Vytautas V. Landsbergis, žinomas Lietuvos filmų režisierius, poetas ir visuomenės veikėjas, jau ilgą laiką domisi kultūros paveldu ir jo išsaugojimu. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo ryšį su Viliaus Orvido sodyba, jos istoriją, dabartinę padėtį ir galimas ateities vizijas.
Prieš kelerius metus šalies spaudoje buvo kilęs trumpas sąmyšis dėl Orvidų sodybos išsaugojimo: gyvavusi ir traukusi dvasingus žmones Viliui Orvidui esant gyvam, dabar Sodyba virto privačiu atrakcionų parku.
Viliaus Orvido sodyba. Šaltinis: Vikipedija
Orvidų sodybos padėtis: dvasinis statinys ar privatus muziejus?
Apie poreikį išsaugoti Orvidų sodybą kalbama jau seniai. Kažkada savo kukliom pastangom tai daryti bandžiau ir aš, tačiau dabar nebematau prasmės. Kodėl? Todėl, kad Sodyba, kaip dvasinis statinys, ir prasidėjo nuo Dvasios, bet nūnai Sodybos dvasia esti visiškai kitokios prigimties, nei buvo Viliaus laikais. Tad ir gelbėti tai, ko nebėra, darosi nebetikslinga.
Dabartinė sodybos padėtis yra privatus muziejėlis, kuris kaip nors bando išsilaikyti. O galėjo būt pasaulinės reikšmės Dvasios ir kultūros centras, liudijantis ekumeninės santarvės galią, kaip nūdienės Lietuvos galios ženklą, lydintį mus nuo kunigaikščio Gedimino laikų. Galėjom turėt unikalų, lietuvišką Taize brolijos atitikmenį, bet turime tai, ką turime.
Manau, kad tai geras, nors ir pavėluotas žingsnis, kurį turėtų lydėti įvairūs poįstatyminiai potvarkiai, reglamentuojantys Sodybos veiklą, ne tik statusą. Svarbu apsispręsti, kokia šio objekto paskirtis. Jeigu tai Dvasios namai, juose turėtų darbuotis dvasininkai, jei tai meno oazė, ją turėtų prižiūrėti ir tvarkyti profesionalūs muziejininkai; jei verslo objektas, reikėtų jį ir palikti verslininkams. Gal pastatys lošimo automatus ar dar ką rentabilesnio sugalvos.
Aš būčiau griežtesnių priemonių šalininkas, kaip ir Jonas Mekas, tik manau, kad jos jau pavėluotos. Ir nevadinčiau to nacionalizavimu. Valstybė turėtų susitarti su šeima ir išpirkti Sodybą už jos pageidaujamą kainą. Arba koks sąmoningas turtingesnis pilietis (tarkim, p. Juozas Kazickas) galėtų nupirkti ir padovanoti Sodybą Lietuvai arba pranciškonams. Juk Lietuvoj būta tokio kilnaus mecenavimo pavyzdžių.
Toks ir galėjo būti vienas iš optimalesnių problemos sprendimo būdų - atiduoti (arba išpirkti) Sodybą Bažnyčiai. Juk tai vieta Dvasiai, apeigoms, tad ten matyti broliukus pranciškonukus būtų buvę visiškai normalu. Ypač prisimenant, kad anuometinėje Viliaus Sodyboje neretai pasveikdavo priklausomybių ligomis sergantys žmonės. Dabar abejoju, ar jie to imtųsi. Ir prielaidų nesimato.
Kažkada buvo valdiškas atsakas į mūsų raštus, jog valdiškos institucijos negalinčios kištis į privačių teritorijų reikalus. Gal tai ir yra esminis klausimas - Vilius yra labiau šeimos ar Lietuvos?
Priešmirtiniame Viliaus interviu, kuris panaudotas ir mano filme, kalbama ir apie Sodybos ateitį: „Nenorėčiau, kad tai kam nors priklausytų. Geriausia būtų Viliaus Orvido palikimą atiduoti Lietuvai, ir deramai įamžinti šalia Čiurlionio, Maironio, Brazdžionio, Just.
Pakeista daugybė dalykų, kai kurie jų net iš esmės keičia Sodybos paskirtį. Tai buvo egzorcistinis Viliaus aktas, simbolizavęs pergalę prieš šėtoną, kurį ir įkūnijo toji sovietinė karo mašina. Dabar tankas prikeltas ir pastatytas pagarbiai ant postamento. Jo patranka žiūri tiesiai į didįjį kryžių.
Kartais su draugais liūdnai pajuokaujam, kad Sodyba yra tarsi mažas Lietuvos atspindys. Kaip bus ten, taip bus ir likusioj Lietuvoj.
