Šiandien mūriniai namai yra natūrali mūsų aplinkos dalis. Statyboms pasirinkus mūrą, galima įgyvendinti nestandartinius projektus ir netikėčiausius dizaino sumanymus. Mūrui galima taikyti ir ekologiškas medžiagas. Gera žinia ta, kad mūrinių namų apdailai tinka daug kas: fasadinės plytos, dekoratyvinis tinkas, medinės dailylentės, pakabinamoji apdaila ir kt. Atrodytų, mūras yra stabili nekintama vertybė.
Bet ar taip buvo visada? Kai dauguma šalių jau buvo įvaldžiusios mūrinės statybos techniką, Lietuva šioje srityje tik žengė pirmuosius žingsnius. Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje plytų gamyba prasidėjo ne anksčiau kaip XIII a., laikomas krašto pagoniškumas ir atsiribojimas nuo krikščionybės, skatinusios mūrinių šventovių statybą ir medžiagų inovacijas. Vis dėlto, mūras ilgainiui pradėtas naudoti gynybos tikslais. Iki šiol mokslininkai nesutaria, kada tiksliai mūsų šalyje atsirado pirmieji mūro statiniai, o pagrįsti teiginiui, kad juos paliko Mindaugas, stinga duomenų. Užtat patikimai datuojamos seniausia Gedimino laikų Senųjų Trakų, taip pat Krėvos ir Vilniaus pilys. 1253 m. minima Ordino Klaipėdoje pastatydinta pilis, o 1361 m. - Kauno pilis. Vėliau pradėjo dygti ir mūrinės bažnyčios, kai, norėdamas pradėti mūrinės statybos epochą, Gediminas pasikvietė mūrininkų iš užsienio, žadėdamas krikštytis ir siūlydamas įvairių lengvatų. Jo laikais Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje pakloti seniausių mūrinių pastatų pamatai (pagal pamatus rėmusių medinių polių metines rieves datuojami 1327 m.). O valdžioje esant Vytautui įvyko didžiulis „civilizacinis šuolis“.
Lietuvių gentims mūras ir plytos nebuvo gerai žinomos - tą įrodo ir Kernavėje rasta iš gabaliukų suklijuota vienintelė plyta, datuojama XIII a. pab.-XIV a. pradžioje. Ji, kaip manoma, buvo naudota ne pagal paskirtį, o stulpui paremti. Tą patvirtina ir garsus mūro tyrėjas, architektas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytautas Levandauskas, už knygą „Lietuvos mūro istorija“ 2016 m. pelnęs Lietuvos mokslo premiją. Pirmieji mūriniai miestiečių pastatai didžiuosiuose miestuose pasirodė tik XV a. pab.-XVI a. pr. Tikėtasi, kad tokie namai, ypač dengti čerpių stogu, bus atsparesni ugniai. XVII a. Karkasinė statyba Klaipėdoje plito nuo XIV a., o Rytų Lietuvoje - tik XX a., tad prie mūro buvo aktyviau pereinama tose vietovėse, kurias galėjo paveikti išsivysčiusios gretimos šalys. Moliniai pastatai Lietuvoje iš pradžių paplito dvaruose, o kaimuose ėmė rodytis tik nuo XIX a. pabaigos. Baigiantis tarpukariui, mūrinių statinių skaičius nesiekė ne 10 %. Molis, kurio statyba suaktyvėjo tarpukariu, dažniausiai nurodomas kaip tarpinė medžiaga, pereinant nuo medžio prie mūro statybos, tačiau molio (o ne mūro) statybą daugiau lėmė ekonominiai veiksniai. Neseniai Lietuvos mokslų akademijoje įteiktos Lietuvos mokslo premijos. Vieną iš šešių premijų gavo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas V. Levandauskas už monografiją „Lietuvos mūro istorija“. Knygoje profesorius sudėjo per keturis dešimtmečius trukusius tyrimus surinktą medžiagą apie Lietuvos mūrinės statybos technikos istoriją nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Tai bene pirmasis leidinys, kuriame statybų amatas nagrinėjamas praktiniu aspektu. Aprašyti skirtingų istorinių ir stilistinių laikotarpių medžiagų ir konstrukcijų specifiniai bruožai, įvertintos mūro ir medžio