Bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas Lietuvoje

Nuosavybės teisės įgyvendinimas priklauso nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Kai į tą patį daiktą nuosavybės teisę turi du ar daugiau asmenų, pagal LR CK 4.72 str. 1 d. laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise.

Civilinis kodeksas (CK) apibrėžia bendrosios nuosavybės teisę kaip dviejų ar kelių savininkų teisę valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 str.). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 str.). Skiriamos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė ir bendroji jungtinė.

Bendrosios nuosavybės teisės rūšys skiriamos pagal tai, ar nustatytos savininkų dalys bendrosios nuosavybės teisėje. Jei dalys nustatytos, bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jei nenustatytos - bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bendrosios jungtinės nuosavybės pavyzdys - santuokos metu sutuoktinių įgytas namas (santuokiniams nesudarius jokių vedybinių sutarčių). Bendrosios dalinės nuosavybės pavyzdys - palikimu sūnui ir dukrai palikta po 1/2 dalis žemės sklypo.

Šioje apžvalgoje pagrindinis dėmesys skiriamas į bendrosios dalinės nuosavybės daikto valdymo ypatumus, kadangi praktikoje pagrindiniai ginčai tarp bendraturčių kyla būtent daiktą valdant bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška (pvz. 1/2, 3/7, 58/178). Pavyzdžiui, dviems bendraturčiams dalinės nuosavybes teise valdant po 1/2 žemės sklypo laikoma, jog jie yra lygiateisiai daikto savininkai, tačiau konkreti žemės sklypo dalis bendraturčiui nėra priskirta, todėl tokį daiktą valdyti ir naudoti bendraturčiai gali tik bendru susitarimu (LR CK 4.75 str.).

Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai turėtų pasiekti bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus, veikdami pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškodami priimtiniausio jiems visiems sprendimo būdo ir nesiekdami savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita.

Kita vertus, bendrą daiktą valdyti derinant skirtingų bendraturčių interesus gali būti itin sudėtinga - ypač tokiose situacijose, kai skirtingų bendraturčių daikto valdymo vizijos iš esmės skiriasi. Atsižvelgiant į tai, jog bendrojoje dalinėje nuosavybėje dalys yra nustatytos į bendrą turtą, bet ne pačiame bendrame turte (t. y. ne į konkrečią daikto dalį), tarp bendraturčių neretai kyla ginčai, pavyzdžiui, ar vienas iš bendraturčių nesinaudoja didense daikto dalimi nei kiti bendraturčiai.

Teisėje tokia problematika sprendžiama pagal LR CK 4.75 str. 1 d., kuriame nustatyta, jog kai bendraturčiai nepasiekia bendro susitarimo, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas.

Egzistuoja du būdai išspręsti kilusį bendraturčių ginčą ir palengvinti turto valdymą - atidalijimas iš bendrosios nuosavybės ir daikto naudojimosi tvarkos nustatymas.

Kaip minėta, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.). Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises.

Visiško atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasibaigia bendraturčio su kitais bendraturčiais turėta bendrosios dalinės nuosavybės teisė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas - nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (LR CK 4.80 str. 1 d.), nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014).

Daikto naudojimosi tvarkos nustatymas

Daikto naudojimosi tvarką bendraturčiai gali nustatyti tarpusavio susitarimu (LR CK 4.75 str. 1 d.). Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota LR CK 4.81 str. 1 d. - nekilnojamojo daikto bendraturčiai tarpusavio susitarimu gali nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Susitarimas gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek notariniu būdu - nepriklausomai nuo susitarimo formos, toks susitarimas privalomas susitariantiems bendraturčiams.

Kita vertus, susitarimą patvirtinus notariškai ir įregistravus viešame registre, naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis (LR CK 4.81 str. 2 d.).

Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017). Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka.

Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.

Pagrindiniai principai/kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas nagrinėdamas bendraturčių ginčus dėl daikto naudojimosi tvarkos nustatymo:

• Teisėtumo kriterijus - bendraturčiai negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais.
• Adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus - nustatant naudojimosi daiktu tvarką - paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja.
• Socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus - turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą.
• Naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus - stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą.
• Faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus - siekiama kuo labiau atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius.

