Gamta visada buvo įkvėpimo ir stiprybės šaltinis. Dažnas motyvas - stiprybės ir gražesnio gyvenimo siekis pajuntamas gamtoje, visaapimančioje gyvybės ir šviesos aplinkoje. Giliais simboliais tampa ir šimtamečiai ąžuolai, ir personažų pasodinti ąžuoliukai (beje, išdaiginti iš gilių), beržai bei kiti jau tapę iškiliais medžiai.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia "vilko nasrai" liaudies tradicijose, kaip gamtosauga susijusi su šiuo simboliu, ir kaip visa tai atsispindi "Vilko Nasrai" sodybos atsiliepimuose bei aplinkoje.
Lietuvos etnografiniai regionai
Vilko Nasrai: Simbolika ir Tradicijos
Senovėje, Jorė - ganiavos pradžia ir arkliaganių šventė, senovinė žemdirbiškų naujų metų pradžia (krikščionybėj sutapatinta su Šv.Jurgio diena, balandžio 23 d.). Tądien išgenant gyvulius po tvarto slenksčiu šeimininkai padėdavo du kiaušinius - jurgučius, kad metai būtų sotūs. Ir užrakintą spyną po slenksčiu padėdavo, kad vilko nasrai liktų užrakinti. Šią dieną nieks nejudindavo žemės. Arkliaganiai, susinešę valgių ir alaus, švęsdavo.
Šis paprotys rodo, kad vilkas buvo suvokiamas kaip galimas pavojus gyvuliams, o spyna simbolizavo apsaugą nuo jo. "Vilko nasrai" metaforiškai reiškia bet kokią grėsmę ar pavojų, kurį reikia užrakinti ir neutralizuoti.
Gamtosauga ir Miškų Kirtimas
Šiandieninis pasaulis susiduria su įvairiais "slibinais" - problemomis, kurios kyla ne iš pasakų, o iš tikrovės. Vienas tokių - godulys, kuris išretino mūsų miškus. Jau nė Dzūkijos nacionalinio parko miškuose juodvarnis nelabai ras lizdui senolę tvirtą pušį. Žiū, tik jaunuolynai lieka, o plyni kirtimai - lyg erdvė audrai įsibėgėti ir likusiam miškui vartyti. Tuo pat metu kito savininko miške - dar užpernykščių audrų išvartyti - tebepūva milžiniški beržai ir eglės...
Apie siaubingai kertamus miškus ir miškavežių sugadintus kelius neseniai sušneko ir poetė, vertėja Zita Mažeikaitė, atvažiavusi į savo sodybą Dzūkijoje. Ir ne tik jai nuotaiką gadina tie miškavežių sugadinti keliai ir vienadienių savininkų guldomi miškai. Ne miškai, o pinigai, pinigai žiba akyse ne vieno pasidarbavusio žemėtvarkos ar miškotvarkos srityse. Miškavežiai panašūs į slibinus. Slibinai panašūs į žmones.
Miškų naikinimas
Ekologinės Alternatyvos
Svarbu ieškoti alternatyvių energijos šaltinių, kurie nekenktų gamtai. „Vėjo jėgainėms - ne!“ - pačiame viršelyje šaukia Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“. Ir ne tik jis taip šūkauja. Todėl, kad tos vėjo jėgainės ne tik gadina kraštovaizdį, ne vien trukdo miegoti naktimis, o ir skleidžia infragarsą, gadinantį žmonėms sveikatą. O hidroelektrinės? Dar vieną tokią norėjo mūsų verslininkai pastatyti Dzūkijoj ant Nemuno. Bet neleidom jiems užtvindyti gražiausio kraštovaizdžio ir paleisti pasroviui Merkinės piliakalnio.
Gal po pusšimčio metų pradės veikti pirmieji plazminiai reaktoriai. Energiją gaminantys iš vandenilio - kaip saulė. Tuomet pasaulis labai pasikeistų. Neseniai Europos fizikai pranešė apie naujus sėkmingus bandymus. Tačiau teks dar palaukti.