konstrukcijų sąsajos, plytų rišimo būdai, arkų, skliautų ir kupolų ypatybės. Dabar jaučiu didesnį dėmesį. Kolegų, žiniasklaidos, kaimynų, netgi paramos prašytojų… Tai skatina pasitempti. Tačiau premijos laureatui gresia, pasak liaudiško posakio, „užmigti ant laurų“. Jaunam mokslininkui nėra kada, o vyresniam ateina minčių apie užtarnautą poilsį. Kol kas užmigti neleidžia išaugęs dėmesys, be to, yra pradėtų ir nebaigtų darbų. Mūro istorija - tai tik dalis architektūros istorijos, o ji visą gyvenimą mane lydėjo. Turiu sukaupęs daug medžiagos apie architektūros mokslo istoriją, apie Lietuvos architektūros stilistines permainas. Tai lyg ir dvi monografijos. Daugiausia dirbau Lietuvoje ir Baltarusijoje. Įdomiausia buvo tyrinėti senąsias - Medininkų, Lydos, Krėvos, Vytauto Didžiojo laikų - Trakų, Vilniaus, Gardino - ir kitas Lietuvos pilis. Jos atskleidė įdomių ir savitų statybos technikos bruožų, originalių lauko akmenų ir keraminių plytų derinių. Pavyzdžiui, vadinamąjį „lietuviškąjį mūrą“ Vytauto Didžiojo statydintose pilyse sudaro plytų ir riedulių sluoksniai. Netikėtumų būta ne tik viduramžių statiniuose, bet ir naujausių laikų, netgi XX a. pr., statyboje. Pavyzdžiui, nustebino Stokholmo olimpinio stadiono ir rotušės pastatai, kuriuose plytos surištos archainiu - baltiškuoju būdu. Lietuvoje istorizmo laikotarpiu naudotos senovinės architektūros formos, bet statybos technika buvo įprasta - mūryta grandininiu arba kryžminiu būdu, nesikeitusiu jau nuo Renesanso laikų. Išimčių būta ir Lietuvoje, bet retai. Mūro specifiniai bruožai būdingi tik konkrečiam laikotarpiui, kitaip nebūtų pažangos. Galima paminėti vieną specifinį ir ilgai išsilaikiusį bruožą - brauktines plytas. Tai keraminės plytos, kurių kloto (didžiajame paviršiuje) daryti specialūs grioveliai - braukos, kad plytos geriau sukibtų su kalkių skiediniu. Tai daryta, norint, kad mūrinys būtų stabilesnis. Negalima teigti, kad kituose kraštuose, kur vystėsi plytų statyba, to nebuvo. Pasitaikydavo - bet tik pasitaikydavo - Lenkijoje ir Vokietijoje. O Lietuvoje tai buvo taisyklė, kurios gana griežtai laikytasi XIV-XVI a. Vėliau brauktinės plytos ėmė nykti, nors katalikų bažnyčių statyboms dar naudotos iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo - XVIII a. Tyrinėjau Lietuvos mūrą nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiandienėmis konstrukcijomis nesidomėjau, todėl pateikti pavyzdžių negaliu. Patvariausios konstrukcijos tos, kurios stabiliausios - tai, be abejo, sienos. Mūrinės perdangos (skliautai) šiais laikais beveik nedaromos, nebent tai būtų restauravimas arba labai specifinis (egzotinis) užsakovo pageidavimas. Mano tyrimų tikslas buvo sukurti sistemą architektūros paveldui datuoti pagal mūro požymius ir medžiagų specifines savybes konkrečiais laikotarpiais. Tai apčiuopti vizualiai ne visada pavyksta - tenka daryti ir specialius tyrimus. Restauratoriai ir architektūros istorikai dažnai remiasi plytų dydžių lyginamąja analize. Neretai šie parametrai suabsoliutinami arba pridaroma klaidų, kai mūrui naudotos iš kitų senesnių išardytų statinių likusios sveikos plytos. Todėl pirmiausia turėjau sudaryti metodiką, kaip nustatyti tikrąjį plytų formatą iš maždaug 100 išmatuotų plytų. Keraminės plytos nebūna visiškai vienodos, jos gana skirtingai susitraukia džiovinimo ir išdegimo metu, tad tenka tai įvertinti ir teisingai apskaičiuoti dažniausiai pasitaikančius