Režisierius, prodiuseris ir keliautojas Vytaras Radzevičius su žmona Laisve neseniai patogų gyvenimą sostinės Užupio rajone išmainė į atokų gamtos prieglobstį kaime. V.Radzevičius įsigijo sodybą Dzūkijos miškuose, o aplink - daugybė šilo kopų, pušynų, Nemunas ir Nemuno senvagė, ežerai. Šiame straipsnyje apžvelgsime Vytaro Radzevičiaus sodybą Dzūkijoje, remiantis įvairiais atsiliepimais ir paties Vytaro pasakojimais.
Vytaro Radzevičiaus santykis su kaimu
Vytaras Radzevičius teigia, kad kaimas yra Lietuvos ideologinis pamatas. Daugelis Lietuvos miestiečių dar nėra pernelyg nutolę nuo kaimo ir dažnai pasvajoja grįžti į jį.
„Vieciniai“ man ne kartą sakė, kad kaimiškąją Lietuvą, apleistas sodybas gali prikelti tik tie taip vadinami „miesčionys“.
Vytaras įsigijo seną sodybą prieš dešimtmetį, kad prikeltų ją savo rankomis. Jį labai traukė ir Merkinės kraštas.
Vaikystės prisiminimai
Vytaro mama kilusi iš Suvalkijos, o seneliai gyveno Pilviškių miestelyje. Ten jis leisdavo vasaras. Vytaras prisimena, kai seneliai gyveno vienkiemyje, kur mažo vaiko akims buvo daugybė įdomybių: senas sodas, daržinė, povai, vištos su gaidžiais, gyvuliai, sula iš klevo prie įvažiavimo į kiemą, kūdra su karosais, namo palėpė.
Jis rinkdavo kiaušinius, lydėdavau močiutę pamelžti karvės - nešdavau kibirą ir visada gaudavau išgerti puoduką dar šilto, ką tik pamelžto pieno.
Sprendimas įsigyti sodybą
Toks noras gal visą laiką buvo. Norėjosi vietos, kur gali atsijungti nuo civilizacinės rutinos.
Atsitiko, kaip Vytarui dažniausiai gyvenime būna, netikėtai. Akis užkabino skelbimas su gražia dzūkiška sodyba, nuvažiavo su žmona apsižiūrėti ir nutarė. Su banko pagalba ir įsigijo.
Mane dar labai traukė ir Merkinės kraštas. Kai dirbau žurnalo „Istorijos“ redaktoriumi, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį iš šio krašto. Tada jis ir liko kažkur pasąmonėje.
Įprasta diena sodyboje
Ryte pirmiausiai išgeriu arbatos. Tada, kaip aš vadinu, rašto darbai. O vėliau apeinu ūkį, susidėlioju dienos planą. Sodyboje visada yra darbų.
Vytaras išsaugojo senas obelis, pats jas genėjo. Dabar įrenginėja daržą, stato vištidę ir aptvarus.
Ko trūksta šiuolaikiniam žmogui kaime?
Kaime visada matosi darbo rezultatai. Tai tokia nuolatinė išradimų ir atradimų būsena, kur ką prikalti, nupjauti, pastatyti ir kad visa tai veiktų. Taip pat svarbus dalykas - čia gyveni gamtos ritmu, pagal saulę. Anksti guliesi, anksti keliesi. Ir dangus čia labai giedras, daug žvaigždžių matosi. Nors daug kas gali atrodyti sudėtingai, bet čia viskas paprasčiau. Paukščiai ir vilkai girdisi, šikšnosparniai matosi.
Atrodo, kad buvimas kaimo sodyboje, toli nuo miesto, netrukdo ir darbui. Interneto gadynėje viskas įmanoma. Ir anksčiau daug miestietiškų darbų padarydavau čia, sodyboje. O dabar, karantino metu, pavyksta net radijo laidas įrašyti nuotoliniu būdu. Technologijos yra visame pasaulyje, tik ne visame pasaulyje yra kaimiškos sąlygos.
