Atsižvelgiant į tai, kaip XX amžiaus architektūra buvo glaudžiai susijusi su politine istorija, galima teigti, kad kiekviena epocha turėjo savitą identitetą. Šiame straipsnyje aptariama XX amžiaus gyvenamųjų namų architektūra, jos raida, pagrindinės idėjos ir įtaka urbanistinei aplinkai.
Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniuje - vienas iš XX a. modernizmo pavyzdžių.
Europos Miestų Urbanistinė Situacija XIX A. Pabaigoje
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Europos miestų planavime bei architektūroje pradėtos įgyvendinti naujos idėjos. Aplinkos estetinis ir architektūrinis formavimas, grožio samprata ir naujos socialinės idėjos neatsiejamai susijusios. Nuo neatmenamų laikų žmonijos svajonės gyventi darnioje aplinkoje, puikioje visuomenėje XIX a. išsikristalizavo į konkrečius architektūrinius-urbanistinius projektus ir teorijas, viena kurių buvo žymioji „Miesto-sodo“ idėja. Jų atgarsiai pasiekė Lietuvą ir pasireiškė įgyvendinant kai kuriuos urbanistinius sprendimus ir architektūrinius projektus.
XIX a. antroji pusė bei XX a. yra susiję su naujų miestų plėtros idėjų paieška - buvo siekiama sparčiai augančiuose pramonės miestuose įgyvendinti Aristotelio idėją, t. y. miestą traktuoti kaip žmogaus tobulėjimo erdvę, kurioje jis turi būti saugus ir laimingas. Tai ypač skatino vykstanti stichiška miestų plėtra - nereguliuojamas jų augimas žiedais aplink istorinę miesto dalį, turinčią spindulinį gatvių tinklą, ir pragaištingi plėtros padariniai. Šiuo laikotarpiu ant eklektikos stiliaus griuvėsių gimsta moderno architektūra, kyla įvairios urbanistinės idėjos.
"Miesto-Sodo" Idėja
XX a. gimė nauja, didelį atgarsį pasaulyje turėjusi miesto sodo planavimo idėja, kuri turėjo įtakos ir naujų urbanistinių idėjų atsiradimui. XIX a. antrojoje pusėje didieji miestai išgyveno krizę: sparčiai kilo aplinką teršiantys fabrikai, daugėjo atvykstančių dirbti gyventojų, kurie telkėsi lūšnynuose ir gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, o tai skatino socialinio nepasitenkinimo audras ir pan.
Todėl 1898 metais pasirodžiusi E. Hovardo vos šimto puslapių knyga „Rytojus: taikus kelias į tikrąją reformą“, o 1902 metais pakartotinai išleista patikslintu pavadinimu „Ateities miestas-sodas“ buvo labai palankiai sutikta visuomenės ir miesto planavimo specialistų, nes siūlė išeitį iš susidariusios padėties. Knygos autorius siūlė aplink didelius pramoninius miestus statyti nedidelius miestus-sodus, kuriuose gyventų 32 tūkst. gyventojų, o pasiekus šį maksimalų gyventojų skaičių, būtų statomas kitas miestas-sodas ir t. t. Tarp šių miestų-sodų ir aplink juos buvo numatoma suformuoti apie 30 tūkst. akrų žemės ūkio naudmenų laukus ir fermas, kurie padėtų išsaugoti miesto ribas.
E. Hovardas siūlė iš pradžių aplink Londoną („motininį“ miestą) pastatyti bent dvidešimt miestų-sodų. Miestas-sodas buvo įsivaizduojamas apskritimo formos, o juos keliais žiedais suptų mažaaukščiai gyvenamieji namai, tarp kurių būtų įrengtas žaliasis žiedas („žaliasis diržas“), kuriame būtų statomi administraciniai, socialiniai, kultūros ir kt. objektai.
Ebenezer Howard's Garden City Diagram
Minimalus Būstas Kaip Socialinė Problema
Įdomu, kad minimalus būstas buvo sprendžiamas kaip socialinė ir biologinė XX a. architektūros problema, susiformavusi per keletą sparčios industrializacijos dešimtmečių Europos miestuose nuo XIX a. antrosios pusės iki Pirmojo pasaulinio karo. Miestų perkrovimas, sanitarinių patogumų trūkumas ir būsto stygius apskritai skatino miestų vadovus ir planuotojus ieškoti būdų, kaip būtų galima greitai, pigiai ir gausiai statyti nebrangius, bet patogius butus darbininkams ir kitiems mažesnes pajamas gaunantiems miesto gyventojams.
1929 m. Frankfurte prie Maino surengtame CIAM (Congrès internationaux d’architecture moderne) kongrese, pavadintame „Būstas minimaliam gyvenimui“ (Die Wohnung für das Existenzminimum), Europos architektai modernistai apibendrino to meto aktualiją - minimalių ir standartizuotų butų statybą darbininkams. Tokio buto koncepciją 1929 m. tekste „Miesto pramonės darbininkų minimalaus būsto sociologinės prielaidos“ suformulavo architektas Walteris Gropius: „Keliame klausimą apie erdvės, oro, šviesos ir šilumos minimumą, būtiną žmogui, kuriam dėl jo biologinių poreikių pakanka gerų vėdinimo ir apšvietimo sąlygų bei nedidelio gyvenamojo ploto, ypač jei jis yra techniškai teisingai suprojektuotas.