dydžius, pasitelkiant Gauso dėsnį. Architektūros paveldui datuoti neužtenka vien tik pačių plytų dydžių. Ne mažiau svarbūs yra jų santykiai. Ypač svarbus ilgio ir pločio santykis - jis dažniausiai prilygsta 2, tačiau būna ir didesnis, ir mažesnis. Šie nuokrypiai padeda nustatant datą. Plytų dydžius reglamentuodavo dar ir įvairūs normatyviniai dokumentai. Kitas dalykas - mūro skiedinių tyrimai. Lietuvos senojoje architektūroje beveik be išimčių naudotas kalkių skiedinys. Jo sudėtis laikui bėgant keitėsi. Seniausių statinių skiediniai labai riebūs, vėlesni - liesesni, kol pasiekė optimalią ribą. Iš skiedinio cheminės sudėties apytiksliai galima nustatyti kalkių ir užpildo santykius. Kadangi tas santykis nėra labai tikslus, siūliau naudoti nepilną analizę, atsisakant sudėtingiausiai nustatomo silicio dioksido. Lietuvos mūro istorijoje bene daugiausia problemų patyrė XIX a. pradžioje statęs Vilniaus universiteto Architektūros katedros profesorius Mykolas Šulcas. Jo pastatai dažnai suirdavo, skliautai sugriūdavo. Šiaip buvo gabus architektas ir tuomečio mokslo teorijas gerai išmanė, tačiau praktiškai jam labai nesisekė. Ekspertizės, atliktos dar jam gyvam esant, parodė, kad architektas ne visada reikalavo tinkamos statybinių medžiagų kokybės, neteisingai nuimdavo klojinius, o kartais dėl estetinių poreikių pažeisdavo konstrukcijas.
Medinė ar betoninė perdanga: ką pasirinkti vieno aukšto namui?
Renkantis perdangos tipą vieno aukšto namui, svarbu atsižvelgti į keletą esminių veiksnių. Vienas iš svarbiausių - tai namo konstrukcija ir sienų medžiagos. Taip pat būtina įvertinti šilumos ir garso izoliacijos poreikius, finansines galimybes ir individualius lūkesčius.
Medinė perdanga yra tradicinis ir dažnai ekonomiškesnis sprendimas. Ji lengvesnė už betoną, todėl mažiau apkrauna sienas ir pamatus. Medinė perdanga taip pat pasižymi geromis šilumos izoliacinėmis savybėmis, tačiau gali būti problematiška garso izoliacijos atžvilgiu. Be to, medinės konstrukcijos yra jautresnės drėgmei ir ugniai, todėl joms reikalinga papildoma apsauga.
Betoninė perdanga yra tvirtesnė, patvaresnė ir geriau izoliuoja garsą. Ji taip pat atsparesnė ugniai ir drėgmei. Tačiau betoninė perdanga yra sunkesnė, brangesnė ir reikalauja daugiau laiko bei darbo sąnaudų įrengiant. Be to, betonui reikia papildomos šilumos izoliacijos.
Atsižvelgiant į tai, vieno aukšto namui reikės daugiau pamatų, daugiau stogo dangos, tačiau nereikės laiptų ir nereikės rūpintis perdangos garso izoliacija - galima medinė perdanga (vien pastato stabilumui užtikrinti ir luboms įrengti). Vieno aukšto namui reikalingas didesnis sklypas. Statant dviejų (arba vieno aukšto su mansarda) namą galima atskirti miego zoną nuo gyvenamosios - miegamuosius numatant antrame pastato aukšte. Sutaupoma pamatų, stogo dangos, tačiau ,,pralošiama" perdangos įrengimui. Taip pat antrame pastato aukšte turėtų būti bent san. mazgas (neprivaloma, bet patogumo dėlei). Galimas mažesnis sklypas. Taip pat statant dviejų aukštų atsiranda daugiau koridorių - nenaudingo ploto. Taip pat, jei esate vyresnio amžiaus, ilgainiui laipiojimas į antrą aukštą - į miegamąjį, - gali kilti nepatogumų (vien dėl skaudančių kojų, pvz.) Žodžiu, vienos tiesos negali būti - vieno ar dviejų aukštų, šis sprendimas priimamas labai individualiai.
Vieno aukšto tokio dydžio namas (apie 120 kv.m) yra komfortiškesnis, bet gali būti truputį brangesnis nei dviejų aukštų.