Radzevičius senosios sodybos kieme ketina pasistatyti lauko virtuvę, kurioje galėtų virti, kepti ir draugus vaišinti įvairių pasaulio šalių virtuvių patiekalais. Jau dabar sodyboje jis atlieka bandymus - iš lietuviškų produktų mėgina ruošti tradicinius įvairių šalių patiekalus.
Vytaro Radzevičiaus "ferma"
Vytaras Radzevičius planuoja plėsti šeimos ūkį, mąstant apie galimybę patiems išsilaikyti iš savo auginamų daržovių, vaisių, laikomų vištų ir smulkesnių gyvulių. Tam reikalingas ūkinis pastatas!
Režisierius ėmėsi senosios trobos rekonstrukcijos, pats sukalė rentinį senajam šuliniui: „Skaitau specialią literatūrą, kaip turi atrodyti penkto dešimtmečio kaimiška troba. Krosnį, kurioje kepsime dzūkiškas bandas, jau rekonstravome, liko sienos ir senųjų baldų sustatymas.“
Kol renovuojama senoji troba, Vytaras, atvykęs į sodybą, nakvoja vėjo perpučiamame kluone. Čia savaitgalius jis leisdavo iki pat spalio šalnų.
Ūkinio pastato statybos
Susitikęs su architektu bei bičiuliu Vyteniu, Vytaras išgirdo svarbiausią žinią - jei jis svajoja apie ūkinį pastatą, tuomet teks nugriauti ne pačios pirmos jaunystės daržinę.
Prieš imantis griauti daržinę, Vytaro laukė ir dar vienas iššūkis, kurį jis pats vadina vienu iš sunkiausių darbų - atsikratyti nereikalingų daiktų, kuriuos žmonės atveža į sodybą. Minėtoje daržinėje, kurią Vytaras ruošiasi nugriauti, išties yra galybė pačių įvairiausių daiktų.
Galiausiai atėjo metas imtis ir paties griovimo. Ir nors darbas pasirodė ne iš lengvųjų, o į pagalbą Vytarui teko pasikviesti ne vieną profesionalą, galiausiai žinomas vyras pamatė ir gražiąją, įkvepiančią šio reikalo pusę.
„Keistai skamba, bet griovimas yra ne tik pabaiga, bet ir kažko naujo pradžia. Ši daržinė tiesiog nyksta akyse, o jos vietoje iškils ūkinis pastatas. Čia randame labai daug geros medienos, o žiūrint į tuos rastus man kyla dar viena nauja idėja, kurią pabandysiu įgyvendinti“, - intrigavo Vytaras.
Per savaitę, o tiksliau - maždaug per 5 dienas - iš detalių bus sudėtas beveik visas ūkinis pastatas. Deja, išvydęs namo proporcijas, Vytaras prisimins seną posakį, tinkantį ir statyboms: „9 kartus pamatuok, o 10-ąjį kirpk“.
„Kiekvieną rytą gerdamas kavą ir matydamas, kaip greitai kyla pastato sienos, supratau vieną dalyką, kuris manęs visiškai neįkvepia - statau stipriai per aukštą namą…“ - apie problemą pradėjo pasakoti jis.
Taip pat laidoje žiūrovai išvys ir dar vieną svarbų ritualą, gyvenant kaime - kaimynų lankymas.„Čia, Dzūkijoje, žmonės vieni kitus, net gyvenančius už kilometro, vadina kaimynais. O kadangi man šiandien tokia stresinė rupūžės diena - kai viskas nesiseka ir sulaukiu milijono skambučių - nusprendžiau truputį nusiraminti ir aplankyti savo kaimyną Saimoną. Jis yra anglas, įsikūręs Dzūkijoje, ir turintis savo ūkį. Kaimynų lankymas - šventas dalykas“, - pasakojo Vytaras ir pakvietė žiūrovus pas bičiulį.
Kaip paaiškės laidoje, Saimonas visą dieną dirba IT srityje, o iškart po darbo valandų, imasi kitos veiklos - savo ūkio priežiūros. „Kai būna įtempta diena, man patinka čia padirbėti. Ateinu čia paravėti ir iškart nusiraminu“, - pasakojo jis, aprodydamas savo daržą.
