), todėl valstiečiai dar 12 m. 1909-1913 valstybinio žemės mokesčio bendrą sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą, o apskritims ir valdoms - vietinės įstaigos, atsižvelgdamos į žemės rūšį (vadinamąjį razriadą).
Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę (1,1 ha) 20 a. pradžioje teko mokėti apie tris kartus didesnį žemės mokestį nei dvarininkams už privačią žemę, pvz., Kauno gubernijoje - atitinkamai 59 kapeikas ir 17 kapeikų, neskaičiuojant po baudžiavos panaikinimo įvestų išperkamųjų mokesčių (Kauno gubernijoje - 1,25 rublio už dešimtinę), kurie buvo panaikinti 1907. Kiti tiesioginiai mokesčiai (nekilnojamojo turto miestuose, verslo, piniginio kapitalo pajamų) sudarė tik 5-7,4 % visų mokestinių pajamų.
Rusijos imperijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais (akcizais, muitais, fiskaliniais monopoliais). 1911 jų įplaukos (1,6 mlrd. rublių) buvo septynis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas (223 mln. rublių). Degtinės monopolio ir alkoholio akcizų pajamos 1913 sudarė 953 mln. rublių (28 % biudžeto pajamų), dėl to Rusijos imperijos biudžetas buvo vadinamas girtu biudžetu. Valstybė t. p. turėjo tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų monopolius. Lietuviškosiose gubernijose valstybės finansų 1913 sąmatoje netiesioginių mokesčių įplaukos (25,8 mln. rublių) buvo šešis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas (4,2 mln. rublių). Iš svaigiųjų gėrimų akcizų, patentų ir kitų mokesčių gauta 2,2 mln.
Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915-1917, 1918 viduryje) finansinius reikalus tvarkė vokiečių Rytų fronto kariuomenės vyriausiojo vado finansų valdyba (Finanzverwaltung der Oberbefehlhabers Ost). Mokesčiai savo forma priartinti prie Prūsijos mokesčių sistemos, kartu siekta išlaikyti tam tikrą buvusių Rusijos imperijos mokesčių analogiją. Mokesčių sistema buvo grindžiama daugiausia lengvai surenkamais mokesčiais.
1915 11 įvesti šie mokesčiai: žemės (proporcinis; po 50 pfenigų už vieną hektarą arba 54,5 pfenigo už dešimtinę žemės, t. y. 2-6 kartus didesnis už buvusįjį), nuomos arba nuomos vertės (progresinis; 3-6 %), prekybos bei pramonės verslo (2-6 %, imamas miesto vietovėje už sklypus, mokėjo ne tik pirkliai ir pramonininkai, bet ir laisvųjų profesijų atstovai - dailininkai, gydytojai, advokatai, vaistininkai). Atgaivintas pagalvės mokestis (1916 - po šešias markes, 1918 - po aštuonias markes per metus iš kiekvieno 15-60 m. vyriškos lyties asmens). Tiesioginių mokesčių įplaukos 1916 02-11 sudarė 9,3 mln. rublių, iš jų žemės mokesčio - 3,5 mln. rublių, pagalvės - 2,9 mln. rublių, verslo - 1,4 mln. rublių.
Įvesti netiesioginiai mokesčiai: fiskaliniai monopoliai (degtinės, tabako, degtukų, sacharino, cukraus, druskos ir kiti), akcizai, muitai. Šie monopoliai buvo labai svarbūs. Vien papirosų fiskalinis monopolis 1916 Rytų krašte davė 2,5 karto daugiau pajamų negu žemės mokestis ir tris kartus daugiau nei pagalvės mokestis, degtinės monopolis (net ir trūkstant degtinės) - apie 900 000 markių. Kartu su druskos monopoliu įvestas įvežamasis druskos muitas, nustatyta didelė oficiali druskos kaina - 26 pfenigai už svarą (2 kartus didesnė nei duonos). Degtukų akcizas sudarė daugiau kaip 50 % degtukų kainos. Dingus akciziniam žibalui, mielėms, savaime prarado reikšmę ir jų akcizai. Sumažėjo muitų reikšmė, bet vis tiek jie sudarė daugiau kaip 50 % visų netiesioginių mokesčių įplaukų. Netiesioginių mokesčių įplaukos buvo keturis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas.
Dar buvo įvesta žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos, kontribucijos (lyg ir reparacijos už Rusijos kariuomenės padarytus nuostolius Vokietijai), baudos (pvz., už prekybą žąsimis, nepagarbą vokiečiams, laiškų į kitas vietoves rašymą), rekvizicijos (jų iš Lietuvos surinkta apie 340 mln. 1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę įkurtas Finansų departamentas su Valstybės iždine Kaune ir 20 vietinių iždinių, Rinkliavų ir Akcizų (Akčyžės) departamentai ir kitos valstybinės finansų institucijos. Finansų ministras buvo vyriausiasis mokesčių prižiūrėtojas, miestuose ir apskrityse paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai.
