Viskas, ką žmogus gali prarasti, nėra turtas: kas tai?

Žmogaus gyvenime netektys neišvengiamos. Tačiau ne viskas, ką prarandame, yra turtas materialiąja prasme. Kartais netenkame kur kas svarbesnių dalykų - sveikatos, pasitikėjimo, meilės. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairias netektis, kurios nėra tiesiogiai susijusios su materialiu turtu, bet gali turėti didelį poveikį mūsų gyvenimui.

Paveldėjimas: kai turtas tampa našta

Pagal įstatymus, Lietuvoje turi būti priimamas visas palikimas - negalima pasiimti tik turto ir atsisakyti skolų. Todėl verta žinoti, kaip tvarkytis tokiose situacijose, kad skolų našta neišaugtų į rimtas problemas.

Teisiškai paveldėjimas apima viską, ką žmogus turėjo, - tiek jo turtą, tiek negrąžintas paskolas. Notaras, tvarkantis paveldėjimo reikalus, surenka informaciją apie velionio įsipareigojimus. Vis dėlto banko „Bigbank“ Kreditų administravimo ir teisminių ginčų skyriaus vadovas Jonas Račkauskas pastebi, kad labai svarbu patiems aktyviai domėtis ir nelaukti, kol viskas išsispręs savaime: „Jei velionis turėjo paskolų, pirmiausia reikėtų informuoti kreditorius - banką ar kitą finansų įstaigą - ir pateikti mirties liudijimą.“

Kartais skolų našta gali būti visiškai panaikinta, jei velionis turėjo galiojantį kredito gavėjo gyvybės draudimą. Tokiu atveju draudimas padengia likusį paskolos dydį, todėl paveldėtojams nebetenka mokėti įmokų. Deja, ne visi tokį draudimą turi, tad tai pirmiausia privalu patikrinti.

Galimi palikimo priėmimo būdai

Lietuvoje galioja du palikimo priėmimo būdai:

• Priėmimas bendra tvarka, kai paveldėtojas atsako tiek paveldėtu, tiek asmeniniu turtu. Šis būdas paprastai būna greitesnis, tačiau rizikingas, ypač jei neaiški turto vertė ar paskolų dydis, nes paveldėtojas už skolas atsako visu savo ir paveldėtu turtu. Tokiu atveju paveldėjus daugiau skolų nei turto, galima ne tik nepraturtėti, bet ir prarasti dalį savo turimo turto.
• Priėmimas pagal turto apyrašą, kai atsakomybė ribojama tik paveldėtu turtu. Tokiu atveju sudaromas viso paveldimo turto ir įsipareigojimų sąrašas, ir jei paskolų suma viršija paveldėto turto vertę, skirtumo dengti iš asmeninės kišenės nereikia. Šis būdas saugesnis, bet trunka ilgiau - inventorizacija gali užtrukti iki kelių mėnesių.

J.Račkauskas pastebi, kad paveldint paskolas didžiausias pavojus - nuvertėjęs turtas: „Jei paveldėtas būstas ar automobilis parduodami už mažesnę sumą nei likusi paskola, paveldėtojas gali likti skolingas. Priėmus palikimą bendra tvarka, šią skolą reikėtų padengti iš savo lėšų, todėl, esant galimybei, geriau rinktis priėmimą pagal turto apyrašą.“

Mirus artimajam, gali būti be galo sunku, tačiau, norint išvengti problemų, reikėtų jas spręsti kuo greičiau:

1. Kreiptis į notarą per 3 mėnesius nuo mirties datos ir pasirinkti palikimo priėmimo būdą.
2. Informuoti banką apie paskolos turėtojo mirtį, pateikti mirties liudijimą, derėtis dėl laikino mokėjimų atidėjimo ar naujo grafiko.
3. Įvertinti turto vertę - nepriklausomas vertinimas padeda planuoti refinansavimą ar pardavimą.
4. Patikrinti draudimo sutartis: kredito gavėjo gyvybės draudimas kai kuriais atvejais padengia visą paskolos likutį, tad verta išsiaiškinti, ar jis galioja.

