Žaliūkių malūnas pagrįstai nusipelnė istorikų, muziejininkų pagarbos ir miestiečių meilės.
Jis yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose ir pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus.
Šiaulių „Aušros“ muziejui malūnas priklauso nuo 1967 metų, kai jo likimui buvo iškilęs realus pavojus - jau visą dešimtmetį malūnas stovėjo neveikiantis ir apleistas.
Buvusiame Žaliūkių kaime Lietuvos vokiečio Gustavo Danielio pastatytas ir jau apie 140 metų skaičiuojantis vėjo malūnas savitas išlikusia autentiška įranga, žavi malūnų statytojų, meistrų sugebėjimais, žiniomis ir išmone.
Jau nebėra senosios malūnų meistrų kartos, nutrūko tradicija perduoti iš kartos į kartą vėjo malūnų statybos ir jų priežiūros patirtį.
Šiandien visa malūno priežiūros našta užgulė muziejininkų pačius.
Malūno ekspozicija ir įranga
Šiandien Žaliūkių malūno įrengimai paruošti darbui.
Malūno ekspozicijoje kiekvienas žingeidus lankytojas turi galimybę išeiti tikrą malūnininkystės pradžiamokslį.
Smalsumą ir fantaziją sužadina jau vien tik įrangos pavadinimai ir liaudiški jų vediniai, liudijantys ne tik malūno mechanizmo sudėtingumą, bet ir šiltą, sudvasintą žmogaus požiūrį į jį.
Per keturis aukštus išdėstyti malūno įrengimai yra tarpusavyje susiję ir, vėjui padedant, mala grūdus.
Žaliūkių malūno kepurė turi sukimo mechanizmą, tačiau dėl šalia nutiestos aukštos įtampos elektros linijos, malūnas gali malti tik pučiant vakarų vėjui.
Malimo procesas atleidžiant sparnų stabdymo mechanizmą - „mešką“ arba „presą“.
Grūdai iš pirmo aukšto maišų pakėlimo mechanizmu per angą pakeliami į trečią aukštą.
Čia grūdai pasveriami ir supilami į piltuvus - „kašes”.
Pro angą grūdai subyra į antrame aukšte sukamas girnas.
Girnos grūdus sumala, o miltai pro girnų angą byra į pirmąjį aukštą per medines rankoves - „aulus” - į užkabintus maišus.
Atrodo, viskas paprasta, tačiau kiekvienas malūnas yra unikalus, turi tik jam vienam sukonstruotą technologinę įrangą.
Malūnų konstrukcijos ir įrenginiai liudija meistrų nagingumą, sugebėjimą suderinti funkcinę jo paskirtį su praktiškumu bei ekonomiškumu.
Malūnininko troba
Šalia malūno stovėjo dviejų galų malūnininko namas.
Tiesiant Architektų gatvę, namas buvo nugriautas.
2011 metais jis buvo atstatytas kitoje sodybos vietoje.
Atkurti pastatą leido išlikusi Žaliūkių malūnininko gyvenamojo namo fotografija ir Radviliškio rajone, Mockiškio kaime surastas labai panašus malūnininko namas.
Statinį, savo išore primenantį XIX-XX amžius ir reprezentuojantį vieną iš to laikotarpio kaimiškos sodybos pastatų, muziejininkai pavadino Malūnininko troba.
Senoji lietuvių architektūra visuomet „rėmėsi“ į sodybą kaip pagrindinę šeimos gyvenimo vietą.
Sodyba - tai pastatų, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono žmonių gyvenseną ir jos specifiką. puoselėjamoje Malūnininko sodyboje.
Didžiulį sodybos plotą (1,2 ha) papuošė gėlių darželis ir sodas, pastatyta medinė skulptūra „Ožys - suoliukas“, įrengtos žaidimų erdvės, supynės, karuselės ir kt.
Daugiausia jaukumo ir gyvybės Žaliūkių malūnininko sodybai suteiks gyva etnokultūrinė veikla.
Muziejininkai yra parengę ir vykdo interaktyvių pramogų ir kultūrinio laisvalaikio renginių programą.
Nuo 2011 metų, po intensyvių restauravimo darbų Žaliūkių malūnininko sodyba svetingai atveria vartus.
Pučiant palankiam vėjui vėl sukasi senojo malūno sparnai, šiauliečius svetingai kviečia malūnininko troba.
Čia po daugelio metų vėl sklinda šviežiai iškeptos duonos kvapas.
Prieš keletą metų Žaliūkių malūnas pradėjo sukti naują savo istorijos ratą.
Štai keletas svarbių datų ir faktų apie Žaliūkių malūną:
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| Apie 1880 | Pastatytas Gustavo Danielio |
| 1967 | Perėjo "Aušros" muziejui |
| 2011 | Atidaryta po restauracijos |
LIETUVIŠKIEJI AUKSINIAI ILGIEJI / THE GOLDEN LONG COINS OF LITHUANIA – AN UNTOLD TREASURE STORY
„Šiame darbe, kurį ateitis tinkamai įvertins, pasitikime tik savo jėgomis ir visuomenės parama.