1919 01 23 Ministerių kabineto įsakymu įvesti Rusijos imperijoje galioję mokesčiai: žemės, pamatinis prekybos ir pramonės įstaigų, nekilnojamųjų turtų miestuose, paprastasis štempelinis (žyminis). Daugiausia surinkta žemės ūkio ir miško, prekybos ir pramonės mokesčių (1917-1919 - atitinkamai 75 % ir 24 %, 1920 - 74 % ir 25 %, 1921 - 59 % ir 36 %). 1919 08 07 paskelbti laikinieji akčyzės (akcizo) mokesčių įstatai įvedant akcizus spiritui, degtukams, alui, midui, arbatžolėms, tabakui, cigarams, papirosinėms gilzėms ir papirosiniam popieriui. Esant infliacijai akcizų tarifai buvo didinami.
1919 05 08 paskelbtas laikinasis Lietuvos muitinių tarifas, 1920 11 - Lietuvos muitinių tarifas, nustatantis vertybinį 5-25 % muitą įvežamoms prekėms. 1919 pakartotinai nustatyta, kad be leidimo draudžiama išvežti į užsienį daugumą augalininkystės produktų, gyvulius ir kai kuriuos gyvulininkystės produktus. 1921 07 16 įvestas lošiamųjų ir pasjanso kortų valstybinis monopolis, 1922 03 28 - valstybinis degtinės ir spirito monopolis.
1923-1939 kasmet buvo surenkama 33-59 mln. litų tiesioginių mokesčių (19-28 % visų mokestinių ir 11-20 % biudžeto pajamų). Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės rūšies: už pirmosios rūšies žemės vieną hektarą - 9 litai, antrosios - 7,5 lito, trečiosios - 5 litai, ketvirtosios - 1,5 lito. 1923 šio mokesčio surinkta 13 mln. litų (33 % tiesioginių mokesčių), 1939 - 20 mln. litų (55 % tiesioginių mokesčių). Dalis valstybinio žemės mokesčio ėjo savivaldybėms. 1937 po Suvalkijos valstiečių streiko mokestis sumažintas 10 %.
Nekilnojamojo turto mokestis (sudarė 7-15 % tiesioginių mokesčių) imtas miestuose ir miesteliuose už nekilnojamojo turto bruto pelną (iki 1935 - 10 %, vėliau - 11-13 %). Bežemiai ir mažažemiai valstiečiai (išskyrus savanorius), gavę žemės pagal 1922 žemės reformą, 36 m. turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Pagrindiniu patentiniu mokesčiu apmokestintos prekybos įmonės suskirstytos į 5, pramonės - į 8 (1935 - 9) rūšis. 1938 šio mokesčio surinkta 2,7 mln. litų. Nuo 1930 asmens verslo mokestį mokėjo ekspeditoriai, komivojažieriai, draudimo draugijų inspektoriai ir agentai, t. p. kai kurie kiti panašaus verslo atstovai.
Be pagrindinio, buvo imami dažnai kaitaliojami papildomi verslo mokesčiai: 1919-1924 - pridedamasis valstybinis mokestis nuo prekybos ir pramonės įmonių (50-300 % pagrindinio kapitalo), 1921-1925 - amato, kredito, prekybos ir pramonės įmonių bendrųjų pajamų mokestis (1 % bendrųjų pajamų - valstybės, 0,2 % - savivaldybių naudai), 1926-1931 - prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokestis (5-15 % pelno).
Mokesčius apskaičiuoja ir renka mokesčių inspekcija, už jų nesumokėjimą laiku taikomos įvairios nuobaudos: baudos, delspinigiai, t. p.
Mokesčių rūšys
Procentinių mokesčių rūšys:
- proporciniai mokesčiai (visas mokesčio objektas - pajamos, turtas, apyvarta ir kita - apmokestinamas vienodu tarifu, nepriklausomai nuo jo vertės);
- progresiniai mokesčiai (didėjant apmokestinamojo objekto vertei, laipsniškai didėja ir mokesčio tarifas, todėl didesnė mokesčio našta tenka turtingesniems socialiniams sluoksniams);
- degresiniai mokesčiai (mažėjant objekto vertei, taikomi lengvatiniai mokesčio tarifai, mažesni už pagrindinį, taip siekiama paremti mažiausias pajamas gaunančius asmenis);
- regresiniai mokesčiai (didėjant objekto vertei, mokesčio tarifas mažėja).
Populiariausios mokesčių rūšys, kurias 21 a. išsivysčiusiose šalyse fizinių asmenų pajamų mokesčiai dažniausiai yra progresiniai arba degresiniai, turto mokesčiai - proporciniai, o kai kurie netiesioginiai mokesčiai turi regresinį pobūdį (neturtingieji, palyginti su turtingaisiais, skiria didesnę savo pajamų dalį plataus vartojimo prekėms, kurios jais apmokestinamos).