Romaldas Zabulionis: Gamtos ir Žmogaus Ryšys
Mūsų setainėje prieš kurį laiką jau supažindinome su prozininku, poetu Romaldu Zabulioniu, skelbėme jo kūrybą. Darbštus, kuklus, ir be abejo, talentingas rašytojas, parašęs ir išleidęs keletą romanų, apsakymų, novelių bei poezijos rinkinių savo kūryba išsiskiria iš būrio literatų. Retai užtiksi tokią gilią pirmapradės gamtos, augmenijos, žemės pajautą. Romaldo Zabulionio apsakymams ir novelėms būdingas gilinimasis į personažų charakterius, sudėtingų situacijų narpliojimas, tiesos paieškos. Dažnas jo herojus per klystkelius ir nuopuolius sugeba pakilti, siekti jaunystės svajonės.
Sodri kalba, jau užmirštų ir menkai vartojamų žodžių ar išsireiškimų gausa byloja apie autoriaus pagarbą vaizdingai, jau primirštai senolių kalbai. R. Zabulionio realistinis stilius kupinas netikėtumų - jis nevengia mistinių ir fantastinių motyvų. Dažnas motyvas - stiprybės ir gražesnio gyvenimo siekis pajuntamas gamtoje, visaapimančioje gyvybės ir šviesos aplinkoje. Giliais simboliais tampa ir šimtamečiai ąžuolai, ir personažų pasodinti ąžuoliukai (beje, išdaiginti iš gilių), beržai bei kiti jau tapę iškiliais medžiai. Be abejo, tuose apsakymuose galima nesunkiai rasti autobiografinių momentų, juk R.
Reportažas iš pjaunamo miško. Sužinosite kokia tvarka kertami miškai
Atsiliepimai apie Sodybą
Atsiliepimai apie sodybą dažnai atspindi lankytojų patirtis, susijusias su gamtos grožiu ir ramybe. Tai vieta, kur galima atitrūkti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į gamtos teikiamą harmoniją. Sodybos pavadinimas "Vilko Nasrai" gali simbolizuoti tiek apsaugą nuo išorinių pavojų, tiek kvietimą įsigilinti į gamtos paslaptis ir iššūkius.
Žmonės, ieškantys ramybės ir harmonijos su gamta, dažnai renkasi tokias sodybas, kurios leidžia pajusti gamtos galią ir grožį. Svarbu, kad tokios vietos būtų puoselėjamos ir saugomos, kad ateities kartos galėtų mėgautis jų teikiamais privalumais.
Sodyba gamtoje
Laukinės gamtos apsauga
„Nei pradžios, nei pabaigos. Nedidelio techninės pagalbos sunkvežimio žibintai ryškiai apšvietė šviežiai apsnigtą kelią. Kelkraščiu driekėsi pėdos. Žvėris judėjo į priekį vienas, be savo gaujos. Pėdsakai matėsi jau nebe pirmą kilometrą. Keista, kad šį kartą vienišius pasirinko kelio pakraštį, o ne tarpumiškių takus. Automobilio vėžės taip pat vienos. Artėjo vidurnaktis ir niekas šituo keliu nebevažiavo. Už vairo palenkęs galvą arčiau priekinio stiklo sėdėjo jaunas, aukštokas vyras. Susimetusi vertikali raukšlė kaktoje rodė, kad jis įtemptai apie kažką mąsto. Mintį pakeitė visai šalia kelio prie didelio medžio suspindėję du maži, bet ryškūs žvėries akių veidrodėliai. Vilkas vėl pradėjo risnoti, tik šį kartą ne kelio pakraščiu, o pamiške pramintu žvėrių taku. Kai užbėgo į aukštesnę, retom pušelėm apaugusią kalvą, sustojo. Ilgai sukiojosi bei uodė.
