Zalavo Dvaro Sodybos Istorija: Nuo Vaišėnų iki Pilsudskių

Dvaro istorijoje gana daug baltų dėmių.

Pirmąjį pavadinimą dvaras gavo nuo Voverės upelės.

Dvaras buvo vadinamas tai Voverės, tai Voverėnų vardu.

Vertinti Voverės dvaro istoriją reikia labai atsargiai, nes tokiu pat pavadinimu buvo dvaras ir prie Lydos.

Lietuvos metrikos 10-toje teismų knygoje 1540 metais LDK pakamaris ir medžioklis Mykolas Pacas sprendė Voverės dvaro dalybų klausimą tarp Sčiastno ir Stanislovo Andrejevičių.

Bet jau sekančiais metais randame šio dvaro dislokacijos vietą, tai Lydos pavietas.

Nepavyko surišti šio dvaro atsiradimo ir su greta buvusiais Karkožiškės ir Strūnos dvarais.

Gal kiek rimtesnės jau kaip Sorokpolio dvaro XIX amžiaus istorijos atkarpos pateikimos Tamošiaus Kozlovskio viename lenkiškame internetiniame puslapyje ir Ramunės Čebručenko straipsnyje, kuris išspausdintas „Vorutoje“.

Čia aprašyta laikotarpis, kai dvaras priklausė Kozlovskiams.

Turiu patikslinti, jog tai daugiau ar mažiau romantizuotas aprašymas, vietomis neturintis nieko bendro su dvaro istorija.

Vaišėnai ir Golejevskai

1567 metų įrašas Lietuvos metrikos 1-ojoje viešųjų reikalų knygoje teigia, kad karaliaus raštininkas ir sekretorius Motiejus Savickis iš Vaišėnų dvaro, kuris yra ant Voverės upelės, siunčia į kariuomenę 2 raitelius ir vieną drabą.

Tikėtina, kad jau tais metais dvaras jau senai priklausė Vaišėnams, kurie davė dvarui pavadinimą, ir tuo metu buvo padalintas tarp paveldėtojų.

Tai patvirtina 1677 metų Ašmenos pavieto padūmės rejestras.

1677 metais dvaras padalintas: Voverėnai priklauso Jonui Vaišėnui, o Vaišėnai - Jonui Golejevskiui.

Dvaras turi 22 valstiečius.

1690 metais 12 dūmų Vaišėnų arba Voverės dvaras priklauso dviem savininkams: Vilniaus kanauninkui Vaitiekui Izdebskiui (?-1702) ir Aleksandrui Golejevskiui.

Viena aišku, kad kunigas dvaro dalies nepirko, o pavedėjo.

Aleksandras Mykolas Golelejevskis buvo Breslaujos sargybinis (1713-1718) (LVIA SA 4730).

Vėliau dvaras vėl buvo padalintas tarp paveldėtojų: Jurgio ir Teresės Šidlauskų, Boleslovo ir Eufrozinijos Golejevskių bei Kazimiero ir Sofijos Oginskaitės Golejevskių.

Sorokos

Benediktas Soroka (?-1762).

Paskutinėse publikacijose teko skaityti, kad Sorokpolio dvaro dvarininkai Sorokos priklausė senajai Lietuvos didikų giminei.

Na, iki didikų jiems maždaug kaip iki mėnulio.

Svarbių valstybinių postų jie neužėmė ir buvo pavieto lygio valdininkai.

Benedikto brolis - Ašmenos sargybinis Antanas Juozapas Soroka - buvo nupirkęs Jukiškių dvarą (dabar Stanislavavas).

Apie 1738 metus iš Golejvskių Vaišėnų dvarą nuperka Ašmenos kardininkas (ginklininkas) (1736 - 1759) Benediktas Soroka.

Benedikto žmona vienur įrašyta kaip Elžbieta, kitur - Rachelė Ragauskaitė.

Dvaras Benedikto Sorokos laikais vadinamas dažniausiai Abolinu, bet kartais ir Pavoverės dvaru (LVIA F.604 ap.13 b. 30).

