Žemaitijos Gyvenviečių Istorija: Kelionė Per Laiką

Žemaitija - tai istorinė, geografinė ir etnografinė Lietuvos dalis. Šiuo metu tai teritorija, kurioje gyvena žemaičiai, tačiau praeityje ji ne visada buvo siejama su šia etnine grupe.

Žemaitijos etnografinis regionas

Žemaitija yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių (etnokultūrinių) regionų, pasižyminčių istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį, Žemaitija apima 15 774 kv. km plotą.

Žemaitijos etnografinio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabar - Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys - ten vedė daugelis jų žygių į Žemaitiją. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija.

Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs - šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis šį vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio "žemė". Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae. Patys žemaičiai Žemaitiją vadina Žemaitėjė.

Istorinės Ištakos

Seni žemėlapiai rodo Žemaitiją prieš tūkstantį metų buvus lygiaverte Lietuvai valstybe. Taigi žemaičiai - ir tauta su savo žeme, kalba, tradicijomis. Žemaičiai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1219 metais. Tuo metu minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Voluine. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą.

Žemaitijos herbas

Dabar galima išskirti tris žemaičių kultūros sritis: šiaurinę - čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakarinę - čia akivaizdi kuršių įtaka, pietrytinę - čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys su XVI-XVIII a. administraciniu Raseinių centru, juntama aukštaičių įtaka.

Svarbūs Istoriniai Įvykiai

Žemaitijos istorija pilna svarbių įvykių, kurie turėjo didelę įtaką ne tik regiono, bet ir visos Lietuvos raidai:

• 1236 m. Saulės mūšis (Šiaulių mūšis): Žemaičių sėkmę Saulės mūšyje daugiausia lėmė tai, kad tuo metu šiaurės ir vakarų žemaičiai palaikė glaudžius ryšius ir vieni kitiems padėjo. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo ir 1237 m.
• 1260 m. Durbės mūšis: Durbės mūšis buvo didžiausias XIIIa. ir XIV a. laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Lietuvos karalius Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus.
• 1329 m.: Kryžiuočiai, vadovaujami Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio, apgulė Medvėgalio pilį, kurioje buvo apie 6000 žmonių. Žemaičiai atkakliai gynėsi, bet buvo priversti pasiduoti.
• 1336 m. Pilėnų pilies šturmas: Vasario 25 d. vyko Pilėnų pilies, stovėjusios Trapėnų žemėje, šturmas. Ilgą laiką buvo manoma, kad Pilėnų būta ant Punios piliakalnio, tačiau kai kurie istorikai mano, kad ji buvo Žemaitijoje.
• 1413 m.: Vytautas ir Jogaila, savaitei nuvykę į Žemaitiją, simboliškai ją krikštijo. Žemaičių krikštas buvo baigtas 1417 m., įsteigiant Žemaičių vyskupystę su centru Medininkuose (dabar - Varniai) ir paskyrė pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų Trakiškį.
• 1441 m.: Žemaitija tapo autonomiška LDK sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus Kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta į LDK, o vėliau ir į ATR valdovų titulus.

Žemaitijos Seniūnija

Nuo 1411-1795 m. Žemaitija buvo seniūnija. Tai teritorinis administracinis vienetas, kuris iki pat Nevėžio apėmė vakarinę Lietuvą. Ją sudarė žemės, o vėliau - valsčiai. XVI a. pirmoje pusėje čia veikė 29 valsčiai, kurie vėliau beveik nekito.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji kunigaikščiai bajorams teikė Žemaitijos privilegijas, joje nebuvo daromos ir 16 a. vidurio ūkio, teismų, administravimo reformos.

Ypatingai svarbi žemaičių autonomiškumą įtvirtinanti institucija - teismai. Žemaičių bajorija pageidavo savitos, skirtingos nei LDK ir Lenkijoje, teismų sistemos. Tai buvo garantuota senosiose valdovų privilegijose Žemaitijai. Net apeliacijos Lietuvos didžiajam kunigaikščiui galėjo būti pateikiamos ne tiesiogiai, bet per seniūną.

Žemaitijos Kultūros Savitumas

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV-XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. činšininkai). Čia baudžiava buvo lengvesnė nei Aukštaitijoje: daug valstiečių nėjo lažo, buvo činšininkai, buvo daug išeivinių valstiečių, todėl Žemaitijoje 18 a. pabaigoje-19 a. pirmoje pusėje buvo labiau plėtojama raštija, joje 19 a. pirmoje pusėje kilo bajorų demokratinis ir nacionalinis sąjūdis.