Naudojimosi tvarka patvirtinama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai, o šią dalį reikia tiksliai atriboti, nustatant jos dydį ir lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003).

Atsidalijimas iš bendros nuosavybės

LR CK 4.80 str. prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus - atidalijus iš bendrosios nuosavybės pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis.

Atidalijimo institutu siekiama sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius ir mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis leidžia išvengti potencialių konfliktų ir leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą.

Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio sutarimu arba teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo (LR CK 4.80 str. 1 d.). Atidalijimo iniciatyvos teisė priklauso ne tik bendraturčiams, bet ir bendraturčių kreditoriams, kad iš atidalytos dalies būtų galima išieškoti (LR CK 4.80 str. 3 d.). Teismų praktika pripažįsta ir santykinį atidalijimą - atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti.

Asmeniui, norinčiam įgyvendinti LR CK 4.80 str. 1 d. suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą - tai vadinama atidalijimo teisės absoliutumu.

Vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, ar atidalijimas yra įmanomas ir kaip teisingai atidalinti bendrą turtą. Teismas prioritetą skiria atidalijimui natūra, o nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais.

LR CK 4.80 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Kai teisme gaunamas ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, bei kito bendraturčio priešieškinys, t. y. teismui pateikiami keli atidalijimo variantai - teismas parenka optimaliausią iš jų, kuris sudarytų galimybę geriausiai įgyvendinti bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno bendraturčio teisės į jam priklausančią dalį.

Teismas yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

Trečiųjų asmenų sutikimai dėl statybos darbų

Pagal bendrą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.77 straipsnyje įtvirtintą taisyklę bendraturtis, padidinęs bendrosios nuosavybės objektą, įgyja nuosavybės teisę į padidinimą, tik turėdamas visų bendraturčių sutikimą, t. y. jeigu jis sutikimo neturi, jis padidina visų nuosavybę proporcingai jų turimai daliai bendrojoje nuosavybėje.

Todėl jei planuojama atlikti statybos darbus bendrąja nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype arba planuojama įsirengti pastato palėpę, pastatyti papildomus pastato aukštus ar pan. ir tokiu būdu padidinti ne bendrą, bet individualią nuosavybę, rekonstruojant bendrą pastatą, prieš tai būtina gauti kitų, atitinkamai žemės sklypo ar pastato patalpų savininkų (kurie laikomi pastato bendrojo naudojimo objektų bendraturčiais) sutikimus.

Tai turi būti daroma dar rengiantis statyti, t. y. siekiant gauti projektavimo sąlygų sąvadą (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 str. 2 d. 2 ir 3 p.).

Statybą reglamentuojantys teisės aktai dažniausiai reikalauja gauti statyboje neplanuojančių dalyvauti ketinamo rekonstruoti pastato ar žemės sklypo, kuriame bus atliekami statybos darbai, bendraturčių sutikimus.

Atskirais atvejais gali būti numatytas įpareigojimas gauti sutikimus kitų trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, kaimyninių sklypų savininkų, kurie, duodami sutikimus, atsisako teisės aktais numatytos su statyba susijusių jų interesų apsaugos.

Statytojo pareiga pateikti informaciją

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendraturčiai gali duoti sutikimą ne bendrai teisei į statybą realizuoti, bet konkretiems statybos darbams atlikti (LAT CBS nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1265/2002 m.). Todėl asmuo, kuriam reikalingi bendraturčių sutikimai, visų pirma privalo parengti ir pateikti jiems informaciją apie planuojamą statybą.

Informacijos turi pakakti kaimynams nuspręsti, ar vykdant statybos darbus nebus pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Planuojant naujo pastato statybą ar pastato rekonstrukciją, paprastai reikalaujama, kad statytojas parengtų planuojamos statybos projektinius pasiūlymus (schemą).

Bendraturčių prašymu pateiktą neišsamią informaciją derėtų geranoriškai papildyti, atsakyti į pateiktus su statyba susijusius klausimus.