Paveldint turtą, paveldimi ir finansiniai įsipareigojimai. Juos priimant, verta peržiūrėti sąlygas, ieškoti optimizavimo galimybių, tartis su kreditoriais dėl mokėjimo datų, kad nebūtų pradelsti mokėjimai.

Viena iš paprastesnių išeičių - refinansavimas. Tai gali padėti sumažinti palūkanas, pailginti grąžinimo laikotarpį ar sumažinti mėnesio įmoką. Refinansavimą rinktis verta, kai paveldėta paskola turi didelę palūkanų maržą, kai rinkoje atsiranda geresnių pasiūlymų arba kai jūsų finansinė padėtis pagerėja ir galite derėtis dėl geresnių sąlygų. Tiesa, reikia įvertinti ir papildomas išlaidas už turto vertinimą ir notaro paslaugas, taip pat sutarties keitimo mokestį ir pirminio kreditoriaus taikomą paskolos išankstinio grąžinimo mokestį.

J.Račkauskas tikina, kad palengvinti naštą įmanoma net ir tais atvejais, kai refinansuoti paskolos nepavyksta: „Galima derėtis su dabartiniu banku, kad sumažintų palūkanų maržą, arba grąžinti dalį paskolos anksčiau - net ir nedidelis (5-10 proc.) likučio sumažinimas gali smarkiai pakeisti palūkanų sumą. Kitas sprendimas - paveldėtą turtą, pavyzdžiui, nekilnojamąjį turtą su paskola banke, išnuomoti ir taip gauti papildomų pajamų įmokoms padengti.“

Specialistas perspėja, kad kuo anksčiau pradėsite bendrauti su banku, įvertinsite paveldėto turto vertę ir galimas finansines išeitis, tuo didesnė tikimybė, kad kartu su paskolomis paveldėtas turtas netaps ilgalaike našta.

Skyrybos: turto dalybos ir emocinės netektys

Skyrybos - tai ne tik turto dalybos, bet ir didelės emocinės netektys. Santuoka, kuri atrodė amžina, baigiasi, paliekant skausmą, nusivylimą ir kartėlį.

Advokatas Dainius Židanavičius, remdamasis savo asmenine patirtimi, nurodė, kad apie 30 proc. susituokusių vyrų ir moterų turtas prieš santuoką būna nevienodas, o kartais skiriasi ir 100 kartų. Anot jo, turtas paprastai dalijamas per pusę, tačiau yra nemažai išimčių.

Pavyzdžiui, sutuoktiniui, kuris į bendrą turtą investavo savo asmenines lėšas ar darbą, priklausys didesnė turto dalis arba atitinkama kompensacija iš partnerio. Jei prieš santuoką asmuo turėjo įmonę, kurios vertė santuokos metu išaugo keletu milijonų eurų, pusę tos sumos jis turės atiduoti kitam sutuoktiniui.

Advokatas neslėpė, kad tokiais ir panašiais būdais skyrybų metu dažnai prisiteisiama tūkstančiai ar milijonai eurų. Jis nurodė, kad tikrai būna santuokų iš išskaičiavimo ir įvardijo, kokie bruožai tą parodo.

Dėl to, pasak pašnekovo, vienas iš geriausių būdų apsisaugoti yra vedybinė sutartis. Ikivedybinės ir povedybinės sutartys skiriasi tik tuo, kad vienos sudaromos iki vedybų, kitos - po. Mes kalbame apie visiško atskirumo principą. Tai reiškia, kad, jeigu sutuoktiniai turi sudarę tą vedybinę sutartį, tas turtas ir pajamos, kurias įgys kiekvienas iš sutuoktinių, tos paskolos, kurias jis pasiims, bus tiktai jo. Tokiu atveju jie bendrai veda ūkį, bendrai rūpinasi vaikais, tačiau turtinėje plotmėje turi visišką atskirumą.