Saimono ūkyje Vytaro laukia tikra puota. Žinomas vyras paragaus ne tik skirtingų pomidorų rūšių, bet ir įvertins itin aštrius pipirus. O taip pat duos Saimonui pažadą, kad jei išvyktų atostogų, savo auginamus Nubijos ožiukus mielai paskolintų jam.
Jei anksčiau užtekdavo pasirūpinti vištomis ir šuniu, dabar reikalų netgi dar daugiau!
„Kiekvienas rytas dabar turi naują rutiną. Anksčiau prižiūrėdavau tik vištas, o dabar paruošiu ir ganyklą su elektriniu piemeniu, į kurią turiu nuvesti ožiukus - Betmeną ir Spaidermeną“, - pasakojo Vytaras, o žiūrovai išvys, kaip visa tai veikia.
Galiausiai laidoje Vytaras pademonstruos ir tai, kaip pasigaminti originalų dviračio stovą, pamatytą Naujojoje Zelandijoje.
Šeimos požiūris
Laisvė laidos „Svajonių sodai“ kūrėjams prisipažino, jog iš pradžių kreivai žiūrėjo į vyro idėją įsigyti seną vienkiemį: „Vytaras man pažadėjo, kad čia galėsiu atvažiuoti tik tada, kai viskas bus sutvarkyta. Aš bijau žalčių, o čia ir briedžiai į kiemą ateina, ir šernai.“ Pats Vytaras džiaugiasi, kad žmoną į Dzūkiją vilioja grybai. „Vytaras čia leidžia savaitgalius, o aš tik pagrybauti atvažiuoju“, - sako Laisvė.
Tiesa, sodyboje atsiradę ožiukai stipriai pakeitė ir paties Vytaro kasdienybę.
„Jie - mieli padarai, išmokę daug visokių smagių dalykų. Ateina į terasą pas babytę duonos, įsigudrino įeiti į kambarį… Tiesa, nežinau, ar man tai patinka. Išvis nežinau, ar man jie patinka. Juk, be viso to, jie apgraužė mano bijūną, rožes, šermukšnį ir net Vytaro ąžuoliuką! Jiems skanu viskas, ko negalima. Bet vaikams ožiukai teikia labai daug džiaugsmo, o ir aš pati šypsausi matydama, kaip jie juos vedžioja, kaip su jais bėgioja. Tai visiems mums kelia daugiau džiaugsmo negu skausmo dėl mano suvalgytų gėlių“, - pasakojo ji.
Gyvenimas gamtoje ir kelionės
„Gyvendami civilizacijoje užsiauginame kiautą, o kelionėse ir gamtoje jis dingsta. Žmogus iššūkio akivaizdoje lieka toks, koks yra. Alpinistas seras Edmundas Hilaris yra pasakęs: „Žmogus pirmasis įkopęs į Everestą įveikia ne kalnus, o pirmiausia save.“ Čia tinka ši mintis. Pakeitęs įprastą aplinką atsiduri kitose sąlygose.
Vytaras pastaruoju metu blaškosi tarp dviejų ūkių: pusę savaitės būna Vilniuje, kitą pusę - sodyboje. Praėjusį sezoną tiek aitriųjų paprikų prisiaugino, prisidžiovino, kad iki šiol valgo. O paties augintų visai kitas skonis nei pirktinių. Topinambų dar turi prisiauginęs, kitų skanėstų.
V.Radzevičius pastebi, kad karantinas, izoliacija padarė labai dideles korekcijas nekilnojamojo turto srityje. Dzūkijos apylinkėse jau pavasarį žmonės labai aktyviai ėmė ieškoti ir pirkti sodybas. Daugiausia - miestiečiai, kurie jau per pirmąjį karantiną neturėjo galimybės niekur iškišti nosies ir teko sėdėti tarp keturių sienų. Pašnekovui nesunku suprasti tą būseną, kai reikia kažkokio proveržio. Sodyba yra vienas būdų - ypač tokio dydžio šalyje kaip Lietuva ir esant tokiam interneto ryšiui. Bet, aišku, visa tai reikia mėgti. Jeigu sodybą nusiperka žmogus, kuris galvoja, kad viskas čia bus tik romantiška, - ne, tikrai taip nebus. Darbo ir jėgų visada reikia įdėti.