Žemaitijos Gyvenvietės

Žemaitijoje yra daug įdomių ir istorinių gyvenviečių:

• Plateliai: Vienas gražiausių ir garsiausią praeitį turinčių Žemaitijos miestelių. Istoriniuose šaltiniuose Plateliai pradedami minėti jau XIV a. 1792 m. vasario 24 d. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Plateliams suteikė Magdeburgo teises ir herbą.
• Žemaičių Kalvarija: Labiausiai garsi Kristaus Kryžiaus keliu ir liepos mėn. pradžioje čia vykstančiais atlaidais. Garsiausia Žemaičių Kalvarijoje - bažnyčia, Kryžiaus kelio koplyčios. Bažnyčios Didžiajame altoriuje laikomas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas.
• Gegrėnai: Kaimas, kuris visoje Lietuvoje žinomas kaip rašytojos Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) gimimo vieta. Ši gyvenvietė garsi savo didžiuliu archeologiniu kompleksu - Gegrėnuose dunkso du piliakalniai, du senkapiai ir du pilkapiai, čia yra ir senovinės gyvenvietės vieta.
• Šarnelė: Garsus kaimo viduryje esantis Šarnelės piliakalnis, dar vadinamas ir Švedkalniu. Jo prieigose buvo senovės gyvenvietė, o visai šalia, Pilkalnyje, - alkvietė.
• Telšiai: Norite pamatyti miestą ant septynių kalvų? Patikėkite, tam visai nebūtina skristi į Romą. Pakaks nuvykti į Žemaitijos sostinę Telšius, kuriuos, pasak legendos, įkūrė žemaičių didvyris Džiugas Telšys. Šio miesto reljefo analogo nerasime visoje Lietuvoje.
• Biržuvėnai: Biržuvėnų kaimas „išsistaipęs“ abipus Virvytės upės. Vietovė pirmąkart kaip „Birsine“ paminėta 1253 m. vyskupo Heinricho pietinių Kuršo žemės sričių dalybų akte. Biržuvėnų dvaras - medinės dvarų architektūros paminklas.

Šios gyvenvietės liudija turtingą ir įvairią Žemaitijos istoriją, kurią būtina išsaugoti ateities kartoms.

Žemaitijos Istorinės Asmenybės

Žemaitijos istorijoje buvo daug iškilių asmenybių, kurios turėjo didelę įtaką regiono ir visos Lietuvos raidai:

• Vykintas: Vienas iškiliausių Žemaitijos kunigaikščių. Jis paminimas pačiame pirmajame mums žinomame rašytiniame šaltinyje, kuriame kalbama ne tik apie Lietuvos, bet ir apie Žemaitijos tuo metu žymiausius kunigaikščius.
• Jonas Karolis Chodkevičius: Būdamas Žemaičių seniūnu, 1602 m. Kretingoje pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir pasikvietė vienuolius bernardinus (pranciškonus observantus). Ypač išgarsėjo mūšyje su švedais.
• Motiejus Valančius: Žemaičių vyskupas (1849-1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas, blaivybės sąjūdžio organizatorius.

Šios asmenybės savo darbais ir veikla įamžino Žemaitijos vardą istorijoje.

Žemaitijos Istorijos Laikotarpiai

A. Nikžentaitis išskiria tris svarbiausius Žemaitijos istorijos laikotarpius:

1. XIII šimtmetis: Savotiškas „aukso amžius“ Žemaitijos istorijoje. Svarbiausias įvykis - Saulės (Šiaulių) mūšis 1236 m.
2. XIV šimtmetis: Vokiečių ordino pranašumas privertė žemaičius pereiti į gynybą.
3. 13 metų laikotarpis (nuo 1409 m. iki 1422 m.): Melno taika, kuria ordinas buvo priverstas pripažinti juridiškai Žemaitiją Lietuvai.

Šie laikotarpiai atspindi skirtingus etapus Žemaitijos istorijoje ir jos santykius su kaimyninėmis valstybėmis.

Žemaitija - istoriškai susiklostęs Lietuvos etninis ir kultūrinis regionas, išsaugojęs ilgą istorinę atmintį, vertybes, savastį.

Šaltiniai:

• Adomas Butrimas „Telšių kraštas“.
• Adomas Butrimas, Vacys Vaivada, Egidijus Aleksandravičius ir kt. „Žemaitijos istorija“.
• Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“, IV tomas.
• Vacys Vaivada ir kiti autoriai „Telšiai“.
• „Žemaičių žemė“, 2001 m. Nr. 6. 7.

tags: #zemaitijos #gyven #namai