Jei bendraturčiai nėra likę bendradarbiauti ir todėl atsisako priimti bet kokią jiems perduodamą ar siunčiamą informaciją apie planuojamą statybą, patartina pasinaudoti antstolių paslaugomis ir išsaugoti įrodymus apie atitinkamos informacijos perdavimą, t. y. savo esminės pareigos, derinant interesus su kaimynais, įvykdymą. Tokiu atveju būtų gauti informacijos įteikimo įrodymai ir tinkamai pasirengta galimam teisminiam ginčui ateityje.

Bendraturčių pareiga derinti interesus

Teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad bendrąja nuosavybės teise valdomo turto savininkams keliamas reikalavimas susitarti dėl turto valdymo, naudojimo ir disponavimo turtu (CK 4.75 str.) yra esminis, siekiant stabiliai ir ekonomiškai valdyti ir naudoti bendrą daiktą bei juo disponuoti.

Dėl šios priežasties visi bendraturčiai yra teisiškai įpareigoti siekti susitarimo dėl bendro daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo bendradarbiaujant, kooperuojantis bei aktyviai derinant savo interesus (LAT CBS nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-1265/2002 m., Nr. 3K-3-1064/2003 m. ir kt.).

Bendradarbiauti derinant interesus įpareigotas ne tik statytojas, bet ir kiti bendraturčiai, kurių sutikimai reikalingi, norint pradėti planuojamą statybą. Pripažįstama, kad neduodami sutikimo bendraturčiai ginčija ne pačią statybos teisę, bet konkretų jos įgyvendinimo būdą (LAT CBS nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003 m.).

Todėl net jei bendraturčiai, susipažinę su pateikta informacija, nurodytų protingus atsisakymo duoti sutikimą motyvus, išliktų galimybė koreguoti statybos planus taip, kad jie būtų suderinami su bendraturčių teisėmis ir interesais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pakeitus planuojamą statybos teisės įgyvendinimo būdą, be kita ko, reikėtų gauti naujus sutikimus tų asmenų, kurie buvo davę sutikimus ankstesniam statybos teisės įgyvendinimo sprendimui priimti.

Teisė atsisakyti duoti sutikimą atlikti statybos darbus

Bendraturčio sutikimo atlikti statybos darbus davimas yra valios aktas, todėl gali būti duotas ar neduotas tik laisva valia. Prievarta duotas sutikimas būtų laikomas negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą bendrą sandorių negaliojimo pagrindą - pripažinus valios trūkumą.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bendraturčio laisva valia priimtas sprendimas atsisakyti duoti sutikimą privalo būti protingai motyvuotas ir pagrįstas realia bendraturčio teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš numatomų statybos darbų (LAT CBS nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1265/2002 m., Nr. 3K-3-1064/2003 m. ir kt.).

Remiantis teismų praktika, atsisakymas duoti sutikimą būtų laikomas pagrįstu, jei dėl planuojamų statybos darbų pablogėtų esama nekilnojamojo turto techninė būklė, išnyktų bendraturčių galimybė patekti į valstybės tvarkomus kelius, gatves ar pastato bendrojo naudojimo patalpas (LAT CBS nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2006 m.), būtų apribotas natūralus apšvietimas ar būtų pažeisti higienos standartų sąlygojami reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir pan., padidėtų nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidos, būtų pažeista bendraturčio teisė į šeimos aplinką (LAT CBS nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004 m.).

Pažymėtina, kad vien nepasitenkinimas būsimu teisėtų statybos darbų atlikimo procesu ar su jais susiję neesminiai nepatogumai neturėtų būti laikomi protingu bendraturčio atsisakymo duoti sutikimą atlikti statybos darbus motyvavimu.

Teisinės alternatyvos, negavus bendraturčio sutikimo

Vieno ar kelių bendraturčių sutikimų dėl planuojamos statybos negavęs asmuo savo teises gali ginti teisme. Tokiu atveju turėtų būti pareiškiamas ieškinys dėl teisės atlikti statybos darbus, nesant kaimyno sutikimo, pripažinimo.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai statytojas teisme reikalauja įpareigoti bendraturčius duoti sutikimus, tačiau toks formulavimas laikytinas ydingu, nes sutikimo davimas yra laisva valia sudaromas sandoris.