Vedybinė sutartis būtent ir užtikrina tai, kad nutraukiant santuoką eliminuojamas vienas iš esminių ginčo objektų, t. y. turtinis objektas. Tai reiškia, kad ir kokį turtą jie kartu užgyvens, kad ir kokias paskolas jie prisiims, tai bus tiktai jų turtas, tiktai jų įsipareigojimai. Ir tas turtas nutraukiant santuoką nesidalins, nes jis tiesiog de facto priklausys vienam arba kitam sutuoktiniui.

Pastebėta, kad šios sutartys gal jau populiarėja, anksčiau jos nebuvo tiek populiarios. Nes yra tas stereotipas, kad vedybų sutartis yra kaip įžeidimas, kaip spjūvis į veidą. Tačiau nūdienoje tai yra įrankis ir būdas, kaip oriai išsiskirti dėl vienos paprastos priežasties. Ta sutartis galbūt ir negarantuos dešimčių ar šimtų tūkstančių eurų, tačiau tikrai apsaugos nuo dešimtis ar šimtus tūkstančių siekiančių sutuoktinio skolų.

Vyras ir žmona turi lygias teises, pareigas bei atsakomybes. Tad, jeigu vyras pasiskolino pinigų vakar, tai labai didelė tikimybė, kad antstolis ateis pas žmoną rytoj. Todėl vedybinė sutartis yra vienintelė priemonė, kaip apsisaugoti nuo sutuoktinio skolų ir kitokių turtinių bėdų šeimoje.

Iš į advokatą besikreipiančių klientų maždaug kas septintas klientas turi pasirašęs vedybinę sutartį. Galima išskirti, kad vedybines sutartis pasirašo tie asmenys, kurie turi, ką prarasti. Taip pat pastebima, kad šias sutartis sudaro žmonės, kurie eina į antrą santuoką. Tai, galima sakyti, jei jau vieną sykį muštas, tai bent turtinėje plotmėje nebesinori to kartoti antrą kartą.

Antra kategorija žmonių, kurie renkasi šias sutartis, yra neribotą atsakomybę turintys asmenys. T. y. individualių įmonių savininkai, akcinių bendrovių akcininkai, direktoriai, versle dalyvaujantys asmenys, kurie laiduoja už įmones, rizikuoja, ima paskolas ir pan. Ši kategorija žmonių paprastai nori apsaugoti šeimą nuo skolų.

Aš, tiesą sakant, esu vedybinių sutarčių šalininkas. Tad bendras patarimas būtų turėti tą sutartį. Kadangi neretai būna atvejų, kai pernelyg daug turto sutuoktiniai neužgyveno, tačiau ginčas, kuris kilo tarp sutuoktinių dėl turto, ir tos investicijos, reikalingos skyrybų byloje, kartais būna didesni už patį turtą. Vedybinė sutartis nuo tokių dalykų tikrai apsaugo.

Pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami vedybinių sutarčių privalumai ir trūkumai:

Jei santuokos metu užgyvento turto vertė yra tikrai didelė, tai akivaizdu, kad ir skaičiai visai kitokie išeina. Paprastai, turto objektai dalinami natūra, kad tos vertės būtų panašios. O tada priteisiamos kompensacijos, kurios kartais būna tikrai didelės.

Taip pat sutuoktinis gali prisiteisti išlaikymą sau, jei, pavyzdžiui, yra blogesnė sveikatos būklė, prasta turtinė padėtis, jei jis prarado galimybę į išsilavinimą ar geresnį darbą, nes augino vaikus ir pan.

Kalbant apie didžiausias kompensacijas, jos siekia toli gražu ne vieną ar net kelis milijonus eurų. Tai tikrai dažni atvejai, ypač jeigu santuokoje išgyventa daug metų. Sakykime, abu partneriai, naudodami savo žinias ir gebėjimus, įkūrė įmonę, kuri išsivystė iki vienaragio ar pan. Arba vienas iš jų turėjo įmonę prieš santuoką, bet kartu ją išvystė. Tai tikrai yra labai dažnų pavyzdžių rinkoje, kai santuokos metu įmonės išvystomos tiek, kad jų vertė siekia milijonus eurų. Tai skyrybų metu vienam lieka įmonė, o kitas gauna milžinišką kompensaciją.