1750 metais (tiksli data nežinoma) pastatyta Pavoverėje Šv. Kazimiero vardo koplyčia.

Benediktas Soroka turėjo 5 sūnus: Juozapą, Leoną (LDK pulkininką ir Užnerio pavieto teisėją), Aleksandrą, Mykolą ir Konstantiną.

Ašmenos paviete Benediktui Sorokai priklausė Jukiškės, Krikonys, Skirlėnai, Vaišėnai (Sorokpolis) ir Baronai.

1762 metais testamentu Benediktas Soroka padalino dvarus sūnums.

(VUB RS F5- A27- 4645, 4647)

Leonas Soroka

(1730 - apie 1812 metus).

Jau 1759 metais Sorokpolio (taip dvaras vadinamas Karkažiškės parapijos metrikų knygose) dvare tvarkėsi Leonas Soroka ir jo žmona Gertrūda Kvečkauskaitė.

Apie jų vaikus žinių beveik nėra.

1765 metų gruodžio 8 dieną Karkažiškės bažnyčioje sutuoktiniai krikštijo dukrą Klarą Feliciją.

Tamošius Kazlovskis mini jų sūnų Antaną, kuris buvo kariškis ir, kaip jis teigia, žuvo Moldavijoje.

1812 metais carinės Rusijos armijos karininkas N.Durnovas savo dienoraščiuose rašo apie Leono Sorokos anūkę Aleksandriną.

Ji buvo nedidelio ūgio, bet puikiai sudėta, plaukai geltoni, o jos gyvos akys spindėjo protu.

Jai buvo 16 metų.

Susitiko N.Durnovas ir Aleksandrina Vilniuje.

Kurio iš Leono vaikų duktė buvo Aleksandrina, M.Durnovas nemini, bet mini jos senelį.

Kaip rašo N.Durnovas, baliaus Zakrete metu pats imperatorius keletą kartų į ją kreipėsi ir domėjosi jos ir jo generalinio štabo karininko (Nikolajaus Durnovo) santykiais.

Prasidėjus karui carinės armijos štabas traukėsi iš Vilniaus, ir vieną naktį N.Durnovas nakvojo su štabo karininkais Sorokpolio dvare, kur, kaip jis rašo, matė matyt paskutinį kartą senelio dvare jo anūkę Aleksandriną.

Dabar rašytiniuose šaltiniuose yra teigiama, kad Sorokpolio dvaro savininkai Sorokos 1775 m. pastatė medinę bažnyčią.

o 1781 m. minima parapinė mokykla.

Šiuos duomenis reikia taisyti.

Jau 1759 metais Leonas Soroka pradeda senosios bažnytėlės (koplyčios) remontą - rekonstrukciją, kurios metu bažnyčia gerokai padidinama, o gali būti, kad ir išvis buvo perstatyta.

Taip teigia autentiški 1782 ir 1849 metų dokumentai.

Tikslesnių žinių nėra, bet jau po 1765 metų bažnyčia turėjo parapinės bažnyčios pareigas ir teises, o 1771 metais yra minima ir Pavoverės (Sorokopolio) parapija.

(VRVA f.1019 ap. 11 b. 256, VUB RS f 57 b.910, VUB RS f.4 b.2919)

1775 metais LDK pulkininko Leono Sorokos Vaišėnų arba Sorokpolio dvaras turėjo 19 dūmų ir mokėjo 114 auksinų padūmės mokestį.

Miestelyje yra karčema, už kurią mokamas 20 auksinų gėrimų mokestis.

1783 metais Leono Sorokos Sorokpolio (Abolino) dvarui priklauso: Burkiškės, Kepurėlė, Pavoverė arba Vaišėnai, Služiškės, Sulikiškės, Uželiškė, Žvirždiškių palivarkas ir Skirlėnų dvaras (palivarkas).

Ant Voverės upelės jau stovėjo malūnas.

1796 metais Užnerio teisėjo Leono Sorokos dvaro duomenis tų metų revizijai pateikė ekonomas Kazimieras Šostakas.

Sorokpolio parapijos dvare gyveno 17 tarnų ir samdinių.