Daugybė netikėtų, mistinių atsitiktinumų man atvėrė Vilių, jo mintis ir kūrybą. O paskatino turbūt tai, kad gilinantis į Viliaus paliktas mintis, apsikrėčiau jomis, t.y. - Vilius tapo ir mano dvasiniu Mokytoju.
Nežinau, ar Sodyba kada nors taps Dvasios centru, bet mano širdyje Ji jau seniai tuo tapo. O ar taps konkreti sodyba netoli Salantų - čia jau Lietuvos brandos klausimas. Kita vertus, gal tai kaip tibetietiška mandala - buvo sukurta tam, kad subyrėtų. Juk viskas iš dulkių ir į dulkes. „Mes čia esam tremtiniai ir gyvenam tik vieną mirksnį, o amžinybė yra begalybė.
Čikagoje, montuojant juostą apie Vilties Prezidentą Stasį Lozoraitį, pas mane atėjo dabar ten gyvenantis kaunietis operatorius Leonardas Surgaila, nuo senų laikų artimai bendravęs su Viliumi. Jis pasiūlė man šešias kasetes, kuriose V.Orvidas buvo nufilmuotas prieš pat mirtį ir paprašė ką nors iš jų padaryti.
Vėliau ėmiau lankytis V.Orvydo sodyboje, norėdamas ją nufilmuoti visais metų laikais. Ypač ji įdomi žiemą, kai baigiasi turistų metas, kai sninga ar lyja, kai nėra aplinkui žmonių ir drąsiau jaučiasi dvasios, Viliaus sukviestos į šią nuostabią sodybą.
Taip susidėliojo visa Viliaus Orvido istorija nuo 1973 metų, kai jis grįžo iš armijos, kai nutarė gelbėti akmenis, iki pat jo laidotuvių.
Vilius visuomet pabrėždavo, kad jis pats čia nieko nedarąs: „Čia ne aš tedarau - čia Aukščiausiasis per mane daro. Aš tik bandau Jam netrukdyt. Svarbiausias momentas - netrukdyti, daryti, ko Anas iš manęs nori, bet tai yra labai sudėtinga. Sudėtinga numarinti tą senąjį aš, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo, tie žodžiai, kuriuos aš pasakiau - labai bejėgiai yra. Jie daugiau iš pasąmonės.
Daugelis Vilių pažinojusių bičiulių nuogąstauja, kad daug skulptūrų po Viliaus mirties kažkur išgaravo. Kadangi filme panaudota labai daug archyvinės medžiagos, pvz., turėjau 1990 metais operatoriaus L. Surgailos preciziškai nufilmuotą visą sodybą, tai vien lyginant tai, kas nufilmuota tada ir dabar - matosi, kad trūksta kai kurių mažosios skulptūros pavyzdžių, nyksta medžio drožiniai.
Užtikrinus apsaugą sodybą galima būtų paversti pelningu turizmo objektu. V. Malinauskas Grūto parke biznį pasidarė iš sovietinių monstrų, žmonės ten plūste plūsta. O juk čia, Orvidų sodyboje, visai kito meninio lygio bei dvasingumo kūryba.
Reikia tik ją saugoti ir populiarinti…Utopinė vizija - “Orvido (o gal “brolio Gabrieliaus”?) dvasinis centras” - vienuolija, dailininkų simpoziumai, depresijos ištiktųjų prieglauda, meditacijos ir kūrybos namai ir t.t. Ten taip pat būtų galima rodyti filmus apie Vilių Orvidą, jo sodybą, apie panašius kūrinius ir kosminius reiškinius ir kitose pasaulio vietose, saugoti jo archyvą.
Visi norintieji čia galėtų studijuoti, analizuoti, rengti konferencijas. Sodyba galėtų tapti vienu pagrindinių Lietuvos tiek dvasinės atgaivos ieškančių žmonių, tiek turistų traukos centrų.
Atsižvelgiant į šių dienų aktualijas, Landsbergio pavardė pirmiausiai turbūt asocijuojasi su politika. Bet šiandien kalbėsimės ne su politiku ir ne apie politiką. Kalbiname labai įdomią ir spalvingą asmenybę, bardą, režisierių, poetą, knygų autorių - Vytautą V. Sunku patikėti, kaip tiek visko gali tilpti į vieną žmogų?
Vytautas kuria archyvinius tautinius filmus apie svarbias Lietuvos asmenybes, rašo eiles vaikams (meškiukas Rudnosiukas turbūt kiekvienam yra girdėtas), teatruose galite aplankyti spektaklius, pagal Vytauto rašytas pjeses, taip pat organizuoja kūrybines stovyklas vaikams, džiugina žiūrovus scenoje.