Meilė: kai ji tampa šantažu

Tačiau egzistuoja ir kita meilės pusė. Kas nenusivylęs meile? Nelaiminga pirmoji meilė, nepasotintas tėvų meilės ir dėmesio troškulys vaikystėje, išdavystė ar apgaulė šeimyniniuose santykiuose. Meilė - kaip ugnis, ji gali ir įkvėpti neregėtam pasiaukojimui, bet gali ir labai skaudžiai nudeginti.

Deja, kaip rodo praktinio darbo patirtis, meilė tarpasmeniniuose santykiuose yra galingas emocinio šantažo įrankis. Atsitinka taip, kad artimas, mylimas žmogus grasina dideliais nemalonumais, jei kitas nepasielgs taip, kaip šis norįs. Kitaip sakant, jis spaudžia mylintį žmogų daryti kažką, ko nepadaręs, jis tikrai pasigailės. „Šantažistas“ mato jį mylinčio žmogaus silpnąsias puses ir jomis manipuliuodamas siekia savanaudiško tikslo -visiško paklusnumo.

Aišku, tai nevyksta nuolatos. „Šantažistas“ moka būti ir švelnus, dėmesingas, kartais net dosnus, bet tam tikrais gyvenimo momentais jis pateikia mylinčiajai pusei tokius reikalavimus, kurie išveda iš pusiausvyros, skaudina ar žeidžia orumą, prieštarauja žmogiškosioms vertybėms (pavyzdžiui, reikalaujama apgaudinėti kitus, meluoti).

Būna ir taip, kad reikalaujama iš artimo žmogaus pakeisti jam įdomų, prasmingą darbą į kitą, arba draudžiama palaikyti ryšius su buvusiomis draugėmis ar draugais, kartais liepiama nutraukti santykius su giminėmis ir kitais artimaisiais. Pasitaiko, kad reikalaujama atsisakyti profesinės veiklos, kuri žmogui labai patinka ir jis mato joje prasmę bei patiria savirealizacijos džiaugsmą.

Jei žmogus bando tokiam diktatui pasipriešinti, jis apšaukiamas savanaudžiu egoistu, iškoneveikiamas, jam sukeliamas kaltės jausmas. „Šantažistas“ taip meistriškai manipuliuoja informacija, kad mylintis jį žmogus pradeda prarasti pasitikėjimą savimi, abejoti savo verte ir mąstymo teisingumu. Palaipsniui manipuliatorius įtraukia mylintį žmogų į tokius santykius, kuriems vadovauja tiktai jis, kitai pusei paliekama galimybė tik nuolankiai paklusti.

Tačiau antra pusė tokiuose santykiuose jaučiasi tik blogiau ir blogiau. Pirmiausiai jam ar jai yra peršama mintis, kad jis ar ji nėra toks geras ir padorus žmogus, kokiu save laikė iki pažinties su mylimu ar mylimąja. Dar daugiau, pasirodo, kad jis ar ji nenori, nesugeba gerai atlikti jam primetamų pareigų, kurios atvirai prieštarauja jo patiems interesams.

Žmogus, kuris bando išsivaduoti iš manipuliatoriaus pinklių, dažnai patiria vidinę įtampą, nes jis yra kaltinamas nepakankama meile („jei tu tikrai mane mylėtum, tai padarytum tai, ko aš noriu“), nedėmesingumu ir nesupratingumu. Siekdamas tokių kaltinimų išvengti, mylintysis iš anksto stengiasi prisitaikyti ir paklusti, kad tik išvengtų skandalų, o dažnai ir grasinimų („jei taip - skiriamės, tik tu nieko negausi iš mūsų bendro turto, vaikų nematysi“).