Medžiagos, naudojamos perdangų įrengimui
Mūro sienas galima statyti iš įvairių blokų, mūryti iš granito, klinties akmenų ar iš įvairiausių plytų ir akytojo betono, keramzitbetonio, betono blokelių. Mūrinių namų grupei galima priskirti ir namus, pastatytus pagal statybos iš surenkamųjų elementų technologiją - iš akytojo betono ar betono pagaminti vieno aukšto elementai montuojami statybos vietose. Tvirtos mūrinės konstrukcijos dažniausiai nevaržo statybų. Atšiauraus klimato zonoje ypač aktualu tai, kad šiandien tinkamai pastatyti ar renovuoti (apšiltinti) mūriniai namai gali puikiai izoliuoti ir akumuliuoti šilumą, nes įšildytas mūras ir perdangos išlaiko maždaug pastovią temperatūrą net per nemenkus temperatūros šuolius. Šilumos izoliacija priklauso nuo mūrinio namo sienos storio: minimalus išorinės sienos storis turi būti 36-38 cm, o vidinės - net iki 50 cm. Šiluminis namo efektyvumas stipriai priklauso ir nuo pamatų. Mūro, betonavimo ir tinkavimo darbus kokybiškai atlikti įmanoma tik tuomet, jei temperatūra nenukrenta žemiau nei 5 laipsniai. Žinotina, kad dėl drėgmės, kuri atsiranda atliekant mūrijimo, tinkavimo ir betonavimo darbus, baigiamuosius statybos darbus reikia pradėti tik jai visiškai išdžiūvus. Kyla klausimas, kas geriau mūrui - plytos ar blokeliai? Faktai rodo, kad norint tinkamai užpildyti ir vertikalius, ir horizontalius tarpus tarp plytų prireiks daugiau skiedinio, statant plytinį namą prireiks daugiau tikslumo, o darbo ir laiko sąnaudos bus didesnės. Mūrijant, pavyzdžiui, akytąsias plytas, į jų ertmes patenka skiedinio - tuomet sienos būna šaltesnės. Tačiau plytos išsiskiria itin geru atsparumu cheminiam ir atmosferos poveikiui, gniuždymui, tai patvari, tvirta medžiaga, dažnai naudojama vidinėms namo sienoms ar išorinei sienų apdailai.
Ieškantiesiems ištobulintų šiuolaikinių medžiagų verta rinktis iš blokelių gausos - keraminių, silikatinių, keramzito, akytojo betono (dar vadinamo dujų silikatu). Kiekvienas jų išsiskiria skirtingomis atsparumo drėgmei, šalčiui savybėmis, nevienodu laidumu šilumai.
Pagrindiniai blokelių tipai:
- Dujų silikatiniai
- Keramzitiniai
- Keramikiniai
- Silikatiniai
Grindų šiltinimas
Nuosavo buto ar namo gyventojai supranta, kad nieko nėra svarbesnio nei tinkamas būsto apšiltinimas. Tik jo dėka grįžus po sunkios darbo dienos namuose visada išlieka šilta ir jauku. Kad šildymo kainos būtų kuo mažesnės, o pats šildymas - daug efektyvesnis, tinkamas pastato apšiltinimas yra tiesiog privalomas. Mažai patirties turintys namų šeimininkai daugiausiai dėmesio skiria būsto sienoms ir stogui. Tai, be abejo, yra labai svarbu, nes karštas oras namuose kyla ir pasprunka pro viršų, bet tinkamai apšiltinę būsto grindis, apsaugosite namus nuo pro grindis patenkančio šalčio.Šaltos grindys gali tapti tikru galvos skausmu, ypač vėsesniais metų laikais. Grindys yra ta atitvara, per kurią besisunkiantis šaltis yra jaučiamas stipriausiai, ypač namo kampuose. Tinkamas grindų apšiltinimas padeda išvengti šilumos nuostolių ir sukurti jaukią aplinką namuose. Yra du būdai, kuriais galite apšiltinti būsto grindis. Pirmasis yra taupesnis, kurio metu šiltinimo medžiaga yra išklojama palei sienas, o pasirinkus antrąjį būdą termoizoliacinė medžiaga padengia visą grindų plotą. Grindys gali būti šiltinamos ant grunto, ant perdangos. Grindys gali būti ant lagių ir ištisiniais sluoksniais. Didesni skirtumai bus tarp grindų pastoviai ir epizodiškai šildomose (sodybose) patalpose. Taip pat papildomų sprendimų prireiks šlapiose patalpose.