Drėgnas ir minkštas vėjo dvelksmas prarastųjų šeimos narių kvapų neatnešė. Pačioj aukščiausioj vietoj priekines letenas atrėmė į pasvirusį sausuolį ir, užvertęs į viršų snukį, pratisai gūdžiu balsu užstaugė. Garsui nutilus, ilgokai klausė. Minkšta tamsi tyla, jokio garso ir jokio atsako nėra. Bet kodėl jam šiaušėsi plaukai ant tvirto, kieto sprando? Užkilęs ant kalno sunkvežimis sustojo. Išlipęs vairuotojas pavaikščiojo aplink, paspardė sunkvežimio ratus, surūkė cigaretę. Žmogus savo kūnu ir siela jokių laimės nei neramaus laukimo virpesių jau nebejuto. Širdis spaudėsi į kietą guzą ir, dvelkdama šerkšnu, tylėjo.
Kelio viduryje transporto vėže kiek įkerta šuoliavo vilkas. Jisai jautė, kad apsisukęs ir per gerą kilometrą už jo važiuojantis sunkvežimis galutinai sunaikins jo pėdsaką ant kelio. Kai žibintų pirštai pradėjo čiupinėti pušų kamienus, šoktelėjo į mirtimi dvelkiantį, dienos metu medžiotojų pramintą, nesiaurą taką. Medžiotojo padėjėjui gyventi laiko nebeliko. Stiprus kaip kaustyto tarano smūgis sulaužė stuburą ir nubloškė ant apsnigtų samanų pakloto, o aštrios lyg solizeno žirklės iltys perskrodė jo kaklą. Šuo tik akimirką bandė priešintis, bet jo nasrai negalėjo pažeisti iki akmens kietumo įsitempusio žvėries raumens. Ir po trumpos mirties pauzės jis žengė į amžinos medžioklės plotus.
Vilkas ilgai uostinėjo žmonių ir šuns pėdsakus. Vieno medžiotojo rantuotų batų atspaudai turėjo ir nugalėto gyvulio silpną kvapą. Aprisnojęs ratą vėl rado tą patį pėdsaką, tik jau toje vietoje, kur buvo paimti jų dvyniai. Tamsiapilkis virpėdamas lėtai brovėsi į tankų sąžalyną, gaudė pagalbos virpesių besilpstančią bangelę ir staiga per kelis širdies tvinksnius atitirpo, nes jo nosį lyžtelėjo Sniegė. Tiktai kartu su ja jau nebebuvo dvynių. Tada jie uždelsė kelias akimirkas, nedrįsdami pralįsti po raudonom vėliavėlėm apraišiota virve, ir iš karto, trenksmų bei kulkų pamėtėti, krito ant gruoblėto miško keliuko, šalia savęs patiesdami tokios pačios spalvos kaip vėliavėlės kraujo dryžius. Karštu švinu buvo nublokšta ir Sniegė, bandžiusi pastumti savus vaikus peržengti pavojaus ribą. Bet vis dėlto ji, persivertusi per galvą, dar sugebėjo iš pradžių bėgte, paskui šliaužte pasislėpti jaunuolyne. Nuo persekiotojų ją išgelbėjo trumpa žiemos diena, savo laiką užleidusi atskubėjusiai juodaplaukei nakčiai.
Tamsiapilkio nugarą palikusi šalta vienatvė pasilypėjo į jaunuolyno pakraštyje braidantį ir šakomis sidabro snaiges begaudantį beržą. Švariai nulaižęs nugaros žaizdą, stipriai dantimis suėmęs sprandą, pastatė ją ant kojų. Nusilpusią vilkę krėtė drebulys. Tačiau pamažu šlubuodama bei už kailio keteros prilaikoma jinai paliko šitą mišką. Keliavo iki paryčių, kol rado tarp dviejų upelių tamsiam raiste senąją irštvą, joje prieš trejus metus buvo gimęs Tamsiapilkis. Miestelis vidury laukų, tiktai iš šiaurės pusės pridengtas krūmynų juostos.