Kazys Grinius, buvęs prezidentas ir Seimo narys, gydytojas, kurio gyvenimas ir veikla atspindi permainingą lietuvių tautos istorijos laikotarpį nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vidurio: spaudos draudimą ir carinę priespaudą, bandymus diegti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus bei okupacijas, tremtį ir emigraciją.
Su jo vardu siejama daug dalykų, Lietuvos istorijoje atsitikusių pirmą kartą, - nuo Lietuvių demokratų partijos įkūrimo iki pirmojo spektaklio „Amerika pirtyje“, suvaidinto Grinių namuose, ar tuberkuliozininkams įsteigtų sanatorijų.
Pastaraisiais metais Lietuvoje vis aiškiau formuojasi autorinė laikrodininkystė, kurioje svarbia tampa ne gamybos mastas, o daikto vertė, atsiskleidžianti per laiką. Šiuo laikotarpiu sukurta ne viena riboto leidimo laikrodžių kolekcija.
„Kasdienėse erdvėse atsiradęs menas keičia ne tik vietą, bet ir mūsų santykį su ja“, - įsitikinęs garsus tapytojas ir gatvės menininkas Linas Kaziulionis, kurio kūryba kasdien galės mėgautis Vilniuje, Šeškinėje „Omberg Group“ realizuoto projekto „YZY kartos“ gyventojai.
Jam pritaria ir architektė Viktorija Puodžiūtė-Jurkšaitė, projektavusi šio kvartalo, taip pat ir „Elzės“ laiptines bei „Skylum“ holus.
Nebylieji miesto dalyviai. Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas Vilniuje
Administracinio pastato Vilniuje, Gedimino pr. 27 pirmojo aukšto perimetrinis įstiklinimas 2018 m. birželį sukėlė nemažai triukšmo. Kai kurių architektų ir visuomenės veikėjų pasisakymai kėlė diskusijas viešojoje erdvėje, neigiamas išvadas pateikė ir Vilniaus regioninė architektūros taryba.
Komentatoriai pasidalijo į dvi grupes, vieni piktinosi sužalota architektūra, kiti teigė, kad pagaliau buvo sutvarkytas pastato kampas. Šis ginčas tapo teisiniu klausimu, nes gindami viešąjį interesą Lietuvos architektų rūmai pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl šio kultūros paveldo statinio vertingųjų savybių naikinimo ir projektavimui keliamų reikalavimų (privalomos architektūrinės dalies) nesilaikymo.
Pastatų kompleksas yra dar 1993 m. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 37270), o kompleksui priklausantis administracinis pastatas yra saugomas savivaldybės lygmeniu (unikalus kodas 15904).
Ką mums gali papasakoti šis pastatas, kokios jo architektūros vertingos savybės ir apie ką galima diskutuoti situacijoje, kuomet ginamas viešasis interesas, kai regis niekas nenugriauta, o tik „pataisyta“, atsiskleidžia Lietuvos architektų rūmų kultūros projektų vadovės dr. Julijos Reklaitės interviu su architektūros istorike, VU Istorijos fakulteto profesore dr. M. Drėmaitė.
Visuomeninių draudimo namų pastatas Vilniuje
Pastato vieta Vilniaus tarpukario architektūros kontekste
Sakyčiau, kad šis pastatas yra vienas vertingiausių, jei ne pats vertingiausias, tarpukario Vilniaus moderniosios architektūros statinys. Tai - tam tikra laiko kapsulė (nepaisant to, kad keletas elementų - sukamosios durys, lenkti langų rėmai, kai kurios vidaus detalės jau yra sunaikintos).
Čia vis dar yra išlikę labai daug autentiškos medžiagos, planavimo sprendimų ir netgi funkcija (poliklinika, vaistinė). Kito tokio avangardiško, modernaus pastato pavyzdys būtų nebent mokykla Liepkalnio g.
Pirmiausia reikėtų pažiūrėti į situaciją iš tarpukario perspektyvos. Jei, pasak tuometinės spaudos, didžiausia Lietuvos nelaimė - Vilniaus praradimas, tapo Kauno laime ir optimistiniu impulsu Kaunui modernizuotis bei augti, tai Vilnius neteko sostinės statuso ir čia galima įžvelgti savotišką pesimizmo gaidelę.