Kūrybinė mūza - gana baukšti mergina, be to, mėgsta intymumą, privatumą, nuošalumą; tad su ja žymiai lengviau draugaujasi kur nors miške, ant Šventosios kranto ar užsiropštus į piliakalnį. Kartais ji prabyla ir mieste, bet rečiau. Ji mėgsta taiką, atsipalaidavimą, neskubrumą, o mieste, ypač gimtajame Vilniuje, ore tvyro daugokai įtampos.
Vaikai ir tautiniai filmai many labai gerai dera. Apskritai mes permažai kreipiame dėmesį į kultūrą - kaip ugdymo, savęs pažinimo ir formavimosi įrankį, o pilietiniam vaikų ir paauglių brandinimuisi tai būtinas segmentas.
Namai - daug platesnė sąvoka, negu gyvenamas būstas. Apie tai ir bandysiu kalbėti bei dainuoti, šis motyvas mano kūryboje gana esmiškas. Labiausiai - apie sielos namus, ten kur esu kiek amžinesnis ir nebijau jokių barbarų.
Filmuodamas dokumentinį filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“ V.V.Landsbergis siekė išsiaiškinti tai, ko iki galo turbūt ir neįmanoma išsiaiškinti - kas mūsų laukia po mirties. Kalbėjosi su įvairiais regėtojais, girdėtojais, kalbino žmones, grįžusius iš komos, atsimenančius, ką jie patyrė aname pasaulyje.
Vienas įdomiausių personažų buvo Sveta Smertjeva iš Anykščių, kuri dirba akušere, konsultuoja nėščias moteris, ji regėjo tunelį ir šviesą jo gale. Matė daug angelų. Po to buvo sunkus sugrįžimas į gyvųjų pasaulį. Kūnas buvo nemielas. Prasidėjo naktiniai išgyvenimai, skraidymai. Ji pasakoja, kad danguje buvo ne spalvos, bet švytėjimas, ne jausmingumas, bet tikras jausmas, kuris persmelkia žmogų, kiekvieną jo ląstelę, jeigu tą būseną galima pavadinti ląstelėmis. Po to išnyko mirties baimė, atėjo gilus vidinis žinojimas, kad mirtis yra tiesiog kitokia būsena, kitoks buvimas.
Taigi, Vytauto V. Landsbergio sodyba ir Viliaus Orvido palikimas yra svarbūs Lietuvos kultūros ir dvasinio paveldo elementai. Jų išsaugojimas ir tinkamas įamžinimas yra bendras visuomenės rūpestis.
Viliaus Orvido sodyba. Šaltinis: bernardinai.lt
Teisiniai ginčai dėl V. Landsbergio motinos sodybos
Lietuvos konservatorių (Tėvynės sąjungos) lyderis Seimo narys Vytautas Landsbergis, norėdamas atgauti prieš karą jo motinos pirktus pastatus, turės dar kartą kreiptis į teismą. Antradienį, kaip praneša ELTA, Kauno rajono apylinkės teismas paskelbė nutartį, jog pagal V. Landsbergio pareiškimą iškelta ypatingos teisenos byla paliekama nenagrinėta.
Po šio teismo sprendimo bet kuri pusė gali kreiptis į Kauno rajono apylinkės teismą, kad pastatų nuosavybės klausimas būtų sprendžiamas bendrąja, tai yra ginčo, tvarka.
V. Landsbergis kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą po to, kai jam nepavyko per Kauno rajono savivaldybę susigrąžinti 1939 metais jo motinos Onos Landsbergienės-Jablonskytės Kauno rajone, Ringaudų seniūnijoje, Gaiženėlių kaime, pirktų medinio namo ir tvarto, nes jie nebuvo nacionalizuoti.
V. Landsbergio tėvai leido ten apsigyventi Budrių šeimai, su kurios palikuone Regina Dargužiene, gyvenančia toje sodyboje nuo 1947 metų, dabar ir bylinėjasi Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnus.
Beje, O. Landsbergienės įsigytus 9,5 hektaro žemės Gaiženėlių kaime prie minėtos sodybos V. Landsbergis susigrąžino dar 1996 metais.
Tuo tarpu iš jo motinos pirktų pastatų išliko tik tvartas. Gyvenamąjį namą ilgamečiai jo gyventojai Budriai ir jų duktė perstatė į didesnį mūrinį, pastatė ir papildomų statinių.
Pasak Budrių palikuonės R. Dargužienės, V. Landsbergis dažnai pas juos atvykdavęs, dėl pastatų ketinta susitarti gražiuoju. R. Dargužienė žadėjo už "supuvusį tvartą" perleisti V. Landsbergiui 50 arų prie sodybos esančios žemės. Greta gyvenamojo namo moteriai priklauso hektaras ir 15 arų žemės.