„Man šiuo atveju karantinas pasitarnavo į gera, - sako Vytaras. - Aš visada turėjau planą ir žinojau, ką man reikia sodyboje padaryti, bet rankos vis neprieidavo. Per pirmąjį karantiną sodyboje gyvenome su sūnumi - jam pamokos vyko nuotoliniu būdu, o paskui jis man ūkyje daug padėdavo.
Vienas iš jo vasaros tikslų jau suprastas, na, o kokie darbiniai planai? - Tęsime „Pasaulio puodų“ laidų filmavimą, kurie dėl karantino buvo sustabdyti. Be to, netrukus atidarinėsiu restoraną. Tai bus lauko virtuvė pievoje. Merkinės dvarvietėje, šalia piliakalnio. Maistas atlieps ir mano laidos „Pasaulio puodai“ pavadinimą. Čia bus surinkta patiekalų iš viso pasaulio: nuo kanadietiškų bulvyčių, uzbekiškų salotų iki tailandietiško deserto. Žinoma, prie puodų stosiu ir pats. Vieniems maisto gaminimas darbas, aš virtuvėje tiesiog pailsiu.
Gamtoje yra daug būdų pailsėti nuo streso. Pavyzdžiui, žvejyba man - meditacijos būdas. Pagauti žuvį čia nėra svarbiausia. Svarbiausia pabūti šalia vandens, žiūrėti į tekančią upę.
Gyvenimas atokiame vienkiemyje
Anot pašnekovo, įdomus toks gyvenimas. Gal tik elektros tinklų darbuotojams ekstremalus, bet, matyt, problemą iš esmės reikia spręsti, nes nenormalu, jei po kiekvienos stichinės nelaimės ar tiesiog didesnės orų permainos elektros laidai trūkinėja. Kas mėnesį jis gauna keliolika žinučių, kad sutriko elektros tiekimas, tuoj pataisys, jau pataisė ir pan.
Vandenį Vytaras turi name, vandentiekis čia atvestas. Bet vanduo Dzūkijoje labai geležingas, turi tam tikrą prieskonį, ne visi šeimos nariai jį mėgsta. Tačiau, jei neapdairiai paliksi šulinyje, pavyzdžiui, vandens kibirą, - turėsi problemų.
„Man ši sodyba primena prieškario Lietuvą, o šis istorinis laikotarpis man labai įdomus“, - pasakoja Vytaras. Ir kartu pasidžiaugs, jog čia galės įgyvendinti ne vieną savo svajonę.
Vytaras seniai svajojo apie galimybę patiems išsilaikyti iš savo auginamų daržovių, vaisių, laikomų vištų ir smulkesnių gyvulių. Tačiau juk tam reikalingas ūkinis pastatas!
„Žadu susikalti metro aukščio medines dėžes ir pasidaryti vienuolišką daržą, prieskonius noriu užsiauginti pats“, - sako Vytaras ir pokštauja apie dar vieną savo ketinimą. „Tai dar vienas mano vyro žaisliukas.“
„Mano vištos gyvena po raudonosiomis lempomis - kaip soliariume ir SPA kartu sudėjus, - pasakoja vyras. - Turėjo dar galimybę pasivaikščioti lauke, bet tai baigėsi, nes per tą snygį sugriuvo aptvaras, neišlaikęs sniego svorio. O tuo labai greitai pasinaudojo lapė, užkando vienu gaidžiu ir dviem vištomis. Lapė dvi vištas papjovė, apkramtė ir paliko, gaidį išsinešė, nes jo rasti nepavyko. Kitas vištas, svarsto Vytaras, gal pasiliko ateičiai, tai dabar reikia jas labai saugoti.
Per mano, kaip vištininko, karjerą jau du gaidžiai krito. Neišvengiami nuostoliai, nes sodyba yra miške. Vytaro, kaip vištininko, karjera tęsiasi nuo pirmojo karantino. Tada jis apsigyveno sodyboje ir iš visokių turėtų medžiagų - lentų, tinklų ir kt. - sumeistravo būdą ir įrengė vadinamąjį chicken factory.