Juk visos investicijos naujai atsikūrusiose/susikūrusiose valstybėse buvo nukreiptos sostinėms modernizuoti. Vilnius, kaip Lenkijos pakraščio (Kresy) miestas tuo metu nebuvo prioritetiniame sąraše.
Juo labiau, jis buvo suvokiamas ir puoselėjamas kaip istorinis LDK miestas, tą gerai atskleidžia romantiškos Jano Bulhako nuotraukos, kuriose užfiksuotas Vilniaus senamiestis.
Tuo metu moderniosios architektūros centru Lenkijoje buvo Varšuva, ypatingai suklestėjo architektūros studijos Varšuvos Politechnikos mokykloje, kuri tuo metu palaikė glaudžius santykius su tuo, kas vyko to meto Europoje.
Tačiau ir Vilnius kaip regiono centras pradėjo atsigauti apie 1930-1935 m. ir tada Gedimino prospektas, tuometinė Adomo Mickevičiaus alėja, pradėta aktyviau vystyti, čia planuota statyti valstybinius pastatus, įrengti Adomo Mickevičiaus paminklą.
Taip Gedimino prospekte atsirado modernūs nauji pastatai, kurie buvo svarbių valstybinių Lenkijos institucijų filialai - Taupomojo banko (PKO - Powszechna Kasa Oszczędnosci, Gedimino pr. 12), Krašto ūkio banko (BGK - Bank Gospodarstwa Krajowego, Gedimino pr. 14) ir Gedimino pr. 27 pastatytas Visuomeninio draudimo rūmų (Ubezpieczalnia Społeczna) pastatų kompleksas.
Išskirtinumas
Pirmiausia - tai labai gera architektūra ir kokybiška statyba. Tačiau Visuomeninio draudimo įstaigos būstinė yra moderni ir būdinga laikmečiui ne tik savo architektūra, bet ir funkcija. Visuomeninė sveikatos apsauga ir draudimas apskritai yra modernių laikų reiškinys, Kaune ir Vilniuje tokia valstybinė sveikatos apsaugos sistema įsigali tik apie 1930 m.
Tam projektuojami ir statomi specialios paskirties statiniai, kokių iki tol nebūta. Pavyzdžiui, Vilniuje tai yra ne tik administracinis pastatas su kabinetais, bet kartu ir poliklinika (skirta nemokamam greitam gyventojų aptarnavimui) ir vaistinė, kuri išliko iki šiol. Šalia pastatytas labai modernus namas (A. Jakšto g. 2) su butais valdytojui ir keliems specialistams.
Taigi tai yra toks multifunkcinis kompleksas, modernios įstaigos ir modernaus administravimo pavyzdys. Jam, kaip valstybiniam pastatui, 1937 m. buvo paskelbtas architektūrinis konkursas, kurį laimėjo architektų Jerzy Sołtan (1913-2005 m.) ir Stanisław Murczyński (1906-1974 m.) duetas. Sołtan tuo metu buvo labai jaunas architektas, tik baigęs Varšuvos politechnikos mokyklą, o Murczyński šiek tiek metų vyresnis, vėliau jis tapo labai žymiu architektu Krokuvoje.
Jerzy Sołtan apskritai yra vienas žymiausių lenkų architektų-modernistų, padaręs svaigią karjerą - jis dirbo Le Corbusier biure, buvo pakviestas profesoriumi į Harvardo universitetą, kur dirbo 1959-1979 m. ir netgi užėmė Architektūros fakulteto dekano pareigas. Taigi Vilniuje turime vieną pirmųjų kūrinių, projektuotą architektų, kurie po to pasaulyje labai išgarsėjo. Aš manyčiau, kad jis atspindi entuziastingą jaunystės polėkį ir drąsą dalyvaujant pirmuose architektūriniuose konkursuose.