Dvarui priklauso 18 sodybų Sorokpolės kaimas, Migelkos, Burbiškių, Uzeliškių, Žeimenos, Meirancų, Navinos ir Sulikiškių viensėdžiai, o Čadnykų, Naujadvario (vėliau-Naujadvario palivarkas ir dvaras), Skriškų (?) ir Žvirgždūnų viensėdžiai - užstatyti.

Karklinės viensėdyje buvo kampininko Karolio Barono sodyba.

Dvarui priklausė karčema Mažalotoje, 37 valstiečių lažininkų dūmai, kuriuose gyveno 339 gyventojai.

Mirus žmonai Gertrūdai, Leonas vedė antrą kartą Johaną Malgožatą Kamienskaitę.

Jiems gimė du sūnūs: Mykolas ir Konstantinas, kuris mirė ir 1806 metais birželio 28 d., palaidotas Sorokpolio bažnyčioje.

1811 metais buvusio Užnerio Sorokpolio pavieto vėliavininko Leono (Benedikto sūnaus) Sorokpolio dvare - tik 4 gyventojai, miestelyje neliko gyventojų.

Didžioji dalis gyventojų 1805-1809 metais išmirė (matyt, buvo kažkokia epidemija), dar dalis buvo iškelta.

Tais metais miestelyje buvo 12 valstiečių lažininkų namų, bet jie tušti.

Naujai atvyko ir įsikūrė naujose sodybose Lauryno Lapinsko, Juozapo Medeišos ir Izidoriaus Griškevičiaus šeimos.

Nėra gyventojų Naujajame, Burbiškės ir Pažeimenės viensėdžiuose.

Užališkės viensėdyje buvo 4 sodybos, Piurkų kaime - 3 sodybos (viena tuščia, nes Baltramiejaus Alchimovičiaus šeima pabėgo), Navinos viensėdyje - Juozapo Nagelio sodyba.

Mažalotos karčemoje tvarkėsi naujai atvykusi Antano Visocko šeima, o Mikalinės palivarke - Stanislovo Sinkevičiaus šeima.

Dvaro žemėse liko tik trečdalis gyventojų - 52 revizinės sielos arba 100 gyventojų.

(LVIA f.515 ap.15 b.217)

1812 metų liepos 1 dieną priešakiniai prancūzų daliniai pasiekė Meros upę, ir jau prie Pavoverės (Sorokpolės) kaimo įvyko mūšis tarp carinės Rusijos kariuomenės ir 10-ojo lenkų husarų pulko, kuris buvo prancūzų kariuomenės sudėtyje.

Mūšis buvo trumpas ir abi pusės turėjo nuostolių.

Malgožata Johana Sorokienė

1812 metais mirus Užnerio pavieto vėliavininkui Leonui Sorokai dvarą perėmė valdyti Sorokos našlė Malgožata Sorokienė kartu su Ieva Sorokiene, tuo metu mažamečio Leono ir Malgožatos sūnaus Mykolo dvarą.

1816 metais Malgožatos sūnui Mykolui buvo 15 metų.

Malgožata Sorokienė turi Sorokpolyje ir Skirlėnuose 101 valstiečių revizinę sielą.

Dvare su šeimos nariais - 20 tarnų ir samdinių.

Sorokpolės miestelyje tais metais - 11 valstiečių lažininkų sodybų (Andriaus, Justino ir Kristupo Šliomų, Simono Stankevičiaus, Antano Kuzmos ir kt.) ir dviejų laisvųjų sodybos bei priklauso Migelkos, Joneliškių, Osadnykų, Naujadvario, Navinos ir Mažalotos viensėdžiai.

Dvaro žemėse gyveno 66 valstiečių lažininkų ir 24 laisvųjų revizinės sielos.

(LVIA f.515 ap.15 b.336)

Bažnyčia buvo išlaikoma iš dvaro pajamų ir ilgamečio parapijos klebono Godlevskio užrašytų bažnyčiai procentų iš jo Michališkių dvaro dalies, bet 1827 metų kovo 12 d. - gruodžio 21 dienomis dirbusi Vilniaus fundacinė komisija atsisakė šiuos pinigus išmokėti, ir vėliau, iki 1842 metų, parapija buvo išlaikoma tik iš dvaro ir valstiečių mokesčių bažnyčiai.