Nuolat šildomose patalpose paprastai liejamas betono sluoksnis, įrengiama termoizoliacija, tačiau epizodiškai šildomose sodybose, vasarnamiuose betono sluoksnis būna įšalęs ir, įjungus šildymą, reikia ilgai laukti, kol jis sušils ir ims skleisti šilumą į aplinką. Tokiu atveju geriau rinktis grindų ant grunto išlyginimą smėlbetoniu ir apšiltinimą polistireniniu putplasčiu.
Bene labiausiai naujose individualių namų statybose paplitęs pirmojo aukšto grindų tipas - grindys ant grunto. Pamatai naujose statybose dažniausiai seklūs arba vis labiau populiarėja plokštuminiai pamatai. Pirmiausia turi būti nuimtas paviršinis žemės sluoksnis ir gruntas paruoštas grindų konstrukcijos klojimui. Jis sutankinamas, tankinimo metu išlyginamas. Pilamas žvyro sluoksnis, kurio storis priklauso nuo grunto sudėties. Lengviems, durpingiems gruntams gali būti pilamas iki 60 cm žvyro sluoksnis, tvirtiems priemoliams pakaks 15 centimetrų žvyro.
Ant žvyro sluoksnio klojama 200 mk polietileno plėvelė, apsauganti nuo drėgmės skverbimosi į viršutinius šiltinimo sluoksnius. Ant sutankinto žvyro gali būti klojama hidroizoliacinė plėvelė apsauganti viršutinius šiltinimo sluoksnius nuo vandens ir drėgmės patekimo. Dažniausiai naudojama stabilizuota 200 mk storio polietileno plėvelė. Ant plėvelės formuojamas šiltinimo sluoksnis iš vieno arba dviejų putplasčio sluoksnių. Skaičius prie putplasčio tipo rodo atsparumą gniuždymui kilo paskaliais.
Patalpos perimetru palei sienas sudedamos putplasčio juostos, izoliuojančios sienų ir grindų sandūrą. Termoizoliaciniame sluoksnyje patogu išvedžioti vandentiekio, šildymo ir kitų komunikacijų vamzdžiai. Ant šiltinamojo sluoksnio gali būti liejamas betonas arba montuojamos sausos grindys iš cementinių specialiai grindims skirtų Knauf Brow plokščių. Pastaruoju atveju nereikia laukti kol išdžius betonas, šis grindų įrengimo būdas patogesnis nuolat negyvemamose patalpose.
Tad kai kuriais atvejais gera, dažnai ir vienintelė, alternatyva išlyginamajam betono sluoksniui yra sausosios grindys, kurios montuojamos ant biraus sluoksnio ar netgi be jo, priklausomai nuo situacijos. Sausųjų grindų sistema pakeičia apkrovas laikantį betoninį grindų sluoksnį, t.y., vietoje betonavimo smėlbetoniu pasirenkamas sausasis grindų įrengimo būdas. Tokiu atveju išryškėja visi sausosios statybos pranašumai: įrengimo greitis, lengva konstrukcija, statybinės drėgmės išvengimas, grindų įrengimas rankiniu būdu, t.y., be mašinų ar kitos spec. Sausosios grindys lengvos, gerai izoliuoja garsą, nereikia betono, armavimo, nėra drėgmės, jose galima montuoti termoizoliacinį sluoksnį. Tai vienas greičiausių grindų įrengimo būdų.
Sausų grindų konstrukciją su Knauf Brown plokštėmis galima dengti beveik visomis tradicinėmis grindų dangomis, išskyrus klijuojamą medienos parketą. Sausų grindų konstrukcija pakankamai paprasta: ant apkrovas laikančio pagrindo, pavyzdžiui, betono perdangos, senų medinių lentų, OSB plokštės ar panašaus tvirto pagrindo, yra formuojamas izoliacinis sluoksnis. Tai gali būti apkrovas laikantis polistireninis putplastis ar kieta mineralinė vata, populiariausias variantas - biraus keramzito (2-4 mm frakcijos) arba vulkaninės uolienos granuliato Knauf Trockenschuttung PA sluoksnis, kuris labai patogus pagrindo nelygumams išlyginti ir instaliacijos (elektros, šildymo vamzdžių ir pan.) pravedimui. Jeigu naudojamas birus posluoksnis, rekomenduojamas jo storis - ne mažesnis kaip 2,5 cm.
Jeigu namo šilumos poreikiai nedideli, patogesnis variantas yra elektrinis šildymas infraraudonųjų spindulių klimėliais. Grindų paviršiuje klijuojant plyteles paklojami elektriniai ar infraraudonųjų spindulių kilimėliai. Naudojant plaukiojančio tipo grindlentes, laminatą, klojamos anglies pluošto (infraraudonųjų spindulių) arba folijos (elektrinio šildymo) plėvelės. Plėvelės klojamos ant specialių šilumą atspindinčių paklotų.