V.Radzevičiaus teigimu, šiais laikais tikrai nekyla klausimo, ką apsnigtoje sodyboje veikti. Elektra, internetas yra, o kadangi daug ką gali dirbti nuotoliniu būdu, tai ir dirba - vadina tai rašto darbais. Radijo laidas taip pat įrašo nuotoliniu būdu. Dideliam jo džiaugsmui, pagaliau yra galimybė ant ledo pažvejoti, nes ežerus aptraukė ledas - pernai jo čia ant ežerų visiškai nebuvo. Vytaras - didelis poledinės žūklės mėgėjas, tačiau pernai nepavyko net įrangos išsitraukti. Šiemet galimybės tikrai puikios. Ežerų aplink sodybą 4 km spinduliu yra ne vienas.
Tie Dzūkijos miškai dabar labai gražūs. Keliai tokie - sustumtas sniegas į šonus ir važinėji tarsi tuneliais. Balta visur. Kompaniją apsnigtoje sodyboje jam mielai palaiko trejų metų borderkolis Sidas. Jis kas rytą apibėga savo teritoriją, stirnas pagainioja, nubėga pas artimiausią kaimyną bulių aploti - turi labai daug reikalų. Keturkojis draugas Vytaro gyvenime atsirado netikėtai - lydėjo Martyną Starkų pirkti šuns, ir pats nusipirko. "Kol šuns namo neparsivežiau, žmona Laisvė vis galvojo, kad aš juokauju. Aš galvojau, kad ji juokauja, jog šuns nenori, - pasakoja pašnekovas. - Dabar jau jis labai svarbus šeimos narys - visiems draugas, visiems reikalingas, niekas nebeprieštarauja. Kitas dalykas - be šuns neprisiversi rytais nueiti po kokius 7 km. O dabar nori nenori, bet eini. M.Starkus savo šunį pavadino Lemiu - "Motorhead" grupės lyderio garbei, o Sidas pavadintas "Sex Pistols" lyderio garbei.
Sodybą, kaip jam dažniausiai gyvenime nutinka, V.Radzevičius įsigijo netikėtai. Maždaug prieš dešimt metų papuolė į akis skelbimas apie parduodamą sodybą Dzūkijos miškuose, o aplink - daugybė šilo kopų, pušynų, Nemunas ir Nemuno senvagė, ežerai. Nuvažiavo su žmona apsižiūrėti ir nutarė pirkti. Vyras jau ne kartą pasakojo, kad jį nuo seno labai traukė Merkinės kraštas. Kai dar dirbo žurnalo "Istorijos" redaktoriumi, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį iš šio krašto.
"Kai būnu gamtoje, jaučiuosi geriausiai. Nors esu miesto vaikas, vienas gyvenimas yra mieste, kitas - miške, - sako Vytaras. - O per tiek metų, kiek šią sodybą turime, pirma žiema, kad šitiek sniego būtų. Man vaikystę primena. Koks jausmas gyventi vienkiemyje tarp sniegynų, kai iki savo namo vos su visureigiu gali privažiuoti? "Žinote, kaip žūklės mėgėjai važiuoja į kokią Švediją, ieškodami sniego, ledo, tai dabar niekur važiuoti nereikia - čia kaip kokioje Švedijoje. Prasikasi taką, vaikštai, šaltukas, sniegas girgžda po kojomis. Vakare įsijungi šviesą - spalvos lauke tokios įdomios. Name nešalta.
Vytaro Radzevičiaus sodybos privalumai:
- Gražus kraštovaizdis
- Galimybė atsijungti nuo miesto
- Autentiška gamta
- Ūkininkavimo galimybės
- Kaimynų bendruomeniškumas
Galimi trūkumai:
- Elektros tiekimo problemos
- Geležingas vanduo
- Laukiniai gyvūnai
- Reikia įdėti daug darbo
Atraskite Vytaro Radzevičiaus sodybos žavesį Dzūkijos vienkiemyje ir pasisemkite įkvėpimo iš jo patirčių!
tags: #vytaras #radzevicius #sodyba