(Vilniaus mokslo apskrities liaudies švietimo departamento archyvas F.733 ap.62 b. 896)

Mykolas Soroka

Apie 1830 metus dvaras perėjo Mykolo žinion.

Mykolas sirgo psichine liga ir priepuoliai dažnai jam trukdė tvarkytis tinkamai dvare.

Tai nesutrukdė jam vesti.

Jo žmonos Juditos mergautinės pavardės išsiaiškinti nepavyko.

1834 metų duomenimis, Mykolui priklausė Sorokpolis ir Skirlėnai.

Dvarą globojo giminaitis, Trakų apskrities teismo raštininkas Bernardas Karlovičius.

Dvare gyveno 10 vyrų ir 10 moterų.

Dvarui priklausė Sorokpolio miestelis bei Migelkos, Joneliškių, Osadnykų, Užališkių, Naujadvario, Navinos ir Mažalotos viensėdžiai.

Dvaro žemėse gyveno 90 revizinių sielų arba apie 180 gyventojų.

(LVIA F.515 ap.15 b. 641)

Tuo metu, matyt, Mykolo Sorokos sveikatos reikalai pagerėjo, ir jis ėmėsi darbų.

Buvo pastatyti nauji pastatai Naujadvaryje ir jis su žmona Judita naujuose dvaro rūmuose ir apsigyveno.

1843 metais Naujadvaryje gyveno pats Mykolas Soroka (45 metai), jo žmona Judita (30 metų).

Dvare buvo 16 tarnų ir samdinių.

Sorokpolyje tvarkėsi šlėkta Jonas Polujanas su žmona Marija ir 18 tarnų bei samdinių.

1847 metais dvaro lėšomis ir klebono Inocento Dziaslokovskio rūpesčiu pastatyta špitolė.

1851 m. bažnyčia atnaujinta, pastatyta varpinė.

1848 metais dvaro inventorių sudarė globėjas ir giminaitis Bernardas Karlovičius.

Dvarui priklausė ir Skirlėnų palivarkas.

Tais metais dvaras turėjo 15 valstiečių lažininkų ir 8 činšininkų sodybas.

Kartu su Skirlėnais dvaro plotas 2520 dešimtinės žemės.

Pats dvaras turėjo 120 dešimtinių ariamų palivarkinių žemių ir 149 dešimtines pievų ir ganyklų.

Miškas užėmė 1408 dešimtinių plotą.

Dvare medinis - gyvenamasis namas, svirnas, galvijų ir kiaulių tvartai ir daržinė.

Pavoverėje buvo dviejų aukštų bravoras, kuris per metus pagamindavo 1890 kibirų spiritinių gėrimų.

Tai gana skurdus pastatų kiekis lyginant su kitais aplinkiniais dvarais.

Dvarui priklausė 2 karčemos: Pavoverėje ir Mažalotoje.

Pavoverės kaime - 15 sodybų (Prano, Prano ir Antano Stankevičių, Antano Bogdziulio, Mykolo ir Kristupo Šliūmų, Juozapo Jasinkio ir kt.) ir 106 gyventojai.

Mieronys ir Piorkos išnuomotos laisviesiems.

Bažnyčiai skirtą žemę įdirba dvaro valstiečiai.

(LVIA f.394 ap.6 b. 275)

Žemės dirbimui naudojama žagrė ir darbinių jaučių pora.

Atsinaujinus Leono ligos priepuoliams 1856 metais Švenčionių dvarininkų globos institucija perėmė dvaro globą ir paskelbė paveldėtojų paiešką.

Dvaro globėjais beveik niekas nenorėjo būti, nes su Leonu buvo labai sunku sutarti.

Kurį laiką globėjais buvo Soltanai, o vėliau dvaro globą perėmė giminaičiai Karlovičiai.

Su žmona Judita ir toliau gyveno Naujadvaryje, nors, matyt, jos rūpesčiu nuo dvaro buvo atidalintas Naujadvaris.