Pastate matyti daug drąsos. Karkasas yra gelžbetoninis, susižavėjimą naujomis medžiagomis išduoda ir gelžbetoninis poliklinikos įėjimo stogelis, ir labai daug stiklo.
Išorės apdailos elementai - smiltainis, tašytas akmuo, įvairių spalvų rupus tinkas rodo glaudžias sąsajas su varšuvietišku modernizmu, kuriame naudotos panašios apdailos medžiagos.
Apskritai modernioje architektūroje išorės fasaduose nebelieka dekoro, lipdinių, raitytų formų, įprastos ornamentikos, baliustradų, stogelių ir frontonėlių. Išryškinama medžiagų estetika.
Apskrito plano kolonos, kurios iš išorės pereina į vidų (nes jos yra karkaso dalis), vestibiulį nuo gatvės skirianti lenkta stiklinė siena, virš atviro praėjimo su kolonomis pakabintas sunkus stačiakampis korpusas demonstruoja konstrukcijų ir medžiagų naujumą, o atviras praėjimas - socialinį atvirumą, kai erdvės persilieja, vieša erdvė persilieja iš išorės į vidų, jas skiria tik lenkta skaidri stiklo siena.
Tai tarptautinė modernizmo kalba, kurios prototipą galime matyti Le Corbusier 1928 m. Jei pažvelgtume į tarptautinį modernizmą, ne tik Prancūzijos ar Varšuvos, tų lenktų atitrauktų stiklo sienų rastume labai daug.
Kauno modernizmui jos nebūdingos, o štai Vilniuje - yra. Todėl tos atviros erdvės negali būti uždaromos, net jei tai stiklas.
Dabar net nuėmus įstiklinimą, nebebus galimybės laisvai praeiti. Apgailėtina, bet šiame pastate vertingosios savybės naikinamos po truputį. Pavyzdžiui, 2012 m. į saugomų vertybių sąrašą buvo įrašytos sukamosios durys, kurios buvo vienos iš labai retų išlikusių Vilniuje, dabar jų nebėra, likęs tik apskrito plano tambūras.
Pagrindinio įėjimo mozaikinėse grindyse dar galima matyti buvusių durų vietos kontūrą. Taip pat išnyko vertingos medinės langų konstrukcijos, dvigubi langai nudažyti pagal to laiko madą - iš vidaus baltai, iš išorės tamsiai.
Šiuo atveju mes kalbame apie pastatą, kuris yra vienintelis, unikalus ir vertingas visom prasmėm - architektūrine-menine, technine, socialine, išlikusia funkcija, jo interjerai taip pat yra išlikę, o architektų asmenybės yra išskirtinės.
Architekto vaidmuo rekonstrukcijose
Aš asmeniškai dedu daug vilties į pačius architektus, jų išsilavinimą ir skonį. Jei jau architektui reikia aiškinti kas yra vertinga, tai yra liūdna.
Svarbu, kad pastatas galėtų veikti, funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau kartu išsaugant pagarbą architekto sumanymui.
Architektas Davidas Chipperfieldas teigia, kad darbas modernaus paveldo objektuose jam yra įdomus iššūkis. Kaip jis pats sako, prie stalo sėdasi „trise“ - užsakovas su savo poreikiais, šiuolaikinis architektas, kuris ieško kaip juos įgyvendinti ir trečiasis nematomas - originalaus istorinio pastato autorius.
Olandų architektas Vessel de Jong sako labai panašiai - kad darbas su modernizmo pastatais jam yra iššūkis rasti netradicinius sprendimus.
Paveldas visada yra kompromisas. Tai požiūrio, skonio, išsilavinimo ir meistriškumo klausimas, ir aš tikiuosi to iš šiuolaikinio architekto. Apskritai, šiandien tendencija yra tokia, jog ateityje bus dirbama labai daug su jau pastatytais pastatais ir renovacija gali užimti iki 50 proc. architektų veiklos. Ši šiuolaikinė pastatų archeologija - tai bendras architektų, tyrėjų, istorikų, inžinierių, technologų darbas.
tags: #visuomeniai #draudimo #namai #gedimino