Miestų perkrovimas, sanitarinių patogumų trūkumas ir būsto stygius apskritai skatino miestų vadovus ir planuotojus ieškoti būdų, kaip būtų galima greitai, pigiai ir gausiai statyti nebrangius, bet patogius butus darbininkams ir kitiems mažesnes pajamas gaunantiems miesto gyventojams. Higienistai pastebėjo, kad, esant geroms vėdinimo ir saulės šviesos sąlygoms, žmogaus gyvenamojo ploto poreikiai biologiniu požiūriu yra labai maži.
Minimalaus Būsto Idėjos Įgyvendinimas Po Antrojo Pasaulinio Karo
Vis dėlto praktiškai ir masiškai minimalaus būsto idėjos Europoje ir Sovietų Sąjungoje pradėtos įgyvendinti tik po Antrojo pasaulinio karo - kai teko kuo skubiau atstatyti sugriautus miestus, o vėliau plėsti gyvenamuosius rajonus sparčiai augančiuose miestuose, tad tiek socialistiniame bloke, tiek Vakaruose praktinis gyvenamųjų namų statybos aspektas (pigiau, daugiau, greičiau) tapo labai svarbus.
Būtent šią sistemą iš Prancūzijos įsigijo tuometis sovietų lyderis Nikita Chruščiovas, 1954 m. pradėjęs sovietinę statybos ir architektūros reformą, visų pirma orientuotą į minimalaus būsto masinę statybą. 1957 m. SSKP CK ir SSRS MT išleido nutarimą „Dėl kiekvienos šeimos aprūpinimo atskiru butu“, o tai reiškė, kad reikėjo gaminti daug, sparčiai ir pigiai. Butai projektuoti laikantis normatyvo - 9 m2 žmogui, butų aukštį sumažinus iki 2,5 m, o virtuvių plotą iki 4,5 m2. Normos nurodė, jog vieno, dviejų, trijų ir keturių kambarių minimalūs gyvenamieji plotai atitinkamai yra 16, 22, 30, 40 m2. Šios normos iki 1990 m.
Būstas per amžius
Vilniaus Gyvenamųjų Namų Kolonijos
XX a. pradžios Vilniuje kito ir modernėjo visuomenės struktūra: atsiradusi pramoninė buržuazija ir įvairiakilmė inteligentija jau buvo pajėgi imtis jei ne modernių socialinių-architektūrinių idėjų įgyvendinimo naujose statybose, tai bent gyvenamosios aplinkos atnaujinimo ir pagerinimo. Šitaip šalia jau esamų pastatų tipų formavosi nauji, atspindėdami užsakovų poreikius ir skonį.
Taip Vilniaus architektūroje atsirado naujas gyvenamųjų namų tipas - namų kolonijos, kurios pradėtos statyti organizuotai, grupėmis po 10-20 namų. Jos statytos ne stichiškai ir chaotiškai, o pagal naujus teritorijos planavimo ir gyvenamųjų namų projektus.
Masinė Gyvenamųjų Namų Statyba
Šioje paskaitoje norėčiau gana glaustai pristatyti savo pastarųjų dvejų metų tyrimus iš dalies reprezentuodamas Edinburgo universiteto iniciatyva pradėtą akademinį tyrimą, iš dalies globojamas DOCOMOMO Tarptautinio urbanistikos ir kraštovaizdžio paveldo komiteto. Dėmesio centre - milžiniškos masinės statybos arba valstybinės gyvenamųjų namų statybos programos, įgyvendintos visame pasaulyje nuo pat XX a. pradžios. Tyrimais siekiama atsekti minėtų programų priežastis ir surinkti medžiagą apie jas realizuojant sukurtą urbanistinę aplinką.
Patys masinės gyvenamosios statybos tyrimai paprastai buvo atliekami ir tapo paradigminiais trijuose pagrindiniuose tokios statybos „regionuose“: Vakarų Europoje, Rytų Europoje (pokario socialistinio bloko šalyse) ir Šiaurės Amerikoje. Dėl to neretai atsirasdavo tam tikro subtilaus šališkumo ar sąmoningo pražiūrėjimo. Pavyzdžiui, jums gerai pažįstamose Rytų Europos studijose buvo pabrėžiama valstybės kontroliuojama standartizuotų, surenkamųjų pastatų gamyba: čia savaime suprantamu dalyku laikyta, kad masinės statybos gyvenamieji namai surenkami iš pramoniniu būdu pagamintų elementų, itin dažnai kartojami, tiražuojami, o pati statyba - socialistinė savo politine esme.