Naujadvaryje iki pat mirties gyveno Judita Sorokienė.

Sorokos taip ir negrįžo į Sorokpolį.

1859 metais Mykolas Soroka įsivėlė į konfliktą su Zalavo dvaro savininkais.

Jo nurodymu buvo užgrobtas Zalavo dvaro miškas ir pradėtas kirtimas.

Tuo metu Zalavo dvaro valdytojas Antanas Bilevičius su palyda atvyko į Sorokpolio dvarą, ir po ginčių įvyko muštynės.

Teismas nurodė grąžinti mišką, o abi pusės sudarė taikos sutartį.

(VGŽ 1859)

1860 metais Mykolo Sorokos dvaras turėjo 37 valstiečių revizines sielas, 6 ūkius, kuriems buvo skirta 60 dešimtinių skirtinės žemės.

Buvo nustatytas 156 dienų lažas vyrams ir moterims, turėjo duoti 4 vištas, 20 kiaušinių, 3 kapas grybų, 2 kuodelius verpalų ir eiti dvaro apsaugą naktį.

1861 metų administracinės reformos metu dvaras ir jo kaimai priskiriami Švenčionių apskrities Mikalavo (Michalavo) valsčiaus Sorokpolio kaimo bendruomenei (seniūnijai).

1865 metais Naujadvaryje be Mykolo ir Juditos Sorokų gyveno 11 tarnų ir samdinių.

Sorokpolyje ūkinius reikalus tvarkė Juozapas Kalinovskis.

Dvare buvo 8 gyventojai.

1966 metais pateiktais duomenimis Sorokpolio dvare gyveno 11 gyventojų, o Naujadvaryje - 21 gyventojas.

(MVD statistikos komitetas F.1290 ap.4 b. 101)

Žemės išpirkimo dokumentų tvarkymas dvaro valstiečiams vyko sunkiai ir gana ilgai (1867.01.27-1868.01.16), bet jau 1868 metų antroje pusėje Mikalavo valsčiaus Sorokpolio seniūnijos Mykolo (Leono sūnus) Sorokos dvaro Piorkų ir Mieronių valstiečiai (35 revizinės sielos) gauna 1549 rub. paskolą 190 dešimtinių žemės ploto išpirkimui.

Be to, valstiečiai gavo teisę 70 dešimtinių miško plote ganyti gyvulius.

Po 1863 metų sukilimo lenkų kilmės dvarininkams buvo įvestas procentinis mokestis.

1869 metais Mykolas Soroka mokėjo 303,2 rub. procentinį mokestį.

1872 metais Mykolo Sorokos dvarui priklausė 547 dešimtinių žemės ūkiui tinkamos žemės.

Mykolas Soroka turėjo protinę negalią ir dvarą globojo dvarininkų globos institucija, kuri skyrė globotojus.

Jais tapo Kozlovskiai.

Kaip jau įprasta, šį globos instituciją dvarą valdė prastai, ir jis buvo gerokai nugyventas.

Mirus Juditai, 1871-1881 metais Naujadvario savininku įvardijamas Mykolas Soroka.

Dar iki 1880 metų Naujadvaris buvo parduotas Choroševskiams, bet dalis žemių buvo prijungta prie Sorokpolio, ir 1881 metais Mykolo Sorokos dvaras turėjo 758 dešimtines žemės (žemės ir miškų plotas nuo kurio buvo mokami mokesčiai), dvaro pajamos iš žemės ūkio, miškų ir kitos veiklos tais metais buvo 1861 rubliai.

Kada mirė Mykolas Soroka - nenustačiau, bet jau sekančiais metais dvare buvo nauji šeimininkai.

Labai tikėtina, kad Mykolas mirė savo globėjų Bukauciškės dvare ir buvo palaidotas Daugų parapinėse kapinėse.

Kozlovskiai

Ksimena Karlavičiūtė Kozlovskienė

1882 metais dvarą paveldi Ksimena Karlovičiūtė Kozlovskienė.

Prisimenate globėją Bernardą Karlovičių, kuriam dvaras buvo ir užrašytas.