Šildomoms grindims gyvenamuosiuose pastatuose naudotinas Šiloporas EPS 80 arba Šiloporas Neo EPS 80N. Ant juodgrindžių klojamas paklotas, ant jų - infraraudonųjų spindulių šildymo plėvelė. Polistireninio putplasčio atsparumas gniuždymo jėgoms parenkamas pagal numatomas apkrovas. Putplasčio sluoksnio storis priklauso nuo namo energinės klasės - A, A+, A++ ir B klasėms reikia 25-40 cm polistireninio putplasčio sluoksnio, sluoksnio storis priklauso ir nuo putplasčio šilumos laidumo.
Grindų šiltinimo medžiagos
Prieš pradedant bet kokius šiltinimo darbus reikia pasirinkti šiltinimo medžiagą. Jų kainos bei darbų ypatumai gali labai skirtis. Vienos medžiagos yra efektyvesnės, tačiau jų įrengimui reikia profesionalų pagalbos. Šios medžiagos rodo geresnius šiluminio efektyvumo rezultatus, bet visas apšiltinimo procesas yra kur kas brangesnis. Taip pat yra medžiagos, kuriomis galite apšiltinti namus patys už mažesnę kainą, tačiau apšiltinimas bus šiek tiek prastesnis. Pigiausia ir populiariausia termoizoliacinė medžiaga grindims yra putų polistirolas. Taip pat grindims šiltinti tinka ir ekstruzinis polistirenas bei kieta akmens vata. Renkantis putplasčio plokštes žinotina, kad grindinėms putplasčio plokštėms reikalingas mechaninis stipris, o šią savybę lemia gniuždomojo stiprio rodiklis, priklausomas nuo medžiagos tankio.
Pagrindinės grindų šiltinimo medžiagos:
- Polistireninis putplastis (EPS): Šildomoms grindims gyvenamuosiuose ir viešosios paskirties pastatuose naudotinas Šiloporas EPS 80 arba Šiloporas Neo EPS 80N.
- Ekstruzinis polistirenas: Ekstrudinis polistirenas labiau atsparesnis mechaniniams pažeidimams.
- Mineralinė vata: Mineralinė vata rekomenduojama tiktai rūsio apšiltinimui su daugiasluoksnėmis sienomis. Tokiu atveju reikia pasirinkti akmens vatą, kurios tankis ne mažiau kaip 110 kg/m3.
- Akmens vata: Grindų šiltinimui dažniausiai naudojama „Rockwool“ mineralinė akmens vata. Pasirinkus šią medžiagą šiltinimo darbai privalo būti atlikti ant lygių bei sausų grindų.
Dažniausiai įrengiant grindų „sumuštinį" užtenka nuimti paviršinį gruntą, sutankinti ir ant jo papildomai užpilti 10-15 cm skaldos ar žvyro. Žvyro sluoksnio storis priklauso nuo grunto sudėties. Lengviems, durpingiems gruntams gali būti pilamas iki 50-60 cm žvyro sluoksnis, tvirtiems…
Grindų „Sumuštinis" (Nuo Apačios Į Viršų):
- Gruntas
- Žvyro sluoksnis (15-60 cm)
- Hidroizoliacinė plėvelė (200 mk polietileno plėvelė)
- Šiltinimo sluoksnis (25-40 cm polistireninio putplasčio)
- Betono sluoksnis (arba sausos grindys)
- Viršutinė grindų danga
Atkreipkite dėmesį į tai, kad tvirtos mūrinės konstrukcijos dažniausiai nevaržo statybų.
Jei nusprendėte statyti vieno aukšto namą, svarbu atsižvelgti į tai, kad jam reikės daugiau pamatų ir stogo dangos. Tačiau Jums nereikės laiptų ir rūpintis perdangos garso izoliacija, galima įrengti medinę perdangą (vien pastato stabilumui užtikrinti ir luboms įrengti). Svarbu nepamiršti, kad vieno aukšto namui reikalingas didesnis sklypas.
Taigi, renkantis perdangą vieno aukšto namui, svarbu atsižvelgti į visus šiuos veiksnius ir priimti sprendimą, kuris geriausiai atitinka Jūsų poreikius ir galimybes.