Teisė į statybą, varžoma bendraturčių atsisakymo duoti sutikimą atlikti statybos darbus, gali būti ginama teismine tvarka, esant šioms sąlygoms:

1. statytojas siekia gauti sutikimą atlikti konkrečius statybos darbus, pateikdamas apie juos išsamią informaciją (t. y. statytojas yra įvykdęs pareigą suteikti informaciją);
2. bendraturtis neįrodo, kad dėl konkrečių statybos darbų gali būti realiai pažeistos jo teisės ir teisėti interesai (LAT CBS nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1265/2002 m.).

Pažymėtina, kad teisminio ginčo dėl atsisakymo duoti sutikimą metu protingais motyvais teismas gali pripažinti tik tuos bendraturčio argumentus, kurie pagrįsti faktais, specialistų išvadomis bei kitais patikimais duomenimis.

Pavyzdžiui, aplinkybė, kad pastato rekonstrukcija apribos natūralios šviesos patekimą į bendraturčio patalpas vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo nagrinėtų bylų buvo tinkamai pagrįsta Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvada (LAT CBS nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003 m.).

Tinkamais duomenimis nepagrįsta bendraturčio nuomonė dėl galimo jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo nebūtų laikoma tinkamu atsisakymo duoti sutikimą atlikti statybos darbus pagrindimu.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad motyvuoti savo atsisakymą duoti sutikimą ir įrodinėti atsisakymo pagrįstumą nėra įpareigoti kaimynai, kurie nėra ketinamo statyti ar keisti pastato bendraturčiai. Tokių asmenų sutikimai teisės aktuose numatytais atvejais reikalingi tam, kad atliekant statybos darbus būtų galima nesilaikyti tokių asmenų interesus ginančių teisės aktų reikalavimų, pavyzdžiui, reikalavimo, kad pastatas būtų statomas ne arčiau negu vieno metro atstumu nuo kaimyninio žemės sklypo.

Tokiu atveju preziumuojama, kad teisės aktuose nustatytų garantijų pažeidimas laikomas kaimynų interesų pažeidimu. Dėl šios priežasties asmuo, norintis įgyvendinti savo statybos teisę kaimynų garantijas pažeidžiančiu būdu, privalo teisme įrodyti, kad jo planuojamos statybos rezultatas niekaip nepažeis kaimynų teisėtų interesų.

Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas labai apsunkina statytojo galimybes laimėti teisminį ginčą, todėl dar iki kreipiantis į teismą patartina būti išnaudojus kitas ginčo sprendimo galimybes, pavyzdžiui, pasiūlyti kompensaciją už sutikimo atlikti statybos darbus davimą, apsvarstyti galimybes pakeisti projektą, taip išvengiant teisės aktais nustatytų kaimyno garantijų pažeidimo (tokiu atveju apskritai nebūtų reikalingas jo sutikimas).

Teismui visgi konstatavus, kad bendraturčio (arba kaimyno) atsisakymas duoti sutikimą buvo nemotyvuotas, ir pripažinus teisę į konkrečią statybą, nesant kaimynų sutikimo, toks teismo sprendimas netaptų vykdytinu, tačiau atstotų reikalingus sutikimus rengiant dokumentus ir organizuojant statybos darbus (LAT CBS nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2003 m.). Teismui priėmus minėtą statytojui palankų sprendimą, būtų pasiektas analogiškas teisinis rezultatas kaip ir gavus visus reikiamus sutikimus.

Iki kreipiantis į teismą arba tuo atveju, kai teismas priima statytojui nepalankų sprendimą, statytojui patartina papildomai apsvarstyti galimybę pasinaudoti teise atsidalinti savo turimą dalį iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 str.). Tam tikrais atvejais tai gali palengvinti įgyvendinti teisę į statybą ar sudaryti tam reikiamas sąlygas.

Taip pat rekomenduotina apsvarstyti galimybę pasiūlyti bendraturčiams ar kitiems tretiesiems asmenims, kurių sutikimai atlikti statybos darbus turi būti gauti, kompensuoti galimą neigiamą statybos rezultatų įtaką jų interesams arba sutartomis sąlygomis įtraukti bendraturčius į statybą.

tags: #bendraturcio #nuosavybes #teises #igyvendinimas