Tai Ksimenos Kozlovskienės tėvas.

Kozlovskiai iki pat XIX a. pabaigos dvare negyveno.

Tiesa, Ksimenai dvaras atiteko ne visas.

Dar iki 1884 metų didžioji dalis Naujadvario buvo parduota Choroševskiams.

Ksimenos gimtasis Bukauciškės dvaras buvo Daugų parapijoje ir priklausė jos tėvams Karlovičiams.

1855 metais ji ištekėjo už Felikso Aleksandro Kozlovskio.

Nežinau kodėl, bet kai kurie autoriai, kurie rašė apie Kozlovskius, juos priskiria LDK didikų palikuonims.

1800 metų Trakų pavieto dvarininkų Kozlovskių giminės aprašymas apie senąją Kozlovskių kilmę faktiškai nieko neatsako, išskyrus tai, kad tai sena ir kilminga lenkų šlėktų giminė, bet šis tvirtinimas niekuo neparemtas.

Kozlovskiai turėjo 5 vaikus, iš kurių vyriausias buvo Stanislovas (1857-1934).

Teko skaityti, kad nugyventas dvaras su jo skolomis beveik veltui buvo nupirktas iš Leono Sorokos gim...

Pastatytas XIX amžiuje, iš dalies rekonstruotas XX amžiaus pradžioje.

Priklausė Pilsudskiams nuo 1863 metų. Zalavo dvare gimė Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis (1867-1935).

1875 metais dvaro sodyba sudegė, pasikeitė savininkai.

Lenkų vyriausybės iniciatyva 1935 metais ant atkastų pamatų buvo atstatyta oficina, suremontuoti buvę kepyklos ir kalvės pastatai, senoji rūkykla.

Buvusioje kepykloje buvo įrengtas muziejus ir skaitykla su J. Pilsudskio kūriniais.

Sovietmečiu atnaujinta sodyba buvo sunaikinta.

Zalavo dvaras yra apie 1 km nuo Zalavo kaimo, tik apie 1,5 km nuo Lietuvos - Baltarusijos sienos.

Lentelė: Pagrindiniai Zalavo dvaro savininkai

Švenčionių rajono lankytinos vietos:

• Švenčionių Šv. Mikalojaus bažnyčia - regioninės reikšmės architektūros paminklas.
• Švenčionių stačiatikių cerkvė - pastatyta 1898 m. pagal architekto Michailo Prozorovo projektą, cerkvė sujungia senosios Rusijos ir Bizantijos architektūros elementus.
• Cirkliškio dvaras - rūmai, kurių statyba siejama su klasicizmo stiliumi, pirmą kartą paminėti 1796 m.
• Cirkliškio piliakalnis - dar vadinamas Perkūnkalniu, yra apsuptas Kūnos upelio ir Cirkliškio ežero slėnio.
• Kaltanėnų gatvinis kaimas - susikūręs XVI a. antrojoje pusėje Valakų reformos metu, yra urbanistikos paminklas su 26 sodybomis.
• Mėžionių kaimas - įkurtas XVI a. antrojoje pusėje vykdant Valakų reformą, kurios metu žemė buvo padalinta į rėžius.
• Zalavo dvaras - pastatytas XIX a. ir iš dalies rekonstruotas XX a. pradžioje, priklausė Pilsudskiams nuo 1863 metų. Čia gimė Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis (1867-1935).
• Pavoverės Šv. Kazimiero bažnyčia - pastatyta 1774-1775 m., priklausančios liaudiško klasicizmo stiliui.
• Pabradės sentikių bendruomenės maldos namai - įkurti 2003 m. vasario 9 d.
• Pabradės Šv. Sergejaus Radonežiečio cerkvė - 1910 m. pastatyta mūrinė Šv. Panteleimono stačiatikių cerkvė.
• Pabradės Švč. Mergelės Marijos, Šeimų karalienės bažnyčia - pradėta statyti 2006 m., o pašventinta kardinolo Audrio Bačkio 2007 m.
• Grybų ąžuolas - vienas seniausių Švenčionių rajone.

tags: #zalavo #buvusi #dvaro #sodyba