Atpažinti tokius santykius iš vienos pusės nėra lengva, nes mes tiesiog neturime patirties, kad galėtume teisingai įvertinti. Siekiant atsakyti į klausimą, o kokie santykiai iš tiesų yra tarp mūsų, reikėtų juos analizuojant nuoširdžiai sau atsakyti į keletą klausimų:

• Ar artimas žmogus grasina pasielgti bauginančiai (jums ar sau sugadinti gyvenimą), jei kažko nepadarysite?
• Ar grasina nutraukti santykius, jei nepaklusite?
• Ar žada dosniai atsilyginti, jei jūs paklusite jam, bet paskui savo pažado nevykdo?
• Ar apipila jus pagyrimais, kai jūs nusileidžiate ir paklūstate jo valiai ir labai įtūžta, kai bandote pasipriešinti?
• Ar nuolat ignoruoja jūsų poreikius ir norus?

Jei bent į vieną ar kelis klausimus atsakėte „taip“, vadinasi didelė tikimybė, kad esate „ meilės spąstuose“.

Kaip rodo praktinio darbo patirtis, dažniausiai tai - žmonės, kurie patys labai bijo vienatvės, kuriems būdingas nepilnavertiškumo jausmas, todėl jie turi padidintą poreikį demonstruoti savo galią santykiuose su artimaisiais, reikalaudami paklusnumo. Dažnai tai neteisingo auklėjimo vaikystėje pasekmė.

Jei viena pusė nenusileistų, pažeisdama savo žmogiškąjį orumą, kita pusė netektų galimybės manipuliuoti artimojo jausmais. Toks žmogus praranda pasitikėjimą savimi tiek šeimyniniuose santykiuose, tiek darbinėje sferoje. Dažnai keičiasi jo gyvenimo tonusas - anksčiau buvęs džiugus ir draugiškas, tampa paniuręs ir uždaras. Susiaurėja interesų ratas, prarandamas aktyvumas ir iniciatyvumas. Jei tokie santykiai užsitęsia pakankamai ilgai, jie gali būti depresijos ar įvairių psichosomatinių ligų priežastimi.

Todėl išeitis būtų viena - keisti santykius. Tai reikštų ne nutylint ir toliau kentėti, bet tiesiog pasikalbėti apie tuos santykius su mylimu žmogumi. Kalbėtis ne kaltinimo („tu tą padarei, nepadarei, pasakei“), o pasidalinimo jausmais forma („aš labai blogai jaučiausi, kai tu neišgirdai mano prašymo, kai tu ignoravai mano norą“, „aš pasijutau žeminama(-as)“, „supykau“). Nebijoti tokio pokalbio metu įvardinti labiausiai skaudinantį jus mylimo žmogaus elgesį ir siekti, kad abi pusės palaipsniui keistų savo santykį.

Jei žmonės, mylėdami vienas kitą, blogai jaučiasi, vadinasi santykius reikia tobulinti, keisti. Kartais čia labai praverčia ir profesionali psichologo pagalba.

Be abejo, neišvengiamai, net labai vienas kitą mylintys žmonės kartas nuo karto susipyksta, net nenorėdami įskaudina vienas kitą. Tačiau mylimieji moka susitaikyti ir atleisti. Meilės santykiai - tai tokie, kuriuose auga abu žmonės, tai - santykiai, kurie yra grįsti ne tik šiltais jausmais, bet ir abipuse pagarba žmogiškajam orumui, saugumu, abipuse parama, tikru džiaugsmu.

Išvados

Gyvenime prarandame ne tik turtą. Kartais netenkame kur kas svarbesnių dalykų - sveikatos, pasitikėjimo, meilės. Svarbu suvokti, kad ne viskas, ką prarandame, yra turtas materialiąja prasme, ir mokėti įvertinti tikrąją netekčių vertę.

tags: #viskas #ka #zmogus #gali #prarasti #nera