Leisdamas sau šiek tiek sutirštinti spalvas, toliau ketinu įrodyti, kad masinė gyvenamoji statyba buvo ir iki šiol tebėra visų pirma judėjimas, smelkte persmelktas ir į priekį varomas konflikto, karo, kritinės būtinybės retorikos bei vertybių. Maža to, jis nėra tyliai ir klusniai numarintas „paveldas“, bet vis dar kovoja savo mūšius ir kovas, perkeldamas juos į naujo, XXI amžiaus „namų žmonėms“ kovos laukus.
Pagrindiniai Masinės Statybos "Regionai"
Masinės statybos gyvenamieji namai buvo tyrinėjami trijuose pagrindiniuose regionuose:
- Vakarų Europa: Daug dėmesio skirta architektūriniam ir politiniam individualizmui.
- Rytų Europa: Pabrėžta valstybės kontroliuojama standartizuotų pastatų gamyba.
- Šiaurės Amerika: Valstybės finansuojama statyba vertinta priešiškai dėl rasinių nesutarimų.
Architektūra ir Politinė Istorija Lietuvoje
Kaip teigia VU Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė, per visą XX amžių Lietuvos architektūra buvo labai glaudžiai susijusi su politine istorija, ir net tris savotiškas pradžias - 1918 m., 1945 m. ir 1990 m., kai kaskart reikėjo kurti naują valstybės identitetą. Jį kuriant aktyviai dalyvavo ir architektūra, kurioje dabar galime perskaityti tą istoriją ir tas nuolatines įtampas tarp modernumo ir tradiciškumo.
Anot istorikės, tarpukario Lietuvoje pastatytas modernias pienines galima laikyti šalies modernizacijos ir valstybinės maisto pramonės kūrimo simboliu. XX a. susiformavo naujas požiūris į pramonės pastatus. Fabrikas tapo ne tik technologinių inovacijų vieta, bet ir socialinės modernizacijos centru. Mokslinė vadyba, ergonomikos studijos, žmogaus judesių studijos - visos šios naujovės buvo išbandomos fabrike. Be to, „tai pirmas kartas, kai fabrikas tampa moderniosios architektūros pavyzdžiu. Juo sekama kuriant ligonines, mokyklas ar visuomeninius pastatus.
Moderni Kauno architektūra, XX a. tarpukaris.
Laikinoji Sostinė Kaunas
Kitas architektūros objektas - tai miestas, tarpukario laikinoji sostinė Kaunas. Jo fenomenas - statybų bumas, kai per dešimt metų buvo pastatyta 10 000 pastatų. Tačiau „laikinojoje sostinėje buvo nemažai įtampos tarp laikinumo ir veržlumo, t. y. lūkestis atgauti, statyti tikrąją sostinę Vilnių iš tiesų stabdė Kauno augimą pirmąjį dešimtmetį. Statybos suaktyvėjo tik apie 1927 m., tačiau net ir tuomet valstybės reprezentaciniai pastatai dar nebuvo statomi - Prezidentūra, Seimas, Ministrų kabinetas buvo įsikūrę senuose cariniuose pastatuose“, - aiškina prof. M.
Lazdynų Gyvenamasis Rajonas
Profesorė teigia, kad socialistinis modernizmas iki kraštutinumo sugebėjo įgyvendinti tarpukario modernistų utopinius sumanymus apie funkcionalius miestus ir architektūrą, nes Sovietų Sąjungoje egzistavo totalitarinis režimas ir nebuvo privačios nuosavybės. Lazdynai simbolizuoja tą racionalią urbanistinio planavimo sistemą, kai buvo siekiama iš anksto parengtais pramonės vystymo ir urbanizacijos planais tolygiai apgyvendinti visą šalį ir pasiekti marksistinį tikslą suartinti miesto ir kaimo gyvenimo būdą, kitaip tariant - urbanizuoti visą teritoriją.
Lazdynai išsiskiria tuo, kad surenkamieji namai buvo statomi reljefe, namų projektai buvo šiek tiek modifikuoti, suplanuotos pėsčiųjų alėjos, apželdinimo architektūra ir t. t.
Esminiai XX Amžiaus Architektūros Akcentai
Apibendrinant, galima išskirti kelis esminius XX amžiaus architektūros akcentus:
- Minimalaus būsto idėja: Siekis užtikrinti būstą visiems gyventojams, ypač po Antrojo pasaulinio karo.
- Miesto-sodo koncepcija: Miesto ir gamtos integracija, siekiant sukurti darnią aplinką.
- Masinė statyba: Didelio masto gyvenamųjų namų statybos programos, skirtos aprūpinti būstu didelius gyventojų kiekius.
- Socialistinis modernizmas: Funkcionalių miestų ir architektūros kūrimas, siekiant suartinti miesto ir kaimo gyvenimo būdą.
Šios idėjos ir tendencijos formavo XX amžiaus urbanistinį kraštovaizdį ir turėjo didelę įtaką šiuolaikinei architektūrai bei miestų planavimui.
tags: #xx #a #gyvenamuju #namu #architektura