Tačiau paskutinio vizito metu, kaip prisimena R. Dargužienė, V. Landsbergis apsigalvojo - sakė, kad jo motinos žemėje ir pastatai turi būti jo. Į teismą kreipęsis V. Landsbergis posėdžiuose nedalyvavo, jam atstovavo advokatas.
R. Dargužienė sakė išsinagrinėsianti teismo sprendimą su savo gynėju ir tik tada apsispręsianti dėl tolesnių veiksmų. Prieš metus mirus motinai, duktė pradėjo tvarkyti paveldėjimo dokumentus. Tada į buvusį motinos turtą pradėjo pretenduoti ir V. Landsbergis.
Ši situacija iliustruoja sudėtingus nuosavybės klausimus ir teisinius ginčus, kurie gali kilti dėl istorinio paveldo išsaugojimo.
Vytautas Landsbergis. Šaltinis: lrt.lt
Vytauto V. Landsbergio kūryba ir filmai apie Lietuvos asmenybes
Vytautas V. Landsbergis yra sukūręs nemažai filmų apie žymias Lietuvos kultūros, literatūros, meno, sporto, politikos asmenybes. Tai galbūt keisčiausias mano filmas. Tarsi ne aš jį pasirinkau, o jis mane. Iš pradžių net nenorėjau jo imtis, nes Viliaus Orvido artimai nepažinojau, su juo bendrauti neteko.
Čikagoje, montuojant juostą apie Vilties Prezidentą Stasį Lozoraitį, pas mane atėjo dabar ten gyvenantis kaunietis operatorius Leonardas Surgaila, nuo senų laikų artimai bendravęs su Viliumi. Jis pasiūlė man šešias kasetes, kuriose V.Orvidas buvo nufilmuotas prieš pat mirtį ir paprašė ką nors iš jų padaryti.
Labai įdomu buvo patirti, kaip Vilius Orvidas kūrė savo sodybą - tai kažkuria prasme pakoregavo ir mano visą tolimesnį kūrybinį gyvenimą.
2004 m. vasarą filmavau dokumentinį filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“. Man rūpėjo išsiaiškinti tai, ko iki galo turbūt ir neįmanoma išsiaiškinti - kas mūsų laukia po mirties.
Ieškodamas atsakymo, kas yra už tos ribos, kuri skiria gyvybę ir mirtį, nuvažiavau ir į garsiąją Merkinės piramidę pas Povilą, arba Poviliuką, kaip jį vadina žmonės, atvažiavę pasisemti stiprybės, sveikatos.
Šie filmai atspindi V.V.Landsbergio susidomėjimą Lietuvos istorija, kultūra ir dvasiniu paveldu.
Anykščių akademijoje svečiavosi Vytautas V. Landsbergis. Šį kartą akademijoje svečiavosi ir savo patirimi dalinosi rašytojas V. V. Landsbergis, šiuo metu gyvenantis netoli Anykščių, Paandrioniškio kaime, sodyboje, vadinamoje Žalčiasaliu. Vytautas papasakojo apie Lietuvoje vykusį partizaninį karą, ir apie tai, kaip tą karą ir tą meilę savo kraštui suvokia dabartiniai vaikai, parodė, kokius filmukus per vasaros stovyklas sukuria jaunieji kino kūrėjai.
Naujoje koncertinėje programoje “Pasakojimai apie namus”, kurią žiūrovams pristatysite sausio 7 d., Žalgirio arenos amfiteatre, pasakosite apie savo namus? Ar čia reikia ieškoti paslėptos metaforos? Namai - daug platesnė sąvoka, negu gyvenamas būstas. Apie tai ir bandysiu kalbėti bei dainuoti, šis motyvas mano kūryboje gana esmiškas. Labiausiai - apie sielos namus, ten kur esu kiek amžinesnis ir nebijau jokių barbarų.
Artėja gražiausios metų šventės ir metų sandūra. Ar specialiai tam ruošiatės? Specialiai nesiruošiu, nebent apeigėlės su gentainiais - pvz., perėjimas Rėdos Ratu į kitą etapą. Esam pasidarę iš akmenų prie Anykščių tokį apeigų ratą, tai stengiamės kiekvieną virsmą patirti būtent ten. Tada ir permąstai, ką palieki ir ko nebenori neštis į sekantį laikotarpį, bei užsiprogramuoji, ką norėtum patirti pavasarėdamas.
Iššūkių visad yra, bet apie juos nepatartina perdaug kalbėti, kol dar neturi ką šūktelt… Rašau porą knygelių, sudarinėju eilių rinktinę, dėliojasi gražiausių “Kaimiečių mantrų” CD, pradedu montuot vieną filmą apie savą gentį, statančią tris gamtos šventyklas, ir tiek.
tags: #vytautas #v #landsbergis #sodyba